„Europiečiai susiduria su nauja ekonomine realybe, kurios jie nepatyrė dešimtmečius. Jie skursta.
Gyvenimas žemyne, kuriam seniai svetimšaliai pavydėjo dėl jo gero gyvenimo, greitai praranda savo blizgesį, europiečiams matant, kaip nyksta jų perkamoji galia.
Prancūzai mažiau valgo foie gras ir geria mažiau raudonojo vyno. Ispanai taupo alyvuogių aliejų. Suomiai raginami naudotis pirtimis vėjuotomis dienomis, kai energija yra pigesnė. Visoje Vokietijoje mėsos ir pieno suvartojimas nukrito iki žemiausio lygio per tris dešimtmečius, o kadaise klestėjusi ekologiško maisto rinka sumažėjo. Italijos ekonominės plėtros ministras Adolfo Urso gegužę sušaukė krizinį posėdį dėl makaronų – šalies mėgstamiausių maisto produktų – kainų, kai jos šoktelėjo ir tapo daugiau, nei dvigubai didesnėmis, už nacionalinę infliaciją.
Vartojimo išlaidoms laisvo kritimo metu Europa metų pradžioje pateko į recesiją, sustiprindama santykinio ekonominio, politinio ir karinio nuosmukio jausmą, kuris prasidėjo amžiaus pradžioje.
Dabartinė Europos kebli padėtis buvo formuojama ilgai. Senėjanti visuomenė, pirmenybę teikianti laisvalaikiui ir darbo saugumui, o ne uždarbiui, paskatino lėto ekonomikos ir našumo augimo metus.
Tada atėjo „Covid-19“ pandemijos smūgis ir sankcijos Rusijai. Strigus pasaulinėms tiekimo grandinėms ir atsiradus, sankcijų Rusijai sukeltoms, stulbinančioms energijos bei maisto kainoms, krizės paaštrino negalavimus, kurie pūliavo dešimtmečius.
Vyriausybės atsakymai tik sustiprino problemą. Siekdamos išsaugoti darbo vietas, jos savo subsidijas pirmiausia skyrė darbdaviams, todėl vartotojai liko be grynųjų pinigų, kai ištiko kainų šokas.
Amerikiečiai, priešingai, gavo naudos iš nebrangios energijos ir vyriausybės pagalbos, visų pirma nukreiptos į piliečius, kad jie nenustotų pirkti.
Anksčiau milžiniška žemyno eksporto pramonė galėjo padėti. Tačiau lėtas atsigavimas Kinijoje kenkia šiam augimo ramsčiui.
Sankcijų sukeltos, didelės energijos sąnaudos ir siaučianti infliacija, kokios nematė nuo aštuntojo dešimtmečio, mažina gamintojų kainų pranašumą tarptautinėse rinkose ir žlugdo kadaise darnius žemyno darbo santykius.
Atvėsus pasaulinei prekybai, Europos priklausomybė nuo eksporto, kuris sudaro apie 50 % euro zonos BVP, o JAV – 10 %, tampa silpnybe.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Paryžiuje įsikūrusio daugiausia turtingų šalių klubo, duomenimis, privatus vartojimas 20 valstybių euro zonoje nuo 2019 metų pabaigos, pakoregavus infliaciją, sumažėjo maždaug 1 proc. JAV, kur namų ūkiai turi stiprią darbo rinką ir augančias pajamas, jis išaugo beveik 9%. Dabar Europos Sąjungai tenka apie 18 % visų pasaulio vartojimo išlaidų, o Amerikoje – 28 %. Prieš penkiolika metų ES ir JAV sudarė maždaug ketvirtadalį viso to skaičiaus.
Atsižvelgiant į infliaciją ir perkamąją galią, darbo užmokestis nuo 2019 metų Vokietijoje sumažėjo apie 3 proc., Italijoje ir Ispanijoje – 3,5 proc., Graikijoje – 6 proc. Remiantis EBPO duomenimis, realus darbo užmokestis JAV per tą patį laikotarpį išaugo maždaug 6 proc.
Skausmas siekia toli iki viduriniosios klasės. Briuselyje, viename turtingiausių Europos miestų, neseniai vakare mokytojai ir slaugytojai stovėjo eilėje, norėdami iš sunkvežimio galo atsiimti perpus pigesnių maisto produktų. Pardavėjas „Happy Hours Market“ iš prekybos centrų surenka maistą, kurio galiojimo laikas baigiasi, ir reklamuoja jį per programėlę.
„Kai kurie klientai man sako, kad dėl jūsų galiu valgyti mėsą du ar tris kartus per savaitę“, – sakė Pierre'as van Hede'as, dalinantis bakalėjos prekes.
33 metų medicinos slaugytojas Karimas Bouazza, savo žmonai ir dviem vaikams apsirūpinęs perpus pigiau pirktos mėsos ir žuvies atsargomis, skundėsi, kad infliacija reiškia „beveik reikia dirbti antrą darbą, kad už viską susimokėtum“.
Panašios paslaugos atsirado visame regione, reklamuojančios save, kaip būdą sumažinti maisto švaistymą ir sutaupyti pinigų. 2015 m. Danijoje įkurta įmonė TooGoodToGo, prekiaujanti mažmenininkų ir restoranų maisto likučiais, visoje Europoje turi 76 milijonus registruotų vartotojų, ty maždaug tris kartus daugiau, nei 2020 m. pabaigoje. Vokietijoje 2017 m. įkurta startuolis „Sirplus“ siūlo „išgelbėtą“ maistą, įskaitant produktus, kurių pardavimas buvo pasibaigęs.
Išlaidos aukščiausios klasės bakalėjos prekėms žlugo. 2022 m. vokiečiai vienam asmeniui suvartodavo 52 kilogramus mėsos, maždaug 8 % mažiau, nei praėjusiais metais ir siekia žemiausią lygį nuo 1989 m., kai buvo pradėti skaičiuoti. Nors kai kurie iš jų atspindi visuomenės susirūpinimą sveika mityba ir gyvūnų gerove, ekspertai teigia, kad tendenciją paspartino mėsos kainos, kurios pastaraisiais mėnesiais išaugo iki 30 %.
Thomas Wolff, ekologiško maisto tiekėjas netoli Frankfurto, sakė, kad jo pardavimai pernai sumažėjo iki 30 proc. Wolffas pasakė, kad turėjo pasamdęs 33 žmonės anksčiau pandemijos metu, nes buvo priversti patenkinti didelę brangių ekologiškų maisto produktų paklausą, tačiau nuo to laiko jis juos visus paleido.
Ronja Ebeling, 26 metų konsultantė ir rašytoja, gyvenanti Hamburge, sakė, kad sutaupo maždaug ketvirtadalį savo pajamų, iš dalies todėl, kad nerimauja, ar turės pakankamai pinigų pensijai. Ji mažai išleidžia drabužiams ar makiažui, o automobiliu dalijasi su savo partnerio tėvu.
Dėl didelių išlaidų ir prastų demografinių perspektyvų Europa tampa mažiau patraukli įmonėms, pradedant plataus vartojimo prekių milžinu „Procter & Gamble“ ir baigiant prabangos imperija LVMH, kurios vis didesnę pardavimų dalį parduoda Šiaurės Amerikoje.
„JAV vartotojas yra atsparesnis nei Europoje“, – balandį sakė „Unilever“ finansų direktorius Graeme'as Pitkethly.
Remiantis Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, euro zonos ekonomika per pastaruosius 15 metų išaugo apie 6%, skaičiuojant doleriais, o JAV – 82%.
Remiantis Briuselyje įsikūrusios nepriklausomos ekspertų grupės Europos tarptautinės politinės ekonomikos centro ataskaita, vidutinė ES šalis vienam gyventojui tapo skurdesnė nei visos JAV valstijos, išskyrus Aidahą ir Misisipę. Jei dabartinė tendencija išliks, iki 2035 m. atotrūkis tarp JAV ir ES vienam gyventojui tenkančios ekonominės produkcijos bus toks pat didelis, kaip ir tarp Japonijos ir Ekvadoro šiandien, teigiama ataskaitoje.
Viduržemio jūros saloje Maljorkoje įmonės siekia daugiau skrydžių iš JAV, kad padidintų laisvai išleidžiančių amerikiečių turistų skaičių, sakė Maria Frontera, Maljorkos prekybos rūmų turizmo komisijos pirmininkė.
Amerikiečiai viešbučiams vidutiniškai išleidžia apie 260 eurų (292 dolerius) per dieną, o europiečiai – mažiau, nei 180 eurų (202 dolerius).
Silpnas augimas ir kylančios palūkanų normos spaudžia dosnias Europos gerovės valstybes, kurios teikia populiarias sveikatos priežiūros paslaugas ir pensijas.
Vivekas Trivedi, 31 metų anesteziologas, gyvenantis Mančesteryje, Anglijoje, uždirba apie 51 000 GBP (67 000 dolerių) per metus už 48 valandų darbo savaitę. Infliacija, kuri JK beveik metus buvo apie 10% ar didesnė, ryja jo biudžetą, sako jis. Trivedi teigė, kad bakalėjos prekes perka mažmeninės prekybos vietose su nuolaidomis ir išleidžia mažiau maistui. Pasak jo, kai kurie kolegos per pastaruosius mėnesius visiškai išjungė šildymą.
28 metų viešųjų reikalų specialistė Londone Noa Cohen teigia, kad ji galėtų keturis kartus padidinti savo atlyginimą, dirbdama tą patį darbą, pasinaudodama savo JAV pasu, kad galėtų persikelti už Atlanto. Pakeitus darbą Cohen neseniai gavo 10% padidintą atlyginimą, tačiau padidėjimą visiškai prarijo infliacija. Ji sako, kad draugai šaldo kiaušinėlius, nes negali sau leisti vaikų.
„Jaučiasi, kaip nuolatinis gyvenimo lygio užšalimas“, – sakė ji.
Huw Pill, Anglijos banko vyriausiasis ekonomistas, balandį perspėjo JK piliečius, kad jie turi susitaikyti su savo skurdumu ir nustoti siekti didesnių atlyginimų. „Taip, mums visiems blogiau“, – sakė jis ir teigė, kad siekis kompensuoti kylančias kainas didesniais atlyginimais tik dar labiau padidins infliaciją.
Kadangi Europos vyriausybėms reikia didinti išlaidas gynybai ir didėjančioms skolinimosi išlaidoms, ekonomistai tikisi, kad mokesčiai padidės, o tai darys spaudimą vartotojams. Mokesčiai Europoje jau yra dideli, palyginti su kitų turtingų šalių mokesčiais ir sudaro maždaug 40–45 % BVP, palyginti su 27 % JAV.
Europos nuskurdimas sustiprino profesinių sąjungų gretas, kurios visame žemyne įtraukia dešimtis tūkstančių narių, o tai pakeičia dešimtmečius trukusį nuosmukį.
Didesnė profesinė sąjunga negali tapti pilnesnėmis narių kišenėmis. Taip yra todėl, kad daugelis darbuotojų verčia rinktis daugiau laisvo laiko, o ne didesnį atlyginimą, net ir pasaulyje, kuriame trūksta įgūdžių.
Didžiausia Vokietijos profesinė sąjunga „IG Metall“ ragina nustatyti keturių dienų darbo savaitę esant dabartiniam atlyginimų lygiui, o ne didinti šalies metalo apdirbėjų atlyginimus prieš kolektyvines derybas dėl šių metų lapkritį. Pareigūnai teigia, kad trumpesnė savaitė pagerintų darbuotojų sveikatą ir gyvenimo kokybę, o tuo pat metu pramonė taptų patrauklesnė jaunesniems darbuotojams.
Šiaurės Suomijos žaidimų kūrėjas Kristianas Kallio neseniai nusprendė penktadaliu sumažinti savo darbo savaitę iki 30 valandų mainais į 10% sumažintą atlyginimą. Dabar per mėnesį jis uždirba apie 2500 eurų. „Kas nenorėtų dirbti trumpiau? Kallio pasakė. Maždaug trečdalis jo kolegų sudarė tą patį susitarimą, nors vadovai dirba visą darbo dieną, sakė Kallio viršininkas Jaakko Kylmaoja.
Kallio dabar dirba nuo 10 iki 16.30 val. Laisvalaikį jis skiria pomėgiams, skaniai gamina maistą ir ilgai važinėja dviračiu. „Nematau realybės, kur grįžčiau į įprastą darbo laiką“, – sakė jis.
Igoris Chaykovskiy, 34 metų IT darbuotojas Paryžiuje, šių metų pradžioje įstojo į profesinę sąjungą, siekdamas geresnio atlyginimo ir geresnių sąlygų. Neseniai jam buvo padidintas atlyginimas 3,5 proc., maždaug perpus mažiau už infliaciją. Jis mano, kad profesinė sąjunga suteiks darbuotojams didesnį svertą spausti vadovus. Vis dėlto, tai ne tik atlyginimas. „Gal sako, kad tau nedidinamas atlyginimas, tau yra nemokamos sporto ar muzikos pamokos“, – svarstė jis.
Stellantis automobilių gamykloje Melfyje, pietų Italijoje, darbuotojai pastaruoju metu dirbo trumpiau darbo valandas dėl žaliavų įsigijimo sunkumų ir didelių energijos sąnaudų, sakė Italijos metalo apdirbėjų sąjungos profsąjungos narys Marco Lomio. Pastaruoju metu dirbtų valandų skaičius buvo sumažintas maždaug 30 proc., o atlyginimai proporcingai sumažėjo.
„Tarp didelės infliacijos ir didėjančių energijos sąnaudų darbuotojams, – sakė Lomio, – sunku padengti visas šeimos išlaidas.“ [1]
1. Europeans Become Poorer As Americans Get Wealthier --- An aging population that values its free time set the stage for economic stagnation. Then came Covid-19 and Ukraine. Fairless, Tom.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 18 July 2023: A.1.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą