Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2024 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis

Why does our society need encrypted messages?


"IT IS ILLEGAL for Americans to export weapons without a licence. You may not FedEx a ballistic missile to Europe or post a frigate to Asia. But in the 1990s the country’s labyrinthine arms-export controls covered something more unusual: cryptographic software that could make messages unreadable to anyone other than the intended recipients. When American programmers built tools that could encode a newfangled message, the email, their government investigated them as illegal arms dealers. The result was Kafkaesque. In 1996 a court ruled that “Applied Cryptography”, a popular textbook, could be exported—but deemed an accompanying disk to be an export-controlled munition.

All that would later change. These “crypto wars” were won by the proponents of privacy and civil rights. End-to-end encryption has conquered the world, despite dogged efforts to ban or limit its use. Today civilians enjoy access to powerful encryption tools that would rival military cipher machines of the cold war. Secure messaging apps are used by soldiers in Ukraine—on both sides—and by teenagers swapping photos. Law-enforcement agencies argue that ubiquitous encryption has made it more difficult to detect and counter criminal activity, and that privacy should be weighed against public harm. 

Pro-encryption advocates retort that people have a fundamental right to private communication, and that secret backdoors in their apps and devices could be exploited by malefactors. 

The result is an intensifying battle involving governments, tech giants and civil-rights groups.

Although these tussles are not new—they began in earnest when a new form of cryptography appeared in the 1970s—they have entered a new stage. A decade ago more than half of email traffic and web browsing was unencrypted, which meant that anyone hoovering up that data—intelligence agencies or criminals—could read it. Many phone messages were sent via SMS, an insecure protocol. Now the vast majority of traffic is encrypted. In 2012 the number of daily messages sent on WhatsApp, an app now owned by Meta, overtook those sent by SMS. Today about 2.5bn people, nearly a third of the world’s population, use the service. Apple’s secure iMessage system has more than 1bn active users. A milestone was passed in December 2023 when Facebook Messenger, also run by Meta, with another 1bn users, introduced encryption by default.

The question is whether this is an unassailable trend or the high-water mark of encryption. On August 24th France arrested Pavel Durov, the CEO of Telegram, a Russian messaging app, on charges that included failing to provide intercepted messages on demand and supplying “cryptographic services” without approval. But Telegram, which denies wrongdoing, is more a social network than a secure communication app—messages are not encrypted by default and experts are scornful of its standard of security. Mr Durov would have been able to hand over plenty of data to the authorities if he had been so inclined. 

In most cases WhatsApp, iMessage and Signal, widely regarded as the gold standard among cryptographers, cannot hand over content even if ordered to do so.

Governments have been particularly exercised by Facebook’s move. The site was the last major repository of unencrypted and readable messages. As such it was long responsible for a large proportion of the child-sex-abuse images referred to authorities by tech companies. Once messages containing those images were encrypted, they became largely invisible to both Facebook and the authorities. In April a coalition of 15 law-enforcement agencies including America’s FBI and Interpol, an inter-governmental organisation, said that tech firms like Meta were “blindfolding themselves” to child-sex-abuse images. “Where the child-user base and risk is high,” they argued, “a proportionate investment and implementation of technically feasible safety solutions is paramount.”

The debate is largely over whether such solutions exist. Many authoritarian countries either ban or heavily restrict encryption. In most democracies the question is whether it can be tempered. In 2018 and again in 2022, Ian Levy and Crispin Robinson, both then senior members of GCHQ, Britain’s signals-intelligence service, published a pair of articles making the case for two approaches. The first was a “ghost protocol” in which, they suggested, messenger apps could insert government wiretappers as a secret participant in particular chats or calls, while suppressing a notification to the user that someone had joined the call. This would be “no more intrusive than the virtual crocodile clips” long used in traditional wiretaps, they argued.

The second proposal was a form of “client-side scanning”, whose purpose is to skirt around encryption rather than attack it directly. If a user is to view their data, it has to be decrypted at some point. In this window it can be automatically checked against a stored library of illegal material while still on the device. Both the content and the library would be compared as “hashes”, or unique digital fingerprints, rather than comparing image with image. “We’ve found no reason as to why client-side scanning techniques cannot be implemented safely in many of the situations society will encounter,” argued Mr Levy and Mr Robinson. In 2021 Apple said it would implement such a system on iPhones, but then quietly backtracked.

Many governments want technology companies to do more to explore such options. “A lot of these companies have dug themselves into a black and white, binary position,” says Rick Jones of Britain’s National Crime Agency. He acknowledges that privacy is important and that people need to communicate securely, but insists that solutions could be developed that would both preserve trust and protect children. “I’m not certain that we need to go all the way to having every platform that children use in their homes and bedrooms having a similar level of weapons-grade encryption. Why does a 13-year-old need that level of encryption?”

The Online Safety Act passed in Britain last year requires messaging platforms to use “accredited technology” to identify illegal content if it is deemed “necessary and proportionate” by Ofcom, a regulator. But this is largely symbolic: no such technology has been accredited. Others have gone much further. The European Union has proposed Chat Control 2.0, a client-side scheme that would compel email and messaging platforms to not only scan against a library of known child-sex-abuse material but to use artificial intelligence to flag other potentially illegal content for human review. And in August Sweden’s justice minister mooted blocking encrypted messaging apps to curb a surge in violent crime by gangs that use them to organise.

In India the government has demanded that messaging apps implement “traceability” through identifying the “originator” of messages—for instance, someone who starts a rumour—by including a “hash” of the message and author that can be tracked over time. The result has been a stand-off with WhatsApp, which says that the scheme would put encryption at risk by forcing the service to maintain large databases of personal messages, the content of which would be easier to decipher later. In April WhatsApp said that it would leave India if the courts insisted on traceability.

Mr Jones argues that tech companies, with a few exceptions he declines to name, have shied away from even considering the trade-offs. “What we’ve got is companies refusing to come to the table and even discuss it…I don’t think that is an acceptable position for them to adopt.”

The most prominent experts in the field, however, maintain that any tinkering with end-to-end encryption is unworkable at best and dangerous at worst. In “Bugs in Our Pockets”, a paper published in 2021, a group of 14 experts, including Whitfield Diffie and Ronald Rivest, a pair of cryptographers who in the 1970s laid the ground for the methods of encryption in widespread use today, set out a detailed case against client-side scanning.

One issue is how the algorithm used would tell apart an innocuous family bath photo from an illegal one. If the result was a flood of false positives, then moderators would end up having to view vast amounts of private data. Another objection is that such surveillance could become a slippery slope: a government that begins by scanning for child-sex-abuse images could repurpose the same software for a wider range of content. If the system relies on a central database of illegal content, perhaps one held by an international organisation, hackers or spies could covertly expand that list to search for other secrets.

The digital panopticon

Above all, the principle of an onboard surveillance tool inside every device carried by every person is at odds with the traditional principle that surveillance ought to be difficult—the cost of a single wiretap in America in 2020 was around $119,000, the paper’s authors pointed out. The “bulk scanning of everyone’s private data, all the time”, they warned, would undermine citizens’ trust in their devices, with a chilling effect on free speech and democracy.

Some critics argue that instead of scanning messages at scale, governments should take a more selective approach. Why not just hack devices of suspected criminals rather than sift through everything? The answer, say security officials, is three-fold. The first is that hacking phones and computers is difficult and resource-intensive—and becoming more so over time as an increasing proportion of data is encrypted not just while it is being sent but also when it is “at rest” (on the device) and “in use”. The second is that it is hard to know which devices and which content to target in the first place if everything is encrypted. The third, say insiders, is that hacking is ultimately more intrusive than passive scanning. “The irony”, says a former official, “is that what privacy campaigners are doing is driving more intrusive means…We’ll have to go back to bugging people’s laptops.”

In a speech in 2021, Ciaran Martin, a former GCHQ official, acknowledged the chasm separating two groups of people. On one side were officials, like his former colleagues, who wanted to balance governments’ right of lawful intercept with the wider benefits of end-to-end encryption—whether through developing ghost protocols, client-side scanning or other schemes, many of which have their roots in the first crypto wars. On the other were legions of cryptographers who argued that such tools could introduce fatal vulnerabilities to the security of encryption. Hoping they would not was “the digital-age equivalent of alchemy”. Mr Martin himself concluded that if no technical compromise could be found, “Then security must win and end-to-end encryption must continue and expand, legally unfettered, for the betterment of our digital homeland.”" [1]

Using artificial intelligence, our competitors and other people who do not wish us well could get out of our communications a lot of dangerous patterns to ruin our businesses and our countries.  Today good encryption is paramount.

1. The new crypto wars? The Economist; London Vol. 452, Iss. 9413,  (Sep 7, 2024): 53, 54.

2024 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis

27 metų milijardierius, skatinantis dirbtinio intelekto bumą --- Alexandr Wang's Scale AI dislokuoja pasaulinę rangovų armiją, kuri formuoja didžiųjų dirbtinio intelekto modelių elgesį

 

 „Aleksandras Wangas tapo vienu iš jauniausių pasaulyje savarankiškai dirbančių milijardierių, sukūręs daugiau, nei 100 000 rangovų, kurie atlieka niūrų darbą, skatinantį šiuolaikinį dirbtinio intelekto (AI) bumą, armiją.

 

 Sėdėdami už kompiuterių visame pasaulyje, jo startuolio Scale AI darbuotojai rašo istorijas, žymi vaizdus ir kuria sakinius, kurie pokalbių robotams pateikia tekstą, kurio reikia, norint geriau suprasti žmonių kalbos modelius. Pavadintos duomenų žymėjimu, jų užduotys svyruoja nuo haikų kūrimo ir naujienų straipsnių apibendrinimo iki istorijų rašymo tokiomis kalbomis, kaip xhosa ar urdu.

 

 Darbo imli operacija tapo tokia paklausi tarp įmonių, norinčių dalyvauti AI lenktynėse, kad „Scale“ pajamų tempas pernai išaugo trigubai, todėl jos vertė padidėjo iki 14 mlrd. dolerių. Wang akcijų paketas vertinamas maždaug 1,7 mlrd. dolerių. 27 metų įkūrėjas savo įmonės svarbą dirbtinio intelekto revoliucijai lygina su skaičiavimo lustais, kuriuos sukūrė Nvidia – šiuo metu karščiausia technologijų įmonė pasaulyje.

 

 „Scale“ 180 000 kvadratinių pėdų biure San Franciske darbuotojai įdarbina etikečių kūrėjus, skelbdami skelbimus tokiose svetainėse, kaip „Reddit“ ir „LinkedIn“, reklamuodami lankstaus nuotolinio darbo naudą. Kiti peržiūri duomenų paketus arba stebi problemas, susijusias su darbuotojų priėmimu ir apmokėjimu jiems.

 

 Startuolio rangovai dažnai nežino, kad jie dirba „Scale“. Jie atlieka užduotis per dvi svetaines, vadinamas „Remotasks“ ir „Outlier“, kurių nė viena neviešina savo sąsajos su startuoliu. Projektams suteikiami kodiniai pavadinimai, kad darbuotojai nežinotų, kuriems klientams jie ženklina. Scale paprastai naudoja gyvūnus, kaip kodinius pavadinimus, pvz., Austrė for OpenAI ir Bitė for Apple, nors pastaruoju metu jis tapo kūrybiškesnis. Pavyzdžiui, „Google“ kodinis pavadinimas yra boba, pagal azijietišką arbatos burbuliukų gėrimą.

 

 Sunku valdyti šią imperiją. Kai kurie darbuotojai išeina iš darbo, sakydami, kad yra nusivylę dėl vėluojančių mokėjimų ir mažo užmokesčio už didžiulį darbą, kuris gali siekti 8 dolerių per valandą. Kiti rado būdų, kaip apgauti jų darbdavį, kad padidintų jų produktyvumą ir uždirbtų daugiau pinigų.

 

 Kartais jų pateikiami duomenys yra tokie prastos kokybės, kad patys „Scale“ darbuotojai – net vadovai ir geriausi inžinieriai – turėjo tai perdaryti patys.

 

 Wangas, kuris yra „Scale“ vadovas, sako, kad bando tai padaryti toliau. Jis pavadino verslą „paprastu ir neseksualiu“ ir sako, kad kuria naują programinės įrangos produktų rinkinį, pavyzdžiui, įrankius, padedančius įmonėms kurti AI programas, kurios paprastai turi didesnę maržą ir yra labiau mėgstamos rizikos kapitalo minios.

 

 „Meta“ kodinis pavadinimas yra „Flamingas“ – iškamšos versija stovėjo ant darbuotojo stalo, neseniai apsilankius startuolio būstinėje. Po to, kai praėjusiais metais „Scale AI“ sugriovė projektą, skirtą technologijų milžinei, Wang paskelbė įmonėje ekstremalią situaciją ir ėmėsi visų rankų darbo, kad ištaisytų šį darbą, pavadinto „Flamingo atgaivinimas“, pasak buvusių „Scale“ darbuotojų.

 

 Praėjusių metų pradžioje „Meta Platforms“ paprašė startuolio sukurti 27 000 klausimų ir atsakymų porų, kad padėtų mokyti dirbtinio intelekto pokalbių robotus „Instagram“ ir „Facebook“.

 

 Kai Meta tyrėjai gavo duomenis, jie pastebėjo kažką keisto. Daugelis atsakymų skambėjo taip pat arba prasidėjo fraze „kaip AI kalbos modelis...“ Pasirodo, rangovai naudojo ChatGPT, kad surašytų savo atsakymus – tai visiškas Scale raison d'etre pažeidimas.

 

 Tyrėjai pranešė apie nuviliančius rezultatus Scale, paskatindami Wangą suburti visą įmonę, kad būtų bandoma išsaugoti sutartį.

 

 Jis paprašė darbuotojų viską mesti ir sukurti naujus rašto pavyzdžius, kuriuos būtų galima siųsti Metai. Vidinė lyderių lentelė parodė, kas atliko daugiausiai tokių užduočių. Prizas laimėtojui: apmokamos atostogos.

 

 Vėliau „Scale“ išsiaiškino, kad didžioji dalis „Meta“ siųstų blogų duomenų atkeliavo iš Kenijos gyventojų, kurie tapo ekspertais, greitai užsidirbdami iš „Remotasks“ platformos, sakė buvę darbuotojai.

 

 „Scale“ apribojo keletą naujų ženklinimo projektų, skirtų darbuotojams, dirbantiems JAV ir kitose turtingose, ​​angliškai kalbančiose, šalyse.

 

 Pakeitimas nesustabdė sukčiavimo visiškai: kai kurie darbuotojai iš užsienio rado būdų, kaip apeiti naujas taisykles, pirkdami, JAV gyventojams registruotas, ženklinimo paskyras, kurias rado, pardavinėjamas grupiniuose pokalbiuose „WhatsApp“ ir „Facebook“.

 

 „Scale“ atstovė sakė, kad „Scale“ ėmėsi griežtų veiksmų prieš tokią veiklą, o jos laisvai samdomų darbuotojų, demonstruojančių sukčiavimą, procentas liepos mėnesį sumažėjo iki mažiau, nei 0,1 proc.

 

 „Mes palaikome tvirtus ryšius su „Scale AI“ ir tikimės, kad ateityje galėsime juos plėtoti“, – sakė „Meta“ atstovė.

 

 Wangas siekė sėkmės pagreitinta tvarka. Jis gimė Los Alamose, Naujojoje Meksikoje, Kinijos imigrantų mokslininkų, dirbančių Los Alamos nacionalinėje laboratorijoje, šeimoje. Jis sakė, kad jie pradėjo jį mokyti pažangios fizikos nuo darželio.

 

 Wang pradėjo kurti planus kurti įmonę klasėje, kai jis su draugu sukūrė startuolių idėjų „Google“ dokumentą, rašo jis tinklaraščio įraše pavadinimu „Ką aš išmokau 2016 m.“, tais metais, kai pradėjo Scale.

 

 Paauglystėje Wang diskutavo, grojo smuiku ir keliavo po šalį matematikos ir fizikos konkursuose. Jis baigė vidurinę mokyklą metais anksčiau ir pradėjo dirbti Silicio slėnyje, kur tapo inžinieriumi klausimų ir atsakymų svetainėje „Quora“. Vėliau tinklaraščio įraše jis rašė apie tai, kaip 12 valandų darbo dienos išmokė jį sunkaus darbo svarbos.

 

 Wangas sakė, kad pirmą kartą pamatė novatorišką AI potencialą po to, kai dalyvavo vasaros stovykloje San Franciske SPARC, vasaros taikomojo racionalumo ir pažinimo programa. Ji buvo skirta suburti talentingus matematikos ir gamtos mokslų studentus. Paauglystėje ten praleistas laikas supažindino jį su ankstyvaisiais AI tyrinėtojais, tokiais, kaip „OpenAI“ įkūrėjas Gregas Brockmanas ir Dario Amodei, „Anthropic“ generalinis direktorius, ir įkvėpė jį sužinoti apie šią technologiją.

 

 2015 m. Wang išvyko į MIT. Būdamas pirmakursis, jis žongliravo penkiais informatikos kursais ir pavasario atostogas praleido, dirbdamas su iPhone programėle Ava, kuri padėtų vartotojams užsisakyti vizitus pas gydytojus. Netrukus po to jis iškrito iš universiteto.

