Demografijos iššūkiai

“Lietuva išgyvena demografijos krizę. Premjeras teigė šiemet ketinantis inicijuoti partijų ir valstybės institucijų susitarimą dėl demografijos.

 

Konservatoriai jau parengė savo planą, kuriuo „siekiama užtikrinti ilgalaikę, nuo rinkimų ciklų nepriklausomą valstybės strategiją, kuri stabdytų visuomenės senėjimą, skatintų gimstamumą ir kurtų palankią aplinką šeimoms.“

 

Negalima nepritarti siekiui, bet reikia rimtai abejoti, ar minėti siekiai bus įgyvendinti.

Priemonių gimstamumui paskatinti kol kas neatrasta

 

Konservatorių lyderis Laurynas Kasčiūnas tvirtina, kad „gimstamumo rodikliai kritiškai žemi: maždaug 0,99 vaiko vienai moteriai, kai kartų kaitą užtikrinantis lygis – 2,1 vaiko.“

 

Oficiali statistika labiau teigiama, bet iš esmės niūri ir gluminanti. Pagal bendrą gimstamumo rodiklį (angl. Total fertility rate) – vidutinį vaikų skaičių, kurį moteris pagimdytų per savo gyvenimą – Lietuvos rodiklis (1,11) yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje (ES). 2024 m. tik Maltos (1,01) ir Ispanijos (1,10) rodikliai buvo žemesni. ES vidurkis siekė 1,34 vaiko vienai moteriai. Latvijoje (1,24), Estijoje (1,18), net Vokietijoje (1,36) gimstamumas didesnis.

 

Pietų Korėjos padėtis gerokai niūresnė. Per kelis dešimtmečius šeimos politikai išleista dešimtys milijardų dolerių, bet gimstamumas nukrito iki maždaug 0,7–0,8. Nors 2024 ir 2025 m. gimstamumo rodiklis šiek tiek padidėjo, jis vis dar siekia tik apie 0,8 vaiko vienai moteriai. Prognozuojama, kad iki 2050 m. Pietų Korėja neteks apie 13 proc. dabartinės populiacijos, o iki 2100 m. gyventojų skaičius sumažės daugiau kaip perpus.

 

Kol kas nerasta priemonių gimstamumui didinti, kad jis pasiektų kartų kaitą užtikrinantį lygį. Daugelis demografijos ir ekonomikos tyrimų Europoje rodo, kad įvairios finansinės paskatos dažniau paspartina jau planuotų vaikų gimimą, paankstina jų gimdymo laiką, negu paveikia galutinį vaikų skaičių.

 

Vaikai gimsta anksčiau, kad būtų galima pasinaudoti finansinėmis paskatomis, bet jų negimsta daugiau. Taigi, finansinės paskatos dažniau pakeičia, kada žmonės susilaukia vaikų, bet daug rečiau pakeičia, kiek vaikų jie galiausiai nusprendžia turėti.

 

Prancūzija išlaikė vieną aukščiausių gimstamumo rodiklių Europoje dėl plataus priemonių paketo: dosnių išmokų, gausaus vaikų priežiūros paslaugų tinklo, mokesčių lengvatų ir palankesnių darbo bei šeimos derinimo galimybių. Nemažą vaidmenį turėjo migracija.

 

Pirmosios kartos imigrantės iš daugelio musulmoniškų šalių vidutiniškai turi daugiau vaikų nei Prancūzijoje gimusios moterys, bet skirtumas mažėja su kiekviena karta. 2025 m. bendrasis gimstamumo rodiklis sumažėjo iki 1,56 vaiko vienai moteriai. Numatoma, kad ateityje toliau smuks.

 

Sprendimu gali tapti tinkamai suvaldyta imigracija

 

Mažėjantį gimstamumą galima iš dalies atsverti migracija, kitataučių pakvietimu atvykti ir dirbti. Ši praktika itin paplitusi mažose Persų įlankos šalyse. Kai kuriose jų vietiniai gyventojai sudaro tik nedidelę mažumą, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Kuveite – apie 10–13 procentų visų gyventojų.

 

Šiose šalyse didžiausios darbuotojų grupės yra iš Indijos, Bangladešo ir Pakistano. Šie darbuotojai dažniausiai dirba pagal terminuotas darbo sutartis ir, net praleidę dešimtmečius Persijos įlankos valstybėse, paprastai neturi galimybės įgyti pilietybės, taigi gali būti be didesnių teisinių kliūčių išsiunčiami iš šalies.

 

ES taisyklės apsunkintų pastangas įvykdyti tokį „apsivalymą“. Bet, kintant padėčiai, gali keistis taisyklės ir normos.

 

Dabartinei valdžiai ir daugeliui gyventojų masinė imigracija yra nepageidaujama ir nepriimtina. Laurynas Kasčiūnas atstovauja daugumai, tvirtindamas, kad „imigracijos politika turi būti kontroliuojama ir atitikti Lietuvos darbo rinkos ir integracijos galimybes. Valstybės išlikimas, jos ekonominė ir gynybinė galia priklauso nuo mūsų žmonių.“ Migracija, kaip ir leidimas nuolat gyventi, bus ribojami, pilietybės suteikimas – dar retesnis.

 

2026 m. viduryje tikslaus metinio užsieniečių pasiskirstymo pagal pilietybę dar nebuvo paskelbta, bet 2025 m. pradžioje Lietuvoje gyveno apie 217 tūkst. užsieniečių, t. y. maždaug 7,5 proc. visų šalies gyventojų. Per metus padėtis smarkiai nepakito.

 

Jei migracija ribojama, reikia nustatyti, kokius žmones, kokių tautybių įsileisime. Verslas, be abejo, skirtų pirmenybę rusakalbiams, nes daugelis įdarbinti transporto ir logistikos sektoriuje ir dažniausiai keliauja į rytus, ne į vakarus, kur kalbama rusiškai, o ne angliškai.

 

Tad faktiškai pirmenybė skiriama buvusios „blogio imperijos“ teritorijų gyventojams. Bet neprivalu tenkinti verslo norų, esama vertybių, kurios brangesnės negu pinigų blizgesys ar kuklus bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas.

 

Dabar rusakalbiai lengviau integruojami, su jais galima susišnekėti. Bet padėtis keičiasi. Anglų kalba tampa lingua franca, tarptautine bendravimo kalba. Lietuvos jaunimas gerai, sakyčiau, net pavydėtinai gerai kalba angliškai. Rusiškai kalbančiųjų dalis smunka ir ateityje toliau smuks. Po kiek laiko ir vairuotojai turės mokėti bent minimaliai bendrauti anglų kalba

 

 

Kai kurie Lietuvos pareigūnai, kaip buvusi Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė, yra raginę stengtis pritraukti daugiau darbuotojų iš Filipinų ir kitų Azijos šalių.

 

Pritariu tai minčiai. Daugelis filipiniečių yra katalikai, tad kultūriškai artimi lietuviams. Jie darbštūs, taikūs ir įstatymus gerbiantys, pripratę dirbti užsienio valstybėse, tad būtų galima juos kviesti dirbti Lietuvoje transporto, sveikatos apsaugos, slaugos ir kitose srityse, mažinant rusakalbių skaičių bei procentinę dalį.

 

Jei gimstamumas augtų, padidėjimas būtų nežymus, todėl didesnės migracijos poreikis nebūtų sumažintas. Išskyrus kai kurias išimtis, Lietuvos pareigūnai gana pasyviai laukė, kad problema išsispręstų savaime.

 

Pasakiški problemų sprendimai vyksta pasakose, o ne nepaklusniame realiame pasaulyje.

 

Lietuvos pareigūnams būtų išmintinga demistifikuoti Rusijos grėsmę ir sumažinti gynybos biudžeto dydį. Rusija nepuolė ir nepuls NATO šalies, išskyrus išskirtiniausias ir mažiausiai tikėtinas aplinkybes. Tačiau gimimų skaičius ir toliau bus gerokai mažesnis, nei reikia gyventojų skaičiaus stabilumui išlaikyti.

 

Nėra žinomų ir patikrintų priemonių, kaip užtikrinti ilgalaikį gimstamumo augimą išsivysčiusiose šalyse. Todėl akivaizdu, kad reikia parengti strategijas, kurios sušvelnintų kai kuriuos neigiamus šios tendencijos padarinius ir parengtų ateitį, kurioje didesnė grėsmė ir iššūkis bus gyventojų trūkumas, o ne perteklius.

 

Tikėkimės, kad tokios strategijos bus suformuluotos laiku, kad būtų išvengta kai kurių blogiausių galimų pasekmių.”

 

Krašto apsaugos ministerija nurodo, kad 2026 metų gynybos išlaidos siekia 5,38 proc. BVP arba 4,79 mlrd. eurų. Tai labai daug auksinių dantų ir auksinių šaukštų.