Mirtis nuo tūkstančio popieriaus įpjovimų

   „Kartais šiame darbe turiu rašinio idėjos branduolį, kuris neišsipildo. Tačiau kartais pradedu nagrinėti temą ir randu tokią didelę problemą, kad negaliu patikėti, kad kada nors rašiau apie ką nors kita. Pastaroji patirtis atsitiko, kai žvelgiau į didėjantį Amerikos gyvenimo biurokratizavimą. 

 

Didėjanti biurokratija ne tik kainuoja daug pinigų, bet ir bukina Amerikos visuomenę. Jie perskirsto valdžią iš darbuotojų taisyklių formuotojams, o tai daro iniciatyvą, diskreciją, kūrybiškumą ir veržlumą neįmanomais.

 

     Kai tik pradedi nagrinėti, statistika stulbina. Daugiau, nei trečdalis visų sveikatos priežiūros išlaidų tenka administravimui. Kaip 2020 m. pasakė sveikatos priežiūros ekspertas Davidas Himmelsteinas: „Vidutinis amerikietis moka daugiau, nei 2000 dolerių per metus už nenaudingą biurokratiją“. Visi, kurie buvome įsipainioję į medicinos sistemą, žinome, kodėl ten dirba administratoriai: ginčytis dėl gydymo, kurio, gydytojų nuomone, pacientams reikia, aprėpties.

 

     Biurokratijos augimas Amerikai kasmet kainuoja daugiau nei 3 trilijonus dolerių prarastos ekonominės produkcijos, 2016 m. „The Harvard Business Review“ apskaičiavo Gary Hamel ir Michele Zanini. Tai buvo apie 17 procentų B.N.P. Remiantis jų analize, dabar kiekvienam 4,7 darbuotojui tenka vienas administratorius arba vadovas, kuris užsiima mokymais apie priekabiavimą, rašo įmonės misijos pareiškimus, renka duomenis ir valdo „sistemas“.

 

     Ši padėtis ypač sunki aukštojo mokslo srityje. Masačusetso technologijos institute dabar dirba beveik aštuonis kartus daugiau ne fakulteto darbuotojų, nei fakulteto darbuotojų. Kalifornijos universiteto sistemoje 2004–2014 m. vadovų ir vyresniųjų specialistų skaičius išaugo 60 procentų. Dėstytojų, dirbančių pagal kadenciją, skaičius išaugo tik 8 procentais.

 

     Konservatoriai skundžiasi, kad įvairovės, teisingumo ir įtraukties administratoriai į Amerikos miestelius įveda pavojingą ideologiją. Tai tiesa. Tačiau didesnė problema yra ta, kad šie darbuotojai yra tarp besipučiančių administratorių gretų.

 

     Bendras administratorių, kurie visada yra geri ir geranoriški žmonės, darbas yra prižiūrėti ir kontroliuoti, o galią ir darbo saugumą jie įgyja, pasamdydami daugiau žmonių, kad sukurtų daugiau priežiūros ir kontrolės. 

 

Kiekvienoje organizacijoje, su kuria bendravau, administratoriai tikrai nori vykdyti organizacijos misiją, tačiau jų darbo pobūdis yra užtikrinti, kad būtų laikomasi tos ar kitos taisyklės.

 

     Jų galia panaši į tai, ką Annie Lowrey iš „The Atlantic“ pavadino „laiko mokesčiu“. Jei kada nors kovojote su sveikatos apsaugos, įmonės ar universiteto biurokratija, greitai suprasite, kad neturite tam laiko, todėl pasiduodate. Nežinau, kaip jūs, bet mano sveikatos draudikas kartais atmeta mano šeimos draudimą už dalykus, kurie atrodo kaip akivaizdžiai būtini, bet aš tai leidžiu, nebent tai būtų didelės išlaidos. Skaičiuoju, kad mano laikas yra vertingesnis.

 

     Kaip jau daugelį metų ginčijosi Philipas K. Howardas, geros organizacijos suteikia žmonėms diskrecijos daryti tai, kas teisinga. 

 

Tačiau viešojo ir privataus sektoriaus organizacijų tendencija buvo rašyti taisykles, kurios atima iš žmonių diskreciją. Tai du skirtingi mentalitetai. Kaip rašo Howardas, „Kognityvinės perkrovos tyrimai rodo, kad tikroji problema yra ta, kad žmonės, kurie galvoja apie taisykles, iš tikrųjų turi susilpnėjusį gebėjimą galvoti apie problemų sprendimą“.

 

     Neseniai oro linijų bendrovė netyčia atšaukė vieną iš mano skrydžio rezervacijų. Paskambinau numeriu 800, o vaikinas kitame laido gale atrodė tikrai nesugebėjęs apsispręsti dėl minties nuskraidinti mane kitu skrydžiu, nes taisyklėje buvo nurodyta, kad mano rezervacija negrąžinama. Turėjau tą jau pažįstamą jausmą, kai kalbėjausi su plytų siena.

 

     Tokia padėtis persmelkia Amerikos gyvenimą. Vaikystė dabar yra kruopščiai administruojama. Man pasisekė, kad užaugau tuo metu, kai tėvai leido vaikams laisvai sugalvoti žaidimus ir spręsti savo problemas. Dabar vaikų veikla – nuo kelionių sporto iki pertraukos – yra prižiūrima, o taisyklės dominuoja. Tėvai baiminasi, kad jų vaikams gali būti padaryta žala, tačiau, kaip teigė Jonathanas Haidtas ir Gregas Lukianoffas, per daug saugodami, tėvai daro savo vaikus trapesnius ir labiau pažeidžiamus.

 

     Vidurinių mokyklų studentai kuria savo gyvenimą taip, kad atitiktų metriką, kurios reikalauja kolegijų priėmimo pareigūnai. O kokių savybių ieško atrankinės mokyklos? Jie ieško studentų, kurie nori atitikti vartų sargų sukurtas formules.

 

     Pastebėjau, kad kolegijose, kuriose dėsčiau ir lankiausi, dabar vyrauja administratorių saugos kodas. Stenfordas ne tik buvo puiki mokykla, bet ir buvo keista mokykla, kurioje mokiniai įrenginėjo savitas patalpas, pavyzdžiui, anarchistų namą arba ežero viduryje statydavo savo salas. Tai buvo puikus pasiruošimas kūrybingo verslininko gyvenimui. Tačiau Stanfordas, matyt, dabar prisijaukintas. Kviečiu paskaityti Ginevros Davis rašinį „Stanfordo karą socialiniam gyvenimui“ Palladiume, kuris 2022 m. laimėjo garsųjį Sidnėjaus apdovanojimą, ir išsamiai aprašo, kaip universitetų administratoriai sugriežtino studentų iniciatyvas, kad viskas būtų nuobodu, prižiūrima ir saugu.

 

     Anksčiau profesoriai buvo vieni labiausiai neprižiūrimų žmonių Amerikoje, tačiau net ir jie jaučia įtampą. Pavyzdžiui, Markas Edmundsonas dėsto literatūrą Virdžinijos universitete. Metiniai savęs vertinimai, kuriuos jis turėjo pateikti, būdavo vienas puslapis. Dabar jis turi užpildyti apie 15 elektroninių biurokratų puslapių, kuriuose parodyta, kaip jo darbas tobulėja D.E.I., kad įsitikintų, jog kiekviena jo pabudimo akimirka atitinka viešpataujančią ideologiją.

 

     Neseniai paskelbtoje „Liberties Journal“ esė jis iliustruoja, kaip administratoriai kontroliuoja universiteto gyvenimą, cituodamas taisykles, kurias jie sukūrė, kad reglamentuotų, kaip universiteto bendruomenės nariai turėtų praktikuoti sadomazochistinį seksą: „Kai šalys sutinka su BDSM 3 ar kitokiomis idėjomis, o vėliau - nesutinka, tas nesutikimas gali būti parodytas, naudojant saugų žodį, nes veiksmai ir žodžiai, kurie gali reikšti nesutikimą nesusijusiose situacijose, pavyzdžiui, jėga ar smurtas, gali būti laikomi sutikimo signalais." Ar institucijos tikrai turi šiaip smulkiai valdyti privatų gyvenimą?

 

     Organizacijos bando apsisaugoti nuo ieškinių, bet visas administracinis aparatas ateina su numanomu požiūriu į žmogaus prigimtį. Žmonės yra silpni, trapūs, pažeidžiami ir savotiškai kvaili. Jiems reikia administratorių, kad galėtų valdyti jų gyvenimą. Jie turi būti išmokyti niekada nesiimti iniciatyvos, kad nenuklystų į veiklą, kuri, valdžios manymu, yra už ribų.

 

     Rezultatas – švelnus despotizmas, apie kurį prieš šimtmečius mus perspėjo Tocqueville'is, galia, kuri „yra absoliuti, smulkmeniška, reguliari, apdairi ir švelni“. Savo „Liberties“ esė Edmundsonas rašo, kad tokia galia dabar yra becentrė. Prezidentai ir vadovai nevaldo įmones, universitetus ar valstybes. Dabar valdžią turi visi, kurie rengia darbo apklausas ir metines ataskaitas, žmonės, kurie kuria kadrų skyriaus mokymus ir renka duomenis. Jis daro išvadą: "Jie naudojasi išlaisvinimo sąlygomis, kad vis daugiau laisvų žmonių priartintų prie psichinės baudžiavos. Kažkada jie pabus savo pačių sumanytame narve, taip griežtai apribotame, kad net jie, girti nuo savo dorybės turi pastebėti, kaip jų gyvenimas yra sraigių, įkištų į kiautą, gyvenimas“.

 

     Trumpo populizmas yra susijęs su daugybe dalykų, tačiau vienas iš jų yra toks: darbininkų klasės žmonės maištauja prieš administratorius. Kalbama apie žmones, kurie nori gyventi laisvą, kūrybišką ir gyvybingą gyvenimą, kurie dirba darbą, leidžia savo vaikus į mokyklas ir lanko ligonines, kur jie nesusiduria su „didžiule ir globojančia galia“ (Tocqueville'io žodžiai).“ [1]

 

1. Death by a Thousand Paper Cuts: [Op-Ed]. Brooks, David.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 19 Jan 2024: A.18.

Death by a Thousand Paper Cuts

"Sometimes in this job I have a kernel of a column idea that doesn't pan out. But other times I begin looking into a topic and find a problem so massive that I can't believe I've ever written about anything else. This latter experience happened as I looked into the growing bureaucratization of American life. It's not only that growing bureaucracies cost a lot of money; they also enervate American society. They redistribute power from workers to rule makers, and in so doing sap initiative, discretion, creativity and drive.

Once you start poking around, the statistics are staggering. Over a third of all health care costs go to administration. As the health care expert David Himmelstein put it in 2020, "The average American is paying more than $2,000 a year for useless bureaucracy." All of us who have been entangled in the medical system know why administrators are there: to wrangle over coverage for the treatments doctors think patients need.

