When the Wind Didn't Blow in Germany

 

"Germany has invested so many hundreds of billions of euros in its green energy transition over the years that no one can tally the precise amount. Yet the share of wind and solar power in the country's energy mix in the first quarter of this year managed to fall -- by a lot. There's a lesson for the U.S. here.

Renewable sources made up some 47% of electricity consumption in Europe's largest economy in the first three months of 2024, the energy trade association BDEW reported Thursday. That's down from 56% in the first three months of 2024. The drop comes despite Germany's continuing build-out of renewable generation. The country has added 872 wind turbines with a capacity of 4.3 gigawatts since April 2024, yet wind-power output fell 16%. Ouch.

You can guess what went wrong. February and March were unusually wind-free, onshore and offshore. A lack of rain meant hydropower underperformed. March was sunnier than usual, which helped to boost solar-electricity output compared to a year earlier. But we're talking about Germany in March. Relatively short daylight hours in a northern latitude meant this boost wasn't enough to offset the decline in wind generation.

These climactic conditions happen regularly enough that the German language has a word for it: Dunkelflaute, or "dark stillness." It means renewables alone can't power an advanced industrial economy, as even Berlin is starting to notice.

The new coalition agreement that will form the basis for incoming Chancellor Friedrich Merz's agenda envisions building 20 gigawatts of natural-gas-fired power generation by 2030 to provide stable base power. But Mr. Merz's left-right coalition commits to continuing a renewable build-out, too. Good luck with all that, since an overreliance on intermittent renewables tends to make it uneconomical to run natural-gas plants as a backup. Expect more subsidies in the future. Nuclear power is absent from the plan.

Germany is further down the road of renewable power than many other large economies. Its energy mess is enough to make everyone else realize it's not an example to follow." [1]

And the real answer is (music, please): yes, you are right, batteries and hydrogen economy. Germany is doing both of these. 

1.  When the Wind Didn't Blow in Germany. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Apr 2025: A12.   
 

Kaip Pietų Vietnamas pralaimėjo karą? Panašiai Ukraina dabar pralaimi jos konfliktą

“Redaktoriaus pastaba: Šis straipsnis žurnale pasirodė 1975 m. gegužės 2 d. Saigonas atiteko komunistinei šiaurei balandžio 30 d.

 

Pietų Vietnamas, tiksliau, Pietų Vietnamas, kurį pažįstu septynerius metus, mirė.

 

Turbūt, yra daug amerikiečių, kurie lengviau atsikvėpė, išgirdę, kad atėjo pabaiga. Be abejo, yra amerikiečių, kurie dėl kažkokių priežasčių norėjo, kad Pietų Vietnamas būtų žuvęs daug anksčiau. Tačiau tikrai yra ir amerikiečių, kurie gedi dėl šios mirties. Aš esu vienas iš jų.

 

Man Pietų Vietnamo žlugimas buvo tarsi seno pažįstamo mirtis. Kad ir kaip dažnai kritikuodavau Pietų Vietnamą, nemanau, kad jis nusipelnė mirti.

 

Pietų Vietnamo trūkumai ir nesėkmės visada buvo daug labiau matomi, nei jo stiprybės, ir aš, kaip ir dauguma reporterių, linkęs bent jau mano profesinį dėmesį sutelkti į tai, ką Pietų Vietnamas darė neteisingai. Nedaug visuomenių, ir tikrai nedaug mažų ir trapių, kada nors patyrė tokį nuolatinį kritinį dėmesį, kokio sulaukė Vietnamas. Aš ir tūkstantis kitų reporterių išanalizavome kiekvieną jo aspektą, analizavome kiekvieną jo klaidą, atskleidėme kiekvieną jo trūkumą. Tai nereiškia, kad Pietų Vietnamui būtų sekęsi geriau ar jis būtų išgyvenęs ilgiau, jei prožektoriai būtų buvę išjungti, bet galima įsivaizduoti, kad laidotuvėse būtų buvę šiek tiek daugiau užjaučiančiųjų.

 

 

Galiausiai, žinoma, griežčiausi kritikai ir giliausi pesimistai pasirodė esą teisūs. Pietų Vietnamas galbūt išgyveno ilgiau, nei tikėjosi kai kurie pesimistai, bet jis žlugo – staiga, chaotiškai, visiškai. Ir, manau, tragiškai.

 

 

Mano nuomone, Pietų Vietnamas buvo ne geresnis, bet ir ne blogesnis už daugelį kitų visuomenių visame pasaulyje. Bent jau kai kuriais atžvilgiais jis nebuvo taip jau skirtingas nuo mūsų pačių. Akivaizdu, kad Pietų Vietnamo socialinė struktūra, vyriausybė ir armija galiausiai buvo per silpnos, kad galėtų atsispirti Vietnamo komunistams. Mažiau akivaizdi mintis, kad Pietų Vietnamui pavyko priešintis daugelį metų ir ne visada su didele Amerikos pagalba. Nedaug tautų ar visuomenių, kurias galiu prisiminti, būtų taip ilgai kovojusios.

 

 

Tiesa, kad Pietų Vietnamui trūko vienijančios ir motyvuojančios priežasties, kuri galėtų konkuruoti su komunistų kryžiaus žygiu. Antikomunizmas niekada nebuvo įtikinamas ar net suprantamas daugumai Pietų Vietnamo gyventojų. Kapitalizmas, kurį reprezentavo „Honda“ motociklai ir kiti importuoti daiktai, nebuvo priežastis, užkariavusi širdis ir protus. Nacionalizmas buvo ginčytina priežastis, ir vien dėl to, kad Amerikos buvimas Pietų Vietname buvo toks didelis, komunistai atrodė esantys tikrieji nacionalistai. Taigi Pietų Vietnamas buvo šalis be priežasties. Bet dabar pagalvokite: kokia priežastis motyvuotų jus ar mane kovoti 25 metus?

 

Tiesa, kad Pietų Vietnamui trūko tokios kūrybingos, dinamiškos lyderystės, kuri, galbūt, būtų išgavusi daugiau dvasios ir pasiaukojimo iš karo išvargintos tautos. Prezidentas Nguyen van Thieu nebuvo charizmatiškas valstybės veikėjas. Jis buvo intravertas ir įtarus kariškis, kuris stebėtinai meistriškai žaidė rūmų politiką, bet niekada iš tikrųjų neišmoko vadovauti. Bet ar ponas Thieu iš tikrųjų buvo mažiau lyderis, nei dešimtys kitų atsargos generolų, valdančių pusiau išsivysčiusias šalis visame pasaulyje? Manau, kad ne. Jis, savo požiūriu, buvo Vietnamo patriotas. Ir prieš pernelyg griežtai kritikuojant nesėkmingus Pietų Vietnamo lyderius, galbūt reikėtų stabtelėti ir išvardyti tikrai populiarių ir sėkmingų valstybės veikėjų vardus bet kurioje šiandieninio nekomunistinio pasaulio vietoje. Mano paties sąrašą būtų galima surašyti ant pleistro. Tiesa, kad Pietų Vietnamo politikai ir žmonės niekada, regis, negalėjo susivienyti, kad visuomenė atrodė susiskaldžiusi ir skambėjo nesantaikingai. Chaotiškas Saigono eismas dažnai buvo minimas, kaip visuomenės tvarkos ir drausmės stokos simbolis. Tačiau kuri šiandieninė nekomunistiška visuomenė gali pasigirti didele politine vienybe ir socialine sanglauda? Ar mes, remdamiesi savo vertybėmis, garbiname tvarką ir drausmę, kaip socialinius tikslus ar moralines dorybes? Ar geriausios visuomenės iš tikrųjų yra tos, kuriose visi traukiniai važiuoja laiku, o žmonės žygiuoja vienu žingsniu?

 

Tiesa, kad Pietų Vietnamas niekada nebuvo iš tikrųjų demokratiškas. Jo demokratinės institucijos, importuotos iš Amerikos kartu su bombomis ir bulguro kviečiais, buvo labiau parodijos, nei pripildytos turinio. Ir vis dėlto, nors ir dėl to, kad Pietų Vietnamo vyriausybė niekada nebuvo labai efektyvi, Pietų Vietnamas, skirtingai, nei Šiaurės Vietnamas, niekada nebuvo laikomas totalitarine valstybe. Buvo politinių kalinių, kankinimo kamerų ir kitų kartais griežto autoritarizmo elementų. Tačiau prezidento galiai taip pat buvo tam tikrų apribojimų, vyriausybės politika buvo gana plačiai kritikuojama – ir ne visada šnabždama – o individualios nuomonės ir elgesys buvo stebėtinai įvairūs. Ar Pietų Vietnamui būtų sekęsi geriau, jei jis būtų buvęs autoritariškesnis, griežtesnis ir negailestingesnis? Abejoju. Bet taip pat abejoju, ar taip būtų buvę geriau, jei įstatymų leidžiamoji valdžia būtų turėjusi daugiau galių arba būtų sušvelninta spaudos kontrolė.

 

Tiesa, Pietų Vietnamas buvo korumpuotas. Korupcija buvo labiau paplitusi ir rimtesnė, nei keli stori generolai, kaupiantys milijonus Šveicarijos banko sąskaitose. Visa sistema tam tikra prasme buvo korumpuota. Žemiausiu lygmeniu tai buvo tiesiog vyriausybės tarnautojų, papildančių menkas pajamas smulkiais kyšiais, reikalas. Aukštesniu lygmeniu pernelyg dažnai darbo vietos buvo parduodamos vyrams, kurie galėjo mokėti, o ne duodamos vyrams, kurie galėjo atlikti jų darbą. Aukščiausiu lygmeniu buvo keletas tiesioginio gobšumo atvejų. Tačiau ne visi, o, galbūt, net ne dauguma, Pietų Vietnamo pareigūnai ar administratoriai buvo korumpuoti. Vietnamo korupcija nepateisinama, pabrėžiant, kad ji egzistuoja maždaug tokiu pačiu mastu beveik kiekvienoje Pietryčių Azijos šalyje. Azijos korupcija taip pat nepateisinama, pažymint, kad nedaug Vakarų visuomenių yra tokios tyros, kad galėtų mesti daug akmenų.

 

Tiesa, Pietų Vietnamo visuomenė buvo pilna nelygybės ir elitistinė. Jos turtingieji buvo per daug turtingi, o vargšai – per daug neturtingi, ir skirtumai buvo pernelyg akivaizdūs. Už pinigus ir pareigas buvo galima nusipirkti privilegijų, tokių, kaip šaukimo į kariuomenę atidėjimas ir, galiausiai, pabėgimas.

 

Vis dėlto skirtumai Vietname iš tikrųjų buvo mažiau akivaizdūs, nei daugelyje kitų Amerikos sąjungininkių valstybių nuo Filipinų iki Brazilijos. Pietų Vietnamo valstietis, kai karas nevyko jo konkrečiame lauke, pagal Azijos standartus buvo klestintis smulkus ūkininkas. Nenoriu sumenkinti milijonų žmonių, kurie praėjo pabėgėlių stovyklas, kančių, kai atkreipiu dėmesį, kad taip pat buvo milijonai smulkių ūkininkų, kurie turėjo savo žemę ir neblogai užsidirbdavo pragyvenimui iš savo derliaus. Trumpai tariant, Pietų Vietnamo valstietis nebuvo engiamas baudžiauninkas, laukiantis išlaisvinimo iš kokio nors vergvaldžio.

 

Taip pat reikėtų pasakyti arba, jei norite, prisipažinti, kad tarp Vietnamą valdžiusio elito buvo daug simpatiškų žmonių. Beveik kiekvienas reporteris, praleisdamas laiką šalyje, susidraugavo su kokiu nors vyriausybės pareigūnu, armijos karininku, verslininku, politiku – kokiu nors to elito nariu.

 

Šie žmonės dažnai buvo pernelyg toli nuo savo tautiečių ir kaimo. Daugelis buvo pernelyg turtingi arba pernelyg vakarietiškos orientacijos, kad palaikytų gerus santykius su valstiečiais ar kareiviais. Pagal kokią nors biblinę ar budistinę vertybių skalę jie nebuvo geriausi žmonės.

 

Tačiau kai kurie iš jų buvo mano draugai ir aš jų ilgėsiuosi.

 

Tiesa, kad Pietų Vietnamo armija (ARVN) galiausiai pasirodė esanti bejėgė prieš Šiaurės Vietnamo armiją. Pabaiga buvo gėdingos šešios savaitės, kupinos atsitraukimų, pralaimėjimų, chaoso ir žlugimo.

 

Vis dėlto AVRN nebuvo nevykėlių ir bailių armija. Tai buvo armija, kuri stovėjo ir gerai kovojo daugybėje vietų, kurių pavadinimus visi pamiršome. Ir ji stovėjo ir gerai kovojo tūkstančiuose mažų mūšių ir tūkstančiuose mažų užtvertų užkampių, kurių pavadinimų joks amerikietis niekada nežinojo.

 

Tai buvo kareivių armija, kuri nusipelnė geresnės vadovybės, nei gavo.

 

Tai buvo armija, kuri metų metus stebėjo, kaip amerikiečiai bando kovoti su komunistais visais šiuolaikinės ginkluotės stebuklais, o tada, pernelyg staiga, liko susidurti su komunistais su amerikietiško stiliaus taktika, bet be amerikietiško stiliaus išteklių.

 

Tai buvo Vietnamo armija, kuri, galbūt, niekada neturėjo būti amerikanizuota ir todėl niekada nebūtų reikėjusi vietnamizacijos. Tai buvo armija, kuriai metų metus buvo įsakyta ginti kiekvieną Vietnamo teritorijos centimetrą ir kuri, su didesne ar mažesne sėkme, bandė būtent tai ir daryti. Kai staiga jai buvo liepta palikti miestus ir provincijas, ji faktiškai nutraukė karą.

 

Tai nebuvo karininkų ir kareivių armija, kuri būtų linkusi pulti neįveikiamas priešo pozicijas, arba kuri būtų norėjusi metų metus gyventi duobėse, kai aplink juos žemę daužo B-52 bombonešiai, arba kuri būtų leidusi laiką ilgu ir siaubingu žygiu Ho Ši Mino taku, arba kuri ėjo į mūšį, vedama minties, kad jų beveik neabejotina mirtis pasitarnaus kokiam nors kilnesniam tikslui. Šiaurės Vietnamo armija yra tokia armija, bet kiek kitų, įskaitant mūsų pačių, yra suformuotos pagal tokią formą?

 

Pietų Vietnamo armija buvo paprastų kareivių armija, kurie be jokios priežasties kovojo daugiau, nei du dešimtmečius. Žuvo keli šimtai tūkstančių šių kareivių. Daugiau, nei pusė milijono, buvo sužeista. Ir paskutinėmis karo savaitėmis, kai kiekvienas amerikietis Saigone žinojo, kad karas pralaimėtas, kai kurie iš šių kareivių toliau kovojo tokiose vietose, kaip Xuan Lac ir taip laimėjo šiek tiek laiko amerikiečiams ir jų išrinktiems vietnamiečiams pabėgti gyviems. Tai buvo daug geresnė armija, nei atrodė pabaigoje.

 

Tiesa, Pietų Vietnamas sulaukė daug pagalbos iš Amerikos ir tapo pernelyg nuo mūsų priklausomas. Sovietų ir Kinijos kariai Vietname niekada nekariavo taip, kaip amerikiečių kariai. Didžiąją dešimtmečio dalį Pietų Vietnamas praktiškai buvo Amerikos kolonija. JAV kariuomenė perėmė karo kontrolę ir kurį laiką žadėjo jį laimėti.

 

JAV mokesčių mokėtojai finansavo Vietnamo karą. Vašingtonas nustatė Saigono politiką, o JAV ambasada Saigone daugiausia formavo Vietnamo politiką. Pietų Vietnamas ne visada buvo paklusni marionetė ir kartais nesugebėjo šokti pagal amerikietiškas melodijas. Tačiau, bėgant metams, Pietų Vietnamas ėmė manyti, iš tiesų buvo verčiamas manyti, kad Amerika yra jo globėja ir gynėja. Tai nebuvo neprotinga prielaida. Taip pat nebuvo visiškai neprotinga, kad vietnamiečiai kartais nusimesdavo atsakomybę už savo nesėkmes, kaltindavo JAV dėl savo problemų ir, artėjant prie pabaigos, kai Amerika prarado norą kariauti ir susidomėjimą Vietnamu, kartėlio pasijausdavo ant Amerikos ir amerikiečių.

 

Galiausiai laimėjo stipresnė pusė. Vietnamo komunistai turėjo daugiau jėgos ir ištvermės. Jie turėjo tikslą – komunizmo ir nacionalizmo derinį – ir siekė to tikslo beveik mesianistiškai motyvuoti. Jie atkakliai kovojo, nepaisydami visų kliūčių, o kartais ir visų sunkumų, ir, galiausiai, jiems pasisekė.

 

Tačiau stipresnė pusė nebūtinai yra geresnė pusė. „Geresnis“ tampa vertybių klausimu, ir kad ir kaip gerbčiau komunistų jėgą ir ištvermę, negaliu sutikti, kad spartietiška Šiaurės Vietnamo komunistinė visuomenė yra geresnė už tą netobulą Pietų Vietnamo visuomenę, kurią pažinojau.

 

Tai nekrologas tam Pietų Vietnamui. Tai negali būti nekrologas Vietnamo šaliai ar net Vietnamo žmonėms. Šalys nemiršta. Pietų Vietnamas egzistuos dar kelis mėnesius ar, galbūt, kelerius metus su nauja vyriausybe, nauja politika, nauja socialine sistema. Tada jis, tikėtina, susijungs su Šiaurės Vietnamu, ir šis išsiplėtęs Vietnamas dominuos Indokinijoje ir taps pagrindine jėga visoje Azijoje. Tai bus 40 milijonų ištvermingų ir užgrūdintų žmonių tauta. Ji bus turtinga gamtos išteklių. Ji turės vieną geriausių, galbūt geriausią, armiją pasaulyje.

 

Galbūt, 40 milijonų vietnamiečių energija bus skirta tolesnei politinei ir karinei ekspansijai. Bet kuriuo atveju Vietnamas nusipelnys ir, tikriausiai, ateityje pritrauks pasaulio dėmesį. Kai kurie Pietų Vietnamo gyventojai entuziastingai priims naują sistemą ir naują visuomenę. Kai kuriems bus sunku prisitaikyti, bet galiausiai jie ras savo vietą naujoje tvarkoje. Kai kurie negalės priimti naujos tvarkos arba jai bus nepriimtini. Jie bus vienaip ar kitaip atstumti, bet jų vaikai bus auginami būti naujos visuomenės dalimi.

 

Naujasis Vietnamas bus galingas ir sėkmingas, ir tai yra savybės, kurios, atrodo, svarbios tiek tautoms, tiek žmonėms. Istorijos knygos dažniausiai nagrinėja tas pačias temas, todėl istorija vargu ar palankiai vertins Pietų Vietnamą, kuris neišgyveno. Tačiau tai ne istorija. Tai tik nekrologas Pietų Vietnamui, kurį aš pažįstu.

 

---

 

Ponas Kannas yra buvęs žurnalo leidėjas ir „Dow Jones & Co.“ generalinis direktorius. Rašydamas šį straipsnį, jis buvo žurnalo korespondentas, rašęs apie Vietnamo karą.” [1]

 

Rusijos branduoliniai ginklai šiuo metu neleidžia Amerikos kareiviams patekti į Ukrainą. Ukraina, vis tik, yra Amerikos kolonija, daugeliu aspektų panaši į Pietų Vietnamą. Dėl interneto amerikiečių kareiviai netgi randa taikinius Ukrainos artilerijai, dronams ir raketoms. Ukrainiečiai tik aklai spaudžia gaiduką, kaip apmokytos beždžionės. Dėl interneto paprasti ukrainiečiai taip pat puikiai žino, kas vyksta, ir vengia karinės tarnybos, kai tik turi bent menkiausią galimybę. Daugelis miršta upėse pasienyje, taip darydami. 

 

1. When South Vietnam Died, 50 Years Ago. Kann, Peter R.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Apr 2025: A11.