Those who emigrate in time live like normal people, those who stay in Lithuania die of poverty: the poverty level in Lithuania is one of the highest in the entire EU, especially among the elderly

 

"Last year, 620 thousand people lived below the poverty risk threshold in Lithuania - 0.9 percent more than in 2023, the Lithuanian Data Agency (LDA) announces.

 

The absolute poverty level also jumped - from 3.6 percent in 2023 to 5.8 percent last year.

 

 According to Jekaterina Navickė, advisor to the Minister of Social Security and Labour, Lithuania's poverty statistics are one of the worst in the European Union (EU) - the figures are worse only in neighboring Latvia and Bulgaria.

 

"The published statistics only confirm what we have known for many years. The poverty level in Lithuania is high, one of the highest in the entire EU. (...) This confirms that the problem of poverty is not being solved, even with economic growth," the Ministry of Social Security and Labour (SADM) told journalists on Thursday representative.

 

The poverty risk threshold increased by 9.2 percent last year from 2023. – from 564 to 616 euros per person and from 1185 to 1294 euros for a family with two children under 14 years of age.

 

The absolute poverty threshold, at that time, increased from 354 to 446 euros per person, and from 743 to 937 euros for a family with 2 children under 14 years of age.

 

“In recent years, average salaries have grown quite rapidly, but our vulnerable groups, such as pensioners, people with disabilities, single parents with children – their incomes are growing much more slowly,” explained J. Navickė, explaining the reasons for the increased poverty among the relevant groups.

 

Seniors over 65 years of age remain the most impoverished in Lithuania – in 2024 36.9 percent of them were below the poverty risk threshold (0.8% increase since 2024). 17.3% of working-age adults and 19% of children lived below the poverty threshold.

 

“In Lithuania, we allocate a significantly smaller share of our gross domestic product (GDP) to social security compared to the EU, and the results are now visible in the statistics,” said the advisor to the head of the Social Security Administration, Inga Ruginienė.

 

True, LDA statistics show that social benefits helped some of the population avoid poverty – last year the poverty risk level before social benefits reached 29%, but after them it decreased to 21.5% (7.5% difference).

 

On the other hand, in 2023 they were more effective, since before them the poverty risk level was 29.4%, and after them – 20.6% (8.8% difference).

 

In 2024 social benefits were most beneficial for single parents with one or more children. Before social benefits, their poverty level reached 49.1 percent, and after them – 31.6 percent. (17.5 percent difference).

 

"The solution to the problem of poverty is extremely expensive and complex. You can't do it with benefits alone: ​​you also need services, improve infrastructure, education and health systems. True, benefits are very important for some groups – especially pensioners," said  Navickė.

 

The government will seek to increase the individual part of pensions

 

When asked whether pensions will increase and by how much, the representative of the Social Security and Family Welfare Department emphasized the goal of this government to increase the individual part of pensions – the one that depends on a person's income while he worked.

 

“This is and has been the priority of every government. In the last term, attention was paid to increasing the basic pension component, and we will prioritize the individual component. Last year, they were increased by only 1.4 percent. (…) We believe that the increase in pensions and its pace were insufficient. “Sodra” collects about 3 billion euros for pensions and, according to data from this and last year, 900 million of them will be directed to the reserve,” said Navickė.

 

“We will try to increase pensions as quickly and adequately as possible, paying special attention to their individual component,” says the advisor.

 

The gap between villages, towns and cities has increased

 

According to LDA data, 18 percent of the population in the city received a disposable income below the poverty risk threshold (in the five largest cities – 14.5 percent, in other cities – 24 percent), in the countryside – 29.4 percent. The poverty risk level in the city, compared to 2023, remained the same (in the five largest cities – decreased by 0.3 percent, in other cities – increased by 0.5 percent), and in the countryside – increased by 3.3 percent.

 

“We have large gaps between the countryside and the city – for some time now there has been talk of two or three different Lithuanias. True, this increase in the risk of poverty is encoded in rural areas, because they are aging – an increasing proportion of those living there are of retirement age and this is the main problem. Of course, employment, the opportunity to find a job, convenient transportation are also acute problems,” said J. Navickė.

 

In the 2025 Lithuanian budget, it was planned to allocate the largest part of it (about 29 percent) to social security – 6.721 billion euros. This amount constitutes 8.63 percent of last year's Lithuanian GDP, which amounted to 77.9 million euros.”

