Pyro pergalė prieš Irano dronus

“Karai brangiai kainuoja. Pentagonas Kongresui pranešė, jog per pirmąsias šešis karo Irane dienos Amerika išleido daugiau nei 11 mlrd. dolerių. Apskaičiuojama, kad JAV metinė pagalba besivystančioms šalims yra apie 60 mlrd. dolerių, taigi apie 5 mlrd. dolerių kas mėnesį. Taigi, per šešias dienas karui išleista apytikriai tiek pat pinigų, kiek kas du mėnesius skiriama padėti vargingiausiems pasaulio žmonėms.

 

Ajatola ir kai kurie kiti atsakingi Irano dvasiškiai ir politikai nužudyti, bet karas tęsiasi ir nėra jokių ženklų, kad Iranas pasiryžęs pasiduoti. Veikiau jis didina dronų atakas prieš kaimynines šalis, kurias laiko JAV sąjungininkais, bei laivus bandančius plaukti per Hormūzo sąsiaurį, per kurį gabenama penktadalis pasaulio naftos.

 

Dėl Irano veiksmų ir grasinimų sąsiauris faktiškai uždarytas, naftos kainos smarkiai šoktelėjo, nepaisant rekordinio strateginių atsargų panaudojimo. Greitų pokyčių veikiausiai nebus, nes Irano naujasis aukščiausiasis lyderis teigė, kad Hormūzo sąsiauris turi likti uždarytas kaip „priešo spaudimo įrankis“.

 

Amerikiečiai itin jautriai reaguoja į degalų kainų kilimą, didėja jų nepasitenkinimas vyriausybės politika bei tikimybė, kad respublikonai rudenį vyksiančiuose Kongreso rinkimuose gali prarasti Atstovų Rūmų kontrolę.

 

Trumpas jaučia didelį spaudimą sumažinti degalų kainas, netrukus gali jausti poreikį paskelbti, kad jau pasiekė „pergalę“ ir nutraukti arba bent smarkiai sumažinti išpuolius prieš Iraną.

 

Tokiu žingsniu būtų galima mėginti užkirsti kelią naujai didesnei infliacijos bangai, kuri beveik užtikrintų, kad respublikonai pralaimėtų rinkimus. Trumpas bent kartą yra padaręs užuominą, kad tokiu atveju jam vėl galėtų būti keliama apkalta ir to jis tikrai nenori.

 

JAV pajėgos veikiausiai jau yra smogusios svarbiausiems taikiniams Irane, tad nauji smūgiai bus santykinai mažiau žalingi. Irano valdžia tai supranta, tad, nepaisant ateities JAV išpuolių, ji toliau vykdys karinius veiksmus prieš kaimynus ir laivus savo kaimynystėje.

 

Turtingesnės ir labiau pažeidžiamos Persų arabų šalys didžiuojasi esančios ramybės ir stabilumo oazėmis neramiame regione – įvaizdis, kuris smarkiai nukentėtų, jei karo veiksmai užsitęstų.

 

Idiliško įvaizdžio, kartą sugadinto, negalima lengvai atkurti, todėl jos nesigailės pastangų nutraukti konfliktą, kol jis nesukėlė nepataisomų pasekmių.

 

Trumpui geriausias iš daugelio ne itin gerų rezultatų yra trumpalaikės, veikiausiai neformalios paliaubos. Išliktų bent laikinai gerokai susilpnėjusi Irano režimo versija, bet ji nustotų pulti Persijos įlankos valstybes ir leistų atnaujinti naftos gabenimą. Trumpui svarbiausia, kad degalų kainos JAV grįžtų į ankstesnį lygį, prieš prasideda vasaros kelionės automobiliais.

 

Šitas konfliktas, nė kiek mažiau negu įvykiai Ukrainoje, rodo kaip dronai yra pakeitę karo pobūdį, jį „sudemokratino“, sudarydami galimybę daugeliui pasaulio šalių pigiai įgyti gana veiksmingus puolamuosius ginklus. Šia prasme dronai yra sveikintini „svieto lygintojai“, kurie didina mažesnių ar mažiau turtingų šalių karinį gynybinį potencialą.

