“Antanuks:
Aš gaunu 420 eur pensiją. Maistui kaip ir užtektų, ypač jei
turi savo žemės ir jėgų joje kažką auginti. Tačiau apie žodį ,,orumas"
reikėtų užmiršti. Ori pensija šiandien privalo būti skandinaviška - ne mažiau
8000 eur/mėn. Suprantu - mes ne Norway. Su be sovietine- okupacine praeitimi ir
savo naftos šelfais.
Tačiau yra vienas bendravardiklis, galintis iš esmės keisti
situaciją - tikėjimo renesansas. Nesvarbu pavadinimas - Jahvė, Perkūnas, Jėzus,
Ošo ar Buda. Čia yra esmė, kuri pagelbėjo ištverti caro ochrankas, stalino
gulagus ir brežnevinį zastojų - mes išlikome su 3,8 mln populiacija 1989
metais. Kartais be jokių pajamų tik su kaimišku ūkeliu bei 8 vaikais. kartais
su katorginiu pamaininiu fabriko grafiku (mano aa tėvo 30 metų patirtis
,,Raudonajame spalyje").
Hedonizmas (viskas įskaičiuota ir dar papildomai
skaičiuojama) veda į niekur. VZ, to pseudotikėjimo ruporas, privalėtų įsivesti
papildomą ne bizniui skirtą skyrelį - ,,gyvenimo prasmės paieškos".
AAAAkvadratu:
Skirtų už antrą ir paskesnį vaiką po 50-100 tūkstančius eurų,
momentaliai pasiektume 30 tūkstančių kūdikių per metus, kas kainuotų ne daugiau
2 milijardų eurų išmokom. Pvz. vien gynybai išleidžiam 5 milijardus eurų per
metus. Nesakau, kad gynybai nereikia, bet čia jau prioritetų klausimas. Rizikos
ne ką mažesnės išmirt, nei kad tie patys rusai užpuls.”
Tai – amžinas konfliktas tarp išgyvenimo tarp gobšuolių, rėkiančių apie gynybą, saugumą ir gyvenimo kokybės (orios senatvės, šeimų gerovės). Čia pacituoti komentarai
paliečia tris esmines priežastis, kodėl jaučiamės būtent taip:
Prioritetų krizė: Elitas
šiuo metu fokusuojasi į efemerinį saugumą („rusai puola“), su demagogija, kad
be laisvos šalies nebus nei pensijų, nei ateities.
Tačiau
komentatoriai teisingai pastebi: jei tauta išmirs pati (demografinė duobė),
nebus kam tos valstybės ginti.
Vertybinis
vakuumas: „Antanuko“ mintis apie tikėjimo renesansą sako, kad anksčiau žmones
jungė idėja, bendruomenė ir Dievas, o šiandien mus bando jungti vartojimas
(hedonizmas). Kai daiktai tampa gyvenimo tikslu, 420 eurų pensija atrodo ne tik
maža, bet ir žeminanti.
Ekonominis
atotrūkis: Mes lygiuojamės į Skandinaviją, bet vis dar neturime jų sukaupto
kapitalo. Tai sukelia nuolatinį nepasitenkinimą – norime gyventi, kaip
Norvegijoje, bet uždirbame vis dar mažai. Numa-Numavičius išsiveža mūsų pinigus
į Amgliją.
Trumpai tariant, mes ne tiek „išsipaikinome“, kiek patekome
į spąstus: norime vakarietiško orumo, bet esame viliojami investuoti į ginklus,
kartu prarasdami dvasinį pamatą, kuris padėjo protėviams išgyventi kur kas
sunkesnius laikus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą