Vokietijos reichai, nuo Pirmojo iki Trečiojo

 

  „Vokietija pasaulyje

     Autorius Davidas Blackbournas

     (Liveright, 774 puslapiai, 45 doleriai)

     Prieš penkis šimtus metų žemė, kurią dabar vadiname Vokietija, egzistavo, kaip „Vokiečių tautos Šventoji Romos imperija“. Tai nebuvo tikra imperija ir tikrai nebuvo šventa ar romėniška ar net ypač vokiška. Tai greičiau buvo valdų, tikėjimų ir tautybių maištas.

 

      Napoleonas padarė galą šiai „imperijai“ 1806 m.

 

     Šiuolaikinė Vokietija, kūdikis tarp klasikinių nacionalinių valstybių, gimė 1871 m., kai Prūsija sujungė 25 mažas Vokietijas. Susivienijimas paskatino augimą, po to - ambicijas ir du siaubingus pasaulinius karus. Amputacija sumažino begemotą iki normalaus dydžio. Šiandien suvienyta Vokietija yra didžiausia Europos ekonomika ir žavinanti pasaulio pilietė.

 

     Tačiau yra tęstinumo, kuri yra pagrindinė Davido Blackbourno knygos „Vokietija pasaulyje: pasaulinė istorija, 1500–2000 m.“ tema. Tačiau šie tęstinumai nėra tokie lengvi, kaip likimas – nuo Liuterio iki Hitlerio, kaip tai buvo 1941 m. Ponas Blackbournas ragina pažvelgti pro „platesnį objektyvą“, o tai atskleidžia, kad Vokietija nebuvo Europos keistoji.

 

     Imkime vokiečių nacionalizmą. Jis primena, kad „1860-ieji buvo lemiamas dešimtmetis“ nacionalizmo metraščiuose. Revoliucinės Prancūzijos sugalvota ideologija apėmė visas naujas nacionalines valstybes: Vokietiją, Italiją ir Japoniją. Amerika taip pat išgyveno nacionalistinį persivalgymą 1890-aisiais.

 

     Kaizerio Vokietija nebuvo Sonderweg, atskirame užnuodytame kelyje. Be to, Reichas iki 1914 m. pagal to meto standartus nebuvo mažiau liberalus, nei Prancūzija ar Britanija. Vokietija laikėsi teisinės valstybės principų ir didžiavosi stipriu parlamentu bei energinga spauda.

 

     Kodėl jos režimas virto genocidu? Nepaisant gausėjančios literatūros apie Holokaustą, kosminė mįslė lieka neįminta.

 

     Ponas Blackbournas pataria, kad „turėtume mesti iššūkį atkakliai idėjai, kad Vokietija, neturinti prieigos prie jūros, buvo apimta savo reikalų“, – tai savaime suprantama, „o kiti pakeitė Europos ir neeuropietiško pasaulio santykius“. Tiesą sakant, jis tvirtina, kad „Šventoji Romos imperija buvo pasaulis, judantis“. Per kitus 150 puslapių jis pasakoja, kaip Vokietijos jūreiviai valdė jūreivių tautų laivus, jos kariai tarnavo Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų imperijose, o neramūs jos gyventojai smogė daug kam, nuo Rytų Europos iki Vakarų pusrutulio.

 

     Nepaisant to, pasaulinis vokiečių jūreivių, žinovų ir naujakurių klajonių potraukis nėra visiškai lyginamas su tuo, ką padarė tikrieji globalizatoriai, užkariavę ir apgyvendinę visus keturis žemės kampelius. Diaspora nėra imperija, nesvarbu, kiek milijonų vokiečių apsigyveno Jungtinėse Valstijose; ir šiaip keli Vokietijos užgrobti turtai buvo prarasti 1919 m. Versalio gyvenvietėje. Nugalėti vokiečiai turėtų padėkoti nugalėtojams, kurie jiems pagailėjo skirti daugybės karų prieš vietinius, kurie po Antrojo pasaulinio karo nusunkė kolonijinių jėgų kraują ir turtus.

 

     Vokiečių (arba vokiškai kalbančių) „imperija“ buvo daug pigesnė. Tai buvo kultūrinė valdžia. Negalime galvoti apie modernumą be Gėtės ir Šilerio, Bacho ir Bethoveno, Markso ir Hegelio, Kanto ir Wittgensteino, Rilkės ir Manno, Freudo ir Jungo, Einšteino, Plancko ir Heisenbergo. Vokiečiai kaip G.W. Pabstas ir Fritzas Langas parašė pirmuosius kino kanono skyrius. Carlas Laemmle'as išrado Holivudą.

 

     P. Blackbourn primena, kad Amerikos aukštasis mokslas buvo „perdarytas“ pagal „vokiško modelio“ įvaizdį. Harvardas, Stanfordas ir Johnsas Hopkinsas („Gottingenas Baltimorėje“) priėmė vokišką mokslinių tyrimų universiteto koncepciją. Vėliau jie pasipelnė iš netikėtos tragiškos naudos, kai tūkstančiai vokiečių akademikų rado prieglobstį JAV – tai Hitlerio „dovana“.

 

     Knygoje „Vokiečių kultūros triumfas“, apimančioje 60 metų tarp Bismarko ir Hitlerio, trūksta reikšmingo žydų vaidmens. Kažko panašaus į 39 Nobelio premijos laureatus žydus per šį laikotarpį iš Vokietijos ir Austrijos bei daugiau iš likusios Mitteleuropa dalies. Ir tada buvo grožinės literatūros rašytojai, tokie kaip Franzas Kafka, ir kompozitoriai, tokie kaip Arnoldas Schoenbergas, kurie sulaužė ledą.

 

     Pagirtina pono Blackbourno aistra netvirtumui kartais jį užvaldo. Taigi jis vaizduoja beribį skerdimą po to, kai 1942 m. buvo suformuluotas Galutinis sprendimas, kaip, nors ir „vokiečių vadovaujamą“, „viseuropinę operaciją“, kurią vykdo vokiečiams pavaldžios tautos, ypač Rytų Europoje. Šis bendrininkavimas nepanaikina skirtumo tarp raitelio ir žirgo. Nacistinė Vokietija sukūrė projektą ir pastatė mirties gamyklas. Kai kurie lenkai, ukrainiečiai ir kt. buvo tarp norinčių bendradarbių. Bet jie nebuvo šeimininkai.

 

     Panašų „taip, bet“ dvelksmą gauname ir P. Blackbourno pasakojime apie du pasaulinius karus. Taip, neribotas karas povandeniniais laivais atvedė JAV į Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau vokiečių civiliai kentėjo nuo blokados. Ir taip, Antrajame, vokiečių karas buvo beatodairiškai žiaurus, bet vietovių bombardavimas sukėlė siaubingą kančią vokiečių nekaltiesiems.

 

     Kaip, išskyrus praradimą, bei  sugriovimus, Vokietija taip greitai iš fašistinės diktatūros perėjo į taikią respubliką? JAV išsprendė pokario Vokietijos saugumo dilemą, pratęsdamos savo branduolinį skėtį. Saugumas gimdo gerus dalykus: klestėjimą, demokratiją ir savarankiškumą. Likusi Europa nebebijo tautos, kuri vėl yra Nr.1.

 

     Taigi ar „vokiečių problema“ yra praeitis? Ne visai. Prieš dvylika metų, kaip pabrėžia B. Blackbournas, Lenkijos užsienio reikalų ministras pažymėjo, kad Vokietijos valdžios baiminasi labiau, nei Vokietijos neveiklumo. Kartais pamokos būna per gerai išmoktos. Pasyvumas nebeveikia, kaip didinga strategija, kaip pernai aiškiai pasakė Rusija ir privertė Vokietiją skolinti Ukrainai savo galią.

 

     Per daug gero gali būti ir „Vokietija pasaulyje“, kuri apima beveik 800 puslapių. Mokslinis tyrimas yra puikus, jame yra 80 puslapių pabaigos pastabų. Tačiau pagrindinė idėja – Vokietija, kaip Vakarų tauta, kaip ir kitos – dažnai yra paskendusi po pavadinimų, detalių ir nukrypimų srautu. Beje, knyga parašyta puikiai, ir net Vokietijos mėgėjai ras daugybę turtų.

     ---

     P. Joffe dėsto Johnso Hopkinso aukštųjų tarptautinių studijų mokykloje.“ [1]

 

Vokiečių tankai stepėse Rytuose veikia, kaip katžolė, vokiečių nacionalistams. Tai gali būti didžiausia NATO plėtros pasekmė. Tai pažadina vokiečių militarizmą. Gali būti, kad artimiausiu metu vėl turėsime šį militarizmą valgyti dideliu šaukštu. Vokiečiai ruošiasi statyti karinę bazę Lietuvoje. Vokiečių nacionalistai pamatys lietuviškus smirdančius lauko tualetus ir mus, gyvenančius po asbestiniais stogais, ir manys, kad esame pamišusios beždžionės.

 

1. Reichs, From First to Third. Joffe, Josef. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 17 July 2023: A.15.