U.S. News: FDA Clears The First mRNA Flu Vaccine

 

 

“The Food and Drug Administration approved Moderna's mRNA-based flu vaccine for adults ages 50 and older, clearing the first shot of its kind after a review process that nearly collapsed in February.

 

The vaccine, called mFlusiva, uses the same mRNA technology as Moderna's Covid-19 shots. It could reach pharmacies in time for the coming flu season, which typically starts in the fall.

 

Health Secretary Robert F. Kennedy Jr. has questioned mRNA vaccine technology, and the Department of Health and Human Services canceled about $500 million in mRNA research contracts last year in moves that health officials questioned as politically motivated and not rooted in science.

 

In February, the FDA initially refused to review Moderna's application at all, a rare move signed by the agency's then head of vaccine development, Vinay Prasad, who has left the agency. Prasad cited the fact that Moderna tested its experimental vaccine for seniors measuring case counts against a standard-dose flu shot rather than Fluzone High-Dose, the version the FDA normally recommends for that age group.

 

Moderna was surprised by the FDA's decision in February. "It does feel like the rules of the game are being changed after it's been played," Moderna President Stephen Hoge said at the time.

 

The agency reversed course days later after Moderna proposed a revised plan that included another trial.

 

In June, an FDA advisory committee voted unanimously to recommend mFlusiva for adults 50 and older.

 

Even with FDA approval, the vaccine's commercial prospects are uncertain. The Centers for Disease Control and Prevention panel that makes national vaccine recommendations remains tied up in litigation after Kennedy replaced its members last year with some outspoken vaccine opponents and a federal judge ruled most of his appointees were unqualified to serve.

 

Wall Street doesn't expect the vaccine to generate meaningful sales until the 2027-28 flu season because commercial contracting for seasonal flu shots takes place earlier in the year. The company expects to have mFlusiva available for eligible populations in the U.S. for the 2026-2027 season.” [1]

 

The more we use mRNA in humans, the more we know about it. mRNA could become an useful entry point for therapies in many diseases, so this knowledge is a positive thing.

 

The growing clinical use of mRNA technology expands our understanding of how it works in the human body. This progress helps researchers design better treatments for a wide range of genetic, infectious, and acquired diseases.

Benefits of Expanded mRNA Research

•           Broad Applications: Beyond vaccines, mRNA platforms are studied for rare genetic disorders, protein replacement therapies, and oncology.

•           Safety Data: Each clinical trial and rollout provides large-scale safety profiles, adverse-event tracking, and pharmacokinetic data. Observation after trial helps too.

•           Rapid Iteration: Scientists can modify mRNA sequences quickly to address new variants or optimize cellular delivery methods.

Current Technical Challenges

•           Delivery Systems: Delivering fragile mRNA molecules to the right cells requires advanced lipid nanoparticles that avoid rapid clearance by the liver or immune system.

•           Immune Response: Unwanted systemic inflammation can occur, requiring chemical modifications to the nucleotides and backbone.

•           Stability: Cold-chain storage requirements complicate global distribution, pushing research toward thermostable formulations.

 

 

1. U.S. News: FDA Clears The First mRNA Flu Vaccine. Martinez, Xavier

.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 Aug 2026: A3.  

Kaip Iranas pergudravo Amerikos oro gynybą – jei daugiau žmonių tai žinotų, naftos kainų smukdymas kalbomis nebūtų veiksmingas, ir mes būtume Didžiojoje depresijoje Nr. 2

 

„Koordinuoti išpuoliai, manevringos raketos, atakos į radarų sistemas: Iranas patobulino savo taktiką – su pasekmėmis Amerikos karinėms bazėms Artimuosiuose Rytuose.“

Iranas sistemingai prasiskverbė į Amerikos ir sąjungininkų oro gynybos tinklus Artimuosiuose Rytuose, pereidamas nuo nuspėjamų, įprastinių paleidimų prie labai sudėtingos, asimetrinės karo taktikos. Susidūręs su daugiasluoksniu JAV gynybos skydu, kuris remiasi „Patriot“ baterijomis, THAAD sistemomis ir integruotais radarų tinklais, Islamo revoliucijos gvardija (IRGC) išmoko išnaudoti technologines spragas ir šaudmenų trūkumą.

 

Pagrindinės strategijos, kurias Iranas naudoja, mesdamas iššūkį Amerikos oro gynybai, sutelktos į šiuos pagrindinius operacinius ramsčius:

1. Tinklo „akių“ užtemdymas (smūgiai į radarus)

Užuot sutelkęs dėmesį vien į aerodromus, Iranas sistemingai taikosi į JAV gynybos infrastruktūros stebėjimo ir perėmimo pagrindą. Išjungdami didžiulius, didelės vertės radarų masyvus, jie sugriauna JAV ankstyvojo perspėjimo laikus ir pablogina ugnies valdymo galimybes. Reikšmingi smūgiai paveikė:

• Jordanija: 300 mln. dolerių vertės THAAD AN/TPY-2 radarų sistemos sunaikinimas Muwaffaq Salti oro bazėje.

• Kataras: Didelė žala didžiuliams, 1,1 mlrd. dolerių vertės AN/FPS-132 ankstyvojo perspėjimo radarams.

• JAE ir Saudo Arabija: Tikslūs smūgiai, nukreipti į pagalbines mobiliąsias radarų stotis, žymiai sumažinant radarų perimetrą.

 

2. Persotinimo atakos ir „ginklavimosi kaina“

JAV gynybos sistemos, tokios, kaip „Patriot“ ir THAAD, naudoja itin galingus, bet ribotus ir, kelis milijonus dolerių kainuojančius, perėmėjus (pvz., PAC-3). Iranas tuo pasinaudoja paleisdamas masinius koordinuotus smūgius, naudodamas pigius vienos krypties atakos dronus (pvz., „Shahed“ serijos) kartu su senesnėmis, mažiau pažangiomis sparnuotosiomis raketomis.

 

• Taktika: Dronų spiečiai naudojami radarų ekranams persotinti ir priversti JAV baterijas išeikvoti savo aukščiausios klasės šaudmenų atsargas.

• Pasekmė: Kai perėmėjų atsargos ištuštėja arba yra užimtos, Iranas paleidžia savo aukščiausios klasės tiksliąsias raketas į pagrindinius taikinius.

 

3. Labai manevringos ir didelės spartos raketos

Iranas atnaujino savo arsenalą pažangiomis sistemomis, tokiomis, kaip „Kheibar Shekan“ balistinė raketa, kuri pasižymi itin dideliu greičiu ir nenuspėjamomis skrydžio trajektorijomis:

• Galutinės fazės manevravimas: Skirtingai nuo tradicinių balistinių raketų, kurios skrieja nuspėjama paraboline arka, šios naujesnės kovinės galvutės gali atsiskirti ir savarankiškai valdyti arba keisti savo trajektoriją nusileisdamos.

• Perėmėjų nugalėjimas: Kadangi JAV sistemos remiasi tiksliais sekimo kompiuteriais, apskaičiuojančiais būsimą perėmimo tašką, staigus, nepastovus manevras dideliu greičiu matematinius skaičiavimus standartiniams perėmėjams padaro beveik neįmanomus, todėl jie nepataiko.

 

4. Didelė JAV bazių logistikos apkrova

Naudodamos itin mobilias, požemines paleidimo platformas, išsibarsčiusias po visą savo teritoriją, Irano pajėgos išlaiko savo smūgio pajėgumus, net ir esant stipriam bombardavimui. Dėl šios asimetrijos buvo padaryta didelė žala itin svarbiai Amerikos infrastruktūrai visoje Vakarų Azijoje, pataikant į bazių įrenginius, degalų sandėlius ir ryšių centrus Kuveite, Bahreine ir kitur.

How Iran Outsmarts American Air Defenses - If More People Knew This, Jawboning of Oil Price Wouldn't Work and We Would Be in Great Depression No.2

 

“Coordinated attacks, maneuverable missiles, strikes on radar systems: Iran has refined its tactics—with consequences for American military bases in the Middle East.”

Iran has systematically pierced American and allied air defense networks in the Middle East by evolving from predictable, conventional launches to highly complex, asymmetric warfare tactics. Confronting the multi-layered U.S. defense shield—which relies on Patriot batteries, THAAD systems, and integrated radar networks—the Islamic Revolutionary Guard Corps (IRGC) has learned to exploit technological gaps and ammunitions bottlenecks.

The primary strategies Iran uses to challenge American air defenses focus on the following key operational pillars:

1. Blinding the "Eyes" of the Network (Strikes on Radars)

Rather than focusing solely on airfields, Iran systematically targets the surveillance and interception backbone of U.S. defense infrastructure. By knocking out massive, high-value radar arrays, they collapse U.S. early warning times and degrade fire-control capabilities. Significant strikes have impacted:

•           Jordan: Destruction of a $300 million THAAD AN/TPY-2 radar systemleftvoice.org at Muwaffaq Salti Air Base.

•           Qatar: Major damage to the massive, $1.1 billion AN/FPS-132 early-warning radarleftvoice.org at Al Udeid Air Base, which tracks long-range threats across the Gulf.

•           UAE & Saudi Arabia: Precision strikes targeting auxiliary mobile radar sites, significantly shrinking the radar perimeter.

2. Saturation Attacks and "Weaponizing Cost"

U.S. defense systems like Patriot and THAAD use exceptionally capable but finite and multi-million dollar interceptors (like the PAC-3). Iran exploits this by launching massive coordinated barrages using low-cost one-way attack drones (such as the Shahed series) alongside older, less advanced cruise missiles.

•     The Tactic: Drone swarms are used to oversaturate radar screens and force U.S. batteries to deplete their high-end ammunitions stocks.

•     The Consequence: Once interceptor inventories are drained or occupied, Iran launches its premium precision missiles at the primary targets.

3. Highly Maneuverable and High-Speed Missiles

Iran has upgraded its arsenal with advanced systems like the Kheibar Shekan ballistic missile, which introduces extreme speed and unpredictable flight paths:

•     Terminal Phase Maneuvering: Unlike traditional ballistic missiles that follow a predictable parabolic arc, these newer warheads can separate and autonomously steer or alter their trajectory during descent.

•     Defeating Interceptors: Because U.S. systems rely on precise tracking computers calculating a future intercept point, a sudden, erratic maneuver at extreme speeds makes mathematical calculations nearly impossible for standard interceptors, causing them to miss.

4. Severe Strain on U.S. Base Logistics

By utilizing highly mobile, underground launch platforms scattered across their territory, Iranian forces retain their strike capabilities even under heavy bombardment. This asymmetry has resulted in heavy damage to critical American infrastructure across West Asia, hitting base facilities, fuel depots, and communication hubs in Kuwait, Bahrain, and beyond.

 

 

Ekonomika skatina populizmą ir socializmą

„Praėjusiais metais pastebimas Amerikos demokratinių socialistų palaikymo padidėjimas yra daug ilgesnės ir didesnės tendencijos dalis. Per pastaruosius du dešimtmečius subyrėjo centro kairiųjų ir dešiniųjų duopolija, valdžiusi daugumą Vakarų demokratijų po Antrojo pasaulinio karo.

 

Populistiniai-nacionalistiniai judėjimai susilpnino ir kai kuriais atvejais išstūmė tradicines konservatorių partijas.

 

Kairėje griežtosios linijos socialistai puolė liberalius reformatorius ir socialdemokratus.

 

Naujieji kairieji ir naujieji dešinieji nesutaria daugeliu klausimų, įskaitant imigraciją, kultūrą ir užsienio politiką.

 

Tačiau jie sutaria, kad senosios duopolijos ekonominė politika sukėlė deindustrializaciją, sulėtino ekonomikos augimą ir padidino ekonominį atotrūkį tarp labai išsilavinusių miestų ir mažiau išsilavinusių mažų miestelių bei kaimo regionų.

 

JAV nepasitenkinimas ilgais, brangiais karais ir užsitęsę ginčai dėl 2008–2009 m. finansų krizės ir pandemijos taip pat prisidėjo prie maišto prieš abiejų politinių partijų elitą.

 

Visuomenės nusivylimas ekonomika palaikė šį sukilimas. Per pastarąjį ketvirtį amžiaus, valdant abiejų partijų prezidentams ir kongresams, augimas sulėtėjo, o jo vaisiais buvo dalijamasi rečiau. Vidutinės šeimos mano, kad jų interesai buvo ignoruojami, ir faktai tai patvirtina.

 

Nuo 1950 iki 1974 m. JAV ekonomika augo 3,8 % metiniu sudėtiniu tempu, atėmus infliaciją. Per kitą ketvirtį amžiaus, nepaisant gilios 1981–1982 m. recesijos, ekonomika vis tiek augo 3,2 %. Realusis bendrasis vidaus produktas per aštuonerius Billo Clintono prezidentavimo metus augo 4 % metiniu tempu, o tai padeda paaiškinti, kodėl jis paliko postą turėdamas 66 % darbo įvertinimą.

 

Tačiau per 25 metus, prasidedančius 2001 m. sausio mėn., metinis augimo tempas buvo tik 2,1 %. Atsižvelgiant į šią tendenciją, BVP pirmaisiais prezidento Trumpo antrosios kadencijos metais išaugo 2,1 %, o 2026 m. pirmąjį ketvirtį – 2,1 % metiniu tempu, o antrąjį – maždaug 1,5 %. ketvirtį.

 

Lėtėjant augimui, jo vaisiai buvo dalijami ne taip tolygiai kaip per ankstesnį pusšimtį metų. Nuo 2001 iki 2024 m. vidutinio dydžio namų ūkių pajamos išaugo 18,6 %, tačiau 10 % turtingiausių – 32,1 %, o 5 % turtingiausių – 33,5 %.

 

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus realusis vidutinių darbuotojų savaitinis uždarbis išaugo nuo 336 USD iki 378 USD, skaičiuojant 1982–1984 m. doleriais, tai beveik nepastebimas 0,5 % metinis padidėjimas. Bendras atlyginimas, atsižvelgiant į išmokas, augo tik šiek tiek sparčiau – 0,8 % per metus. Nors realusis BVP per šį laikotarpį išaugo 71 %, pagal infliaciją pakoreguotas įmonių pelnas beveik išaugo keturis kartus – nuo ​​533,4 mlrd. USD iki 2,12 trilijono USD, skaičiuojant 2001 m. doleriais.

 

Po šiais skaičiais, kaip parodė žurnalo Gregas Ipas, vyko kažkas dar fundamentalesnio – didžiulis nacionalinių pajamų perkėlimas iš darbo į kapitalą. 2001 m. pradžioje įmonių pelnas sudarė 6 % nacionalinių pajamų. Iki 2026 m. pradžios ši dalis padvigubėjo iki 12 %. Tuo tarpu darbuotojų dalis sumažėjo 5,7 punkto – nuo ​​56,7 % iki 51 % – tai mažiausias rodiklis nuo 1947 m., kai vyriausybė pradėjo rinkti šią statistiką. Nors mokesčių sukelti apskaitos pokyčiai paaiškina dalį šio pokyčio, didžioji jo dalis atspindi struktūrinį darbo ir kapitalo santykio pokytį. Dirbtinio intelekto augimas greičiausiai paspartins šią tendenciją.

 

Esminis dalykas: atsižvelgiant į mokesčių ir apskaitos pokyčius, jei darbuotojai šiandien gautų tokią pačią ekonomikos pyrago dalį, kokią gavo prieš 25 metus, 2025 m. jie būtų uždirbę vidutiniškai 8 000 USD daugiau. Posūkis į tarifus vadovaujant ponui Trumpui ir kainų kontrolė vadovaujant Niujorko merui Zohranui Mamdani yra atsakas į šį trūkumą, kaip ir abiejų šalių priimta viešoji gamybos ir mainų priemonių nuosavybė.

 

Vis dėlto abiejų partijų nuo amžių sandūros siūlytų didesnių ekonominių pokyčių nesėkmė atvėrė duris daug platesnei politikai. pokyčiai, kad ir kokie klaidingi jie būtų. Tarifai kelia kainas; kainų kontrolė mažina pasiūlą. Abu šie veiksniai lemia brangius ekonominius iškraipymus. Vis dėlto jie suteikia vilties savo rėmėjams taip, kaip inkrementalizmas nebegali.

 

Prieš dešimtmetį prezidento Reagano mažos vyriausybės konservatyvus internacionalizmas užleido vietą didelės vyriausybės populistiniam nacionalizmui kaip Respublikonų partijos viešpataujančiai ortodoksijai. Dabar Demokratų partija susiduria su panašiu DSA iššūkiu.

 

Yra sena politinė maksima: nieko neįveiksi. Demokratų partijos dalis, kuri vis dar tiki demokratiniu kapitalizmu, turi peržengti vakarykštės politikos ribas ir sukurti naują darbotvarkę, kuri būtų drąsi, ekonomiškai atsakinga ir visuomenei priimtina. Priešingu atveju, įvykiai Niujorke, Mičigane, Viskonsine ir kitur nuo 2025 m. taps partijos ateities pranašais.“ [1]

 

1. Politics & Ideas: Economics Drive Populism and Socialism. Galston, William A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Aug 2026: A13. 

Economics Drive Populism and Socialism

“The remarkable surge of support for the Democratic Socialists of America over the past year is part of a much longer and larger trend. Over the past two decades, the centrist left-right duopoly that governed most Western democracies after World War II has crumbled.

 

Populist-nationalist movements have enfeebled and, in some cases, displaced traditional conservative parties.

 

On the left, hard-line socialists have made inroads against liberal reformers and social democrats.

 

The new left and new right disagree on many issues, including immigration, culture and foreign policy.

 

But they agree that the economic policies of the old duopoly have caused deindustrialization, slowed economic growth, and widened the economic gap between highly educated urban areas and less educated small towns and rural regions.

 

In the U.S., discontent about long, costly wars and lingering controversy over the 2008-09 financial crisis and the pandemic have also contributed to the revolt against the elites of both political parties.

 

Public disappointment with the economy has sustained this revolt. Over the past quarter-century, under presidents and congresses of both parties, growth has slowed, and its fruits have been shared less widely. Average families believe that their interests have been ignored, and the facts back them up.

 

Between 1950 and 1974, the U.S. economy grew at a compound annual rate of 3.8% after inflation. Over the next quarter-century, despite the deep recession of 1981-82, the economy still grew by 3.2%. Real gross domestic product grew at an annual rate of 4% during Bill Clinton's eight years as president, which helps explain why he left office with a job-approval rating of 66%.

 

But in the 25 years beginning in January 2001, the annual growth rate was a mere 2.1%. Consistent with this trend, GDP grew by 2.1% in the first year of President Trump's second term and at an annualized rate of 2.1% in the first quarter of 2026 and an estimated 1.5% in the second quarter.

 

As growth slowed, its fruits were shared less equally than in the preceding half-century. Between 2001 and 2024, income for households in the middle grew by 18.6%, but by 32.1% for the top 10% and 33.5% for the top 5%.

 

Over the past quarter-century, the real weekly earnings of median workers rose from $336 to $378 in 1982-84 dollars, an almost imperceptible annual increase of 0.5%. Total compensation, which takes benefits into account, rose only slightly faster, at an annual rate of 0.8%. While real GDP grew 71% during this period, inflation-adjusted corporate profits nearly quadrupled, from $533.4 billion to $2.12 trillion in 2001 dollars.

 

Beneath these figures, as the Journal's Greg Ip has shown, something even more fundamental was taking place -- a massive shift of national income from labor to capital. At the beginning of 2001, corporate profits amounted to 6% of national income. By early 2026, that share had doubled to 12%. Meanwhile, workers' share fell by 5.7 points, from 56.7% to 51%, the lowest since the government began keeping these statistics in 1947. Although tax-induced accounting changes explain a portion of this change, the bulk of it represents a structural shift in the relationship between labor and capital. The growth of artificial intelligence will likely accelerate this trend.

 

The bottom line: Adjusting for tax and accounting changes, if workers today were receiving the same slice of the economic pie that they enjoyed 25 years ago, they would have earned an additional $8,000 on average in 2025. The turn toward tariffs under Mr. Trump and price controls under New York's Mayor Zohran Mamdani represent responses to this shortfall, as does the public ownership of the means of production and exchange that both have embraced.

 

Still, the failure of more-incremental economic changes offered by both parties since the turn of the century has opened the door to much broader policy shifts, however misguided they may be. Tariffs raise prices; price controls reduce supply. Both lead to costly economic distortions. Still, they give hope to their supporters in a way that incrementalism no longer does.

 

A decade ago, President Reagan's small-government conservative internationalism gave way to big-government populist nationalism as the Republican Party's reigning orthodoxy. Now the Democratic Party faces a comparable challenge from the DSA.

 

There's an old political maxim: You can't beat something with nothing. The portion of the Democratic Party that still believes in democratic capitalism must move beyond yesterday's policies to craft a new agenda that is bold, economically responsible and publicly acceptable. If not, developments in New York, Michigan, Wisconsin and elsewhere since 2025 will turn out to be harbingers of the party's future.” [1]

 

1. Politics & Ideas: Economics Drive Populism and Socialism. Galston, William A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Aug 2026: A13.