 

 Vangas tokį sprendimą priėmė po pokalbio su Ericu Wu, internetinės „House-Flipper Opendoor“ generaliniu direktoriumi. Wu bandė įtikinti Wangą priimti darbą naujoje įmonėje, o ne dirbti žinomose technologijų įmonėse, skatindamas jį rizikuoti, kol jis buvo jaunas. Patarimas įtikino Wangą, kad jam pačiam reikia įkurti įmonę. „Žinojau, kad gailėsiuosi, jei niekada nerizikuosiu būti verslininku pačiu tinkamiausiu metu“, – rašė jis.

 

 2016 m. vasarą Wang įtraukė Avą į startuolių mokymo programą, kurią vykdė prestižinė rizikos įmonė „Y Combinator“, kuriai tuomet vadovavo Samas Altmanas, kuris dabar yra „OpenAI“ generalinis direktorius. Netrukus po to jis ir jo koįkūrėja Lucy Guo išplėtė idėją iki Scale AI. Wangas ir Altmanas gyveno kartu per pandemiją San Franciske, o Altmanas netiesiogiai įgijo „Scale“ akcijų paketą, sudarydamas sandorį su „Y Combinator“, kuris išlaiko savo puoselėjamų startuolių kapitalo dalį.

 

 Scale AI pradėjo veikti, sparčiai didėjant savaeigių automobilių finansavimo bumui. Technologijos kūrėjams reikėjo paženklintų vaizdų, kurie padėtų autonominėms transporto priemonėms atpažinti tokius objektus, kaip stabdymo ženklai ir pėsčiuosius, ir jie kreipėsi pagalbos į startuolius.

 

 Praėjus keliems mėnesiams po įkūrimo, „Scale“ užsiregistravo „Cruise“ ir „Tesla“ kaip pirmieji klientai, o startuolis ėmėsi kurti savo rangovų tinklą. 2017 m. Wang sukūrė dukterinę įmonę „Remotasks“, kurios pagrindinis dėmesys buvo skiriamas pigios darbo jėgos įdarbinimui užsienyje. Vienu metu „Scale“ įkūrė patalpas Afrikoje ir Azijoje, kad apmokytų duomenų žymeklius.

 

 Siekdama įdarbinti kai kuriuos pirmuosius „Scale“ rangovus, Guo prisijungė prie filipiniečių nuotolinio darbo grupių „Facebook“ ir pasidalino jos sukurta viktorina.

 

 „Scale“ netrukus įdarbino šimtus rangovų per internetines pokalbių grupes. Daugelis atvyko iš Filipinų, kur etikečių kūrėjų grupės dirbo interneto kavinėse, žaisdamos vaizdo žaidimus, atlikdamos užduotis Remotasks.

 

 Grįžęs į San Franciską, Wang vadovavo Scale, kaip Silicio slėnio startuoliui. Jis sukūrė kompanijos mantras, tokias, kaip „Kodėl ne greičiau“ ir „Bėk per sienas“, ir palaikė ryšius su rizikos kapitalo rėmėjais, įskaitant ankstyvąjį „Facebook“ investuotoją „Accel“ ir Peterio Thielio steigėjų fondą. 2019 m. „Scale“ įvertinimas pasiekė 1 mlrd. dolerių.

 

 Kai savaeigių automobilių bumas sulėtėjo, Wang užuodė kitus pajamų šaltinius. 2019 m. jis pasirašė pirmąją „Scale“ generatyvaus dirbtinio intelekto sutartį su „OpenAI“, kad būtų pažymėti duomenys apie ankstyvą kalbos modelio versiją, skirtą „ChatGPT“. Kitais metais jis pasirašė susitarimą su JAV armija, kad padėtų jai sukurti duomenų rinkinius, skirtus dirbtinio intelekto pastangoms.

 

 Wang „labai moka matyti už kampo“, – sakė „Scale“ valdyboje dirbantis „Index Ventures“ partneris Mike'as Volpi. "Jis turi daugybę verslumo ir vizijos įgūdžių, kurie yra sujungti į vieną asmenį."

 

 Pandemijos įkarštyje „Scale“ su „Meta“ susitarė dėl maždaug 40 mln.  dolerių. Projekte dirbantys darbuotojai buvo taip perdegę, kad bendrovė 2022 m. viduryje rėmė mokamas atostogas Kankune, Meksikoje, kad padėtų jiems atsipalaiduoti.

 

 Po kelių mėnesių Meta atšaukė sandorį, nes sunkiai stengėsi plėsti savo elektroninės prekybos verslą. 2023 m. sausį Wang atleido 20 % Scale darbuotojų, sakydamas, kad daugelis pramonės šakų, kuriose Scale aptarnauja, nukentėjo dėl technologijų nuosmukio.

 

 Bendrovė atsigavo, kai technologijų milžinai skyrė milijardus dolerių generatyvaus AI projektams, kad pasivytų OpenAI po virusinės ChatGPT paleidimo.

 

 Praėjusiais metais startuolis susitarė su „Google“ dėl maždaug 120 mln. dolerių. Remiantis investuotojų dokumentais, jos metinės pajamos išaugo nuo 227 mln. dolerių iki 680 mln.

 

 Rekordiškai surinkęs 1 milijardą dolerių, Wang šią vasarą atidarė naują biurą San Franciske – perimdamas anksčiau Airbnb užimtą erdvę. Jis atrodo, kaip didelės technologijų įmonės: aukštai, pastatyti aplink augalų pripildytą atriumą su modernaus stiliaus baldais ir kavos baru, kuriame dirba visą darbo dieną dirbanti barista.

 

 Anksčiau šiais metais Wangas pasirodė Met Gala Niujorke, o vėliau dalyvavo Allen & Co. konferencijoje, kuri buvo skirta tik kviestiems, Sun Valley, Aidaho valstijoje, kur susitiko su tokiais vadovais, kaip žiniasklaidos magnatas Barry Diller.

 

 „Tikrai niekas neskrenda į daugiau vakarėlių, nei tu, tai atrodo kaip darbas visu etatu“, – „OpenAI Altman“ vasario mėnesį paskelbė X, atsakydamas į Wango įrašą, kuriame sakoma, kad po kelerių pastarųjų metų kelionės jis nusprendė, kad labiausiai patrauklūs žmonės yra namuose Bay Area.

 

 Konkurentai – nuo  ​​senų duomenų ženklinimo bendrovių iki alkanų startuolių – lenktyniauja, kad pavogtų „Scale“ verslą, siūlydami tą pačią formulę, kaip tiekti rangovus pagal poreikį. Klientai, tokie kaip OpenAI, taip pat įdarbina savo duomenų žymeklius, kad sumažintų savo priklausomybę nuo startuolio.

 

 „Jei jie nori būti 50 milijardų dolerių vertės įmone, jie turi rasti kitą veiksmą, kitą savo istorijos lanką“, – sakė Vince'as Hankesas, „Thrive Capital“ partneris, ilgametis Scale investuotojas.

 ---

 Kaip veikia Scale AI

 

 Vienas užduočių, kurias atlieka, pagal sutartį dirbantis, darbuotojas, pavyzdys

 

 1. Darbuotojas iš Filipinų kreipiasi dėl darbo dirbtinio intelekto rašymo vertintoju Outlier, Scale AI padalinyje.

 

 2. Darbuotojas yra pasamdytas ir paskiriamas parašyti tekstą, kurį modelis gali panaudoti, kad sužinotų, kaip žmonės mąsto. Pavyzdinės užduotys gali apimti tokių klausimų kūrimą ir atsakymus į tokius klausimus: „Paaiškinkite 6 metų vaikui apie nusileidimą Mėnulyje“ arba „Parašyk istoriją apie varles“ arba „Duok man knygų apie pirmąjį žmonijos kontaktą su ateiviais“.

 

 3. Scale AI teikia rašymo pavyzdžius klientams, pvz., „Google“ ir „Meta“, kad jie galėtų išmokyti dirbtinio intelekto modelius, kad išmokytų juos bendrauti naudingiau ir natūraliau.

 

 4. Pagal Outlier darbuotojas gauna atlyginimą, vidutiniškai 8 dolerius per valandą, Filipinuose.“ [1]

 

Viskas skamba, kaip primityvi apgavystė. Nuostabu, kad niekas Lietuvoje nesusiprotėjo tai daryti. Pas mus irgi yra bobos, bet be burbuliukų. 


1. EXCHANGE --- The Billionaire, Age 27, Powering the Boom in AI --- Alexandr Wang's Scale AI deploys a global army of gig workers to shape how the big AI models behave. Berber, Jin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Sep 2024: B.1.