Kaip mes gyvename laimėjusio kapitalizmo šalyje?

"Vieną apsiniaukusį rytą prezidentas Nenausėda pabudo prieš pat nuskambant žadintuvui ir išlipo iš lovos ta koja. Jis jau žinojo, kad tą dieną užbaigs patį svarbiausią savo kadencijos darbą, kurio tikėjosi ir laukė rinkėjai – pristatys visuomenei ir teiks svarstyti Seimui įstatymo projektą dėl Lietuvos Respublikos padalijimo į dvi dalis.

Dviejų Lietuvų Respublika brendo tris dešimtmečius ir net po didžiųjų nacionalinės krepšinio rinktinės pergalių nuvilnijusi vienybės banga trukdavo vos kelias dienas, kol medaliais pasidabinę sportininkai, džiaugsmingai sutikti oro uoste, išsiskirstydavo po namus. Kitais klausimais Lietuva visada dalijosi perpus. Net tuomet, kai visai šalia prasidėjo mūsų kartos gyvenime neregėtas konfliktas, pusė Lietuvos aukojo santaupų likučius dronams ir radarams Ukrainai pirkti, o kita jos dalis važinėjo į Baltarusiją pigesnių cigarečių ir šlamštė krabų lazdeles, pagamintas karą savo mokesčiais finansuojančio koncerno.

Kiekvieną rudenį, kai „Apple“ pristatydavo naują „iPhone“, pusė Lietuvos svaigdavo nuo jo žavesio, o kita pusė iš jų tyčiojosi, vadindama prakąsto obuolio vergais. Kai slidžiame kelyje į griovį nuriedėdavo kokio nelaimėlio automobilis, niekam nerūpėjo diskutuoti apie saugų greitį, bet užtat komentaruose susipliekdavo „BMW“ ir „Audi“ gerbėjai.

Kiekviena nuomonių apklausa rodė tą Lietuvos skilimą, tačiau politikai atkakliai bandė jį neigti ir pridėję rankas prie tų vietų, kur galėjo būti širdis, užsimerkę traukė „Vienybėėė težyyydi...“ Nors tuo metu šalis darėsi vis panašesnė į taupios pensininkės iš skirtingų rūbų atraižų sukurtą skiautinį.

Kiekviena nuomonių apklausa rodė tą Lietuvos skilimą, tačiau politikai atkakliai bandė jį neigti ir pridėję rankas prie tų vietų, kur galėjo būti širdis, užsimerkę traukė „Vienybėėė težyyydi...“ Nors tuo metu šalis darėsi vis panašesnė į taupios pensininkės iš skirtingų rūbų atraižų sukurtą skiautinį.

Orūs Pirmosios Lietuvos piliečiai stengėsi suvažiuoti į sostinę, nes ten sukosi didžiausi pinigai, tekėjo europinių fondų upės ir ganėsi vienaragiai. Užteko išmokti visus progresyvius burtažodžius, skiepytis ir lankytis pas psichoterapeutą, tinkamu laiku nulipti nuo paspirtuko ir pasilenkti pakelti nuo grindinio spindinčią sėkmę. Ir štai jūs jau sėdite viršutiniame dangoraižio aukšte, vadovaujate startuoliui, kriptovaliutos švaistyklai arba mokesčių mokėtojų pinigais dosniai finansuojamai viešajai įstaigai.

 Kartą per ketverius ar penkerius metus Pirmosios Lietuvos piliečiai sustodavo į eiles prie balsavimo apylinkių, pažymėdavo rinkimų biuleteniuose partijas ir kandidatus, kurie nepailsdami kartojo, kokie jie visi drauge nuostabūs ir laimingi. O suskaičiavus balsus paaiškėdavo, kad kažkas kitas vėl gėdingai išrinko į valdžią ne tuos.

Pirmosios Lietuvos piliečiai girdėjo, kad už sostinės riboženklių yra Antroji Lietuva, bet niekada savo akimis jos nematė, nes paspirtukų baterijos išsikraudavo anksčiau, negu jie išvažiuodavo iš miesto. Sklandė legendos, kad žmonės ten šneka sunkiai suprantamomis žemaičių, dzūkų ir, apsaugok Viešpatie, lenkų kalbomis, neįterpdami į sakinį nė trijų angliškų žodžių. O už garsiai išsakytą meilę progresyvioms Pirmosios Lietuvos partijoms prieš užsidarant alaus barui gali gauti per srėbtuvę.

Iš tikrųjų Antroji Lietuva nebuvo tokia baisi: žydėjo narcizai ir rapsai, o trinkelėmis grįstose aikštėse prie betoninių paminklų Laisvei ir Nepriklausomybei biudžetinių įstaigų darbuotojai ir nespėtų uždaryti gimnazijų mokinukai deklamuodavo sostinės elito paniekinto Poeto eiles, degiojo lenkiškas žvakeles ir dėliojo už reprezentacines lėšas nupirktas gėlių puokštes. Kiekvienas rajonas turėjo savo carą, antrą ar trečią dešimtmetį iš eilės laisvuose rinkimuose išrenkamą jam pavaldžių biudžetininkų ir laimingų pensininkų.

O per Seimo rinkimus Antroji Lietuva rinko tuos, kas garsiausiai keikė Pirmąją Lietuvą arba savivaldybių carų patikėtinius, įrodžiusius savo ištikimybę per kiekvieną valstybės biudžeto svarstymą iš tribūnos išsakytu maldavimu skirti milijoną naujoms rajono centro aikštės trinkelėms.

Kai per rinkimus lydavo lietus, dygo grybai, būdavo tinkamas laikas sodinti arba kasti bulves, Antroji Lietuva neateidavo balsuoti. Tada valdžią gaudavo Pirmosios Lietuvos išrinkti politikai ir ketverius metus atkakliai bandydavo apkartinti gyvenimą Antrosios Lietuvos piliečiams: uždrausti mušti žmonas, rišti prie būdų grandinėmis šunis ir vaikus, kirsti sengires, medžioti vilkus ir arti kapines. Sugrįžę į valdžią antralietuviai atsikeršydavo drausdami rūkyti „žolę“, reklamuoti vyną, keisti lytį ir tuoktis su kuo panorėjus.

Prezidento Nenausėdos pasiūlymas buvo genialiai paprastas – Lietuvos Respublika tampa Dviejų Lietuvų Respublika su dviem lygiagrečiai veikiančiomis atstovaujamosios valdžios institucijomis, skirtingais įstatymais, mokesčių sistemomis, bet viena policija, teismais ir kariuomene. Kiekvienas pilnametystės sulaukęs pilietis Elektroninėje deklaravimo sistemoje pasirenka, kuriai Lietuvai nori būti priskirtas, o to nepadariusieji automatiškai priskiriami pagal tėvų pilietybę. Kartą per metus, pildant Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, tą pasirinkimą galima keisti. Politikai ilgai diskutavo, ar sutuoktiniams ir sugyventiniams galima palikti teisę būti skirtingų Lietuvų piliečiais, ar numatyti prievolę pasirinkti vieną, kad nekiltų nesusipratimų dėl smurto artimoje aplinkoje ir vaikų priežiūros teisinio reguliavimo.

Prievolės pakeitus pilietybę, pavyzdžiui, iš Pirmosios Lietuvos į Antrąją, keisti gyvenamąją vietą ir išvykti iš sostinės į kaimišką rajoną įstatymų leidėjai nenumatė, tikėdamiesi, kad žmonės patys jausis nejaukiai svetimame krašte ir rinksis gyventi tarp bendraminčių. Nesusipratimų, gatvės muštynių ir net riaušių tikimybė nebuvo didelė, nors sklandė gandai, kad socialiuose tinkluose kažkas kurstė Pirmosios Lietuvos piliečių pogromus keliose Antrosios Lietuvos dominuojamose savivaldybėse.

Žadintuvas nuskambėjo dar kartą ir Prezidentas dabar jau tikrai pabudo. „Ne tokia jau bloga idėja prisisapnavo. Gal net geresnė už Gedimino geležinį vilką. Tik gal geriau ją paliksiu antrajai kadencijai“, – ištarė lyg garais purkštaujančiam kavos aparatui, lyg nežinia ko nustebusiam Grikiui."

Kodėl prancūzai geria mažiau vyno?

"Prancūzijos mokyklos kažkada vertino vyno maistinę vertę. Taip dažnai jis buvo patiekiamas vaikams, kad tik 1956 m. vyriausybė uždraudė vyną mokyklų valgyklose – ir net tada, tik jaunesniems, nei 14 metų amžiaus asmenims. Prancūzija praėjusiais metais buvo didžiausia vyno gamintoja pasaulyje. Butelis vyno jau seniai prancūzų valgiui prilygsta tai, kas greitas važiavimas Vokietijos greitkeliu: niūrus įprotis, nacionalinė teisė ir asmeninis malonumas.

 

     Nebe. 2022 m. maždaug 10 % prancūzų vyną gėrė kiekvieną dieną, o nuo 1980 m. šis skaičius sumažėjo per pusę. 1960 m. prancūzai išgerdavo vidutiniškai 116 litrų kasdieninio vyno vienam žmogui. 2000–2018 m. sumažėjo nuo 28 litrų iki vos 17. Taurė vyno, jau nekalbant apie kadaise pažįstamą pičetą, prie pietų stalo tampa vis retesnis vaizdas.