The growth of bureaucracy costs America over $3 trillion in lost economic output every year, Gary Hamel and Michele Zanini estimated in 2016 in The Harvard Business Review. That was about 17 percent of G.D.P. According to their analysis, there is now one administrator or manager for every 4.7 employees, doing things like designing anti-harassment trainings, writing corporate mission statements, collecting data and managing "systems."

This situation is especially grave in higher education. The Massachusetts Institute of Technology now has almost eight times as many nonfaculty employees as faculty employees. In the University of California system, the number of managers and senior professionals swelled by 60 percent between 2004 and 2014. The number of tenure-track faculty members grew by just 8 percent.

Conservatives complain that diversity, equity and inclusion administrators are injecting a dangerous ideology into American campuses. That's true. But the bigger problem is that these workers are among the swelling ranks of administrators.

The general job of administrators, who are invariably good and well-meaning people, is to supervise and control, and they gain power and job security by hiring more people to work for them to create more supervision and control. In every organization I've interacted with, the administrators genuinely want to serve the mission of the organization, but the nature of their jobs is to enforce compliance with this or that rule.

Their power is similar to what Annie Lowrey of The Atlantic has called the "time tax." If you've ever fought a health care, corporate or university bureaucracy, you quickly realize you don't have the time for it, so you give up. I don't know about you, but my health insurer sometimes denies my family coverage for things that seem like obvious necessities, but I let it go unless it's a major expense. I calculate that my time is more valuable.

As Philip K. Howard has been arguing for years, good organizations give people discretion to do what is right. But the trend in public and private sector organizations has been to write rules that rob people of the power of discretion. These are two different mentalities. As Howard writes, "Studies of cognitive overload suggest that the real problem is that people who are thinking about rules actually have diminished capacity to think about solving problems."

Not long ago, an airline accidentally canceled one of my flight reservations. I called the 800 number and the guy on the other end of the line seemed truly unable to wrap his mind around the idea of getting me on another flight, because the rule said that my reservation was nonrefundable. I had that by now familiar feeling of talking to a brick wall.

This state of affairs pervades American life. Childhood is now thoroughly administered. I'm lucky enough to have grown up at a time when parents let children roam free to invent their own games and solve their own problems. Now kids' activities, from travel sports to recess, are supervised, and rules dominate. Parents are afraid their kids might be harmed, but as Jonathan Haidt and Greg Lukianoff have argued, by being overprotective, parents make their kids more fragile and more vulnerable to harm.

High school students design their lives to fit the metrics that college admissions officers require. And what traits are selective schools looking for? They're looking for students who are willing to conform to the formulas the gatekeepers devise.

I've found the administrators' code of safety first is now prevalent at the colleges where I've taught and visited. Aside from being a great school, Stanford used to be a weird school, where students set up idiosyncratic arrangements like an anarchist house or built their own islands in the middle of the lake. This was great preparation for life as a creative entrepreneur. But Stanford is apparently now tamed. I invite you to read Ginevra Davis's essay "Stanford's War on Social Life" in Palladium, which won a vaunted Sidney Award in 2022 and details how university administrators cracked down on student initiatives to make everything boring, supervised and safe.

Professors used to be among the most unsupervised people in America, but even they are feeling the pinch. For example, Mark Edmundson teaches literature at the University of Virginia. The annual self-evaluations he had to submit used to be one page. Now he has to fill out about 15 electronic pages of bureaucratese that include demonstrating how his work advances D.E.I., to make sure his every waking moment conforms to the reigning ideology.

In a recent essay in Liberties Journal, he illustrates how administrators control campus life by citing the rules they have devised to govern how members of the campus community should practice sadomasochistic sex: "When parties consent to BDSM 3, or other forms of kink, nonconsent may be shown by the use of a safe word, whereas actions and words that may signal nonconsent in non-kink situations, such as force or violence, may be deemed signals of consent." Do institutions really need to govern private life this minutely?

Organizations are trying to protect themselves from lawsuits, but the whole administrative apparatus comes with an implied view of human nature. People are weak, fragile, vulnerable and kind of stupid. They need administrators to run their lives. They have to be trained never to take initiative, lest they wander off into activities that are deemed by the authorities to be out of bounds.

The result is the soft despotism that Tocqueville warned us about centuries ago, a power that "is absolute, minute, regular, provident and mild." In his Liberties essay, Edmundson writes that this kind of power is now centerless. Presidents and executives don't run companies, universities or nations. Power is now held by everyone who issues work surveys and annual reports, the people who create H.R. trainings and collect data. He concludes: "They are using the terms of liberation to bring more and more free people closer to mental serfdom. Some day they will awaken in a cage of their own devising, so harshly confining that even they, drunk on their own virtue, will have to notice how their lives are the lives of snails tucked in their shells."

Trumpian populism is about many things, but one of them is this: working-class people rebelling against administrators. It is about people who want to lead lives of freedom, creativity and vitality, who find themselves working at jobs, sending their kids to schools and visiting hospitals, where they do not confront "an immense and tutelary power" (Tocqueville's words) that is out to diminish them." [1]

1. Death by a Thousand Paper Cuts: [Op-Ed]. Brooks, David.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 19 Jan 2024: A.18. 

Paslaptis įvyniota į paslaptį: atominės bombos finansavimas

  „Kai sėdėjau tamsiame, urviniame Berlyno kino teatre ir žiūrėjau filmą „Openheimeris“, mano mintys buvo už tūkstančių mylių.

 

     Kaip ir daugelį kitų žmonių, kurie pamatė biografinį filmą, mane sužavėjo Christopherio Nolano vaizduojamas Trejybės testas ir Cillian Murphy, kaip J. Roberto Oppenheimerio, išskirtinai ambicingo, tuomet morališkai konfliktiško, atominės bombos tėvo, vaidyba.

 

     Tačiau žiūrėdamas ekrane mirgančius Los Alamose besidriekiančios branduolinės laboratorijos vaizdus, negalėjau susimąstyti: kaip JAV vyriausybė sumokėjo už 2 milijardų dolerių projektą? Ar Kongresas patvirtino pinigus? Ir jei taip, kaip įstatymų leidėjai tai išlaikė paslaptyje?

 

     Šios, be abejonės, plaukus keliančios mintys mane kankino dėl to, kad esu Kongreso korespondentas, daugiausia dėmesio skiriantis federalinėms išlaidoms. (Buvau Berlyne trumpai pertraukai – tiek to.) Dėl užduoties turiu naršyti po tankius teisės aktų dokumentus – kartais tūkstančius puslapių – ieškant projektų ir asignavimų, kuriuos įstatymų leidėjai mieliau renka, mokesčių mokėtojams nežinant, kad jie moka.

 

     Tačiau tai buvo visiškai kitokio masto slaptumas.

 

     Grįžau namo ir ieškojau „Google“, tikėdamasis rasti ilgą Vikipedijos įrašą arba straipsnį istorijos žurnale. Tačiau radau tik ištrauką iš Nacionalinio kontržvalgybos centro išleisto vadovėlio. 

 

Jame paminėta, kad Ruzvelto administracijos pareigūnai 1944 m. siekė nelegaliai įnešti pinigų bombai į karinių išlaidų sąskaitą, ir jiems padėjo Kongresas.

 

     Aš buvau nepatiklus. Kaip jie galėjo paslėpti tiek pinigų? Ar tikrai nebuvo jokio pasipriešinimo iš įstatymų leidėjų? 

 

Taip pat žinojau, kad Los Alamosas buvo pastatytas 1943 m., ištisus metus prieš tai, kai Kongreso lyderiai slapta patvirtino atskirą finansavimą bombai 1944 m. – taigi, kaip administracija gavo pinigų projektui?

 

     Po to, prisidengiant tuo, ką mano redaktoriui pateikiau, kaip „linksmą istorinę atmintinę“, buvo įkyrus ieškojimas, siekiant išsiaiškinti, kaip Kongresas slapta finansavo atominę bombą.

 

     Per ateinančius šešis mėnesius aš aplankysiu Kongreso bibliotekos skaityklą, mandagiai, bet negailestingai išnaudojant archyvarą Sam Rayburn bibliotekoje Teksase ir išrausiu aukščiausių Kongreso ir karinių vadovų dienoraščius bei atsiminimus, taip pat išslaptintą istoriją, jo direktoriaus užsakytą Manheteno projektui.

 

     Tie dokumentai ir interviu pasakoja apie prezidento spaudimą, Kongreso bendrininkavimą ir net šiek tiek žurnalistinės savicenzūros. Pasirodo, kai Kongresas balsavo už bombos finansavimą, nebuvo jokių debatų ir diskusijų. Tik septyni įstatymų leidėjai iš viso Kongreso suprato, kad jie pritaria 800 milijonų dolerių (šiandien tai atitinka 13,6 milijardo JAV dolerių), kad sukurtų masinio naikinimo ginklą, kuris netrukus nužudytų ir sužalotų daugiau, nei 200 000, žmonių ir prasidėtų atominį amžių.

 

     "Ar turite pinigų?"

 

     Naršydamas po Franklino D. Roosevelto bibliotekos skaitmeninius archyvus, ėmiau suprasti, kiek toli karo lyderiai nuėjo, siekdami išlaikyti Manheteno projektą paslaptyje – ir kiek jie nerimavo dėl to, kad už jį užmokės.

 

     Vieno sakinio atmintinėje 1942 m. birželio mėn. Rooseveltas parašė Vannevarui Bushui, kuris vadovavo ankstyvajai projekto administracijai: "Ar turite pinigų? F.D.R."

 

     Naršydami atmintines ir laiškus tarp Roosevelto, jo aukščiausių padėjėjų ir Manheteno projekto administratorių buvo aišku, kad 1944 m. jie vis labiau nerimavo dėl nacistinės Vokietijos žingsnių, kuriant atominį ginklą. Jie padarė išvadą, kad norint sukurti savo, reikia didesnio lėšų įliejimo.

 

     Iš kelių vyriausybės išleistų vadovėlių žinojau, kad kai kurie iš tų pareigūnų, įskaitant karo sekretorių Henry L. Stimsoną, susitiko su saujele įstatymų leidėjų – kartą Atstovų rūmuose, o kartą – Senate, kad informuotų juos apie Manheteno projektą ir užsitikrintų savo įsipareigojimą slapta įnešti šimtus milijonų dolerių už bombą.

 

     Svarbiausia, kad knygose buvo nurodyti kiekviename posėdyje dalyvavę įstatymų leidėjai – iš viso tik septyni, įskaitant Atstovų Rūmų pirmininką ir Senato daugumos lyderį. Norėjau suprasti, ką galvoja į tas slaptas konferencijas pakviesti senatoriai ir kongresmenai – ypač todėl, kad mačiau, kad administracija Kongresui pasakoja vieną istoriją, o viduje – kitą.

 

     Pavyzdžiui, Stimsonas įstatymų leidėjams pasakė, kad administracija jais pasitikėjo atvirumo ir kolegialumo dvasia. „Neturėtume eiti toliau, nepasitikėdami abiejų Kongreso rūmų vadovais, kad jie žinotų visų šių asignavimų paskirtį“, – sakė jis.

 

     Tačiau jų mąstymas tikriausiai buvo pragmatiškesnis. Perskaičius Manheteno projektui vadovavusio armijos inžinierių korpuso karininko generolo Leslie Groveso pasakojimą, buvo aišku, kad pareigūnai paslaptimi pasidalijo iš būtinybės, nes pinigus jiems galėjo suteikti tik Kongresas.

 

     „Nuo pat pradžių supratome, kad tai negali tęstis amžinai, nes mūsų išlaidos buvo per didelės, o projektas per didelis, kad liktų slepiamas neribotą laiką“, – rašė Grovesas.

 

     Vėliau sužinojau, kad Grovesas užsakė oficialią, išslaptintą projekto istoriją, pavadintą Manheteno rajono istorija – 36 tomai, sugrupuoti į aštuonias knygas.

 

     Net ir dabar apie trečdalis tos istorijos lieka įslaptinta. Tačiau iš turimų įrašų sužinojau, kad Ruzvelto pareigūnai projektui siurbė pinigus iš Kongreso lėšų, skirtų armijos inžinierių korpusui, ir kitai eilutei, kuri paspartino amunicijos srautą į Europą.

 

     El. laiškai Ostinui

 

     Pagalvojau, kad kažkur turi būti pasakojimas apie susitikimą, kuriame įstatymų leidėjai sužinojo apie bombą. Pirmoji viltis buvo, kad tuo metu legendinio teksasiečio Samo Rayburno, kuris tuo metu dirbo pranešėju, laiškuose ar atmintinėse rasiu tokį dokumentą. Taip susipažinau su stažuotoju Dionu Kauffmanu Teksaso universiteto Dolph Briscoe Amerikos istorijos centre, kur saugomi Rayburno dokumentai. Kauffmanas man pasakė, kad buvo daug dokumentų, susijusių su atomine bomba, bet anksčiausiai datuojamas 1945 m., kitaip tariant, praėjus metams po to, kai įvyko pagrindinis susitikimas.

 

     Dar vienas aplankas, pavadintas „Karo departamentas“ ir kataloguotas su 1944 m. įrašais, atrodė daug žadantis. Tačiau vienintelis failo turinys, kaip nustatė Kauffmanas, buvo laiškas „dėl tinkamumo gauti kovos ir eksperto pėstininkų ženklelius, politiką ir taisykles“.

 

     Vienintelis pirmojo asmens pasakojimas, kurį galėjau rasti iš Rayburno, 1957 m. interviu iš jo namų Bonhame, Teksase, su istoriku Forrestu Pogue, pateikė tokią iškirptą santrauką, kurios tikėjausi išvengti. Tačiau tai paaiškino, kaip įstatymų leidėjams, kurie puikiai nemoka užsičiaupti, pavyko išlaikyti šią nepaprastai sultingą paslaptį. Atsakymas yra tas, kad jie to nepadarė.

 

     Rayburnas sakė kartą matęs vieną iš kongreso narių, dalyvavusių susirinkime, kalbantis su žurnalistu. Kongreso narys Rayburnas sakė, kad „juokingai atrodė, kai jį pamačiau“.

 

     „Vėliau kalbėjausi su laikraščio žuranalistu ir pasakiau: „Tu esi geras amerikietis, ar ne – tu myli savo šalį?“ – prisiminė Rayburnas. „Jis pasakė: „Žinoma“. Aš pasakiau: „Tuomet nespausdink nieko apie tai, ką jis tau pasakė“. Jis to nepadarė, ir viskas buvo gerai“.

 

     Kitas mano laimėjimas buvo tai, kad Stimsonas, karo sekretorius, buvo aistringas dienoraščio rašytojas. Daugelio dienų pabaigoje Stimsonas fiksuodavo savo jausmus („Visą dieną jaučiausi gana niūrus“, prasideda vienas įrašas), savo socialines išvykas („išėjau ilgai jodinėti“) ir, svarbiausia, susitikimus.

 

     Prie tų dienoraščių gavau Yale'o Beinecke retų knygų ir rankraščių bibliotekos dėka ir sužinojau, kad pats Rooseveltas galiausiai davė Stimsonui teisę informuoti kelis išrinktus Kongreso narius, likus vos kelioms dienoms iki kiekvieno rūmų pasiruošimo. priimti karinių išlaidų sąskaitą.

 

     Bet aš vis dar ieškojau patalpoje esančio įstatymų leidėjo ataskaitos – idealiu atveju tokios, kuri galėtų paaiškinti, kaip Kongresas patvirtino visas tas išlaidas, to nesuvokdamas. Mano pažanga buvo stulbinanti, nes iki to laiko buvau grįžęs į Vašingtoną, kur pasakojau apie tikrą, tiesioginę kovą dėl išlaidų, vykstančias Kongrese ir grasinančią vyriausybę sustabdyti.

 

     Įstatymų leidėjo atsiminimai

 

     Kai pradėjau ieškoti biografinės informacijos apie mano pažįstamus įstatymų leidėjus, dalyvavusius posėdyje, sužinojau, kad vienas iš jų – senatorius Elmeris Thomas iš Oklahomos, Asignavimų pakomitečio karinių išlaidų klausimais pirmininkas – paskelbė atsiminimus, kuriuose užsiminė apie jo dalyvavimą. Panašu, kad knyga, pavadinta „Keturiasdešimt metų įstatymų leidėjui“, plati jos apyvarta nebuvo, bet sužinojau, kad jos egzempliorius buvo kitoje gatvės pusėje nuo mano stalo Kapitolijuje, Kongreso bibliotekoje.

 

     Gavau Kongreso bibliotekos kortelę ir naršiau labirintiniais pastato rūsio koridoriais, žinodamas, kad dėsiu daug pastangų, kad peržiūrėčiau medžiagą, kuri gali būti net nenaudinga.

 

     Bet kai tik pradėjau naršyti, supratau, kad nereikia jaudintis. Galų gale, Tomas buvo pasisavintojas, garbingas titulas, skirtas įstatymų leidėjams, turintiems galią išleisti tautos dolerius. Net ir dabar įstatymų leidėjai prisiima šią atsakomybę rimtai, kartais besiribojant su pedantiškumu.

 

     Tomas ne tik kruopščiai įrašė savo prisiminimus apie tą slaptą susitikimą – jis rašė, kad Stimsonas teigė, kad bomba „gali padaryti tiek žalos, kiek 10 000 tonų bet kokio tuo metu žinomo sprogmens“, bet ir įtraukė biudžeto lenteles. pinigų, išleistų Manheteno projektui. Jis netgi parašė Stimsonui ir Senato asignavimų komiteto sekretoriams, kurie dirbo komisijoje, kad gautų įrašytas jų istorijų versijas.

 

     Vienas išsišoko man. Tomas atrodė neįtikėtinas, kad, jo atmintyje, paslaptimi niekada nebuvo pasidalijama Kongresui, išskyrus tuos du susitikimus. Ar tai galėjo būti tiesa? Asignavimų padėjėjai jam atrašė: "Svarstant asignavimus, susijusius su karo vykdymu, nei įregistruotoje, nei neregistruotoje vietoje, atominė bomba nebuvo paminėta. Karo metais mes neturėjome žinių  komitete, kokie asignavimai buvo prieinami ir panaudoti šiam tikslui."

 

     (Thomas ir Rayburnas, kurie dalyvavo atskiruose susitikimuose ir atskirai prisiminė instruktažus, prisiminė, kad kariuomenė prašė 800 mln. dolerių; oficialiose kariuomenės ataskaitose teigiama, kad tai buvo 600 mln. dolerių.)

 

     Jo pasakojimas padėjo man suprasti, kodėl buvo tiek mažai pačių įstatymų leidėjų užfiksuotų tuo metu susirinkimo pasakojimų. Thomas buvo pakviestas į slaptą pokalbį likus vos kelioms valandoms – kvietimą telefonu atsiuntė Senato daugumos lyderis su įspėjimu.

 

     „Jis paprašė, kad niekam nepraneščiau apie savo buvimo vietą, nes turi vykti svarbi konferencija, kuri neturėtų būti trikdoma“, – prisiminė Thomas.

 

     „Gadfly“ iš Mičigano

 

     Tai taip pat atsakė į kitą mano klausimą. Radau vadovėlių, kuriuose rašoma, kad kongresmenas iš Mičigano Albertas J. Engelis sužinojo, kad su Manheteno projektu vyksta kažkas negerai, ir privačiai dėl to sukėlė triukšmą. Thomas pateikė istoriją.

 

     Engelis, žinomas, kaip žirgas, matyt, įprato lankytis kariniuose įrenginiuose, kad ieškotų vyriausybinių iššvaistymo atvejų, o 1943 m. pabaigoje jam kilo įtarimų, kai jo prašymai aplankyti karines statybas Oak Ridge, kur mokslininkai sodrino uraną bombai, – buvo paneigti.

 

     Po metų jis buvo numalšintas, kai, Ruzveltui pritarus, Karo departamentas pakvietė penkis atrinktus kongresmenus, įskaitant poną Engelį, pagaliau apsilankyti įstaigoje.

 

     Mintis apie vyriausybės sankcionuotą išvyką, siekiant iš esmės užčiaupti vieną kongresmeną, mane taip sužavėjo, kad praleidau daug laiko, bandydamas sužinoti daugiau. Tai darydamas aptikau akivaizdžiai apokrifinę pasaką, kurioje senatorius Kennethas D. McKellaras, galingasis iš Tenesio ir Asignavimų komiteto pirmininkas, buvo patalpintas į kambarį su Rooseveltu.

 

     Tame anekdote, įkomponuotame kaip Oak Ridge nacionalinės laboratorijos atsiradimo istorija, Rooseveltas paprašė McKellaro paslėpti 2 milijardus dolerių iš bombos biudžeto, į kurį McKellaras atsakė: „Žinoma, galiu, bet kur Tenesyje mes slėpsime tai?"

 

     Thomo memuarai iškraipė tą istoriją. Savo prisiminimuose McKellaras, kuris net nebuvo pakviestas į slaptą instruktažą Kapitolijuje, iš tikrųjų patikėjo kolegoms komisijos nariams, kad vyriausybė jo valstijoje stato kažką, „kas, jis bijojo, kad gali pasirodyti "baltasis dramblys".

 

     „Jis pareiškė, kad vyriausybė užsitikrino labai didelį sklypą“ ir „pastatė daugybę pastatų ir daugybę gyvenamųjų namų; kad žemė buvo aptverta brangia tvora ir kad niekas, net statybininkai, statantys patobulinimų, neturėjo jokio supratimo, kaip būtų galima pasinaudoti projektu“, – rašė Thomas.

 

     Liko tik vienas klausimas: kur tiksliai biudžete administracija paslėpė pinigus už bombą?

 

     Rasti įstatymo projektą, priimtą prieš aštuonis dešimtmečius, yra sunkiau, nei galėtumėte pagalvoti, bet po daugybės kūrybingų paieškų radau Senato posėdžio, nagrinėjančio įstatymo projektą, įrašą. Pridedamas pranešimas, pažeidžiantis teisės aktus.

 

     Peržiūrėjau, sustojau ir tai pamačiusi nusišypsojau. Tai buvo nekenksminga frazė, kuri slepia 800 milijonų dolerių paslaptį: „pagreitinti gamybą“." [1]

 

1. Secret Wrapped in a Secret: A Bomb's Funding: [National Desk]. Edmondson, Catie.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 19 Jan 2024: A.1.   
  

Secret Wrapped in a Secret: A Bomb's Funding

"As I sat in a dark, cavernous movie theater in Berlin watching the film "Oppenheimer," my mind was thousands of miles away.

Like many other people who turned out to see the biopic, I was captivated by Christopher Nolan's portrayal of the Trinity test and Cillian Murphy's performance as J. Robert Oppenheimer, the singularly ambitious, then morally conflicted father of the atomic bomb.

But as I watched images of the sprawling nuclear laboratory at Los Alamos flash across the screen, I couldn't stop wondering: How did the U.S. government pay for the $2 billion project? Did Congress approve the money? And if so, how did lawmakers keep it a secret?

These arguably hairsplitting thoughts nagged at me thanks to my job as a congressional correspondent focused on federal spending. (I was in Berlin for a brief break -- so much for that.) The assignment requires me to wade through dense legislative documents -- sometimes on the order of thousands of pages -- in search of projects and earmarks that lawmakers would rather taxpayers not know they are paying for.

But this was secrecy on a whole other scale.

I went home and Googled, expecting to find a lengthy Wikipedia entry or an article in a history magazine. But all I found was a snippet from a textbook published by the National Counterintelligence Center. It mentioned that Roosevelt administration officials had sought in 1944 to smuggle money for the bomb into a military spending bill, and were assisted by Congress.

I was incredulous. How could they have possibly hidden so much money? Was there really no resistance from legislators at all? I also knew that Los Alamos was built in 1943, a full year before congressional leaders secretly approved stand-alone funding for the bomb in 1944 -- so how had the administration gotten the money for the project in the first place?

What followed, under the guise of what I pitched to my editor as a "fun historical memo," was an obsessive search to find out the history of how Congress secretly funded the atomic bomb.

Over the next six months, I would visit the Library of Congress's reading room, politely but relentlessly bug an archivist at the Sam Rayburn Library in Texas, and mine the diaries and memoirs of top congressional and military leaders, as well as the declassified history of the Manhattan Project commissioned by its director.

Those documents and interviews tell a story of presidential pressure, congressional complicity and even a touch of journalistic self-censorship. It turns out that when Congress voted to fund the bomb, there was no debate and no discussion. Only seven lawmakers in the entire Congress had any idea that they were approving $800 million -- the equivalent of $13.6 billion today -- to create a weapon of mass destruction that would soon kill and maim more than 200,000 people, ushering in the atomic age.

'Do You Have the Money?'

Scrolling through the digital archives of Franklin D. Roosevelt's library, I began to understand the lengths to which the war's leaders had gone to keep the Manhattan Project a secret -- and how much they worried about paying for it.

In a one-sentence memo in June 1942, Roosevelt wrote to Vannevar Bush, who led the early administration of the project: "Do you have the money? F.D.R."

Paging through memos and letters between Roosevelt, his top aides and the Manhattan Project's administrators, it was clear that by 1944, they had grown more anxious about Nazi Germany's strides toward building an atomic weapon. To build their own, they concluded, they needed a bigger infusion of funds.

I knew from a pair of government-issued textbooks that some of those officials, including the war secretary, Henry L. Stimson, met with a handful of lawmakers -- once in the House and once in the Senate -- to brief them on the Manhattan Project and secure their commitment to secretly slip in hundreds of millions of dollars for the bomb.

Crucially, the books named the lawmakers who attended each meeting -- just seven in total, including the speaker of the House and the Senate majority leader. I wanted to understand what the senators and congressmen invited to those secret conferences were thinking -- especially because I could see that the administration was telling one story to Congress and another internally.

For instance, Stimson told lawmakers that the administration confided in them in a spirt of openness and collegiality. "We ought not to go further without taking into our confidence the leaders of both houses of Congress so that they would know the purpose of all these appropriations," he said.

But their thinking was probably more pragmatic. Reading an account by Gen. Leslie Groves, the Army Corps of Engineers officer who directed the Manhattan Project, it was clear that officials shared the secret out of necessity, because only Congress could give them the money they needed.

"We realized from the start that this could not go on forever, for our expenditures were too vast and the project was too big to remain concealed indefinitely," Groves wrote.

I later learned that Groves had commissioned an official, declassified history of the project, called the Manhattan District History -- 36 volumes grouped into eight books.

Even now, about a third of that history remains classified. But from available records I learned that Roosevelt officials had been siphoning money for the project from funds Congress appropriated for the Army Corps of Engineers and another line item that sped the flow of munitions to Europe.

Emails to Austin

Somewhere, I thought, there must be a contemporaneous account of the meeting where lawmakers learned about the bomb. My first hope was that I could find one in letters or memos in the archives of Sam Rayburn, the legendary Texan who served as speaker at that time. That's how I made the acquaintance of a reference intern named Dion Kauffman at the Dolph Briscoe Center for American History at the University of Texas, Austin, where Rayburn's papers are kept. Kauffman told me that there were numerous documents pertaining to the atomic bomb, but that the earliest dated to 1945 -- in other words, a full year after that the pivotal meeting.

One more folder, labeled "War Department" and cataloged with records from 1944, seemed promising. But the file's only content, Kauffman found, was a letter "regarding the eligibility, policies and regulations for the award of the Combat and Expert Infantryman Badges."

