Visų kaimų fašistai, vienykitės: kas suvienys lietuvišką dešinę?

“Dešinysis spektras gali būti suvoktas plačiai – nuo liberalų iki fašistų ir įvairių jų atmainų. Akivaizdu, jog nėra nei galimybės, nei tikslo visa tai suvienyti. Pernelyg skirtingos idėjų sistemos. Tad šįsyk apsiribokime trimis klasikinės dešinės srovėmis, kurių sąlytis – ir įmanomas, ir prasmingas: konservatoriais, tautininkais (nacionalistais) ir krikščionimis demokratais. Šios srovės persidengia ir darniai papildo viena kitą.

Pirmas variantas – šias sroves galėtų sutelkti ir iš dalies jau telkia Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Skėtinis šios politinės organizacijos modelis yra ir pliusas, ir minusas. Ji buria nuosaikiuosius – nuo konservatyvių tautininkų iki liberalų. Išmintinga pirmininko Lauryno Kasčiūno retorika, jog radikalų rinkėją reikia suprasti, užuot jį atstūmus ir atidavus galimai priešiškoms išorės jėgoms, teikia vilčių telktis ir atviresniems tautininkams.

Antra vertus, tiek nuosekliems tautininkams, tiek ir krikščionims demokratams gali būti problemiška jungtis į vieną bendriją su liberalais. Karštakošiai nori didesnio aiškumo ir skaidrumo. Čia teks susitaikyti su tikrove. TS-LKD vargu, ar naudingas išsigryninimas iki tautininkų, krikščionių demokratų ar net konservatorių monolito. Šiuo atveju, liberalų rinkėją susemtų atvirų liberalų partijos, o tai reikštų gerą pusę elektorato, jei ne daugiau. Taigi, TS-LKD kaip buvo, taip ir liks skėtine partija, bent iki kitų rinkimų.

Ką tikrai įmanoma pakeisti, tai konservatyviosios politikos dozę. Ji gali būti gerokai didesnė ir tai priklausys nuo L. Kasčiūno ir jo artimiausios aplinkos ryžto. Vargu, ar reikėtų bijoti radikalų proto ribose. Kas smerkia konservatorių lyderį už jo radikalią praeitį, smerks ir toliau. Nepriklausomai nuo to, ar prie jo šliesis kiti, šiek tiek radikalesni kolegos, ar bus žaidžiama tik esamos TS-LKD sudėties ribose.

Antras variantas – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Nors ši organizacija save pagrįstai lokalizuoja centro kairėje, akivaizdu, kad ji jau tapo dalies dešiniųjų traukos centru, jei dešinę suprasime kaip konservatyvumą. Čia matome ir Romualdo Ozolo mokinį Arūną Gumuliauską, ir buvusį Nacionalinio susivienijimo šviesulį Ramūną Aušrotą, ir jo bendražygę Kristiną Zamarytę-Sakavičienę, ir daugiau šeimų organizacijų atstovų.

Šios sąjungos pozicija tokiais klausimais, kaip prigimtinė šeima, etninė kultūra ir klasikinė etika, daug aiškesnė ir vienareikšmiškesnė, palyginti su TS-LKD. Pozityvu galima laikyti ir pirmininkų kaitą. Pasitraukus Ramūnui Karbauskiui ir jo vietą užėmus Aurelijui Verygai, sunkiau kalbėti, jog tai – vieno asmens interesus aptarnaujanti pseudopolitinė įmonė. Visgi yra dėmė: koalicija su Lenkų rinkimų akcija, kuri daugeliui tautininkų – keiksmažodis, o objektyviai – tarnauja Rusijos interesams skaldyti Lietuvą.

Ne iki galo aiški ir pačių valstiečių pozicija tokiais svarbiais klausimais, kaip pasirengimas krašto gynybai, istorinė atmintis, požiūris į laisvės kovas. Jaukiai buitiškas Naisių muziejus po atviru dangumi be išreikšto politinės tautos koncepto, geopolitinės savivokos, rezistabilumo paliktų lietuvius Europos indėnais.

Trečias variantas – Tautos ir teisingumo sąjunga. Ji, kaip ir TS-LKD, jau turi skirtingų partijų vienijimo patirties. Visgi jos lyderis Petras Gražulis, nors ir šiltas, draugiškas žmogus, turi aiškias balsavimo lubas. Sutelkęs dalį protesto balsų jis pateko į Europos Parlamentą, bet dalyvauti Seimo rinkimuose jam uždrausta, o kiti potencialūs lyderiai dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių pasirinko rezignuoti.

Šou elementais pasižyminti šios sąjungos lyderio politika intelektualesniems rinkėjams kelia juoką, o žymią dalį – tiesiog atstumia. Obsesinės kovos su „Landsbergių voratinkliu“ ir apeliacija į buitinius interesus taip pat vargu, ar suteikia solidumo, kaip ir daugiaplanės šeimos politikos redukcija į gėjų reikalus. Panašu, kad ši organizacija sutelkė tiek, kiek galėjo sutelkti, ir pasiekė savo ribas, išreikštas Seimo rinkimuose.

Ketvirtas ir bene įdomiausias atvejis – Nacionalinis susivienijimas. Dabartinis jo lyderis Vytautas Radžvilas turėjo visą reikiamą potencialą įgyvendinti Platono idealą, kai politika išplaukia iš filosofijos. Jo auklėtinis, o dabar – jau ir varžovas Vytautas Sinica ilgą laiką pasižymėjo tiesiog kaip geras mokinys. Iki mokytojo filosofinio lygmens jam dar labai toli ir jis pats tai puikiai supranta. Bet kaip politikui jam – mažai lygių, ir tai atveria jam galimybes perimti šią politinę organizaciją, remiantis įdirbiu ir palaikymu.

