„Įsimintiname pokalbyje per respublikonų pirminių rinkimų debatus 2016 m. sausį Teksaso senatorius Ted Cruz užsipuolė naujoką kandidatą Donaldą Trumpą, sakydamas, kad jis nėra tikras konservatorius, ir pridurdamas: „Nedaug konservatorių yra kilę iš Manhatano.“
Ponas Trumpas buvo pasiruošęs atkirti. „Konservatoriai iš tikrųjų yra kilę iš Manhatano, – atsakė jis, – įskaitant Williamą F. Buckley.“
Buvo akivaizdu, kodėl ponas Trumpas pasitelkė Williamą F. Buckley jaunesnįjį – autorių, apžvalgininką, žurnalų redaktorių, televizijos debatininką ir politinį kandidatą, mirusį 2008 m., būnant 82 metų (ir kuris dešimtmečius dirbo Manhatane). Ponas Buckley buvo pagrindinis šiuolaikinio konservatorių judėjimo intelektualinis architektas – iš tiesų, jis jį įkūnijo daugiau, nei 50 metų.
Tačiau kuo remdamasis ponas Trumpas galėjo pagrįstai teigti, kad yra su juo susijęs? Išoriškai ponas Buckley, pasižymintis patricietišku elgesiu, saloniniu sąmoju ir paauksuotu žodynu, aistra Bachui ir žinovo skoniu puikiam rašymui, negalėjo būti mažiau panašus į poną Trumpą. O politikos požiūriu pono Trumpo meilė tarifams, socialinių programų gynimas ir izoliacionistinės tendencijos prieštaravo pono Buckley pomėgiui laisvajai rinkai, skepticizmui dėl didelės vyriausybės ir palaikymui raumeningai užsienio politikai.
Tiesą sakant, 2016 m. žiemą gerbiamo politinio žurnalo „National Review“, kurį ponas Buckley įkūrė 1955 m., redaktoriai skyrė visą numerį, pateikdami argumentus prieš poną Trumpą. Jie pakvietė „viso spektro“ konservatorius teigti, kad jis yra „filosofiškai neapibrėžtas politinis oportunistas, kuris sugriaus platų konservatyvų ideologinį konsensusą Respublikonų partijoje, kad pasirinktų laisvai plaukiojantį populizmą su stiprios asmenybės atspalviais“.
Nuo to laiko konservatorių, pasisakančių prieš Trumpą arba „niekada jo nepalaikančių“, gretos beveik išnyko, tiek „National Review“ puslapiuose, tiek kitur. Ponas Trumpas kontroliuoja Respublikonų partiją nuo viršaus iki apačios ir pelno jos politinių minčių lojalumą, tiek klestinčią dešiniųjų žiniasklaidos ekosferą. Atrodo, kad jo vizija nugalėjo.
Vis dėlto atidžiau panagrinėjus, ši vizija turi daug bendro su tuo, kas buvo anksčiau, ir svarbiais aspektais ponas Trumpas yra pono Buckley įpėdinis. Save apibūdinęs kaip „radikalus konservatorius“ ir „kontrrevoliucionierius“, ponas Buckley, kaip ir ponas Trumpas, troško perversmų. Kaip ir jis, ponas Buckley politiką suvokė, kaip karo formą, vykdomą mūšio laukuose, kurie nesibaigia politika ir valdžia. Svarbiausia, kad kiekvieno žmogaus sukurti judėjimai prasidėjo tuo pačiu revoliuciniu tikslu – ir abu buvo sėkmingi dėl daugelio tų pačių priežasčių.
Tikrasis pono Buckley tikslas, kaip jis sakė interviu davėjui 1957 m., buvo „apversti peržiūrėtą visuomenės požiūrį“, kuris ėmė dominuoti mąstyme jo gyvenimo metu. Iš pradžių nedaugelis priėmė tokias ambicijas rimtai. 1950-ieji buvo klestėjimo ir ramybės – „konsensuso“, vartojama nauja terminologija, – metas. Tačiau ponas Buckley turėjo savo žodį – „konformizmas“, kurį, jo teigimu, iš viršaus primetė tai, ką jis ir jo dešinieji sąjungininkai vadino „liberaliuoju isteblišmentu“.
Tą isteblišmentą, arba elitą, sudarė ne turtingieji ar didelės korporacijos, kaip teigė kai kurie kairieji, o (kaip ponas Buckley rašė ankstyvajame lėšų rinkimo pranešime „National Review“) „laikraščių darbuotojai, leidėjai, komentatoriai, pedagogai, dvasininkai ir įvairių profesijų atstovai“. Šiandien ponas Trumpas ir jo bendražygiai rengia maištą prieš daugelį tų pačių priešininkų, naudodamiesi pono Buckley sukurtu vadovėliu.
Pirmojoje savo knygoje „Dievas ir žmogus Jeilyje“, išleistoje 1951 m., praėjus metams po to, kai baigė Jeilio universitetą, ponas Buckley užsipuolė liberalų isteblišmentą iš esmės: aukštąjį mokslą. Jis apkaltino profesorius propagandizmu. Jų paskirti vadovėliai, tokie, kaip Paulo Samuelsono „Ekonomika“ su keinsistinės teorijos aptarimu, buvo pirmas žingsnis, perspėjo ponas Buckley, platesnėje programoje, kuria siekiama supažindinti studentus su „Leviatano valstybės nuopelnais“.
Panašiai ir su religija. Beveik visą savo ilgą istoriją, kaip pabrėžė ponas Buckley, Jeilis save vadino krikščionišku koledžu. Tačiau 1951 m., net kai Amerika buvo įstrigusi Šaltajame kare su „bedieviu komunizmu“, buvo beveik neįmanoma rasti jokių dėstytojų, net religijos profesorių, kurie „skelbtų krikščioniškąjį tikėjimą ar apskritai dėstytų religiją“.
Visa tai gindami, Jeilio administratoriai rėmėsi akademinės laisvės principu. Tačiau, anot p. Buckley, šis principas tėra „prietaras“, nes visas „laisvamintis“ Jeilyje vyravo viena kryptimi, paliekant labai mažai vietos nepritarimui. Jis rašė, kad atsirado nauja ortodoksija ir ribos, kurių ribose dėstytojai „privalo laikytis savo nuomonės, jei nori būti „toleruojami““ – net jei uždraustos nuomonės buvo tokios pačios, kokių laikėsi daugelis amerikiečių, įskaitant Jeilio studentų tėvus.
Pono Trumpo išpuolis prieš Harvardą ir kitas švietimo įstaigas yra atnaujinta pono Buckley nuomonės versija. Šiandien slegianti ortodoksija yra progresyvi ideologija, kuria plačiai dalijasi pedagogai, tačiau ji smarkiai prieštarauja tam, kuo tiki dauguma visuomenės – ta pati visuomenė, kurios mokesčių mokėtojai padeda finansuoti šias mokyklas.
Norėdamas pradėti kontrpuolimą, ponas Buckley kreipėsi į iki šiol tylėjusią rinkėjų grupę – Jeilio absolventus ir rėmėjus. Jis paragino juos perimti dėstytojų samdymą ir atleidimą, taip pat boikotuoti Jeilio lėšų rinkimo kampanijas.
Panašų sprendimą šiandien taiko ne tik turtingi kai kurių Ivy lygos institucijų finansuotojai, bet ir daug didesniu mastu Trumpo administracija, nutraukdama federalines sutartis su tokiomis mokyklomis, kaip Harvardas. (Ponas Buckley tikrai būtų prieštaravęs federalinių lėšų naudojimui universitetams bauginti – bet todėl, kad jis iš pradžių priešinosi federaliniam universitetų finansavimui.)
Pono Buckley kontrrevoliucija turėjo antrą frontą: administracinę valstybę ir jos rėmėjus žiniasklaidoje. Pono Trumpo išpuolių prieš „giliąją valstybę“ ir „melagingas naujienas“ ištakas galima rasti antrojoje pono Buckley knygoje „McCarthy and His Enemies“, išleistoje 1954 m. su bendraautoriumi L. Brentu Bozellu.
Tuo metu senatoriaus Josepho McCarthy siautėjimas – jo nepagrįsti, neapgalvoti ir šmeižikiški kaltinimai bei sugriauti gyvenimai – buvo plačiai suvokiamas, kaip grėsmė demokratijai. Ponas Buckley ir ponas Bozellas tvirtino, kad analizė buvo klaidinga. Nors tiesa, kad ponas McCarthy padarė daugiau, nei pakankamai klaidų ir netikslumų, pati kampanija buvo garbinga ir netgi didvyriška. Kalboje, kurioje gynė poną McCarthy, ponas Buckley pasmerkė „Amerikos intelektualus ir liberaliąją spaudą“ už jų „cinišką piktavališką požiūrį į žmogų, kuris parodė pirštu kažką, ką turėjo atskleisti pati spauda“.
Kaip ir šiandien pono Trumpo intelektualiniai gynėjai, ponas Buckley buvo apkaltintas bandymu normalizuoti demagogą. Tačiau pono McCarthy populiarumas – vienu metu jo reitingai tarp respublikonų artėjo prie 50 procentų ir viršijo 60 procentų – sustiprino pono Buckley teiginį, kad „žmonės“ palaikė poną McCarthy, o tikrasis pavojus kilo iš jo „priešų“ – atitrūkusios nuo visuomenės mažumos, kuri iškėlė save aukščiau už visuomenę. Žvilgsnis į mūsų laikų perkamiausių konservatyvių knygų sąrašą – su tokiais pavadinimais, kaip „Melai, kuriuos man pasakė mano liberalus mokytojas“ ir „Priešas mumyse“ – parodo, koks patvarus buvo pono Buckley požiūris.
Tai, kas skyrė poną Buckley, tada ir dabar, buvo jo aristokratiškas atsiribojimas ir intelektualus stilius. Sunku įsivaizduoti, kad šiandien populistinis agitatorius turėtų sąmojo pasakyti, kaip ponas Buckley padarė septintajame dešimtmetyje: „Aš mieliau gyvenčiau visuomenėje, kurią valdytų pirmieji 2000 vardų Bostono telefonų knygoje, nei visuomenėje, kurią valdytų 2000 Harvardo universiteto dėstytojų.“
Tačiau ponas Buckley ne šiaip sau šmaikštavo. Jis atkreipė dėmesį į siaurą Johno F. Kennedy, charizmatiško jauno Harvardo universiteto studento, provincialumą. Jis sujaudino šalį pažadėdamas „naują ribą“, kurioje dirbs problemų sprendimo ekspertai – kai kurie iš jų – iš Harvardo fakulteto – kurių į ateitį orientuotos idėjos pakels šalį į neregėtas aukštumas.
Tačiau pačios idėjos nebuvo išbandytos ir neturėjo tradicijų bei istorijos svorio. Po dvylikos metų pono Buckley skepticizmą elito ekspertų atžvilgiu patvirtino tokios knygos, kaip „Geriausi ir ryškiausi“, kuriose parodyta, kaip Kennedy eros technokratų, tokių, kaip gynybos sekretorius Robertas McNamara, puikybė privedė tautą prie pralaimėjimo Vietname.
Dvilypumo ir prietarų demonstravimo aukštose pareigose tema išlieka konservatyvaus mąstymo pagrindu Trumpo valdymo metais – nesvarbu, ar tai būtų nuslėpti faktai apie „amžinus karus“ Afganistane ir Irake, ilgai ignoruojamos neoliberalios ekonominės politikos, kuri ištuštino pramonės rajonus, išlaidos, ar nepripažintos netolerantiškos „prabudusios“ kultūros, kuri teikia privilegijas vienoms grupėms, o kitas nutildo, išlaidos.
Tos sąlygos mums davė poną Trumpą ir mūsų laikų radikalius konservatorius, trokštančius užbaigti kontrrevoliuciją, kurią ponas Buckley numatė prieš daugelį metų, ir pasirengusius tai padaryti nuo politinės ir socialinės valdžios viršūnių.
Samas Tanenhausas, buvęs „The New York Times Book Review“ redaktorius, yra būsimos knygos „Buckley: gyvenimas ir revoliucija, kuri pakeitė Ameriką“, iš kurios adaptuota ši esė, autorius.” [1]
1. The Cerebral, Bach-Loving Patrician Who Wrote Trump’s Playbook: Guest Essay. Tanenhaus, Sam. New York Times (Online) New York Times Company. Jun 1, 2025.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą