Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2026 m. birželio 5 d., penktadienis

Japan Allowed to Bring Japanese Car Factories to America and Lost Many Advantages, Chinese Know That This Was a Mistake: China Builds an Economic Fortress as Global Tensions Rise


Japan's 1980s strategy of transplanting auto factories to America—driven by trade friction induced by Americans and voluntary export restraints—eroded its domestic industrial base and currency. Observing this, China has deliberately avoided a similar path, instead leveraging its massive domestic market to build a resilient, self-sufficient economic fortress amidst rising global tensions.

The Japanese Trade Concession and Its Costs

In the 1980s, facing heavy U.S. tariffs and quotas to protect struggling domestic automakers, Japan agreed to move much of its production footprint directly into the United States. While this successfully bypassed immediate trade barriers, it came with long-term strategic vulnerabilities:

           Loss of Pricing Power: Pressured by U.S. interventions like the 1985 Plaza Accord, Japan was forced to drastically appreciate its currency. This made Japanese exports significantly more expensive and triggered long-term economic stagnation often referred to as the "Lost Decade".

     Industrial Hollowing: Shifting production overseas meant fewer high-paying manufacturing and engineering jobs remained in Japan, steadily eroding the country’s domestic industrial dominance.

     Technology Transfer: To keep operations running smoothly abroad, Japanese automakers and tech firms frequently had to share intellectual property and production techniques with local U.S. partners.

The Chinese Strategy: Defying the "Japan Path"

Beijing carefully analyzed the fallout of Japan's economic concessions and designed its own playbook to avoid the same fate. By doing so, China deliberately refused to play by the same rules that capped Japan's economic supremacy:

           Forced Joint Ventures: Instead of allowing foreign companies to solely own and operate factories, China required them to form partnerships with Chinese entities. This allowed Chinese companies to absorb advanced technology and rapidly upgrade their own manufacturing value chains.

           Currency and Debt Control: Unlike Japan, China strictly controlled its currency to maintain export competitiveness and refused to let U.S. monetary policy dictate its domestic growth.

           Domestic Fortress Building: Fearing Western economic containment, China has aggressively moved toward domestic supply-chain self-sufficiency. Through massive state subsidies, indigenous technological development, and the expansion of domestic supply networks, China is engineering an "economic fortress" to shield itself from global trade tensions and Western embargoes.

The Modern Reality

While Japan traded global manufacturing dominance for geopolitical alignment with the West, China is actively working to make its economy irreplaceable on the global stage. As international trade restrictions and protective tariffs tighten, China’s strategy of keeping core innovation, production, and massive scale inside its own borders is designed to withstand escalating geopolitical pressure without surrendering its economic leverage.

 

This looks quite dramatic:


“Beijing says the changes are needed for national security, but they could complicate efforts by Chinese companies to find growth overseas.

 

China is erecting walls to prevent money, technology and companies from leaving the country.

 

This week, the State Council, China’s cabinet, announced new rules requiring national security screening for Chinese companies seeking to invest overseas.

 

 The move follows regulations introduced in April that allowed the authorities to intervene when foreign companies tried to relocate supply chains out of China.

 

Taken together, the measures amount to a new blueprint for the economic fortress China is building around its technology and supply chains amid rising tensions with Europe and the United States.

 

The rules are another sign that the economic principles of open markets and free trade, which have governed much of the world for decades and helped fuel China’s extraordinary rise, are giving way to a more fragmented era.

 

From Washington to Brussels, the world’s largest economies are choosing trade barriers over greater economic integration, driven in part by heightened concerns over China’s global dominance in raw materials, manufactured goods and technology, and a surge in Chinese products around the world.

 

“We’ve moved away from a world where laws made it easier to allow the flow of capital, people, technology and trade to go around,” said Ben Kostrzewa, a partner and trade expert at Hogan Lovells in Hong Kong.

 

“The Chimerica economy envisioned 20 years ago turned out to be chimerical,” he said, referring to the once-popular portmanteau of China and America.

 

Beijing has already offered a preview of what this new era could look like. It blocked Meta’s $2 billion acquisition of Manus, an artificial intelligence company founded by Chinese engineers. It told Chinese refineries sanctioned by the United States not to comply. And it ordered a state-backed security equipment company not to cooperate with European Union investigators.

 

With each action, Beijing edges closer to a confrontation with the United States and Europe.

 

A Focus on National Security

 

Chinese policymakers have been building a growing arsenal of export controls, countermeasures and trade penalties in response to tariffs and other restrictions imposed by foreign governments.

 

The new State Council rules extend that effort to the overseas activities of Chinese companies and outline how Beijing could retaliate against foreign companies and individuals when Chinese investments are restricted.

 

The rules also give the authorities new powers to scrutinize Chinese companies seeking opportunities abroad, subjecting them to national security reviews that place investments into one of three categories: encouraged, restricted or prohibited.

 

Part of the motivation for this, lawyers say, is to keep money, talent and intellectual property in fields where China has a competitive edge from leaving the country.

 

Foreign businesses in China worry the measure could be interpreted broadly enough to include data from Chinese operations, which they must provide to international regulators as part of investigations or investment reviews.

 

China also clamped down on outbound investment a decade ago, targeting what it called “irrational” deals by corporate giants seeking trophy assets like the Waldorf Astoria. But those interventions were aimed at reducing financial risks at home and largely involved banking regulators scrutinizing company balance sheets.

 

The new framework is different. Its focus is national security, and the effort is far more coordinated.

 

Green Light, Red Light

 

What is new in the rules unveiled this week is the effort to slow the overseas expansion of Chinese companies.

 

The measures restrict the movement of certain talent in sectors deemed sensitive, though Beijing has not defined which sectors qualify. They also give officials broader authority to review the movement of capital, including the power to force investors to sell shares or halt investments if national security concerns arise.

 

The rules also lay the legal groundwork for regulators to bar foreign entities from investing or operating in China, including expelling them from the country, in retaliation for actions taken by their governments against Chinese investments.

 

To some experts, the most striking effect of these rules is that they could constrain the ambitions of Chinese companies when they are under intense pressure to find new markets and the country’s exports are reaching record levels.

 

“China has been encouraging companies to go overseas to set up production facilities, invest and bypass any constraints that may exist on manufacturing in China,” said Lester Ross, a longtime China expert and senior counsel at Wilmer Hale.

 

Yet these new rules could complicate that, he added.

 

Chinese officials are calling the new rules a “milestone” for outbound investment. But for many investors, the vague definition of what constitutes a national security concern has led to significant uncertainty.

 

Déjà Vu?

 

The idea that companies or individuals need approval to invest overseas may seem unusual. But China has long restricted money flowing out of the country and currently limits individuals to moving $50,000 abroad each year. That tool has become increasingly important as economic growth has slowed.

 

Nor is China the first country to screen outbound investment. The Biden administration in 2024 imposed restrictions on U.S. financing of Chinese semiconductor, quantum computing and artificial intelligence sectors.

 

The European Union has also urged its member states to review investments in those same sensitive sectors.

 

But unlike the United States and Europe, Beijing has defined national security far more broadly. And its rules are correspondingly more expansive.

 

For lawyers and trade advisers, the flurry of restrictions from multiple governments signals the end of an era.

 

The Chinese government cited “profound changes unseen in a century” as justification for the new State Council rules. The argument resonated with Zhou Yong, a lawyer with Junhe, a Chinese law firm.

 

“From a legal standpoint, the restructuring of international business rules has been brought about by great power competition and technological progress,” Mr. Zhou said.

 

“China,” he added, “hopes to have some tools of its own.”” [1]

 

1. China Builds an Economic Fortress as Global Tensions Rise. Stevenson, Alexandra; Murphy, Zhao.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 5, 2026.

Pasaulinis sutriuškinimas: JAV labai reikia savo bazių Artimuosiuose Rytuose


„Ji vadinama Persijos įlanka ne be reikalo. Iranas dominavo šiame svarbiame vandens kelyje, išskyrus atvejus, kai jį kamavo vidinė sumaištis arba jį stabdė išorės jėga, būtent Portugalija, Osmanų imperija, Didžioji Britanija ir, po 1971 m., JAV.

 

Omanas, kuris daugelį metų bandė pagerinti santykius su Islamo Respublika, visada laikėsi atskirai nuo Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų. Todėl nebūtų keista, jei Omanas sutiktų nustatyti rinkliavų režimą su Teheranu laivams, plaukiantiems per Hormūzo sąsiaurį, kuris yra pagrindinis į Persijos įlanką vedantis taškas.

 

Ribotos Irano atakos prieš Omano teritoriją kovo ir gegužės mėnesiais signalizavo Maskatui, kad Vašingtonas nebegali apsaugoti šalies. Jei Trumpo administracija netrukus nesupras, kokios nestabilios yra Amerikos ir Persijos įlankos arabų pozicijos, Islamo Respublika gali padaryti tai, apie ką Sadamas Huseinas tik svajojo.

 

JAV visada buvo nenoriai dominuojanti Persijos įlankoje. Po britų pasitraukimo 1971 m. Vietnamo karo išvarginta Amerika pasitelkė savo vietos sąjungininkus vandens keliui apsaugoti. Ši politika buvo vadinama „dviem ramsčiais“, o tai reiškė, kad Saudo Arabija ir Iranas atliks sunkų darbą. Iš tikrųjų buvo tik vienas įgaliotinis: Iranas. 1979 m. Islamo revoliucija užbaigė eksperimentą.

 

Amerika buvo priversta imtis iniciatyvos. 1980 m. Jimmy Carteris paskelbė naują doktriną: „Tegul mūsų pozicija būna visiškai aiški: bet kokios išorinės jėgos bandymas kontroliuoti Persijos įlankos regioną bus laikomas išpuoliu prieš gyvybiškai svarbius Jungtinių Amerikos Valstijų interesus, ir toks išpuolis bus atstumtas bet kokiomis priemonėmis, įskaitant karinę jėgą.“ Persijos įlankai dabar grėsė Sovietų Sąjunga ir revizionistiniai regioniniai veikėjai. Irano ir Irako karo metu (1980–1988 m.) JAV karinis jūrų laivynas neleido abiem šalims atsitrenkti, o vandens kelias buvo atviras. Kaina: dvi fregatos buvo smarkiai apgadintos, 37 žuvę ir 31 sužeistas jūreiviai.

 

Saddamas vėl išbandė Vašingtoną, kai 1990 m. bandė sunaikinti Kuveitą. Jei Irako diktatoriui būtų leista tai suvirškinti miestą-valstybę, jis, tikriausiai, būtų įsiveržęs į kitas kaimynines šalis arba reorganizavęs regioną į savo agresijos pinigų automatą.

 

Islamo Respublika dar neturi kariuomenės, kuri leistų jai įsiveržti į savo kaimynes; tačiau ji turi ginkluotąsias pajėgas ir ideologiją jas išvilioti, jei nėra jokios Vakarų valstybės, kuri tam užkirstų kelią.

 

Vašingtonas gali būti linkęs perkelti savo bazes iš Persijos įlankos regiono, nes daugelis jų patyrė didelę žalą, o mūsų arabų sąjungininkai gali būti draugiški be jokių abejonių.

 

Kariniu ir moraliniu požiūriu tai yra tam tikra prasme prasminga; strateginiu požiūriu tai būtų katastrofa.

 

Prezidentui Trumpui dvejojant, ar sužlugdyti Teherano siekį valdyti Hormūzą, Irano valdovai jaučia Amerikos hegemonijos pabaigą. Izraelio ir Amerikos karai prieš dvasininkų režimą ironiškai parodė, kad tai yra būdas sugriauti antiiranietišką regioninę tvarką.

 

Saudo Arabija ir JAE gali tikėtis, kad galės apeiti Islamo Respubliką, transportuodamos naftą naujais vamzdynais, tačiau šie vamzdynai išliks pažeidžiami raketomis ir dronais.

 

Teherano puolimo pajėgumai pasirodė esą veiksmingesni nei bendra Persijos įlankos karalysčių ir JAV oro gynyba.

 

Ir jei kyla abejonių dėl Vašingtono gebėjimo greitai ir pakankamu kiekiu pagaminti perėmėjų, tai, kas liko iš arabų tvirtumo, greičiausiai žlugs.

 

Dvasininkų režimas yra pasirengęs prisiimti griežtas bausmes – daug daugiau, nei Saudo Arabijos ir Emyratų kariuomenės kada nors galėtų pavieniui skirti. Net jei ponas Trumpas nesupranta, kad regiono vystymasis – tai, ką jis pavadino „spindinčiais stebuklais“ – priklausė nuo JAV, nuo neginčijamos pagarbos, kuri plaukė su Amerikos karo laivais, Islamo Respublika ir Persijos įlankos arabai supranta.

 

Nuo 2019 m., kai Iranas užpuolė Persijos įlankos laivybos laivus ir Saudo Arabijos naftos objektus Churaise ir Abkaike, ponas Trumpas ne kartą įrodė, kad nelaiko išpuolių prieš arabus Vašingtono karo priežastimi. Jo 2026 m. nacionalinė gynybos strategija siekė „įgalinti regioninius sąjungininkus ir partnerius prisiimti pagrindinę atsakomybę už“ atgrasyti ir ginti nuo Irano ir jo įgaliotinių“, signalizuojant apie Amerikos, kaip strateginės partnerės, nepatikimumą. Dabartinis karas iki šiol tai patvirtino.

 

Bet koks Vašingtono patikimumas Artimuosiuose Rytuose vis dar priklauso nuo jo noro išlaikyti bazes Persijos įlankoje ir Irake – o tai kelia grėsmę JAV pajėgoms. Atsižvelgiant į mūsų iki šiol nesėkmingą kovos Hormūzo mūšyje procesą ir mūsų nesugebėjimą tinkamai ginti savo sąjungininkų, šis svertas prarado dalį atgrasymo, kuris kadaise gąsdino Islamo Respublikos valdovus. Tačiau tai viskas, ką dabar turime kitaip blogėjančioje situacijoje.

