Kas patinka daugumai amerikiečių Trumpo veiksmuose, yra tai, kad Trumpas patyręs, žino, ko reikia ir tikrina visus, ko jie iš tikrųjų verti, nepasitikėdamas tuo, ką žmonės sako.

 Jis įsitikino, kad Venesuelos Maduro yra popierinis tigras. Dabar aptinka, kad Iranas yra tikras tigras, su tigriukais. Todėl palaipsniui Trumpas palieka Iraną ramybėje ir Izraelį palieka, laikantį tuščią krepšį. Izraelį varo į kampą ne Trumpas ar Iranas, bet naujos dronų technologijos. Kaip krito Viduramžių riteriai, taip krenta ir Izraelis, čia nieko naujo.

Šios įžvalgos paliečia kelis esminius Donaldo Trumpo užsienio politikos stiliaus ir šiuolaikinio karo pokyčių aspektus.

 

Daugeliui jo rėmėjų iš tiesų imponuoja „sandorių meistro“ (transactional) požiūris: jis netiki diplomatinėmis mandagybėmis ir vertina jėgą bei realius išteklius.

Štai kaip galima būtų pratęsti šias mintis apie minimus regionus:

• Venesuela vs. Iranas:  Pastebėjimas apie „popierinį tigrą“ taiklus ta prasme, kad Venesuelos režimas, nors ir garsiai kalbantis, neturi tokio regioninio tinklo („tigriukų“), kokį per dešimtmečius suformavo Iranas (Hezbollah, hučiai, proiranietiškos grupės Irake). Trumpas, būdamas pragmatikas, supranta, kad tiesioginis konfliktas su Iranu būtų nepalyginamai brangesnis ir sudėtingesnis.
• Izraelis ir dronų revoliucija:  Kaip parodė pastarieji konfliktai (Ukrainoje, Kalnų Karabache, Artimuosiuose Rytuose), pigūs dronai keičia brangios šarvuotos technikos ir tradicinės oro gynybos efektyvumą. Tai verčia Izraelį ne tik kliautis JAV parama, bet ir skubiai transformuoti savo karinę doktriną.
• Trumpo „Izraelio palikimas užpakalyje“: Nors Trumpas save pristatė, kaip didžiausią Izraelio draugą (Jeruzalės pripažinimas, Abraomo susitarimai), jo „Amerika pirmiausia“ (America First) politika visada turi ribą – jis nenori veltis į svetimus „amžinus karus“  amerikiečių rankomis.