 

Potencialaus agresoriaus supratimas, kad užpultosios šalies dronai galės smogti atgal, net sukelti nemažai materialinės žalos, galėtų skatinti jį pergalvoti savo planus, mažinti aistrą pulti ir bausti, taigi naikinti. Tai savo ruožtu mažina sunkiai pateisinamo smurto tikimybę, prisidėtų prie nekaltų civilių gyvybių apsaugojimo.

 

Kare beveik neišvengiama žūsta daugelis nekaltų civilių, tarp jų nemažai visiškai nekaltų vaikų. Apskaičiuojama, kad Irano karo pradžioje vasario 28 d. JAV raketa smogė į pradinę Minabo miesto mergaičių mokyklą Shajareh Tayyebeh. Buvo nužudyta daugiau kaip 100 vaikų (jie ne tik šiaip sau žuvo), o bendras nužudytųjų skaičius viršijo 150.

 

Gerai žinoma, kad ne viskas karuose pateisinama, kad įvyksta nusikaltimai ir karo taisyklių pažeidimai. Bet kai „mūsiškiai“ už tai atsakingi, vyrauja aiški tendencija nutylėti įvykio nusikalstamumą.

 

Tai blogas įprotis, mėginimas bent iš dalies nuslėpti ar užmaskuoti kai kurias karo baisenybes, jo potencialų nusikalstamumą, siekiant sukurti įspūdį, kad jis beveik toks pat nekenksmingas kaip kompiuterio karo žaidimas. Toks žiaurios karo realybės dezinfekavimas leidžia lengviau jį priimti ir pateisinti, tad šiai tendencijai reikia priešintis.

 

Dronai santykinai pigūs. Daugelis jų kainuoja nuo 35 tūkst. iki 50 tūkst. JAV dolerių, o sparnuotoji raketa „Tomahawk“ nuo 1,5 milijono iki 2,0 milijonų, taigi apie 40 kartų pigiau. Be to, gerokai lengviau juos paleisti ir nukreipti į taikinį.

 

Šie „svieto lygintojai“ neturi vienareikšmio poveikio. Jų pigumas, tad ir prieinamumas ne tik leidžia silpniesiems geriau gintis nuo stipresnio priešo antpuolių. Jie gali skatinti mažas valstybės, sukarintas grupuotes, net teroristų gaujas puldinėti savo priešus ar terorizuoti taikius gyventojus.

 

Neabejoju, kad per ateinančius metus sukarintos grupuotės Afrikoje apsiginkluos dronais ir praplės savo veiklos ribas. Kaip visada, labiausiai nukentės taikūs vietos gyventojai, bet, skirtingai nuo panašių reiškinių rytų Europoje ar artimuosiuose rytuose, jie nesusilauks tarptautinės visuomenės dėmesio ar rimtesnių pastangų smurtą pažaboti.

 

Polinkis horizontaliai plėsti konfliktus, turbūt, tiek pat senas, kaip ir karai. Skirtumas tas, kad dronai sudaro puikias ir pigias sąlygas tokiam konflikto išplėtimui.

 

Visos Persų įlankos šalys jau tapo potencialiais Irano taikiniais, įvairios aplinkybės nulems kurios labiausiai nukentės. Horizontali karo plėtra reiškia, kad karas plečiasi į naujas geografines teritorijas, šalis arba frontus, nors nebūtinai didėja naudojama jėga. Iranas veikiausiai nebeturi kokių nors ypatingų ginklų, bet savo įprastinę ginkluotę nukreips prieš daugiau šalių, vildamasis, kad jos didins spaudimą Vašingtonui deeskaluoti.

 

Kiekvienu atveju jau dabar aišku, kad šį kartą, kaip ir ankstesniais atvejais, JAV pastangos galingais smūgiais praklupdyti priešą nesukėlė lauktų rezultatų. Laimėti mūšiai, bet ne karas.

 

Tautos gal nėra nemarios, bet jos tikrai atsparios. Kol antpuoliai tebevyksta, negalima kategoriškai tvirtinti, kad ir šį kartą JAV nepasieks aiškios sėkmės. Bet tikimybė labai didelė. Net Izraelio įvykdytas genocidas Gazos ruože neprivertė daugelio palestiniečių nuleisti rankas ir atsisakyti pastangų sukurti savo valstybę.”