Geopolitinės slinktys ir Lietuvos užsienio politika, užstrigusi dėl proto trūkumo

 

"Pastaruoju metu padėtis pasaulyje keičiasi: auga nauji ekonominės, karinės ir politinės galios centrai, o senieji – priversti keisti ilgalaikes strategines gaires.

Jungtinės Amerikos Valstijos, siekdamos subalansuoti Kinijos galią, gręžiasi į Rusiją – siūlo alyvmedžio šakelę. Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau JAV pėdomis paseks ir Vakarų Europos valstybės, įskaitant Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Austriją, Nyderlandus, kurioms Rusija ilgus metus buvo naudinga ekonominė-energetinė partnerė.

2025-ųjų geopolitinė dėlionė jau nebėra ta pati, kokia buvo Šaltojo karo laikotarpiu ir dešimtmetį po jo. Ji pasikeitė, beje, netgi gerokai anksčiau, nei Donaldas Trumpas antrąsyk tapo JAV prezidentu.

Būtent pirmosios kadencijos laikotarpiu D. Trumpas nedviprasmiškai pareiškė, kad JAV prioritetas – ekonomiškai auganti ir kariškai stiprėjanti, taigi JAV pozicijoms tarptautinėje sistemoje grasinanti Kinija, o ne ekonomiškai ir kariškai santykinai silpna Rusija.

Rusija prarado pagrindinės konkurentės poziciją, dabar ji tapo koziriu

Tai ir buvo lūžinis momentas – XX a. vidurio–pabaigos geopolitinės realybės pabaigos pradžia. Geopolitikos, kai pagrindinis JAV tikslas buvo Sovietų Sąjungos ir jos įpėdinės Rusijos sulaikymas, o toje praeities dėlionėje Europa, kiek vėliau – Vidurio–Rytų Europa, įskaitant Lietuvą, išties vaidino itin reikšmingą vaidmenį.

Šiame kontekste galime prisiminti „Vilniaus dešimtuką“ ir Irako karą (2003 m.), sukėlusį Vidurio–Rytų ir Vakarų Europos šalių nesutarimus. Tąsyk JAV poziciją be kompromisų parėmusios dar tik būsimosios Europos Sąjungos (ES) ir NATO narės, buvusio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo žodžiais tariant, iš vadinamosios „naujosios Europos“ sulaukė „senosios Europos“ raginimo „patylėti“, kai tam yra proga. Visgi, turėdama galingiausios pasaulio valstybės – JAV – užnugarį ir žinodama, kad jos politika atitinka strateginius Vašingtono interesus – atskirti Vokietiją ir Rusiją „buferiu“, sulaikyti Rusijos įtakos sklaidą posovietinėje erdvėje, – „naujoji Europa“ jautėsi saugiai ir užtikrintai.

Tačiau JAV strateginiai interesai nėra iškalti uoloje. Jie – dinamiški. Ir šiandien dėl aibės priežasčių, pirmiausia, žinoma, ekonominių, JAV interesai Rusijos atžvilgiu – kad ir kaip būtų, jau kiek kitokie: stabili, vientisa ir, pageidautina, Vakarų orbitoje esanti Rusija. Toks dabar Jungtinių Valstijų tikslas.

Logika čia paprasta. Be Rusijos Kinijos nei apjuosi, nei sulaikysi. Lietuvos pastangos mesti iššūkį Kinijos drakonui, vykdant vadinamąją „vertybinę“ užsienio politiką – deja, tik lašas jūroje, palyginti su tuo, ką sulaikant Kinijos augimą reiškia Rusijos veiksnys. Todėl JAV negali sau leisti, kad Kinijos (gamintojos)-Rusijos (išteklių tiekėjos) aljansas toliau stiprėtų. JAV paprasčiausiai nebegali toliau stumti Rusijos į Kinijos glėbį.

Beje, tai – galbūt viena didžiausių ankstesnio JAV prezidento Joe Bideno klaidų. Tą D. Trumpas pasakė tiesiai šviesiai dar iki JAV prezidento rinkimų.

Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinės Valstijos taip pat parėmė Sovietų Sąjungą kovoje prieš nacistinę Vokietiją (lendlizas). Nepaisant to, kad Maskva vėliau tapo konkurente, amerikiečiai skaičiavo taip: geriau sovietai nei naciai.

XX a. antroje pusėje lygiai tą patį amerikiečiai padarė su Kinija: sudarė su ja sandorį prieš bendrą konkurentę SSRS (ping-pong diplomatija). Tokiu būdu sėkmingai suardė komunistinį bloką Eurazijoje, kėlusį pavojų JAV hegemonijai pasaulyje.

Tiesa, dabar Kinija – varžovė, tačiau tuo metu reikėjo spręsti kitą uždavinį.

O istorija kartojasi. Tik šįsyk reikia sulaikyti jau ne Rusiją, o Kiniją. O šis tikslas pateisina bet kokias priemones. Be abejo, tam reikia taikos tarp Rusijos ir Ukrainos, gal ir labiau atitinkančios Rusijos interesus, tačiau tolesnis Rusijos sekinimas nebėra naudingas JAV. Jis naudingas tik Kinijai. Būtent Kinija – suinteresuota kuo ilgesniu karu Ukrainoje. Kuo silpnesnė, kuo nestabilesnė, o geriausia – fragmentuota Rusija, tuo lengviau įsisavinti Sibirą – vieną didžiausių pasaulio išteklių klodų.

Ar JAV siekia paversti Rusiją sąjungininke? Nebūtinai. Pakaks šiokios tokios draugystės iš išskaičiavimo.

Vis dėlto, patinka tai ar ne, JAV siekia su Rusija užmegzti specialius santykius. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl Vašingtonas vienu iš siūlomo susitarimo tarp Rusijos ir Ukrainos punktų įvardijo Krymo pusiasalio pripažinimą Rusijai de jure. Juk tikrai buvo galima apsiriboti paliaubomis ir be Krymo klausimo. Panašu, kad tai meduolis Rusijai.

Tačiau tai net ne esminis susitarimo punktas. Paskutinysis D. Trumpo siūlomo susitarimo pasiūlymo punktas kalba apie glaudesnį ekonominį bendradarbiavimą su Rusija, įskaitant energetiką ir pramonę. O tai jau reiškia ne ką kitą, bet ilgesniojo laikotarpio JAV–Rusijos santykių plėtotę.

Todėl tikriausiai dabar yra pats laikas į tai reaguoti, o ne bandyti nuneigti, nutylėti ar ignoruoti vykstančius tektoninius poslinkius tarptautinėje sistemoje. Rusijos statusas, kaip matome, tarptautinėje sistemoje keičiasi.

Amerikai nebereikia Rusijos sulaikyti, silpninti, žeminti, pykdyti ar kritikuoti. Todėl ir užsienio politikos strategija, kurią Lietuva naudoja daugiau nei du dešimtmečius, po truputį nebeatitinka tarptautinių realijų.

Nuo 2004 m. narystės Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto aljanse pradžios pagrindine ir faktiškai vienintele strategine Lietuvos užsienio ir saugumo politikos gaire buvo posovietinių valstybių – Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir kt. – atplėšimas nuo Rusijos orbitos.

JAV interesai istoriškai mums buvo palankūs atsitiktinai

Šiuo siekiu, anksčiau atitikusiu svarbiausių Lietuvos sąjungininkių JAV interesus, buvo grindžiama vadinamoji „regiono lyderystės“ politika, įgyvendinta Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu (2004–2009 m.). Vėliau šią politiką tęsė Dalia Grybauskaitė. Tiesa, iš pradžių ji deklaravo posūkį į Šiaurės valstybes, tarsi atsiribojant nuo Rytų Europos ir Pietų Kaukazo vektoriaus. Vis tik, po 2013–2014 m. įvykių Vilniuje ir Kyjive – buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus atsisakymo pasirašyti Asociacijos susitarimą su ES ir po šio sprendimo kilusių neramumų Ukrainoje, pasibaigusių Krymo aneksija – D. Grybauskaitė sugrąžino Lietuvos užsienio politiką į įprastas vėžes: panašiai, kaip paskutiniais V. Adamkaus kadencijos metais, Lietuva vėl tapo viena stipriausių Rusijos kritikių bei priešininkių visuose įmanomuose diplomatiniuose ir kituose frontuose.

Šiandien šios užsienio politikos linijos laikosi Gitanas Nausėda ir kiti aukšti Lietuvos užsienio politikos formuotojai. Tačiau demokratijos, žmogaus teisių ir kitų vertybių sklaidos į Europos Rytus era šiam momentui baigėsi. Ir bent jau artimiausiu metu, tikėtina, nebegrįš.

Žaidimas tarptautinėje erdvėje tampa sudėtingesnis. Pasauliui nuspalvinti vien juodos ir baltos spalvų nebepakaks. O ir Europa, į kurią dabar viltis deda Lietuvos užsienio politikos strategai, čia nepagelbės: gal dabar ES ir konfrontuoja su Rusija, bet ši politika – laikina.

Maža to, žaidimas tarptautinėje erdvėje tampa sudėtingesnis. Pasauliui nuspalvinti vien juodos ir baltos spalvų nebepakaks. O ir Europa, į kurią dabar viltis deda Lietuvos užsienio politikos strategai, čia nepagelbės: gal dabar ES ir konfrontuoja su Rusija, bet ši politika – laikina.

Nes, visų pirma, Bendrija niekuomet po Šaltojo karo neturėjo, neturi ir, ko gero, neturės išbaigtos ir nuoseklios užsienio politikos strategijos. Apskritai, ES nėra rimtas pasaulinis žaidėjas – jos tarptautinė politika arba vykdoma ad hoc, arba iš viso nevykdoma, nes nesutariama dėl principų, vertybių, finansų ir t. t. Tad tikėtis, kad dabartinė pozicija Kremliaus atžvilgiu bus ilgalaikė ar nuosekli – drąsu.

Tačiau dar svarbiau yra tai, kad istorija ne kartą mums parodė, kad kas jau kas, o vokiečiai, austrai, prancūzai, italai ar olandai tikrai nepraleis progos įsigyti pigesnių rusiškų išteklių ar gauti galimybę prekiauti Rusijos rinkoje, jei tik tokia galimybė atsiras. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl europiečiai dabar jaučiasi įsižeidę ir laikosi konfrontacinio tono tiek JAV, tiek Rusijos atžvilgiu – jie negavo vietos prie derybų stalo. O nebūdamas prie stalo, negali pakreipti įvykių sau naudinga linkme.

Nepamirškime, kad būtent JAV, o ne ES ilgą laiką kritiškai vertino Senojo žemyno ekonominius-energetinius ryšius su Rusija, vadindamos tai geopolitine grėsme ir Rusijos stiprinimu. Tuo metu Europa tuos santykius apibūdino tiesiog „verslo“ ryšiais, neturinčiais jokių geopolitinių padarinių.

Tad ar tik neatėjo metas Lietuvos užsienio politikos formuotojams parodyti lankstumą, nes, Winstono Churchillio žodžiais tariant, tarptautinėje sistemoje „nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.“”

Dirbtinis intelektas prieš tyrimų sukčiavimą: „Springer Nature“ siekia anksti aptikti netikrus tekstus

 

„FRANKFURTAS. Mokslinių straipsnių leidėjas „Springer Nature“ toliau stiprina kovą su moksliniais klastojimais. Leidėjas pristatė dar vieną dirbtinio intelekto įrankį, skirtą ankstyvam, sukčiavimo būdu pateiktų, rankraščių identifikavimui.

 

Leidėjas pirmadienį paskelbė, kad savarankiškai sukurta dirbtinio intelekto programinė įranga skirta probleminiams rankraščiams aptikti ir išrūšiuoti ankstyvoje stadijoje – šiuo atveju ji konkrečiai orientuota į nesusijusių nuorodų identifikavimą pateiktuose rankraščiuose. Kai tik dirbtinis intelektas rankraštyje aptinka per daug nesusijusių nuorodų, tekstas perduodamas leidėjo vidaus tyrimų sąžiningumo komandai.

 

Ši komanda, kurią dabar sudaro apie 50 ekspertų, rankiniu būdu peržiūri rankraštį ir nusprendžia, ar tekstą reikėtų atmesti, dar prieš tai, kai mokslinių žurnalų redaktoriai ir kiti mokslininkai, kaip recenzentai recenzavimo procese, įvertina straipsnių mokslinę kokybę.“

 

Leidėjų vadovams prioritetas yra aptikti plagiatą ir kitą sukčiavimą mokslinių darbų metu. Prieš dešimt mėnesių „Springer Nature“ pristatė dar dvi dirbtinio intelekto priemones probleminiams rankraščiams aptikti, kurias leidykla taip pat sukūrė pati: „Gepetto“ programinė įranga su didele tikimybe aptinka dirbtinio intelekto sugeneruotus tekstus ir teksto dalis, o „Snappshot“ programinė įranga skirta aptikti manipuliuotus vaizdo failus.

 

Mokslo leidykla „Springer Nature“ leidžia apie 3000 mokslinių žurnalų visame pasaulyje, kurių dauguma dabar leidžiami tik skaitmenine forma. Žinomiausi leidėjo žurnalai yra „Nature“ ir „Scientific American“. „Springer Nature“ duomenimis, visiems leidėjo žurnalams kasdien pateikiama apie 5000 mokslinių straipsnių, arba apie 1,8 milijono per metus. Tačiau trys ketvirtadaliai pateiktų atsiliepimų yra atmetami. Ankstyvoje stadijoje atskleidžiama, kad keli tūkstančiai straipsnių yra klastotės. „Klaidingi tyrimai yra iššūkis, turintis įtakos visai leidybos pramonei, ir „Springer Nature“ to netoleruos“, – teigė leidyklos tyrimų sąžiningumo direktorius Chrisas Grafas.” [1]

1.  KI gegen Forschungsbetrug: Springer Nature will gefälschte Texte früh erkennen. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 08 Apr 2025: 19.

Ar pigaus maisto era baigėsi?: Vieniems jis per pigus, kitiems per brangus: kodėl maisto kainos taip smarkiai išaugo ir kas bus toliau

„Maisto kainų tema retai kada buvo tokia aktuali, kaip pastaraisiais metais – tiek privačiai, tiek politiškai, tiek ekonomiškai. Nors vieni džiaugiasi tuo, kad maistas Vokietijoje nebėra toks pigus, kitiems tai smogia smarkiai: kylančios kainos ypač apsunkina, ribotus biudžetus turinčius namų ūkius.

 

Ši tendencija tęsiasi – visai neseniai vartotojų maisto kainos kovo mėnesį, palyginti su tuo pačiu mėnesiu pernai, išaugo 2,9 proc.“

 

(1) Vokiečiai laikomi sąmoningais kainų atžvilgiu, todėl jie ypač jautrūs sparčiam pastaraisiais metais kilimui. Dešimtmečius rinkoje dominavo nuolaidų parduotuvės ir mažino kainas; Nuo septintojo dešimtmečio galioja šūkis: geri dalykai nebūtinai turi būti brangūs. Tačiau pandemija ir konfliktas Ukrainoje šį tikrumą sužlugdė. Maisto kainos kilo sparčiai – dažnai sparčiau, nei bendra infliacija.

 

Priežastys įvairios: didelės energijos sąnaudos, brangesnės žaliavos, tokios, kaip trąšos, pašarai ir technika, apsunkina ūkininkų gamybą. Tai atsispindi gamintojų kainose – kainose, kurias ūkininkai gauna už žaliavas, tokias, kaip grūdai ar bulvės. Nuo 2021 iki 2022 m. žemės ūkio produktų kainos išaugo 34 proc. – tai didžiausias padidėjimas nuo 1961 m., kai buvo pradėti tyrimai. Prie to taip pat prisidėjo pasaulinės rinkos trūkumas, kurį dar labiau padidino Ukrainos konfliktas.

 

Vartotojams kainų šuoliai dažnai būna ne tokie dideli, nes maisto prekių mažmenininkai stengiasi sušvelninti svyravimus. Nepaisant to, galiausiai papildomas išlaidas padengia klientas. Nors ekspertai nesitiki jokių tolesnių kainų šuolių 2025 m., bendras kainų lygis, greičiausiai, išliks aukštas, nors nuolaidų parduotuvės pastaruoju metu vėl ėmėsi atakų su nuolaidų akcijomis.

 

(2) Nuo 2020 m. maisto produktų kainos vidutiniškai padidėjo daugiau, nei 34 procentais, o kai kurių pagrindinių maisto produktų kainos ypač smarkiai išaugo. Vienas pavyzdys – sviestas, kurio pakelis kartais kainuoja iki keturių eurų. Sviesto kaina istoriškai buvo laikoma nuotaikų rodikliu: jei ji žema, tai ypač nuramina vyresnio amžiaus vartotojus. Valgomųjų riebalų ir aliejų kainų padidėjimas buvo dar drastiškesnis. Alyvuogių aliejus dabar kainuoja daugiau, nei dvigubai, brangiau, nei prieš kelerius metus, iš dalies dėl prasto derliaus Ispanijoje ir Italijoje dėl sausrų. Tiekimo kliūtys pablogino padėtį; Pavyzdžiui, kai konflikto metu laikinai pritrūko saulėgrąžų aliejaus, pabrango ir pakaitiniai produktai.

 

Žemės ūkio produktų kainos paprastai smarkiai svyruoja. Jais prekiaujama prekių ateities sandorių biržose. Geras derlius prognozuoja mažesnes kainas ten, o gresiantys derliaus trūkumai jas didina, pavyzdžiui, kakavos ir valgomųjų aliejų iš klimato požiūriu pažeidžiamų regionų.

 

Kai kurie ekspertai mano, kad žemas kainų lygis, koks buvo ikikoronaviruso eroje, artimiausiu metu nesugrįš, net jei retkarčiais kainos ir sumažės. Ūkininkai jau daugelį metų reikalauja didesnių kainų už savo produktus, nes mano, kad maistas Vokietijoje jau seniai yra „per pigus“.

 

(3) Nepaisant bendro kainų kilimo, vokiečiai maistui ir toliau išleidžia palyginti mažai, palyginti su savo pajamomis. 2023 m. išlaidos maistui ir nealkoholiniams gėrimams sudarė kiek daugiau, nei 11 procentų visų vartotojų išlaidų. Žymiai daugiau išleidžiama nuomai ar mobilumui. Nepaisant to, daugelis mažas pajamas gaunančių šeimų didėjančias išlaidas laiko didele našta. Federalinės vartotojų organizacijų asociacijos atliktos apklausos duomenimis, 39 procentai respondentų turi apriboti apsipirkimą – namų ūkiams, kurių grynosios pajamos siekia iki 2000 eurų, šis skaičius siekia net 70 procentų.

 

Kylančios maisto kainos ne visus paveikia vienodai. Nors didesnes pajamas gaunantys namų ūkiai dažnai gali kompensuoti infliaciją, šiek tiek pakeisdami savo pirkimo įpročius, mažas pajamas gaunantys, asmenys patiria vis didesnį spaudimą. Dėl aukštų kainų, be kita ko, buvo perkama mažiau kai kurių brangių produktų, pavyzdžiui, aukštesnės kokybės gyvulininkystės mėsos ar ekologiškų produktų.

 

(4) Tačiau, palyginti su Europa, Vokietijos išlaidos maistui yra mažesnės už ES vidurkį. 2022 m. vokiečiai maistui išleido apie 11,5 proc. savo vartotojų biudžeto, o ES vidurkis siekė 13,6 proc. Ši dalis buvo mažesnė tik Airijoje (8,6 proc.), Austrijoje (10 proc.) ir Liuksemburge (9,3 proc.). Ekspertai tai pirmiausia sieja su didelėmis vidutinėmis pajamomis Vokietijoje ir didele konkurencija maisto produktų mažmeninės prekybos sektoriuje, dėl kurios kainos, nepaisant infliacijos, išlieka palyginti žemos. Tuo pačiu metu ES yra didelių infliacijos lygio skirtumų.

 

(5) Kilus pandemijai ir konfliktui Ukrainoje, nacionalinio savarankiškumo klausimas taip pat įgijo svarbos. Ar Vokietija galėtų viena patenkinti savo poreikius nepaprastosios padėties atveju? Atsakymas yra: dažniausiai taip. Vidutinis savarankiškumo lygis visose produktų grupėse yra 83 procentai. Tai, kad kai kuriuos poreikius galima patenkinti, tik importuojant, pasaulinės prekybos srautų laikais retai kada kvestionuojama. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra grūdų perteklius, nors ji labiau priklausoma nuo vaisių ir daržovių importo.

 

(6) Galiausiai, žmonių mitybos įpročiai ir paklausa taip pat turi įtakos maisto kainai. Nors prieš 60 metų bulvės buvo svarbiausias maisto produktas Vokietijoje, dabar ant stalo dažniau patenka makaronai ir ryžiai. Tuo pačiu metu labai išsiplėtė ir maisto produktų asortimentas. Žvelgiant iš pasaulinės perspektyvos, vartojimas taip pat keičiasi: auganti, turtingesnė pasaulio populiacija, pavyzdžiui, vartoja daugiau mėsos ir grūdų. Tai padidins spaudimą žemės ūkio rinkoms. Juk dirbamos žemės plotai pasaulyje riboti – o rizika, pavyzdžiui, pasėlių gedimas dėl sausros ar karo, didėja. Todėl kainų svyravimai, greičiausiai, nesumažės.

 

Duomenų tyrimas: Matthias Janson. Šaltiniai: Federalinė statistikos tarnyba, Federalinė žemės ūkio ir maisto tarnyba, Vokietijos ūkininkų asociacija, Eurostatas, Federalinė žemės ūkio ministerija.“ [1]

 
1. Ist die Zeit der günstigen Lebensmittel vorbei?: Für die einen sind sie zu billig, für die anderen zu teuer: Warum die Preise für Lebensmittel so stark gestiegen sind - und wie es weitergeht / Von Anne Kokenbrink. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 07 Apr 2025: 22.