 

Scandinavian bank clerks, including Nausėda, shout that we have never lived so well in Lithuania. They are right, they have never lived so well, even though they were members of the Communist Party, and they will never live so well again. After the collapse of the common state with Poland, we became slaves, so only traitors to the Motherland, who adapt to serve any kind of aliens, live well in Lithuania.

 

Tie, kurie laiku emigruoja, gyvena, kaip normalūs žmonės, likę Lietuvoje numiršta nuo skurdo: skurdo lygis Lietuvoje yra vienas aukščiausių visoje ES, ypač tarp pagyvenusiųjų

"Pernai žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 620 tūkst. žmonių – 0,9 proc. daugiau nei 2023 m., skelbia Lietuvos duomenų agentūra (LDA). Taip pat šoktelėjo ir absoliutaus skurdo lygis – nuo 3,6 proc. 2023 m. iki 5,8 proc. pernai. Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjos Jekaterinos Navickės, Lietuvos skurdo statistika yra viena iš prasčiausių Europos Sąjungoje (ES) – skaičiai blogesni tik kaimyninėje Latvijoje ir Bulgarijoje.

„Paskelbta statistika tik patvirtina tai, ką mes žinome jau daug metų. Skurdo lygis Lietuvoje yra aukštas, vienas aukščiausių visoje ES. (...) Tai patvirtina, kad skurdo problema nesisprendžia, net esant ekonominiam augimui“, – žurnalistams ketvirtadienį teigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovė.

Skurdo rizikos riba praėjusiais metais augo 9,2 proc. nuo 2023 m. – nuo 564 iki 616 eurų vienam asmeniui ir nuo 1185 iki 1294 eurų šeimai su dviem vaikais iki 14 metų amžiaus. Absoliutaus skurdo riba, tuo metu, vienam žmogui augo nuo 354 eurų iki 446 eurų, o šeimai su 2 vaikais iki 14 metų – nuo 743 iki 937 eurų.

„Pastaraisiais metais gan sparčiai augo vidutiniai atlyginimai, tačiau mūsų pažeidžiamos grupės, kaip pensininkai, negalią turintys asmenys, vieniši tėveliai su vaikais – jų pajamos auga gerokai lėčiau“, – ūgtelėjusio skurdo priežastis tarp atitinkamų grupių aiškino J. Navickė.

Daugiausiai skurstantys Lietuvoje išlieka vyresni nei 65 metų amžiaus senjorai – 2024 m. 36,9 proc. jų buvo žemiau skurdo rizikos ribos (0,8 proc. augimas nuo 2024 m.). 17,3 proc. dirbančio amžiaus suaugusių ir 19 proc. vaikų gyveno žemiau skurdo ribos.

„Lietuvoje skiriame ženkliai mažesnę dalį savo bendrojo vidaus produkto (BVP) socialinei apsaugai, lyginant su ES, ir statistikoje dabar matosi to rezultatas“, – teigė SADM vadovės Ingos Ruginienės patarėja.

Tiesa, LDA statistika rodo, kad socialinės išmokos padėjo daliai gyventojų išvengti skurdo – pernai skurdo rizikos lygis iki socialinių išmokų siekė 29 proc., tačiau po jų mažėjo iki 21,5 proc. (7,5 proc. skirtumas).

Kita vertus, 2023 m. jos buvo efektyvesnės, kadangi prieš jas skurdo rizikos lygis buvo 29,4 proc., o po jų – 20,6 proc. (8,8 proc. skirtumas).

2024 m. socialinės išmokos naudingiausios buvo vienišiems tėvams su vienu ar daugiau vaikų. Iki soc. Išmokų jų skurdo lygis siekė 49,1 proc., o po jų – 31,6 proc. (17,5 proc. skirtumas).

„Skurdo problemos sprendimas yra itin brangus ir kompleksiškas. Vien išmokomis to nepadarysi: reikia ir paslaugų, tobulinti infrastruktūrą, švietimo bei sveikatos sistemas. Tiesa, kai kurioms grupėms išmokos yra labai svarbios – ypatingai pensininkams“, – kalbėjo J. Navickė.

Vyriausybė sieks didinti individualiąją pensijų dalį

Paklausta apie tai, ar didės ir kiek didės pensijos, SADM atstovė pabrėžė šios Vyriausybės tikslą didinti individualiąją pensijų dalį – tą, kuri priklauso nuo žmogaus pajamų, kol jis dirbo.

„Tai yra ir buvo kiekvienos Vyriausybės prioritetas. Praėjusioje kadencijoje dėmesys buvo skirtas pagrindinės pensijos dalies didinimui, o mes prioritetą dėsime ties individualiąja dalimi. Praėjusiais metais jos buvo padidintos tik 1,4 proc. (…) Manome, kad pensijų didinimas ir jo tempas buvo nepakankamas. „Sodra“ pensijoms surenka apie 3 mlrd. eurų ir, šių bei praėjusių metų duomenimis, 900 mln. iš jų nukreips į rezervą“, – teigė J. Navickė.

„Mes bandysime kaip įmanoma sparčiau ir adekvačiau didinti pensijas, ypatingą dėmesį skiriant jų individualiajai daliai“, – sako patarėja.

Didėjo atskirtis tarp kaimų, miestų ir didmiesčių

Pasak LDA duomenų, už skurdo rizikos ribą mažesnes disponuojamąsias pajamas mieste gavo 18 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 14,5 proc., kituose miestuose – 24 proc.), kaime – 29,4 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2023 m., išliko toks pat (penkiuose didžiuosiuose miestuose – sumažėjo 0,3 proc., kituose miestuose – padidėjo 0,5 proc.), o kaime – padidėjo 3,3 proc.

„Turime didelius atotrūkius tarp kaimo ir miesto – jau kurį laiką buvo kalbama apie dvi ar tris skirtingas Lietuvas. Tiesa, tas skurdo rizikos didėjimas yra užkoduotas kaimo vietovėse, kadangi jos sensta – vis didesnė dalis ten gyvenančių yra pensijinio amžiaus ir tai yra pagrindinė problema. Aišku, užimtumas, galimybė susirasti darbą, patogus susisiekimas taip pat yra opios bėdos“, – vardino J. Navickė.

2025 m. Lietuvos biudžete buvo numatyta didžiausią jo dalį (apie 29 proc.) skirti socialinei apsaugai – 6,721 mlrd. eurų. Ši suma sudaro 8,63 proc. praėjusių metų Lietuvos BVP, kuris siekė 77,9 mln. eurų.”

Skandinaviškų bankų klerkai, įskaitant Nausėdą, šaukia, kad dar niekad Lietuvoje taip gerai negyvenome. Jie teisūs, jie dar niekad taip gerai negyveno, nors buvo komunistų partijos nariai, ir jau niekad taip gerai negyvens.

 Po bendros su Lenkija valstybės žlugimo virtome vergais, todėl Lietuvoje gerai gyvena tik Tėvynės išdavikai, prisitaikantys tarnauti bent kokiems ateiviams.

Judo [1] sidabras: Kas bijo Renaudo Camus?

 

„Londonas – Renaudas Camus gali būti svarbiausias gyvas mąstytojas, apie kurį niekas negirdėjo. Jis tikrai labiausiai nesuprastas. 78 metų ponas Camus yra knygos „Le Grand Replacement“ (2011 m.), kurioje aprašoma, kaip dešimtmečius trukusi masinė migracija pakeitė jo gimtąją Prancūziją.

Jis perspėja, kad dabartinė Europos trajektorija per porą kartų prives prie vietinių tautų, jų kultūrų ir net krikščionybės išnykimo.

 

Praėjusią savaitę Didžiosios Britanijos Vidaus reikalų ministerija atsisakė įleisti p. Camus į šalį, nes jo buvimas „neprisidės prie visuomenės gerovės“. Pridėkite Vidaus reikalų biurą prie tų, kurie neteisingai supranta poną Camus. O gal jie per daug gerai jį supranta?

 

Neturėtume painioti pono Camus „Didžiojo pakeitimo“ su „Didžiąja pakeitimo teorija“, kurią paskelbė Tuckeris Carlsonas ir kitos pusės tiesos grupės tribūnos dešinėje. P. Camus neužsimena apie šešėlinį paranojiško stiliaus elitą ir neteigia, kad Europos kairiosios liberalios partijos atvėrė vartus užsitikrinti dominavimą rinkimuose.

 

P. Camus yra buvęs Prancūzijos socialistų partijos narys.

 

Jis mato masinę imigraciją kaip globalizmo ir kapitalizmo produktą, globalizmo ir kapitalizmo, kurie žmones laiko keičiamais sraigteliais ir ignoruoja kultūros iškilumą.

 

Vakarų Europos vyriausybės tikėjosi, kad masinė imigracija paskatins jų ekonomiką.

Vietoj to, tai sukėlė priklausomybę nuo socialinės paramos, nusikalstamumą, terorizmą ir sektantišką kovą dėl valdžios, kuri visam laikui pakeitė Europos gyvenimą. Vienintelis sąmokslas, kurį p. Camus įžvelgia Europos tragedijoje, yra tylėjimo sąmokslas apie tai, ką jis pavadino „nelaimėmis“ – masinę musulmonų, arabų ir afrikiečių imigraciją su neigiamomis socialinėmis pasekmėmis, kurių niekas nenori pripažinti, o tuo labiau į jas atkreipti dėmesį.

 

P. Camus rašo ekspansyvia retorika ir plačiais potėpiais. Jei jis būtų visiškai neteisus, Europos rinkėjai nebūtų pasukę staigiai į dešinę. „Le Grand Remplacement“ ir keletas kitų jo esė buvo išverstos į anglų kalbą. Perskaitykite „Nelaimės priešą“ ir aišku, kad uždraudus jam atvykti į Angliją, būtų panašu į tai, kad JAV atsisakytų įleisti Rogerį Scrutoną (1944–2020), kitą filosofinį eseistą, kuris buvo vadinamas rasistu dėl per greito polinkio konstatuoti akivaizdžius dalykus.

 

J. Camus atvykimas į Angliją, kaip legalaus lankytojo, yra vyriausybės nuožiūra, kurią Vidaus reikalų ministerija naudoja politiškai – valdydama bendruomeninę įtampą, sukeldama neramią mažumą ir slopindama daugumos nesutarimus. Nors islamistų pamokslininkai ateina ir išeina, 2009 metais Nyderlandų politikui Geertui Wildersui buvo atsisakyta įleisti, nes, pasak Vidaus reikalų ministerijos, jo buvimas išprovokuotų „tarpreliginį smurtą“. Panašu, kad p. Camus gavo panašų draudimą.

 

Vasario mėnesį viceprezidentas JD Vance'as apkaltino ministrą pirmininką Keirą Starmerį dėl „žodžio laisvės pažeidimų“ Didžiojoje Britanijoje.

 

P. Starmeris tvirtino, kad „labai didžiuojasi“ Didžiosios Britanijos žodžio laisvės padėtimi. P. Vance'as buvo teisus, o J. Starmeriui turėtų būti gėda. JK ministras pirmininkas imigracijos ir islamizmo kritikus įvardija kaip „kraštutinę dešinę“, o jo leiboristų vyriausybė yra įsipareigojusi įstatyme apibrėžti „islamofobiją“. Jei p. Starmeriui pasisektų, Anglija iš tikrųjų suteiktų unikalias privilegijas mažumos religijai ir paverstų valstybę antidemokratinių aktyvistų, siekiančių formalių teisėtos kalbos apribojimų, partnere.

 

Panaši neformali kova matoma ir Europos viešosiose erdvėse, kur masinė musulmonų malda gatvėse apverčia pagrindinį liberalų principą – atskirtį tarp privataus tikėjimo ir viešosios sferos. Šiais metais Londono leiboristų meras Sadiqas Khanas apšvietė miestą Ramadano proga. Po kelių savaičių pasirodė dar viena naujovė, kovojant už viešumą – Didįjį penktadienį Trafalgaro aikštėje buvo Aistrų pjesė.

 

Tuo tarpu išpuoliai prieš žydus, sinagogas ir žydų mokyklas yra rekordinio lygio ir net leiboristai nebekaltina kraštutinių dešiniųjų. Visa tai ne taip atrodo, kaip veiksmo įvairovė, o kaip simbolinė – kartais reali – kova dėl viešosios erdvės ir kultūros normų. Ji sukuria radikalius pokyčius, kurie viršija demokratinės daugumos vertybes.

 

Ponas Camus padarė klaidą, visa tai pastebėjęs. Jei dėl to jis tampa Didžiosios Britanijos valstybės priešu, taip yra todėl, kad valstybė sukėlė nelaimę. Leiboristai ir konservatoriai diskreditavo save, tris dešimtmečius vykdydami masinės imigracijos ir daugiakultūriškumo politiką. Vidaus reikalų ministerija valdė, tiksliau, netinkamai valdė imigracijos sistemą ir sukėlė chaosą. Nors Nigelo Farage'o prieš imigraciją nusiteikusi, įstatymus ir tvarką palaikanti Reformų JK partija dabar pirmauja kai kuriose apklausose, vis labiau nepastovūs nacionalistiniai impulsai auga. P. Camus į Didžiąją Britaniją pakvietė Tėvynės partija – pakraščio neofašistinės kilmės partija, pasisakanti už masines nelegalių imigrantų ir užsienyje gimusių nusikaltėlių deportacijas.

 

Šiandien Anglijoje nuotaika siaubinga. Valdžia negali valdyti. Policija grasina, įstatymų besilaikantiems, žmonėms, kai šie išsako jų mintis. Sienos atviros. Šalis jaučiasi taip, lyg ji būtų vienu islamistų bombardavimu nutolusi nuo revoliucijos išsiveržimo. Ponas Camus yra mažiausia iš vyriausybės problemų, tačiau jo buvimas būtų atskleidęs didžiausią iš jų.

 

Britų valstybė tris dešimtmečius išgyveno Marxą ir Engelsą, planavusius pasaulinę revoliuciją Londone. Jei ponas Camus, kreipdamasis į mažytę grupę privačiame kambaryje, kelia grėsmę taikai, taika ir paktas tarp vyriausybės ir žmonių jau yra sulaužyti.

 

---

 

Ponas Greenas yra žurnalo bendradarbis ir Karališkosios istorijos draugijos narys.“ [2]

 

Lietuvos valdžia žino apie tadžikų ir kitų migrantų pavojų Lietuvai ir žada vyti velniop visus tadžikus iš Lietuvos, vos padirbus du metus. Taip pradėjo ir vokiečiai. Visi tie turkai, kurie pramušė kelią musulmonų migracijai į Vokietiją, buvo įsileidžiami laikinai. Bet jie liko. Verslininkai jei suranda darbštų retą žmogų blogam darbui, tai įsikimba į jį. Kitą panašų rasti sunku, apmokyti - vargas ir brangiai kainuoja. Jei verslininkai bus labai nepatenkinti, tai Lietuvos valdininkai eis velniop, ne migrantai.

 

1. „Judo sidabras“ reiškia trisdešimt sidabrinių, kuriuos Judas Iskariotas gavo mainais už Jėzaus išdavimą, kaip aprašyta Mato evangelijoje. Frazė dažnai vartojama idiomatiškai, simbolizuojanti asmens išdavystę ar išpardavimą arba tikėjimo paniekinimą, siekiant asmeninės naudos. Vakarų Europos vyriausybės tikėjosi, kad masinė imigracija paskatins jų ekonomiką ir iš to surinks šiek tiek pinigų (Judo sidabro).

 

2.  Who's Afraid of Renaud Camus? Green, Dominic.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 24 Apr 2025: A17.

Judas' [1] Silver: Who's Afraid of Renaud Camus?

 

"London -- Renaud Camus may be the most important living thinker no one has heard of. He's certainly the most misunderstood. Mr. Camus, 78, is author of "Le Grand Remplacement" (2011), which describes how decades of mass migration have altered his native France. He warns that Europe's current trajectory will, within a couple of generations, lead to the eclipse of its native peoples, their cultures and even Christianity.

Last week Britain's Home Office refused to allow Mr. Camus into the country because his presence wouldn't be "conducive to the public good." Add the Home Office to those who misunderstand Mr. Camus. Or do they understand him all too well?

We shouldn't confuse Mr. Camus's "Great Replacement" with the "Great Replacement Theory" publicized by Tucker Carlson and other tribunes of half-truth on the right. Mr. Camus doesn't allude to shadowy elites in the paranoid style or claim that Europe's left-liberal parties opened the gates to secure electoral dominance.

Mr. Camus is an erstwhile member of France's Socialist Party.

He sees mass immigration as a product of globalism and capitalism, which regard people as interchangeable cogs and ignore the salience of culture.

Western Europe's governments expected mass immigration to boost their economies.

Instead, it produced welfare dependency, crime, terrorism and a sectarian power struggle that has permanently altered European life. The only conspiracy Mr. Camus sees in Europe's tragedy is a conspiracy of silence about what he called the "disaster" -- the mass immigration of Muslims, Arabs and Africans with adverse social consequences that no one wants to admit, let alone address.

Mr. Camus writes with expansive rhetoric and broad brush strokes. If he were entirely wrong, Europe's voters wouldn't be swinging sharply right. "Le Grand Remplacement" and several other of his essays have been translated into English. Read "Enemy of the Disaster," and it's clear that banning him from England would be akin to the U.S. refusing entry to Roger Scruton (1944-2020), another philosophical essayist who was called a racist for being too quick to state the obvious.

Mr. Camus's entry into England as a legal visitor is at the government's discretion, which the Home Office uses politically -- managing communal tensions by placating a restive minority and suppressing the majority's dissent. While Islamist preachers come and go, in 2009 the Dutch politician Geert Wilders was refused entry because, the Home Office said, his presence would provoke "interfaith violence." Mr. Camus seems to have received a similar proscription.

In February, Vice President JD Vance upbraided Prime Minister Keir Starmer for "infringements on free speech" in Britain. Mr. Starmer insisted he was "very proud" of the state of Britain's free speech. Mr. Vance was right, and Mr. Starmer should be ashamed. The U.K. prime minister maligns critics of immigration and Islamism as "far right," and his Labour government is committed to defining "Islamophobia" in law. Should Mr. Starmer get his way, England would effectively grant unique privileges to a minority religion and make the state the partner of antidemocratic activists seeking formal restrictions on lawful speech.

A similar, informal struggle is visible in Europe's public spaces, where mass Muslim prayer in the streets upends a founding liberal principle, the division between private faith and the public sphere. This year, London's Labour mayor, Sadiq Khan, lit up the city for Ramadan. A few weeks later came another novelty in the struggle for public precedence, marking Good Friday with a Passion Play in Trafalgar Square.

Meanwhile, attacks on Jews, synagogues and Jewish schools are at record levels, and even Labour no longer blames the far right. All this looks less like diversity in action than a symbolic -- sometimes real -- battle over public space and cultural norms. It is producing radical changes that override the values of the democratic majority.

Mr. Camus has committed the error of noticing all this. If that makes him an enemy of the British state, it is because the state created the disaster. Labour and the Conservatives discredited themselves by pursuing policies of mass immigration and multiculturalism for three decades. The Home Office managed, or rather mismanaged, the immigration system and generated chaos. While Nigel Farage's anti-immigration, pro-law-and-order Reform UK Party now leads some polls, more-volatile nationalist impulses are rising. Mr. Camus was invited to Britain by the Homeland Party, a fringe party of neofascist origins which advocates mass deportations of illegal immigrants and foreign-born criminals.

The mood in England today is eerie. The government can't govern. The police menace law-abiding people for speaking their minds. The borders are open. The country feels as if it is one Islamist bombing away from eruption. Mr. Camus is the least of the government's problems, yet his presence would have exposed the greatest of them.

The British state survived Marx and Engels plotting world revolution in London for three decades. If Mr. Camus addressing a tiny party in a private room threatens the peace, then the peace, and the pact between government and people, is already broken.

---

Mr. Green is a Journal contributor and a fellow of the Royal Historical Society." [2]

The Lithuanian government knows about the danger of Tajiks and other migrants to Lithuania and promises to drive all Tajiks out of Lithuania to hell after just two years. The Germans started by doing the same. All those Turks who paved the way for Muslim migration to Germany were allowed in temporarily. But they stayed. If businessmen find a rare hardworking person for a bad job, they grab him. It's hard to find someone else similar, and training him is a hassle and expensive. If businessmen are very dissatisfied, Lithuanian officials will go to hell, not migrants.

 

 1. "Judas' silver" refers to the thirty pieces of silver that Judas Iscariot received in exchange for betraying Jesus, as described in the Gospel of Matthew. The phrase is often used idiomatically to symbolize a betrayal or selling out of a person or a belief for personal gain. Western Europe's governments expected mass immigration to boost their economies and collect some money from that.

2.  Who's Afraid of Renaud Camus? Green, Dominic.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 24 Apr 2025: A17.