 

Jei Trumpo administracija nenori bandyti laimėti šio karo karinėmis priemonėmis – o tai gali reikšti laivų-naikintojų praradimą, sausumos pajėgų dislokavimą Irano salose Persijos įlankoje ir konvojų apšaudymą neribotą laiką – ji turi pagalvoti, kaip sumažinti Amerikos nuostolius, išlaikyti nesėkmę, kad mūšis Hormūze netaptų regioniniu, o gal net pasauliniu, triuškinančiu smūgiu.“

 

Pirmas žingsnis – aiškiai pasakyti, kad Amerikos bazės pavojingiausiose Artimųjų Rytų dalyse niekur nedings. Islamo Respublika turi didelių vidinių problemų. Turėtume įsipareigoti palaukti, kol jos išsispręs.“

 

---

 

Ponas Gerechtas yra Demokratijų gynybos fondo reziduojantis mokslininkas. Ponas Takeyhas yra Užsienio santykių tarybos vyresnysis mokslinis bendradarbis.“ [1]

 

1. The U.S. Needs Its Mideast Bases. Gerecht, Reuel Marc; Takeyh, Ray.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 June 2026: A15.  

Global Rout: The U.S. Badly Needs Its Mideast Bases


“It's called the Persian Gulf for a reason. Iran has dominated this crucial waterway except when in internal disarray or checked by an outside power, namely Portugal, the Ottoman Empire, Great Britain and, after 1971, the U.S.

 

Oman, which has tried to improve relations with the Islamic Republic for years, has always stood apart from Saudi Arabia and the United Arab Emirates. So it wouldn't be surprising to see Oman agree to establish a tolling regimen with Tehran for ships passing through the Strait of Hormuz, the choke point to the Persian Gulf.

 

Iran's limited attacks on Omani territory in March and May signaled to Muscat that Washington can no longer protect the country. Unless the Trump administration soon realizes how precarious the American and Gulf Arab positions are, the Islamic Republic may do what Saddam Hussein only dreamed of.

 

The U.S. was always a reluctant hegemon in the Gulf. After the departure of the British in 1971, a Vietnam-weary America enlisted its local allies to protect the waterway. The policy was called "twin pillars," meaning Saudi Arabia and Iran would do the heavy lifting. In reality, there was only one proxy: Iran. The Islamic Revolution in 1979 ended the experiment.

 

America was obliged to take charge. In 1980 Jimmy Carter announced a new doctrine: "Let our position be absolutely clear: An attempt by any outside force to gain control of the Persian Gulf region will be regarded as an assault on the vital interests of the United States of America, and such an assault will be repelled by any means necessary, including military force." The Gulf was now menaced by the Soviet Union and revisionist regional actors. During the Iran-Iraq war (1980-88), the U.S. Navy kept both parties at bay and the waterway open. The cost: two frigates badly damaged, 37 sailors killed and 31 wounded.

 

Saddam tested Washington again when he attempted to extinguish Kuwait in 1990. If the Iraqi dictator had been allowed to digest that city-state, he probably would have invaded other neighbors or reorganized the region as a cash machine for his aggression.

 

The Islamic Republic doesn't yet have a military that would allow it to invade its neighbors; it does, however, have the armed forces and the ideology to extort them if no Western power is there to prevent it.

 

Washington may be tempted to move its bases from the Persian Gulf region since many of them sustained substantial damage, and our Arab allies can be fair-weather friends.

 

Militarily and morally, it makes some sense; strategically, it would be a disaster.

 

Amid President Trump's hesitancy to thwart Tehran's bid for supremacy over Hormuz, Iran's rulers sense the end of American hegemony. The Israeli-American wars against the clerical regime have ironically shown it a way to shatter the anti-Iran regional order.

 

Saudi Arabia and the U.A.E. may hope they can circumnavigate the Islamic Republic by moving oil through new pipelines, but those pipelines will remain vulnerable to missiles and drones.

 

Tehran's offensive capacity has proved more effective than the combined aerial defense of the Gulf kingdoms and the U.S.

 

And if Washington's ability to produce interceptors swiftly and in sufficient quantity is in question, what remains of Arab fortitude will likely collapse.

 

The clerical regime is willing to absorb severe punishment -- far more than the militaries of Saudi Arabia and the Emirates could ever dole out by themselves. Even if Mr. Trump doesn't understand that the region's development -- what he called its "gleaming marvels" -- has depended on the U.S., on the unchallengeable awe that has sailed with American warships, the Islamic Republic and the Gulf Arabs do.

 

Mr. Trump has repeatedly shown since 2019, when Iran attacked Persian Gulf shipping and the Saudi oil facilities at Khurais and Abqaiq, that he doesn't see attacks on the Arabs as a casus belli for Washington. His 2026 National Defense Strategy sought "to empower regional allies and partners to take primary responsibility for deterring and defending against Iran and its proxies," signaling America's unreliability as a strategic partner. The current war has, so far, confirmed that.

 

Whatever credibility Washington still has in the Middle East depends on its willingness to maintain bases in the Gulf and in Iraq -- and that places U.S. forces in harm's way. Given our failure so far to fight the Battle of Hormuz and our inability to defend our allies adequately, this lever has lost some of the deterrence that once scared the Islamic Republic's rulers. But it's all we have now in an otherwise deteriorating situation.

 

If the Trump administration is unwilling to try to win this war militarily -- which could entail losing destroyers, placing ground troops on Iranian islands in the Persian Gulf, and running convoys under fire for an indefinite period -- then it needs to think about how to minimize America's losses, to keep the failure at Hormuz from turning into a regional, if not global, rout.

 

The first step is to make clear that American bases in the most dangerous parts of the Middle East aren't going anywhere. The Islamic Republic has profound internal problems. We should commit to waiting them out.

 

---

 

Mr. Gerecht is a resident scholar at the Foundation for Defense of Democracies. Mr. Takeyh is a senior fellow at the Council on Foreign Relations.” [1]

 

1. The U.S. Needs Its Mideast Bases. Gerecht, Reuel Marc; Takeyh, Ray.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 June 2026: A15.  

Nuo, karves melžiančių, robotų iki, piktžoles naikinančių, lazerių – ūkininkai naudojasi dirbtiniu intelektu.

 

„Iš visų pramonės šakų, kurios, atrodo, yra pasirengusios dirbtinio intelekto sukeltam perversmui, žemės ūkis gali atrodyti ne pats akivaizdžiausias. Nepaisant visų technologijų ir mechanizacijos pažangos per šimtmečius, ūkininkavimas iš esmės yra susijęs su pasėlių auginimu ir gyvulių auginimu – ir jūs negalite suskaitmeninti nė kukurūzų burbuolės.

 

Tačiau šiuo metu ši pramonė yra to, ką kai kurie vadina ketvirtąja žemės ūkio revoliucija, įkarštyje, kai be vairuotojo važiuojantys traktoriai važinėja per laukus, dronai kartoja dirvožemio drėgmės lygį, o karvės aprūpinamos „Fitbit“ tipo prietaisais, kurie seka jų mitybos įpročius.

 

Yu Jiang, Kornelio Žemės ūkio ir gyvybės mokslų koledžo docentas, prognozuoja, kad per kelerius metus dauguma didelių Amerikos ūkių įdiegs dirbtinį intelektą į savo veiklą. Jo teigimu, rezultatas bus transformacinis pokytis ne tik ūkių valdyme, bet ir „tame, kaip mes galvojame apie ūkininkavimą kaip apie darbą“.

 

Ūkininkams, kurie jau naudojasi dirbtiniu intelektu, šis pokytis jau vyksta – ir jis gali būti sudėtingas. Sprendimas įsigyti milžinišką mašiną, kuri lazeriais naikina piktžoles, ar įrengti robotinę melžimo sistemą galvijams reikalauja pasitikėjimo šuolio: įranga yra brangi, o išmokti ja naudotis reikia laiko. Taip pat reikia susitaikyti su tuo, kad kasdienis gyvenimas atrodys ir jausis kitaip.

 

Tačiau ūkininkai, su kuriais kalbėjau, tikisi, kad naujųjų technologijų diegimas padės jiems susidoroti su dideliais iššūkiais pramonėje. Visų pirma, pastaraisiais metais jiems buvo sunkiau rasti pakankamai darbuotojų, o šeimos valdomuose ūkiuose lieka mažiau vaikų, kurie perima verslą. Vis dar sunku pasakyti, kaip tiksliai dirbtinio intelekto amžius pakeis žemės ūkį. Tačiau kol kas šie ūkininkai ieško naujų būdų, kaip panaudoti technologijas savo kasdieniam darbui pakeisti.

 

„Iš pradžių kai kurios karvės nebuvo patenkintos robotine ranka“

 

Glennas Brake'as, Oakleigh ūkio Pensilvanijoje bendrasavininkis, apie savo automatizuotą melžimo sistemą

 

Mano senelis ir močiutė nusipirko šį ūkį ankstyvaisiais 1900-aisiais. 1930-ieji. Beveik 20 metų ūkininkavau su savo tėčiu, kol 2005 m. jį nupirkau. Dauguma mano vaikų kažkuriuo metu čia dirbo. Tačiau dabar daugiausia esame aš, mano žmona Karen ir mūsų 120 melžiamų karvių.

 

2019 m. mūsų tvartas sudegė dėl elektros gaisro. Laimei, nepraradome nė vienos karvės, bet praradome didžiąją dalį įrangos. Buvome girdėję apie įmonę, gaminančią automatinius melžimo aparatus, šėryklas ir valymo įrenginius. Įdomiausia buvo tai, kiek laiko sutaupysime melždami. Prieš gaisrą karvėms melžti reikėjo dviejų žmonių: keturių valandų ryte ir keturių valandų vakare. Keldavomės apie 2:30 ryto ir pradėdavome melžti 3 val.

 

Ar jautėsi rizikinga visus savo išteklius skirti sistemai, kurios nebuvau išbandęs? Būdamas 60 metų? Taip, jautėsi! Leiskite man pasakyti – mes niekada net nepagalvojome, kaip veikia dirbtinis intelektas iki šiol. Bet šie beprotiški melžėjai prisitaiko po kiekvienos karvės. Jie prisitaikyti pagal pieno tekėjimą, gamybą, spenių vietą. Visa tai vyksta, ir manau, kad tai dirbtinis intelektas.

 

Iš pradžių kai kurios karvės nebuvo patenkintos robotine ranka melžimo aparatuose. Jos pamatė zvimbiantį šepečių komplektą ir pagalvojo: „Oho, kas čia?“ Praėjo gal savaitė, kol pradėjome matyti, kad didžioji bandos dalis tiesiog užsiima savo reikalais. Tai buvo ilga, ilga savaitė! Turėjome jas pakelti ir stumti. Dabar jos be problemų eina.

 

Dabar keliuosi apie 5:30 ryto ir nueinu patikrinti, kaip viskas veikia. Turime ir dirbtinio intelekto šėryklą – vadinu jį Gordonu. Jis turi asmenybę, todėl jam suteikiau išsvajotas akis. Taigi Gordonas nubėga į tvartą ir sako: „O, mums reikia pašaro, taip.“ Taigi, jis nueina į silosą, jį sukrauna ir išeina šerti karvių.

 

Ką aš dabar veikiu su visu savo laisvalaikiu? Karves vis dar reikia prižiūrėti – vakar aš karpiau joms kojas ir kapojau derlių pašarui. Dauguma mano vaikų išsikraustė arba gavo darbą visą darbo dieną, tad iš tikrųjų tik aš atlieku karvių darbą. Man labai trūksta jų šalia. Kita vertus, kai buvome šeimos ūkis, negalėjome daryti dalykų, kurie pertrauktų melžimo laiką. Dabar mano sūnus gali eiti į savo vaikų beisbolo rungtynes.

 

„Mes vis dar mokomės naudotis tuo prakeiktu daiktu“

 

Stevenas Gillas, „Rio Farms“ ir „Gills Onions“ bendrasavininkis Kalifornijoje, apie savo lazeriu šaudantį herbicidą

 

Piktžolių kontrolė yra kiekvieno ūkininko priešas. Ant kiekvieno augančio augalo yra milijonai piktžolių sėklų, ir mes visada stengiamės tuos prakeiktus vyrukus sunaikinti. Herbicidai – aš juos vadinu chemoterapija vargšams mažiems svogūnėliams, nes jie turi augti per tai, ir tai juos veikia. Kuo mažiau streso galime sukelti augalui, tuo geresnius svogūnus gausime. Kai tik esu lauke, visada lupu svogūnus ir valgau juos žalius. Ieškau stipraus skonio ir saldumo.

 

Su broliu 1979 m. pradėjome auginti pomidorus ir paprikas salsos įmonei. Tada jie paprašė mūsų svogūnų. Dabar per metus užauginame apie 1800 sunkvežimių svogūnų ir pas mus dirba daugiau nei 300 žmonių. Penkiasdešimt procentų mūsų veikla apima maitinimo paslaugas ir restoranus. Taip pat parduodame didmeninius svogūnus salsoms, pomidorų padažams, spagečių padažams ir panašiems dalykams.

 

Anksčiau naudojome traktorių su herbicidų purškimo įranga. Purkšdavome visą lysvę herbicidais. Taip pat ravėjome rankomis. Tačiau prieš porą metų vienas iš mūsų pagrindinių herbicidų nebebuvo parduodamas ir mes nebegalėjome jo naudoti.

 

Atsitiktinai, maždaug tuo pačiu metu, išgirdome apie šią naują lazerinę technologiją. Ji šaudys lazeriais į piktžoles ir jas sunaikins, o svogūnų neliks. Įrenginys buvo didelė investicija – maždaug 1,2 mln. dolerių už įrenginį, plius traktorius, kuris gali kainuoti 300 000 dolerių. Tačiau darbo jėga yra brangi ir sunkiai prieinama. Herbicidai yra brangūs, ir jie dingsta, nes yra pernelyg reglamentuojami. Tikriausiai yra ir gerų, ir blogų pusių. Tiesiog turime su tuo susitaikyti.

 

Kai įsigijome įrenginį, išmokti jį naudoti buvo didelis pokytis. Žmonės turėjo prie jo priprasti. Pradžioje tikrai ne taip greitai sekėsi, kaip norėjome, bet jau gerėja. Mes vis dar mokomės naudotis tuo prakeiktu daiktu, nes jis toks technologiškai pažangus. Turėjome išmokti valdyti greitį. Tai savotiška nuostabi mašina. Vis dar turime ravėti laukus rankomis, bet ne tiek, kiek anksčiau.

 

Nemanau, kad dirbtinis intelektas atims darbo vietas. Rudenį pradėsime naudoti autonominius traktorius, tad galime prarasti vieną ar du traktoriaus vairuotojus, bet visi vaikinai, kuriuos turiu, valdantys rančas – man jų reikia, nes jie turi akis ir gali viską stebėti bei matyti, kas vyksta.

 

„Pritraukiame naują darbo jėgą“

 

Josh A. Morrow, „Super-Sod“ generalinis direktorius Džordžijoje, apie savo autonominius traktorius

 

Esu antros kartos velėnos augintojas. Visą gyvenimą dirbu su velėnos auginimu. Mano tėtis savo ūkį Kartersvilyje, Džordžijos valstijoje, įkūrė 1985 m. Prieš vienuolika metų mus įsigijo didesnė įmonė, o dabar turime ūkius šešiose valstijose.

 

Velena – tai ne tik žolė. Mes nuimame ir šaknis, ir dirvožemį. Tada žmonės perka žolę ir persodina ją į savo kiemus. Kaip ir eilinių kultūrų ūkininkai, mes turime paruošti ir apsėti lauką. Tada bent du kartus per savaitę vegetacijos laikotarpiu pjauname viską, visą savo plotą. Pagalvokite, kiek laiko užtrunka nupjauti veją. Dabar įsivaizduokite, kad tai darote tūkstančiams vejų kelis kartus per savaitę. Žmonės pjaudavo veją 12 valandų per dieną.

 

Manau, kad ūkininkai yra stigmatizuojami kaip žmonės, kurie nekreipia dėmesio į technologijas. Tačiau mes atidžiai stebime technologijų pažangą, nes ji tikrai gali padaryti mūsų veiklą efektyvesnę. Ūkininkai visada siekė maksimalaus produktyvumo. Pradėjome galvoti: kokias šio proceso dalis galėtume automatizuoti? Sužinojome apie įmonę „Sabanto“, kuri parduoda įrangą, galinčią autonomizuoti įprastą traktorių [1]. Pirmąjį savo įrenginį įsigijome 2023 m.

 

Dabar mūsų laukuose autonomiškai važiuoja apie 30 traktorių. Kiekvienam trims–keturiems įrenginiams tenka vienas žmogus, ir užuot sėdėję ant traktoriaus, jie gali jį valdyti ir pjauti žolę robotu. Operatorius sudaro planą, ką kiekvienas traktorius turėtų daryti visą dieną. Žmogus traktoriaus operatorius paprastai pjauna veją 20 procentų perdengdamas lauką, tačiau šių autonominių traktorių perdengimas siekia tik 2 procentus. Taigi galime sunaudoti mažiau degalų ir nuveikti daugiau per trumpesnę valandą su mažiau žmonių.

 

Tai iššūkis – samdyti žmones, norinčius dirbti žemės ūkyje. Dauguma žmonių galvoja apie darbą ūkyje ir apie sėdėjimą ant traktoriaus bei prakaitavimą. Su mūsų robotais ir autonominiais traktoriais sugebėjome pritraukti jaunesnę grupę žmonių, kurie domisi technologijomis, o vėliau susidomi ir ūkininkavimu. Žaidėjai vaikai išeina ir valdo kai kuriuos mūsų autonominius įrenginius. Taip pat turime autonominius kombainus, kurie tiesiogine prasme turi žaidimų kėdes su valdymo svirtimis, todėl jie juos valdo kaip žaidimą. Turiu omenyje, kad pritraukiame naują darbo jėgą, apie kurios galimybę net nežinojome.

 

Interviu buvo redaguoti ir sutrumpinti.

 

Spencer Lowell yra fotografas, kurio darbai tyrinėja technologijų, žmonių ir gamtos pasaulio ryšį. Jo pirmoji monografija „Futures Past“ bus išleista šį rudenį.“ [2]

 

 

1. „Sabanto“ siūlo autonominius modifikavimo rinkinius („Steward“) su metiniu prenumeratos mokesčiu.

Jų žemės ūkio autonomijos sprendimų kainodaros modelis ir suskirstymas apima:

• Aparatinė įranga ir įrengimas: modifikavimo rinkiniai, kuriuose yra valdymo blokai, GPS ir jutikliai, kainuoja maždaug 65 000 USD, įskaitant įrengimą. Sistema sukurta tam, kad esamus, standartinius traktorius paverstų visiškai autonominiais įrenginiais.

• Metinė prenumerata: ūkininkai moka maždaug 10 000 USD metinį mokestį, kuris apima nuolatinius programinės įrangos atnaujinimus, priežiūrą, prieigą prie valdymo ir valdymo bei orientavimo paslaugas.

• Veiklos taupymas: nors pradinės aparatinės įrangos ir prenumeratos išlaidos yra didelės, ši strategija reklamuojama. siekiant sumažinti bendras technikos kapitalo sąnaudas iki 80 proc. Naudodami mažesnius, autonominius traktorius, galinčius važiuoti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, ūkininkai gali išvengti didžiulių, kelių milijonų dolerių kainuojančių įrangos parkų.

Suderinamumas

Sabanto komplektai yra suderinami su keliais vidutinio dydžio traktoriais, todėl jums nereikės įsigyti visiškai naujo autonominio modelio. Pagrindinės suderinamos linijos apima:

• John Deere: 5E, 5M ir 6E serijos

• Kubota: M5 serija

• Fendt: pasirinktas 2022 ir naujesnių metų modelis. [3]

 

 

2. Nuo karvių melžimo robotų iki piktžoles naikinančių lazerių – ūkininkai naudojasi A.I. Kraft, Coralie; Spenceris, Lowellas. New York Times (online) New York Times kompanija. 2026 m. birželio 5 d.

 

 

3. Naudotų traktorių kainos:

 

Naudotų traktorių kainos labai skiriasi priklausomai nuo markės, arklio galių ir būklės. Paprastai John Deere 5E ir Kubota M5 serijos svyruoja nuo 25 000 USD iki 80 000 USD, John Deere 5M ir 6E serijos svyruoja nuo 50 000 USD iki 130 000 USD, o vėlyvojo modelio Fendt traktoriai svyruoja nuo 170 000 USD iki gerokai daugiau nei 500 USD.

Rinkos suskirstymas pagal prekės ženklą

 

A. John Deere

• 5E serija (45–75 AG): skirta komunalinių paslaugų ir nekilnojamojo turto priežiūrai.

o Kainų diapazonas: 20 000–50 000 USD

o Išsami informacija: žemesnio darbo valandos, naujesni agregatai (pvz., 2023–2024 m. modeliai su krautuvais) yra aukščiausiame gale. Patikrinkite dabartinį pardavėjo inventorių John Deere MachineFinder.

• 5M serija (75–130 AG): sunkesnės, aukščiausios kokybės funkcijos, idealiai tinka gyvuliams ir eiliniams augalams.

o Kainų diapazonas: 50 000–130 000 USD

o Išsami informacija: vidutinio lygio modeliai, tokie kaip 5100M, paprastai kainuoja nuo 70 000 iki 100 000 USD, priklausomai nuo valandų.

• 6E serija (105–140 AG): didelio sukimo momento komunaliniai traktoriai, puikiai tinkantys sunkiems šieno ir lauko darbams.

o Kainų diapazonas: 60 000–150 000 USD

o Išsami informacija: modeliai, tokie kaip 6120E, paprastai kainuoja nuo 70 000 iki 100 000 USD.

 

B. Kubota

• M5 serija (92–111 AG): itin patikimi komunaliniai traktoriai.

o Kainų diapazonas: 35 000–95 000 USD

o Išsami informacija: Tokie agregatai kaip M5-111 su kabina ir priekiniu krautuvu paprastai parduodami nuo 55 000 iki 85 000 USD.

 

C. „Fendt“ (2022 m. ir naujesni)

• Didelės arklio galios „Vario“ modeliai (pvz., 500, 700, 900, 1000 ir 1100 serijos): prabangūs / didelio našumo ag mašinos.

o Kainų diapazonas: 170 000–550 000+ USD

o Išsami informacija: 2022 arba 2023 Fendt 724 Vario (240 AG) paprastai vidutiniškai kainuoja nuo 210 000 iki 250 000 USD. Dideli vikšriniai įrenginiai, tokie kaip 1162 Vario MT, gali kainuoti nuo 400 000 iki 550 000 USD, priklausomai nuo valandų. Palyginkite aktyvius sąrašus tiesiogiai Machinery Pete ar Machinery Trader.