 

     Kas vyksta? Tai ne tik kaina. Prancūzijos prekybos centre vis dar galima rasti butelį (prasto) Bordo už mažiau, nei 3 eurus (3,25 dolerius). Kai kurie kaimų kooperatyvai parduoda vietinę produkciją tiesiai iš statinės už 1,90 euro už litrą – mažiau, nei šviežios apelsinų sultys. 

 

Geresnis paaiškinimas yra tai, kad alaus gėrimo tendencija meta iššūkį Viduržemio jūros regiono įpročiams. Dabar prancūzai apklausose teigia, kad jiems labiau patinka alus, o ne vynas. Alus, įskaitant craft alų, sudaro daugiau, nei pusę viso Prancūzijos prekybos centruose perkamo alkoholio. Net pietų Prancūzijoje kai kuriose kavinėse iš čiaupo tiekiamas importuotas belgiškas ar vokiškas alus.

 

     Svarbiausia, kad sveika jaunoji karta geria mažiau. Ketvirtadalis prancūzų nuo 18 iki 34 metų teigia niekada nevartojantys alkoholio. Net 39 % jaunesnių, nei 35 metų, žmonių teigia negeriantys vyno, o vyresnių, nei 50 metų – tik 27 %. Le dry January pateko į nacionalinę leksiką. Nealkoholiniai ir silpni gėrimai plinta. Bandydamas „susikalbėti su Z karta, priimdamas jos kodus“, gėrimų milžinas Pernodas Ricardas vykdo rinkodaros kampaniją su šūkiu „buvez plus...d'eau! (gerkite daugiau... vandens!) – nors, tikriausiai, tai reiškia, kad gerkite tarp alkoholio vartojimo laikotarpių.

 

     Žinoma, prancūzų enofilai ir importuotojai palaiko puikių vynų srautą. Aukštos kokybės vyno vartojimas išlieka stiprus. Tačiau pigesnių prekių mažėjimas turi platesnių pasekmių Prancūzijai. Praėjusią vasarą vyriausybė skyrė 200 mln. EUR pertekliniam žemos klasės vynui, kurio gamintojai negalėjo parduoti, nupirkimui. Kai kuriose vietovėse ūkininkai išvis išrauna mažesnius vynmedžius. Mažiau girtavimo gali pagerinti sveikatą, bet nebūtinai nuotaiką ar Prancūzijos kaimo kraštovaizdį.“ [1]

 

1.  Vine intervention. The Economist; London Vol. 450, Iss. 9390,  (Mar 30, 2024): 29.

Why do the French drink less wine?

"French schools once prized the nutritional value of wine. So commonly was it served to children that in 1956 the government banned wine in school canteens—and even then, only for the under-14s. France was the world’s biggest wine producer last year. A bottle of wine has long been to the French meal what fast driving is to the German motorway: a humdrum habit, national right and personal pleasure.

No longer. In 2022 roughly 10% of French people drank wine every day, down from half in 1980. Back in 1960 the French drank an average of 116 litres of everyday wine per person. Between 2000 and 2018 that shrank from 28 litres to just 17. A glass of wine, let alone the once-familiar pichet, is an increasingly rare sight at the lunch table.

What is going on? It is not simply price. A bottle of (rough) Bordeaux can still be found in a French supermarket for under €3 ($3.25). Some village co-operatives sell local produce straight from the vat for €1.90 a litre—less than fresh orange juice. A better explanation is that a beer-drinking trend is challenging Mediterranean habits. The French now tell polls that they prefer beer to wine. Beer, including craft brews, accounts for more than half of all alcohol bought in French supermarkets. Even in southern France, some cafés serve imported Belgian or German beer on tap.

Most important, a health-conscious younger generation is drinking less. A quarter of French 18- to 34-year-olds say they never drink alcohol. Fully 39% of under-35s say that they do not drink wine, next to only 27% of the over-50s. Le dry January has entered the national lexicon. No- and low-alcohol drinks are spreading. In an attempt to “speak to Generation Z by adopting its codes”, Pernod Ricard, a drinks giant, runs a marketing campaign with the slogan “buvez plus…d’eau!” (drink more…water!)—although presumably it means in between downing its spirits too.

Of course French oenophiles—and importers—keep fine wines flowing. Consumption of high-quality wine remains strong. But the decline of cheaper stuff has wider repercussions for France. Last summer the government allocated €200m to buy superfluous low-end wine that producers could not sell. In some areas farmers are ripping out lesser vines altogether. Less booze may improve health, but not necessarily the mood or landscapes of rural France." [1]

1.  Vine intervention. The Economist; London Vol. 450, Iss. 9390,  (Mar 30, 2024): 29.