Asmeninė jaunojo Vytauto sėkmė Seimo rinkimuose nėra kažin kas išskirtinio. Savo laiku Tautininkų sąjunga turėjo net kelis vienmandatininkus, ilgą laiką vienmandatėse rinkti tiek jaunalietuvis Stanislovas Buškevičius, tiek centristas Naglis Puteikis. Kas išskiria aptariamą atvejį – tai pergalė kosmopolitiškiausiame Lietuvos mieste, bet ir tai paaiškinama: kuo didesnis kosmopolitizmo spaudimas, tuo stipresnis atoveiksmis.

V. Radžvilui koją kiša jo asmeninės savybės. Savo politinę organizaciją jis pavertė religiniu klubu. Visi turi jo klausytis ir klausyti. Jis vienintelis viską žino ir supranta, vienintelis gali apie viską spręsti. V. Sinica – visiška jo priešybė: šiltas, draugiškas, komunikabilus, atviras bendravimui, nors ir tam tikrose ribose.

Abu Vytautus jungia mesianizmas, ilgą laiką smerkus partinę veiklą, o po to įsteigus savo partiją. Ši nuoseklumo stoka ir tiesiog erzinantis ekskliuzyvizmas daug ką atstumia. Visgi akivaizdu, kad V. Sinicos potencialas paversti Nacionalinį susivienijimą patriotinių ir konservatyvių jėgų centru – tikrai didesnis.

Iš pažiūros rimčiausi pretendentai į konservatyviosios dešinės vienytojus – L. Kasčiūnas ir V. Sinica. Kuo greičiau ir ryžtingiau veiks konservatorių lyderis, tuo mažiau galimybių galimam nacionalistų vedliui, ir atvirkščiai – kuo atsargesni bus konservatoriai, tuo daugiau konservatyvių rinkėjų susišluos nacionalistai.

L. Kasčiūnas, be abejo, turi daugiau laviravimo laisvės. Ne tik todėl, kad turi ištisą parlamentinę frakciją, kai V. Sinica kol kas – vienas karys lauke, kad ir gebantis telkti deputatus konkrečioms iniciatyvoms. Nacionalinis susivienijimas demonstruoja monolitiškumą: jis kartu ir tautiškas, ir krikdemiškas. Tai atstumia tautininkus, kurie nėra katalikiškos santvarkos šalininkai, o galimai – ir kosmopolitiškesnius katalikus. TS-LKD galima rinktis, ar būti tautininku, ar krikdemu, ar abiem iš karto.

Svarbiausias klausimas: ar stipresnei partijai verta aplink save vienyti nykštukus? Atsakymas nėra vienareikšmis. Konservatyvių žmonių su politiniais gebėjimais Lietuvoje yra tiek, kiek yra, ir vargu, ar artimiausiu metu jų žymiai pagausės. Ėjimas į liaudį – sveikintinas, bet norint ką nors keisti savo viduje, ypač – TS-LKD atveju, reikės patikimų kadrų. Taip pat mažai tikėtina, kad konservatyvės liberalai.

Kazimiero Uokos, Gintaro Songailos, o iš dalies – ir Juliaus Pankos reitingai įsijungus į stipresnių partijų gretas rodo, kad jų pasiekimai alternatyviosiose partijose iki tol ir po to buvo menki ne dėl to, kad rinkėjas jų nežinotų ar nemėgtų, o dėl to, kad jie buvo beviltiškose partijose. Rinkėjas mėgsta jėgą ir garantijas. Išpildžius šias sąlygas rinkėjas mielai balsuoja už partijas, kuriose mato jam simpatiškus politikus. Iš to laimi visos pusės: politikas, įsijungęs į stipresnę partiją, pati partija ir pats rinkėjas, kuris šiaip gal sėdėtų ant sofos.

Neturėtų bauginti ir tai, kad kai kurie iš šių politikų buvo susijungę, o po to – atsijungė. Štai G. Songaila iš TS-LKD pašalintas dėl to, kad protestavo prieš koaliciją su Lenkų rinkimų akcija. Šiandien jau visa TS-LKD supranta, kad tautininkas šiuo klausimu buvo teisus. J. Panka, Rimantas Dagys, S. Buškevičius taip pat ne sykį parodė gebėjimą dirbti įvairiaspalvėje komandoje. Svarbiausia sutarti dėl pagrindinių principų, o šiandien tai – Rusijos stabdymas, ryžtinga šeimos politika ir socialinė sanglauda.

Taigi, tiek TS-LKD, tiek Nacionalinio susivienijimo smegenų centrams yra, ką apmąstyti. Žinoma, kad suvienyti visus būtų utopija. Bet pasipildymas naujais kadrais būtinas abiem partijoms, o TS-LKD atveju, būtų prasminga prikelti ir užmirštuosius senuosius grandus iš Sąjūdžio veteranų, politinių kalinių ir tų pačių krikščionių demokratų. Tai tik sustiprintų.

Faktas, kad konservatyvi politika Lietuvoje turi paklausą. Tai rodo visuomenės apklausos tokiais klausimais, kaip šeimos konceptas, migracija, įvairūs etiniai aspektai. Ir šiai paklausai reikalinga pasiūla. Pirmininkų kaita, TS-LKD – įvykusi, Nacionaliniame susivienijime – dar galima, be abejo, suteiks tam tikrų vilčių, bet kažin, ar vien to užteks. O jei šios partijos dels pradėti vienijimo darbą, kituose Seimo rinkimuose galime vėl sulaukti apsišaukusių gelbėtojų. Duok, Dieve, kad ne kuruojamų iš svetur.”

 

https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/marius-kundrotas-kas-suvienys-lietuviska-desine-120121414