So you say you want to work seriously? Go to Landsbergienė's kindergarten to wash the floor, you losers...

"In the first month of this year - January, compared to the previous December - both Lithuanian exports and imports decreased. President of the Vilnius Industry and Business Association Sigitas Besagirskas says that investments are also decreasing, which already sends a serious signal to Lithuania about serious consequences in the future, reports LNK knowledge.

 

     Speaking about the number of new players who are interested in Lithuania, S. Besagirskas assured that the number of investors in our country is decreasing.

 

     "One of the reasons for this is that when it comes to the automotive sector, everyone understands the consequences of our policy regarding China.

 

     Another thing is energy prices. For a while, as we saw, they were the highest in the European Union, which indicates that our Government was not able to manage itself, and the third thing - we had the highest inflation.

 

     It also shows the inability of our Government, at least in the short term, to control it, which is seen as a risk, so foreign investors are cautious about these things for the time being," said S. Besagirskas.

 

     He said that he could not single out the countries from which investments are decreasing, because it concerns all the main investor countries.

 

     "These are the main EU countries: Germany, Scandinavian countries. Also Great Britain, USA", he mentioned.

 

     However, the representative could not say that a dangerous limit has already been reached here.

 

     "Investments can be divided into two types. If we talk about services, they are less risky and can be used one day and leave the next. 

 

But if we are talking about greenfield investments, I think they will decrease, and the long-term trend will be that there will be very little or none at all," he warned and emphasized that the Lithuanian economy has not yet felt this.

 

     "There will probably be a recession this year, but investments are an inert process and what we have done, we will certainly not feel the consequences this year."

 

     We will feel them in 2024, 2025, and maybe even later," said S. Besagirskas.

 

     He shared that he was in Stuttgart last week, where he met with the owners of several large companies.

 

     "They said that Lithuania is great in many respects, and the way we support Ukraine is an example for them, but we will not invest in the automotive sector because of China, because we are also counting money."

 

     On the one hand, this is a plus due to value policy and a big minus for the Lithuanian economy", said S. Besgirskas.

 

     He assured that today Lithuania cannot change the situation, but new mistakes should be avoided.

 

     "For example, tax reform.

 

     I am afraid that this will be another mistake that will shake the market, that we are doing something, but we are not doing anything. We cannot raise taxes, because business will flee from Lithuania, but if we reduce them, it means that we will not be able to finance budget obligations. This means that the taxes will only be shifted, it will disturb the market, it will give a negative signal to foreign investors, there will be an additional bureaucratic burden for everyone," he said.

 

     Speaking about the future of the Lithuanian economy, S. Besagirskas said that he believes that 1-2 percent will be observed. a decline in the economy's GDP.

 

     "It is worrying that the ECB is preparing to raise the key interest rate again," he said."

 

 

Tai sakote, kad norite rimtai dirbti? Eikite į Landsbergienės vaikų darželį grindis plauti, nevykėliai...

 

"Pirmą šių metų mėnesį – sausį, lyginant su buvusiu gruodžiu – traukėsi tiek Lietuvos eksportas, tiek importas. Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas sako, kad mažėja ir investicijų, o tai Lietuvai jau siunčia rimtą signalą dėl rimtų pasekmių ateityje, skelbia LNK žinios.

Kalbėdamas apie naujų žaidėjų, kurie susidomi Lietuva, skaičių, S. Besagirskas tikino, kad investuojančių į mūsų šalį mažėja.

„Viena to priežasčių, jei kalba eina apie automotive sektorių, visi supranta mūsų politikos pasekmes dėl Kinijos.

Kitas dalykas – energijos kainos. Kurį laiką, kaip matėme, kad jos buvo aukščiausios Europos Sąjungoje, kas indikuoja, kad mūsų Vyriausybė nesugebėjo susitvarkyti, o trečias dalykas – turėjome didžiausią infliaciją.

Tai taip pat rodo mūsų Vyriausybės, bent jau trumpuoju laiku, negebėjimą jos suvaldyti, o tai vertinama, kaip rizika, todėl užsienio investuotojai kol kas dėl šių dalykų žiūri atsargiai“, – priežastis vardijo S. Besagirskas.

Išskirti, iš kokių šalių investicijos mažėja, jis teigė negalintis, nes tai susiję su visomis pagrindinėmis šalimis investuotojomis.

„Tai yra ES pagrindinės šalys: Vokietija, Skandinavijos šalys. Taip pat Didžioji Britanija, JAV“, – vardijo jis.

Visgi pasakyti, kad čia jau pasiekta pavojinga riba, atstovas negalėjo.

„Investicijas galima skirstyti į dvi rūšis. Jei kalbame apie paslaugų, jos mažiau rizikingos ir su jomis galima vieną dieną ateiti, kitą – išeiti. Bet jei kalbame apie plyno lauko investicijas, manau, kad jų mažės, o ilgalaikė tendencija bus tokia, kad jų bus labai mažai arba apskritai nebebus“, – įspėjo jis ir pabrėžė, kad Lietuvos ekonomika kol kas to dar nepajuto.

„Šiemet, ko gero, bus recesija, bet investicijos yra inertiškas procesas ir ką mes padarėme, pasekmes jausime tikrai ne šiais metais.

Jas jusime 2024, 2025 metais, o gal ir vėliau“, – sakė S. Besagirskas.

Jis pasidalijo praėjusią savaitę buvęs Štutgarte, kur buvo susitikęs su keleto didelių įmonių savininkais.

„Jie pasakė, kad Lietuva daugeliu atžvilgiu yra šaunuoliai, o tai, kaip palaikome Ukrainą, jiems yra pavyzdys, bet į automotive sektorių neinvestuosime dėl Kinijos, nes mes irgi skaičiuojame pinigus.

Iš vienos pusės, tai pliusas dėl vertybinės politikos ir didelis minusas prie Lietuvos ekonomikos“, – pasakojo S. Besgirskas.

Jis tikino, kad šiandien Lietuva nebelabai gali pakeisti situaciją, tačiau reikėtų vengti naujų klaidų.

„Pavyzdžiui, mokesčių reforma.

Bijau, kad tai bus dar viena klaida, kuri supurtys rinką, kad mes kažką darome, bet nieko nepadarom. Mokesčių pakelti negalime, nes verslas pabėgs iš Lietuvos, bet jei sumažinsim, reiškia negalėsim finansuoti biudžeto įsipareigojimų. Tai reiškia mokesčiai bus tik perstumdyti, tai suvels rinką, duos neigiamą signalą užsienio investuotojams, visiems bus papildoma biurokratinė našta“, – sakė jis.

Kalbėdamas apie Lietuvos ekonomikos ateitį S. Besagirskas teigė manantis, kad bus stebimas 1-2 proc. ekonomikos BVP smukimas.

„Nerimą kelia tai, kad ECB vėl ruošiasi didinti bazinę palūkanų normą“, – sakė jis."

Kovos už demokratiją ir laisvę šou yra tik priemonė Europos Sąjungai vadovaujantiems žmonėms, slepianti jų korupciją: tai įspūdingas skandalas ir įspėjimas Europai

  "ATĖNAI – tai tarsi kažkas iš kriminalinio romano. Ankstų praėjusių metų gruodžio rytą, po kelių mėnesių, praleistų dairantis po gyvenamąsias vietas ir klausantisi telefonų, Belgijos policijos pareigūnai surengė reidus daugybėje vietų visame Briuselyje. Per kitas tris dienas butų ir viešbučių kambarių bei biurų, jie konfiskavo nešiojamuosius kompiuterius, mobiliuosius telefonus ir maždaug 1,5 milijono eurų arba 1,6 milijono dolerių grynųjų pinigų.

 

     Iki kitos savaitės keturi asmenys buvo suimti dėl kaltinimų korupcija, tarp jų du Europos Parlamento atstovai, vienas buvęs ir vienas esantis. Antonio Panzeri, išėjęs į pensiją parlamento narys iš Italijos, galiausiai prisipažino, kad yra šios schemos lyderis. Eva Kaili, parlamento viceprezidentė iš Graikijos, iš kalėjimo kameros ir toliau skelbia save nekalta. Praėjusį mėnesį dėl skandalo buvo suimti dar du parlamento nariai.

 

     Kalbant apie grynuosius pinigus, visi ženklai rodė į Katarą. Per pastaruosius trejus metus P. Panzeri ir ponia Kaili vieną po kito kalbėjo garsiai, teigdami apie puikų Persijos įlankos valstybės žmogaus teisių rekordą. 2019 metais J. Panzeri pavadino šalį žmogaus teisių „nuoroda“. 2022 m. lapkritį, praėjus vienai dienai po Pasaulio futbolo čempionato Katare atidarymo ceremonijos, ponia Kaili jį gyrė, kaip „darbo teisių lyderį“. Nors Kataras kaltinimus neigė, skandalas netrukus gavo pavadinimą „Katargeitas“.

 

     Atskleidimai yra pakankamai blogi. Dar labiau intriguoja tai, ką skandalas atskleidžia apie patį Europos Parlamentą – mažiausiai pasekmių turinčią Europos Sąjungos instituciją. Yra priežastis, dėl kurios Kataras, greičiausiai, nukreipė grynuosius pinigus į atstovaujamojo organo narius, kurie jų vardu negali siūlyti teisės aktų, nevykdo savo užsienio politikos ir susilaukia menko dėmesio net iš tų, kurie balsuoja už jį.

 

     Tai buvo lengva ir pigu.

 

     Europos Parlamentas gali būti vienintelis renkamas antrojo pagal dydį demokratinio elektorato organas, tačiau jo galios niekada nebuvo labai didelės. Nuo 1958 m. jis veikė Europos Tarybos ir Komisijos – dviejų institucijų, sudarančių bloko vykdomąjį organą – paraštėse, kurių pagrindinė veikla yra tam, kad taisytų savo įstatymus, patvirtintų biudžetus ir kartais vetuotų jų pasiūlymus. Tai nebuvo, švelniai tariant, joks didysis demokratinio svarstymo etapas.

 

     Tačiau 2000-ųjų pradžioje, kai blokas įvedė bendrą valiutą ir pradėjo absorbuoti buvusias komunistines valstybes į savo rytus, atrodė įmanoma, kad Parlamentas gali tapti Europos atsaku Amerikos Kongresui: raumeninga institucija, kuri pakeis vietos parlamentus ir pritrauks daug žmonių. europiečių į rinkimus.

 

     Tai niekada neįvyko. Parlamentas tebėra menkai žinomas ir mažiau aptariamas. Nesugebėdamas rengti teisės aktų, reguliuoti mokesčių ar vykdyti užsienio politikos, jo susirūpinimas ne toks susijęs su „politika“ – dideliais klausimais, kaip europiečiai turėtų gyventi ir dirbti – nei „politika“, dažnai siaurai technokratinio pobūdžio. Įprastą parlamento darbotvarkę sudaro specializuoti komitetai, sprendžiantys tokius klausimus, kaip mobiliųjų telefonų tarptinklinio ryšio mokesčiai ir švari aviacija.

 

     Nepaisant to, pinigai teka per Briuselį, kaip ir bet kurioje vyriausybės būstinėje. Ir Parlamento istorija rodo, kad jis yra labai pažeidžiamas korupcijos. Žinomiausias incidentas įvyko 2006 m., kai daugiau nei 160 parlamentarų auditas atskleidė stulbinančius piktnaudžiavimus valdžia, pavyzdžiui, išpūstus atlyginimus ir neatvykusius į darbus. Parlamentas ilgus metus bandė palaidoti pranešimą, tačiau panašios istorijos ir toliau pasirodė.

 

     Atsakant buvo pažadėtas didesnis skaidrumas. Tačiau iki šios dienos pinigų už įtaką pramonė Briuselyje išlieka neįprastai – galbūt tyčia – miglota. Daugelis iš 12 000 lobistų gali būti žinomi vardai, tačiau jokios taisyklės nenurodo, su kuo daugelis parlamentarų gali susitikti ir ar jiems reikia tuos susitikimus viešinti; yra tik „rekomendacijos“. Dar 2018 m. parlamentarai balsavo prieš priemones, pagal kurias būtų reikalaujama atskleisti, kaip tiksliai atliekamas jų darbas – įskaitant, pavyzdžiui, kaip ir kur panaudoja savo mėnesines išlaidas.

 

     Iš dalies taip yra neabejotinai dėl to, kad buvimas Parlamento nariu plačiai traktuojamas, kaip pereinamasis laikotarpis. Institucijoje, kurioje ketvirtadalis jos narių prisipažįsta dirbantys antrąjį darbą, lankomumas menkas, kaita didelė, o interesų konfliktai sunkiai išnarpliojami, o juo labiau išnaikinti. Kai parlamentarai išeina į pensiją, trečdalis jų pereina į geriau apmokamas lobistines įmones.

 

     2004 m. išrinktas į Parlamentą P. Panzeri yra vienas žmogus, iliustruojantis tokios leistinos atmosferos pavojų. 2018 m., būdamas Parlamento žmogaus teisių pakomitečio vadovu, jis pradėjo „bendradarbiavimo susitarimą“ su Kataro nacionaliniu žmogaus teisių komitetu. Po metų išėjęs į pensiją, P. Panzeri persikėlė į privatų sektorių ir įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Fight Punity“. Jis įrengė jį patraukliame miesto name Briuselyje, šalia Didžiosios Britanijos ambasadoriaus rezidencijos, o jo garbės lentą papuošė E.S. patikimų žmonių, įskaitant buvusį užsienio politikos vadovą ir buvusį migracijos komisarą.

 

     Per kelis mėnesius „Fight Punity“ pradėjo organizuoti konferencijas ir skelbti nuoširdžius pranešimus apie moterų teisių padėtį Afganistane ir rohinjų genocidą. Tokia veikla, be abejo, buvo teisėta. Problema ta, kad po patikimumo fanera ponas Panzeri vykdė šešėlinę šoninę operaciją. Pranešama, kad tai pirmiausia buvo susijęs su Maroku, kuris pradėjo piršliauti su J. Panzeri, jam dirbant parlamente.

 

     Detalės dar nepatvirtintos, o teisinė byla vis dar laukiama, kol J. Panzeri visiškai prisipažins Belgijos valdžios institucijoms. Tačiau, remiantis ponios Kaili partnerio – buvusio M. Panzerio padėjėjos parlamente ir kovos su nebaudžiamumu įkūrėjo – liudijimu, J. Panzeri organizaciją įkūrė turėdamas aiškų tikslą apdoroti Kataro grynųjų, kurie pradėjo atvykti į Briuselį, paketus. 2019 m. Toli gražu ne kovojo su nebaudžiamumu, P. Panzeri, matyt, buvo atsakingas už daugybę kalbų per ateinančius trejus metus, bandydamas tai suteikti.

 

     Įspūdingas dalykas Katargeite yra net ne tariamos schemos nesąžiningumas. Tai čia nieko nematymo atvirumas. Ponas Panzeri ir ponia Kaili iškabino savo neteisėtų veiksmų įrodymus kaip daugybę skalbinių džiovinimo gaminių. Nei vienas, nei kitas nesivargino perkelti grynųjų pinigų į vietą, kur greita policijos paieška jų nerastų. J. Panzeri dalį jų laikė lagamine po lova. Ponia Kaili, kuri save laiko viena tvirčiausių kriptovaliutų šalininkių Europoje, pasislėpė juos tarp jos dukters vystyklų.

 

     Katarui sandoris, be abejo, buvo per geras, kad būtų atsisakyta. Už maždaug pusvalandžio pajamų iš gamtinių dujų kainą parlamento, kuris nuolat smerkia žmogaus teisių įrašus tokiose valstybėse kaip Haitis ir Baltarusija, atstovai išskyrė Katarą kaip humanitarinį išskirtinumą. Jau daugelį metų Persijos įlankos valstybė plečia savo įtaką daug didesnėmis sąnaudomis ir atvirai. Didžiojoje Britanijoje ji valdo daugiau Londono nekilnojamojo turto, nei karūna. Prancūzijoje įsigijo populiariausią šalies futbolo komandą. O Jungtinėse Valstijose ji išleido šimtus tūkstančių dolerių rinkimų kampanijoms, paaukojo šimtus milijonų universitetams ir įsipareigojo investuoti milijardus į infrastruktūrą.

 

     Skirtumas tarp milijardų dolerių, perleistų per bankus ir nekilnojamojo turto bendroves, ir milijonų eurų, sutalpintų spintose ir lagaminuose, galbūt, yra estetinis. Tačiau skandalas yra pamoka, net įspėjimas Briuseliui. Netgi elementaresniuose valstybės valdymo elementuose – reguliuojant užsienio įtaką ir varžant išorinius interesus – Europai dar reikia nuveikti ilgą kelią."

 

 Europa pasmerkta. Ją apniko šūdvabaliai. Nenuostabu, kad jie myli korumpuotus ukrainiečius. Gabrielius Landsbergis, Juknevičienė, Kubilius - visi praėjo šią mokyklą.

 

The Show Of Fight For Democracy And Freedom Is Only A Tool For People Running the European Union That Covers Their Corruption: It’s a Spectacular Scandal, and a Warning to Europe

"ATHENS — It’s like something out of a crime novel. On an early December morning last year, after months spent staking out residences and tapping phones, Belgian police officers raided dozens of places across Brussels. Over the course of the next three days, in apartments and hotel rooms and offices, they seized laptops, cellphones and approximately 1.5 million euros, or $1.6 million, in cash.

By the next week, four people had been arrested on charges of corruption, including two representatives, one former and one present, of the European Parliament. Antonio Panzeri, a retired parliamentarian from Italy, eventually admitted to being the scheme’s ringleader. Eva Kaili, a parliamentary vice president from Greece, continues to proclaim her innocence from a prison cell. Last month, two other members of Parliament were arrested in connection to the scandal.

As for the cash, all signs pointed to Qatar. Over the previous three years, Mr. Panzeri and Ms. Kaili had delivered one gushing sound bite after another on the Gulf state’s dubious human rights record. In 2019, Mr. Panzeri called the country “a reference” for human rights. In November 2022, one day after the opening ceremony of the World Cup in Qatar, Ms. Kaili hailed it as a “front-runner in labor rights.” Though Qatar denied the allegations, the scandal soon acquired the name “Qatargate.”

The revelations are bad enough. More intriguing is what the scandal reveals about the European Parliament itself, the least consequential institution of the European Union. There is a reason Qatar most likely directed cash at members of a representative body that can propose no legislation on its behalf, commands no foreign policy of its own and garners scant attention even from those who vote it into office.

It was easy and cheap.

The European Parliament may be the only elected body of the world’s second-largest democratic electorate, but its powers have never been very substantial. Since 1958, it has operated on the margins of Europe’s Council and Commission — the two institutions that form the bloc’s executive body — existing largely to amend their laws, approve their budgets and occasionally veto their proposals. It was not, to put it mildly, any grand stage of democratic deliberation.

But by the early 2000s, as the bloc introduced a common currency and began absorbing former Communist states to its east, it seemed possible that the Parliament could evolve into Europe’s answer to America’s Congress: a muscular institution that would supersede local parliaments and draw large numbers of Europeans to the polls.

It never happened. The Parliament remains poorly known and less discussed. Incapable of drafting legislation or regulating taxes or conducting foreign policy, its concerns relate less to “politics” — big questions about how Europeans should live and work — than to “policy,” often of a narrowly technocratic nature. A typical parliamentary agenda consists of specialized committees deliberating on issues such as cellphone roaming fees and clean aviation.

Even so, money flows through Brussels, as it does in any seat of government. And the Parliament’s history shows it to be serially vulnerable to corruption. The most notorious incident occurred in 2006, when an audit of more than 160 parliamentarians revealed astonishing abuses of power, such as inflated salaries and no-show jobs. The Parliament spent years attempting to bury the report, but similar stories continued to surface.

In response, greater transparency was pledged. Yet to this day the cash-for-influence industry in Brussels remains unusually — perhaps deliberately — murky. Many of its 12,000 lobbyists may be familiar names, but no rules dictate whom many parliamentarians can meet or whether they need to publicize those meetings; there are merely “recommendations.” As recently as 2018, parliamentarians voted down measures that would require disclosing how exactly their work gets done — including, for instance, how and where they use their monthly expenses.

In part, that’s surely because being a member of the Parliament is widely treated as a transitional position. Attendance is poor, turnover high and conflicts of interest difficult to untangle, let alone eradicate, in a body in which one-fourth of its members admit to working a second job. When parliamentarians do retire, a third of them shuttle out to better-paying lobbying firms.

Elected to Parliament in 2004, Mr. Panzeri is a one-man illustration of the dangers of such a permissive atmosphere. In 2018, as head of the Parliament’s subcommittee on human rights, he pioneered a “cooperation understanding” with Qatar’s National Human Rights Committee. After his retirement a year later, Mr. Panzeri moved to the private sector and founded a nongovernmental organization called Fight Impunity. He set it up in an attractive townhouse in Brussels next to the British ambassador’s residence and decorated its honorary board with E.U. stalwarts, including an ex-foreign policy chief and an ex-migration commissioner.

Within months, Fight Impunity began organizing conferences and publishing earnest reports on the state of women’s rights in Afghanistan and the Rohingya genocide. Such activities were, to be sure, legal. The problem is that beneath the veneer of credibility, Mr. Panzeri was running a shady side operation. It reportedly first involved Morocco, which had begun courting Mr. Panzeri during his time in Parliament.

The details are not yet verified, and the legal case is still pending Mr. Panzeri’s full confession to the Belgian authorities. But according to the testimony of Ms. Kaili’s partner — a former parliamentary assistant to Mr. Panzeri and a co-founder of Fight Impunity — Mr. Panzeri set up the organization for the explicit purpose of processing bundles of Qatari cash that began arriving in Brussels in 2019. Far from fighting impunity, Mr. Panzeri was apparently responsible for a series of speeches over the next three years attempting to bestow it.

The striking thing about Qatargate isn’t even the dishonesty of the alleged scheme. It’s the nothing-to-see-here candor of it all. Mr. Panzeri and Ms. Kaili hung out evidence of their wrongdoing like so many articles of drying laundry. Neither bothered moving the cash to a place where a quick police search could not find it. Mr. Panzeri kept some of it in a suitcase beneath his bed. Ms. Kaili — who styles herself one of Europe’s staunchest proponents of cryptocurrency — stashed it among her daughter’s diapers.

For Qatar, the deal was no doubt too good to turn down. For a price amounting to about half an hour’s worth of natural gas revenue, representatives of a parliament that routinely pillories the human rights records of states like Haiti and Belarus anointed Qatar a humanitarian standout. For years now, the Gulf state has been expanding its influence, at much greater cost and out in the open. In Britain it controls more London real estate than the crown. In France it has purchased the country’s most popular soccer team. And in the United States it has spent hundreds of thousands of dollars on election campaigns, donated hundreds of millions to universities and pledged to inject billions into infrastructure.

The difference between billions of dollars passed through banks and real estate companies and millions of euros lodged in closets and suitcases is perhaps one of aesthetics. But the scandal is a lesson, a warning even, to Brussels. Even in the more rudimentary elements of statecraft — regulating foreign influence and constraining outside interests — Europe still has a long way to go."

No wonder they love corrupt Ukrainians.