The only first-person account I could find from Rayburn, a 1957 interview from his home in Bonham, Texas, with the historian Forrest Pogue, gave the kind of clipped summary that I was hoping to avoid. But it did explain how lawmakers, who are famously bad at keeping their mouths shut, managed to keep this incredibly juicy secret. The answer is that they didn't.

Rayburn said he once saw one of the congressmen who had attended the meeting talking to a reporter. The congressman, Rayburn said, "looked funny when I saw him."

"I talked to the newspaperman later and said, 'You are a good American, aren't you -- you love your country?"' Rayburn recalled. "He said, 'Of course.' I said, 'Then don't print anything about what he just told you.' He didn't, and it was all right."

My other lucky break was that Stimson, the war secretary, was an avid diarist. At the end of most days, Stimson would record his feelings ("I felt pretty bum all day," one entry begins), his social outings ("went for a long horseback ride") -- and crucially, his meetings.

I got access to those diaries thanks to Yale's Beinecke Rare Book and Manuscript Library, and learned that it was Roosevelt himself who ultimately gave Stimson the go-ahead to brief a select few members of Congress, just a few days before each chamber was poised to pass the military spending bill.

But I was still looking for an account from a lawmaker in the room -- ideally one that could explain how Congress approved all of that spending without realizing it. My progress was plodding because by this time, I was back in Washington covering the actual, live spending fight playing out in Congress and threatening a government shutdown.

A Lawmaker's Memoir

As I started searching for biographical information about the lawmakers I knew attended the meeting, I learned that one of them -- Senator Elmer Thomas of Oklahoma, the chairman of the Appropriations subcommittee on military spending -- had published a memoir that mentioned his involvement. The book, called "Forty Years a Legislator," didn't appear to be in wide circulation, but I learned that there was a copy just across the street from my desk in the Capitol, at the Library of Congress.

I got a Library of Congress card and navigated my way through the building's labyrinthine basement hallways, aware that I was going to a lot of effort to review material that might not even be useful.

But as soon as I began paging through, I realized I need not have worried. Thomas, after all, was an appropriator, a revered title reserved for lawmakers who have the power to dole out the nation's dollars. Even now, lawmakers take this responsibility with a seriousness sometimes bordering on pedantry.

Not only had Thomas carefully recorded his own recollections of that secret meeting -- he wrote that Stimson said the bomb could "do as much damage as 10,000 tons of any explosive known at that time" -- but he had also included the budgetary tables of money spent on the Manhattan Project. He had even written to Stimson and the Senate Appropriations Committee secretaries who served on the panel for on-the-record versions of their stories.

One jumped out at me. Thomas seemed incredulous that, in his memory, the secret had never been shared with Congress outside of those two meetings. Could that have been true?

Appropriations aides wrote back to him: "At no time during the consideration of appropriations dealing with the prosecution of the war, either on the record or off the record, was the atomic bomb ever mentioned. During the war years, we had no knowledge in the committee as to what appropriations were available and used for this purpose."

(Both Thomas and Rayburn, who were in separate meetings and gave separate recollections of the briefings, recalled that the military requested $800 million; the official accounts written by the military say it was $600 million -- a housekeeping difference of about $3 billion in today's money.)

His account helped me understand why there were so few recorded contemporaneous accounts of the meeting from lawmakers themselves. Thomas was invited to the secret huddle just a few hours in advance -- an invitation that came from the Senate majority leader by phone, with a warning.

"He asked that I not advise any person of my whereabouts as there was to be an important conference that should not be disturbed," Thomas recalled.

The Gadfly From Michigan

It also answered another question I had. I had found textbooks saying that a congressman from Michigan, Albert J. Engel, had gotten wind that there was something amiss going on with respect to the Manhattan Project and had privately made a fuss about it. Thomas provided the back story.

Engel, known as a gadfly, apparently made a habit of visiting military installations to look for instances of government waste and became suspicious in late 1943 when his requests to visit the military construction at Oak Ridge -- where scientists were enriching uranium for the bomb -- were denied.

He was assuaged years later when, with Roosevelt's approval, the War Department invited five select congressmen, Mr. Engel included, to finally visit the facility.

The idea of a government-sanctioned field trip to essentially shut up a single congressman so amused me that I spent a lot of time trying to learn more. In doing so, I came across an apparently apocryphal tale that placed Senator Kenneth D. McKellar, the powerhouse from Tennessee and the chairman of the Appropriations Committee, in a room with Roosevelt.

In that anecdote, framed as the origin story of the Oak Ridge National Laboratory, Roosevelt asked McKellar to hide $2 billion in the budget for the bomb, to which McKellar replied, "Of course I can, but where in Tennessee are we going to hide it?"

Thomas's memoir skewered that story. In his recollection, McKellar -- who had not even been invited to the secret briefing in the Capitol -- had in fact confided to fellow members of the panel that the government was building something in his state "which he feared might turn out to be a 'white elephant."'

"He stated that the government had secured a very large tract" and "had constructed many buildings and a vast number of residences; that the land was being enclosed with an expensive form of fencing, and that no one, not even the constructors constructing the improvements, had any idea as to what use was to be made of the project," Thomas wrote.

Only one question remained: Where exactly in the budget had the administration hidden the money for the bomb?

Finding a bill that passed eight decades ago is harder than you might think, but after a number of creative searches, I pulled up a record of a Senate hearing examining the bill. Attached was a report breaking down the legislation.

I paged through, stopped and smiled when I saw it. There it was, the innocuous phrase that hid an $800 million secret: "expediting production."" [1]

1. Secret Wrapped in a Secret: A Bomb's Funding: [National Desk]. Edmondson, Catie.  New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 19 Jan 2024: A.1.