The loser Landsbergiukas is trying to make a career in the EU at the expense of all of us

    "I cannot agree with all the thoughts expressed by President Gitan Nauseda during the annual report in the Seimas. But his remarks on the government's decision to open a Taiwanese representation in Vilnius hit the top ten. "The assumption was too optimistic, the government was not prepared for retaliation, and the business representatives were not warned in time."

 

    Lithuania itself has decided to challenge China and cross its red line on relations with Taiwan, without coordinating its position with EU partners, who would probably have offered to be more restrained, not to provoke a sleeping giant, not to take a step avoided by the United States.

 

    There were no wider meetings in Lithuania. Reliable sources have told me that Mr Landsbergis has not coordinated policy with all ministers, even those in charge of the economy and foreign trade. It was almost a solo decision to play va banque with one of the most powerful and hardest-knit countries in the world.

 

    Mr Landsbergis, who is increasingly inclined to pontificate, reacted quickly to the president's remarks. According to the Foreign Minister, the president's remarks about China's response were expressed "perhaps without all the information." "Perhaps EU even stopped any attempt by China to put pressure on third countries."

 

    Even if no foreign company has severed trade relations with Lithuania (I doubt it), China's threats will not go unaffected. What is important is not only what has been done so far, but how China's threats will affect companies intending to invest in Lithuania, companies which know that Beijing does not shy away from penalizing those countries on its blacklist, and that Lithuania is close to the top of that list.

 

    Why risk large-scale sanctions when investing in a troubled country when there are many other attractive alternatives? Estonia, Latvia, Poland. Company directors would act irresponsibly if they did not weigh the risks of anger in China, and most of them tend to take measured steps. We will only be able to estimate the cost of Chinese annoyance in a few years.

 

    In each case, it is clear that Lithuanian business has already suffered from China's actions. At the end of April, the European Commission (EC) decided to allocate € 130 million. An aid package for Lithuanian businesses affected by China, which can already apply to the Ministry of Economy and Innovation for working capital loans.

 

    The amount is considerable, and the loss is considerable. Last Wednesday, the Minister of National Defense A. Anušauskas said that the military support provided by Lithuania to Ukraine so far amounts to about 115 million. euros, and therefore less.

 

    We cannot accurately predict China's actions, but it is taking an increasingly tough and belligerent stance on the United States. In recent days, China's defense minister in the United States has said, "Stop interfering in China's internal affairs ... If you want a confrontation, we will fight to the end" to suspend Taiwan's independence. Chinese military planes are increasingly flying into Taiwan’s air defense zone. During a telephone conversation, Chinese President Xi Jinpin assured Putin that Beijing would continue to support Moscow on "sovereignty and security" issues. In these circumstances, it is difficult to imagine that Beijing would look at Lithuania with more forgiving eye.

 

    Landsbergis justified his actions by saying that they “come from exactly the same place - from transatlantic stone. ”We need consistency, if we criticize Russia, we need to criticize China for similar actions. 

 

This cannot be disputed, but Lithuania has not only criticized China, but in opening the Taiwanese representation, Lithuania has gone further than other countries due to unjustified vanity and the desire to show that we are bolder, more courageous, more consistent in our values ​​policy. With such exaggerations, with this passion for leadership, Lithuania seeks to convince itself and its partners that it has a significant geopolitical role, that it sits at the table where the most important decisions are made. But the reality is different because we are a small, ordinary EU country.

 

    Lithuania was right to criticize China's human rights abuses. The Seimas resolution equated the persecution of the Uighur minority in China with genocide. Maybe the colors are a bit thickened here - genocide is not a clearly defined concept that carries a huge emotional burden. There is already a real danger that the concept will be underestimated and vulgarized. I think that Lithuania did well in becoming the first country to withdraw from the China-Eastern Europe Cooperation Platform 17 + 1, although it did not coordinate its resolution with the other 16 countries that are supposedly its partners.

 

    Not only the Government and its members see Lithuania's leadership in various fields. In his speech, the President said that "Lithuania is already a clear leader" in freeing itself from energy dependence on Russia. Yes, due to the sensible resolutions of previous governments, Lithuania is more independent of Russian energy than other countries. But why should this be seen as a sign or proof of "leadership"?”

 

Nevykėlis Landsbergiukas bando daryti karjerą ES visų mūsų sąskaita

"Negaliu pritarti visoms prezidento Gitano Nausėdos mintims, išreikštoms per metinę ataskaitą Seime. Bet jo pastabos apie Vyriausybės nutarimą Vilniuje atidaryti taivaniečių atstovybę pataikė į dešimtuką. Pasak prezidento, planuojant šį sprendimą, manyta, kad „Kinijos atsakas apsiribos eksporto bei importo operacijų suvaržymu ir neapims poveikio trečiųjų šalių verslui Lietuvoje.“ Prielaida buvo pernelyg optimistiška, Vyriausybė nepasirengė atsakomiesiems veiksmams, laiku neįspėjo verslo atstovų. „Tiems, kurie patyrė nuostolių, buvo pasiūlyta pakentėti. O tarp eilučių – dar ir patylėti,“ viešai nesiskųsti.

Lietuva pati nutarė mesti iššūkį Kinijai ir peržengti jos raudonąją liniją dėl ryšių su Taivanu, nederinusi savo pozicijos su ES partneriais, kurie veikiausiai būtų pasiūlę laikytis santūriau, neprovokuoti miegančio milžino, nežengti žingsnio, kurio vengia JAV, nenorėdama be reikalo suerzinti Pekiną.

Nebuvo platesnio masto pasitarimų Lietuvoje. Patikimi šaltiniai man pasakė, kad G. Landsbergis nederino politikos su visais ministrais, net su tais, kurie kuruoja ūkį ir užsienio prekybą. Tai buvo beveik solo nutarimas žaisti va banque su viena galingiausių ir sunkiausiai sukalbamų pasaulio šalių.

Patikimi šaltiniai man pasakė, kad G. Landsbergis nederino politikos su visais ministrais, net su tais, kurie kuruoja ūkį ir užsienio prekybą. Tai buvo beveik solo nutarimas žaisti va banque su viena galingiausių ir sunkiausiai sukalbamų pasaulio šalių.

Į prezidento pastabas greitai reagavo vis labiau linkęs pontifikuoti G. Landsbergis. Pasak Užsienio reikalų ministro, prezidento pastabos apie Kinijos atsaką, išreikštos „galbūt neturint visos informacijos.“ Kinija esą grasino imtis tam tikrų priemonių prieš kitas šalis, kurios bendradarbiaus su Lietuva, tačiau „šito nėra.“ Europos komisijos, aktyvi JAV ir Vokietijos veikla „sustabdė bet kokį Kinijos mėginimą spausti trečiąsias valstybes.“

Net jei nė viena užsienio bendrovė nenutraukė prekybinių ryšių su Lietuva (kuo abejoju), Kinijos grasinimai neliks be poveikio. Svarbu ne tik tai, kas lig šiol padaryta, bet kaip Kinijos grasinimai paveiks į Lietuvą ketinančias investuoti bendroves, kurios žino, kad Pekinas nevengia bausti tų šalių, kurios patenka į jos juodąjį sąrašą, ir kad Lietuva yra arti to sąrašo viršūnės.

Kam rizikuoti plataus masto sankcijomis investuojant į nemalonėn patekusią šalį, kai yra daug kitų patrauklių alternatyvų? Estija, Latvija, Lenkija. Įmonės direktoriai elgtųsi neatsakingai, jei nepasvertų Kinijos pykčio rizikos, o dauguma jų yra linkę žengti pamatuotus žingsnius. Kinijos suerzinimo kainą galėsime apytikriai apskaičiuoti tik po kelerių metų.

Svarbu ne tik tai, kas lig šiol padaryta, bet kaip Kinijos grasinimai paveiks į Lietuvą ketinančias investuoti bendroves, kurios žino, kad Pekinas nevengia bausti tų šalių, kurios patenka į jos juodąjį sąrašą, ir kad Lietuva yra arti to sąrašo viršūnės.

Kiekvienu atveju akivaizdu, jog Lietuvos verslas jau nukentėjo nuo Kinijos veiksmų. Balandžio pabaigoje Europos Komisija (EK) nutarė skirti 130 mln. eurų pagalbos paketą nuo Kinijos nukentėjusiam Lietuvos verslui, kuris jau gali kreiptis į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją dėl paskolų apyvartinėms lėšoms.

Suma nemaža, nemaži ir nuostoliai. Praeitą trečiadienį Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas pasakė, jog Lietuvos iki šiol suteikta karinė parama Ukrainai siekia apie 115 mln. eurų, taigi, mažiau.

Negalime tiksliai prognozuoti Kinijos veiksmų, bet ji užima vis griežtesnę ir karingesnę poziciją JAV atžvilgiu. Pastarosiomis dienomis Kinijos Gynybos ministras JAV pareiškė, „nustokite kištis į Kinijos vidaus reikalus... Jei norite konfrontacijos, kovosime iki galo“ sustabdyti Taivano nepriklausomybę. Kinijos kariniai lėktuvai vis dažniau įskrenda į Taivano oro erdvės gynybos zoną. Kinijos prezidentui Xi Jinpinas per pokalbį telefonu patikino V. Putiną, kad Pekinas toliau rems Maskvą „suvereniteto ir saugumo“ klausimais. Šiomis aplinkybėmis sunku įsivaizduoti, jog Pekinas atlaidžiau žiūrėtų į Lietuvą.

Lietuva žengė toliau negu kitos valstybės dėl nepateisinamos tuštybės bei noro parodyti, kad mes drąsesni, doresni, nuosekliau įgyvendiname vertybių politiką, esame lyderiai šiuo klausimu. Šitokiais persistengimais, šia lyderystės siekimo aistra Lietuva siekia įtikinti save ir savo partnerius, kad ji turi reikšmingą geopolitinį vaidmenį

Landsbergis teisino savo veiksmus, teigdamas, kad jie „kyla iš lygiai ten pat – iš
transatlantinio ir vertybinio akmens.“ Reikia nuoseklumo, jei kritikuojame Rusiją, reikia kritikuoti Kiniją dėl panašių veiksmų. Su tuo negalima ginčytis, bet Lietuva ne tik kritikavo Kiniją, bet, atidarydama taivaniečių atstovybę, Lietuva žengė toliau negu kitos valstybės dėl nepateisinamos tuštybės bei noro parodyti, kad mes drąsesni, doresni, nuosekliau įgyvendiname vertybių politiką, esame lyderiai šiuo klausimu. Šitokiais persistengimais, šia lyderystės siekimo aistra Lietuva siekia įtikinti save ir savo partnerius, kad ji turi reikšmingą geopolitinį vaidmenį, kad ji sėdi prie stalo, kur priimami svarbiausi sprendimai. Bet tikrovė kita, nes esame maža, eilinė ES šalis.

Lietuva teisingai elgėsi pradėjusi kritikuoti Kinijos žmogaus teisių pažeidimus. Seimo rezoliucija uigūrų mažumos persekiojimą Kinijoje prilygino genocidui. Gal čia šiek tiek sutirštintos spalvos – genocidas nėra aiškiai apibrėžta sąvoka, kuri neša milžinišką emocinį krūvį. Jau iškilo realus pavojus, kad sąvoka bus nuvertinta ir vulgarizuota. Manau, kad Lietuva gerai darė, tapdama pirma šalimi, kuri pasitraukė iš Kinijos ir Rytų Europos bendradarbiavimo platformos 17+1, nors nederino savo nutarimo su kitomis 16 šalių, kurios neva jos partnerės.

Ne tik Vyriausybė ir jos nariai regi Lietuvos lyderystę įvairiose srityse. Savo kalboje prezidentas pasakė, kad „Lietuva jau dabar – akivaizdi lyderė“, išsilaisvinant iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Taip, dėl ankstesnių vyriausybių protingų nutarimų Lietuva yra labiau nepriklausoma nuo Rusijos energetikos negu kitos šalys. Bet kodėl tai reikia laikyti „lyderystės“ požymiu ar įrodymu?

Lietuva buvo akivaizdi pirmūnė Sąjūdžio metais, kai ji suvaidino itin reikšmingą vaidmenį, sukuriant sąlygas Sovietų sąjungos griūčiai. Tada Lietuva nekalbėjo apie savo „lyderystę“, bet jos išsivadavimo siekio svarbą ir reikšmę pripažino ir JAV, ir SSSR, kurių aukščiausio lygio pasitarimuose sovietai buvo nuolat įspėjami, jog smurto pavartojimas Lietuvoje turės itin neigiamų pasekmių tarpusavio santykiams. Nebe tos dienos, nebe tie iššūkiai, nebe tie politikai.”

Lithuania is facing a real threat from Russia: Our hands are free

 "The Lithuanian government, which had launched a" blockade "of the Kaliningrad region," knocked down the chair "on which Vilnius was sitting as a member of the European Union (EU), said Russian Senator Andrei Klimov.

 

    He demanded that the EU force Lithuania to lift restrictions on the transit of Russian cargo to the Kaliningrad region and noted that otherwise Russia would have "free hands" to solve "this problem" itself.

 

    "If the European Union does not immediately correct the arrogant outburst in Vilnius, such actions will despise the legitimacy of all documents proving Lithuania's membership in the EU and open our hands to solve the problem caused by Lithuania's blockade of transit to Kaliningrad by any means we choose," he wrote in his Telegram.

 

    He also stated that by deciding to restrict the transit of almost half of the cargo transported from Russia to its westernmost region, Lithuania had "knocked down a chair" on which it had been a member of the EU for many years.

 

    The senator added that he believed NATO had in fact declared a blockade of the Russian region using the hands of one of its member states.

 

    "The latter action can be considered as direct aggression against Russia, which in practice forces us to take appropriate self-defense actions without delay," Klimov summed up.

 

    At the time, the Kremlin called the ban on the transit of sanctioned goods to Kaliningrad illegal. The ban on transit through Lithuania of authorized goods between Kaliningrad and Russia is an unprecedented "violation of everything," Kremlin spokesman Dmitry Peskov said on Monday.

 

    He is quoted in the Russian newspaper Kommersant.

 

    Peskov told Kommersant FM that such actions could be seen as "undoubtedly an element of the blockade".

 

    "We understand that this is due to the relevant decision of the European Union to extend sanctions to all transit. We also consider it illegal, "he said.

 

    "The situation in this regard is more than serious and requires very in-depth analysis before formulating any measures and making decisions. This detailed analysis will be carried out in the coming days, "said the press secretary of the Russian president.

 

    The news agency Reuters and the Russian editorial office of the British broadcaster BBC quoted the governor of the Kaliningrad region Anton Alichanov in his statements on Saturday as saying that the Lithuanian state-owned freight company LTG Cargo had informed the Russian Kaliningrad region's railway officials that Western sanctions prohibits the transit of many goods by rail.

 

    "We are currently awaiting clarification from the European Commission regarding the application of the European sanctions regime to Kaliningrad commercial transit," the Deputy Minister said.

 

    Mantas Dubauskas, a representative of Lietuvos Geležinkeliai, told LRT Radio that the company was implementing sanctions from the EU institutions against Russia and Belarus, which had to enter into force in full by mid-June.

 

    BNS wrote that according to the governor of Kaliningrad, the restrictions will affect 40-50 percent. products that are imported to other regions of Russia and exported from them in transit through Lithuania.

 

    The Kaliningrad region is sandwiched between Lithuania and Poland and has no land border with Russia.

 

    "We consider this to be the most serious violation of the right to free transit to and from the Kaliningrad region," Alichanov said in a video on the Telegram platform, adding that the authorities would work to see the measures lifted.

 

    According to him, the goods affected by this decision include construction materials, cement and metal products.

 

    The governor also published a document from LTG Cargo for Kaliningrad Railways, which states that the restrictions will take effect at midnight on Saturday.

 

    Western countries imposed unprecedented sanctions on Moscow when Russian President Vladimir Putin sent troops to Ukraine on February 24.

 

    The West is also providing significant military and economic assistance to Kyiv, whose forces are working fiercely to repel the Russian invasion.

 

    Moscow has reacted angrily to Lithuania's restrictions on rail transport between Russia's Kaliningrad region and the rest of Russia.

 

    "The blockade of Kaliningrad violates international law," Konstantin Kosachev, one of the most important foreign policy figures in the Russian Federation, wrote on his Telegram at night.

 

    "As a member of the EU, Lithuania is violating many legally binding international legal acts," Kosačiovas wrote. For example, according to him, the EU-Russia partnership agreement stipulates that neither country will interfere in the other country's transport networks.

 

    For more than a week now, Russian state television has been calling for the creation of a new way from the main Russian territory to Kaliningrad. This would essentially mean a Russian attack on NATO member Lithuania."

 

Oh, look, Juozai, we're going to beard the lion in his den, covering it up with those stupid people from the European Commission ...

 

Lietuvai – realus grasinimas iš Rusijos: mums atrištos rankos

"Kaliningrado srities „blokadą“ pradėjusi Lietuvos valdžia „nuvertė kėdę“, ant kurios Vilnius sėdėjo šaliai esant Europos Sąjungos (ES) nare. Tokią nuomonę išsakė Rusijos Federacijos Tarybos laikinosios komisijos dėl valstybinio suvereniteto gynimo ir apsaugos nuo kišimosi į Rusijos Federacijos (RF) vidaus reikalus pirmininkas senatorius Andrejus Klimovas.

Jis pareikalavo, kad ES priverstų Lietuvą panaikinti rusiškų krovinių tranzito į Kaliningrado sritį apribojimus ir pažymėjo, jog priešingu atveju Rusijai bus „atrištos rankos“ pačiai išspręsti „šią problemą“.

„Jeigu Europos Sąjunga nedelsdama neatitaisys įžūlaus Vilniaus išsišokimo, tokiais veiksmais mūsų akyse dezavuos visų dokumentų, įrodančių Lietuvos narystę ES, teisėtumą ir atriš mums rankas išspręsti Lietuvos sukeltą problemą dėl tranzito į Kaliningradą bet kokiomis mūsų pasirinktomis priemonėmis“, – savo „Telegram“ kanale parašė A. Klimovas.

Taip pat jis pareiškė, kad, priėmusi sprendimą apriboti beveik pusės krovinių, iš Rusijos gabenamų į toliausiai vakaruose esantį jos regioną, tranzitą, Lietuva „nuvertė kėdę“, ant kurios daugelį metų sėdėjo kaip ES narė.

Senatorius pridūrė, kad, jo manymu, NATO vienos iš savo valstybių narių rankomis faktiškai paskelbė blokadą Rusijos regionui.

„Pastarąjį veiksmą galima laikyti tiesiogine agresija Rusijos atžvilgiu, praktiškai verčiančia mus neatidėliojant imtis atitinkamų savigynos veiksmų“, – reziumavo A. Klimovas.

Tuo metu Kremlius sankcionuotų prekių tranzito į Karaliaučių draudimą vadina neteisėtu. Draudimas tranzitu per Lietuvą gabenti sankcionuotas prekes tarp Karaliaučiaus ir Rusijos yra precedento neturintis „visko pažeidimas“, pirmadienį pareiškė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

Jį cituoja Rusijos leidinys „Kommersant“.

D. Peskovas „Kommersant FM“ sakė, kad tokie veiksmai gali būti vertinami kaip, „be abejo, blokados elementas“.

„Suprantame, kad taip yra dėl atitinkamo Europos Sąjungos sprendimo išplėsti sankcijas visam tranzitui. Mes taip pat laikome tai neteisėtu dalyku“, – kalbėjo jis.

„Situacija šiuo atžvilgiu yra daugiau nei rimta ir reikalauja labai gilios analizės prieš formuluojant bet kokias priemones ir priimant sprendimus. Ši išsami analizė bus atlikta artimiausiomis dienomis“, – pareiškė Rusijos prezidento spaudos sekretorius.

Naujienų agentūra „Reuters“ ir britų transliuotojo BBC Rusijos redakcija šeštadienį savo pranešimuose citavo Kaliningrado srities gubernatorių Antoną Alichanovą, kuris teigė, kad Lietuvos valstybės valdomų „Lietuvos geležinkelių“ krovinių vežimo bendrovė „LTG Cargo“ informavo Rusijos Kaliningrado srities geležinkelių pareigūnus, jog dėl Vakarų sankcijų uždraudžia daugelio prekių tranzitą geležinkeliais.

„Šiuo metu laukiame Europos Komisijos išaiškinimo dėl Europos sankcijų režimo taikymo Kaliningrado prekiniam tranzitui“, – teigė viceministras.

„Lietuvos geležinkelių“ atstovas Mantas Dubauskas LRT radijui nurodė, kad bendrovė vykdo ES institucijų sankcijas Rusijai ir Baltarusijai, kurios iki birželio vidurio turėjo įsigalioti visa apimtimi.

BNS rašė, kad Kaliningrado gubernatoriaus teigimu, apribojimai palies 40–50 proc. produktų, kurie importuojami į kitus Rusijos regionus ir eksportuojami iš jų tranzitu per Lietuvą.

Kaliningrado sritis įsiterpusi tarp Lietuvos ir Lenkijos ir sausumos sienos su Rusija neturi.

„Laikome tai rimčiausiu teisės į laisvą tranzitą į Kaliningrado sritį ir iš jos pažeidimu“, – sakė A. Alichanovas vaizdo įraše platformoje „Telegram“ ir pridūrė, kad valdžios institucijos sieks, jog šios priemonės būtų panaikintos.

Jo teigimu, tarp prekių, kurias palies šis sprendimas, yra statybinės medžiagos, cementas ir metalo gaminiai.

Gubernatorius taip pat paskelbė „LTG Cargo“ dokumentą „Kaliningrado geležinkeliams“, kuriame teigiama, kad apribojimai įsigalioja šeštadienį vidurnaktį.

Vakarų šalys įvedė Maskvai beprecedenčių sankcijų Maskvai, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vasario 24 dieną pasiuntė pajėgas į Ukrainą.

Vakarai taip pat teikia didelę karinę ir ekonominę pagalbą Kyjivui, kurio pajėgos įnirtingai stengiasi atremti Rusijos invaziją.

Maskva piktai reagavo į Lietuvos nustatytus apribojimus geležinkelių transportui tarp Rusijai priklausančios Kaliningrado srities ir likusios Rusijos teritorijos.

„Prasidėjusi Kaliningrado blokada pažeidžia tarptautinę teisę, savo „Telegram“ kanale naktį parašė vienas svarbiausių užsienio politikos veikėjų, Rusijos Federacijos Tarybos vadovo pavaduotojas Konstantinas Kosačiovas.

„Kaip ES narė, Lietuva pažeidžia daugybę teisiškai įpareigojančių tarptautinių teisės aktų“, – rašė K. Kosačiovas. Pavyzdžiui, pasak jo, ES ir Rusijos partnerystės susitarime numatyta, kad nė viena šalis nesikiš į kitos šalies transporto tinklus.

Jau ne vieną savaitę per Rusijos valstybinę televiziją skamba raginimai sukurti „koridorių“ iš pagrindinės Rusijos teritorijos į Kaliningradą. Tai iš esmės reikštų Rusijos puolimą prieš NATO valstybę Lietuvą."

Oi, žiūrėk, Juozai, mes liūtą tampome už ūsų, prisidengdami tais žiopliais iš Europos Komisijos...

Hibridiniai susitikimai yra pragaras. Technika bando tai ištaisyti

 „Žmonėms, su kuriais ką tik turėjau labai svarbų susitikimą:

 

    Stengiausi į jus visus žiūrėti rimtai.

 

    Tikrai taip. Išskyrus tai, kad esu namuose ir stebiu jus visus susigrūdusius konferencijų salėje, efektas buvo panašus į sėdinčias žaislines figūras. Didžiąją laiko dalį praleidau įsivaizduodamas, kaip paimsiu tave pincetu, tada įsikišu į savo piniginę.

 

    Prašau neskambinti kadrų skyriui.

 

    Viso geriausio, aš

 

    Sveiki atvykę į hibridinio susitikimo pragarą. Atsikratykite susijusių šalutinių poveikių – biuro žmonės dažnai ignoruoja vaizdo skambučius ir tą vaikiną, kuris visada pamiršta nutildyti – ir belieka ilgėtis paprastesnio tualetinio popieriaus trūkumo, dvigubų kaukių ir visokių dienos mastelio keitimas.

 

    Sprendimas? Paklauskite Elono Musko ir visiems bus užpakaliai darbo kėdėse. Tikimasi, kad „SpaceX“ ir „Tesla“ darbuotojai įmonės biuruose praleis mažiausiai 40 valandų. Tačiau pagal 2022 m. vasario mėn. „Gallup“ apklausą hibridinis modelis tapo pagrindiniu daugelio įmonių pasirinkimu.

 

    Labiau tikėtinas sprendimas? Techninės funkcijos, padedančios prisitaikyti prie šios naujos naujos normos – kaip jos padėjo mums prisitaikyti prie senos naujos normos. „Microsoft“, „Google“, „Zoom“ ir kiti atlieka keletą geriausių darbų, kad išspręstų didžiausią mūsų laikų problemą: kaip susitinkame kalbėtis apie darbo reikalus.

 

    1 sprendimas:

 

    Atsinešk tavo nešiojamąjį kompiuterį

 

    Pagrindinė mišrių susitikimų taisyklė: sukurkite dalyvių lygybę arba, žinote, neverskite savo žmonių dalyvauti visose bado žaidynėse. Kaip tai padaryti? Žinoma, su nešiojamaisiais kompiuteriais.

 

    „Padarius nešiojamuosius kompiuterius būtinu įrankiu visiems mišraus susitikimo dalyviams, konkurencijos sąlygos yra vienodos“, – sakė Angela Henderson, susitikimų valdymo programinę įrangą gaminančio startuolio „ Decisions“ susitikimų ekspertė.

 

    Jei konferencijų salėje esantys žmonės įjungs nešiojamųjų kompiuterių internetines kameras, žmonės namuose galės matyti kiekvieno veidą įrėmintą individualiai, kaip ir Covid laikais. Tai geriau, nei koks nors beasmenis, droną primenantis konferencijų salės vaizdas, ypač kai toje patalpoje žmonės kalbasi. „Microsoft“, „Google“ ir kitos įmonės pradėjo raginti savo darbuotojus tai daryti.

 

    Žinoma, visi tie nešiojamieji kompiuteriai, dalyvaujantys tame pačiame vaizdo skambutyje tame pačiame kambaryje, sukurs labiau ausį veriantį grįžtamąjį ryšį nei „Kiss“ koncerto garso patikrinimas. Išvenkite to prisijungę prie skambučio iš konferencijų salės garso / vaizdo sistemos, tada paprašykite visų nešiojamų kompiuterių nutildyti mikrofonus ir sustabdyti garsiakalbių garsumą prieš prisijungdami prie susitikimo.

 

    Jei naudojate „Microsoft Teams“ arba „Google Meet“, galite prisijungti prie susitikimo iš konferencijų salės naudodami papildomą nustatymą. („Google“ versija yra „Companion Mode“, „Microsoft“ versija yra „Companion Device Experience“.) Abi automatiškai išjungia nešiojamojo kompiuterio mikrofoną ir garsiakalbius, tuo pačiu leidžiant įjungti internetinę kamerą ir pasiekti kitus virtualius įrankius, įskaitant ekrano bendrinimą, grupinius pokalbius ir rankų pakėlimą.

 

    Kad viskas jaustųsi sąžiningiau, Teams gali išrikiuoti žmones namuose konferencijų salės ekrane akių lygyje, nustatydama Front Row.

 

    2 sprendimas: kamerų pamišusios konferencijų salės

 

    Bėda naudojant nešiojamojo kompiuterio internetinę kamerą konferencijų salėje yra ta, kad nežinote, kur žiūrėti. Prie internetinės kameros? Prie jūsų kolegos, esančio kitoje stalo pusėje, o tai leidžia visiems namuose puikiai matyti jūsų šnerves? Prie sienos?

 

    „Konferencijų sales reikia permąstyti kaip hibridines erdves“, – man pasakė Gregas Baribault, „Microsoft Teams“ grupės programų vadovas. O naujose sistemose atnaujinta konferencijų salės kamerų technologija derinama su programine įranga iš populiariausių vaizdo skambučių platformų, įskaitant Zoom, Google Meet ir Microsoft Teams.

 

    Pavyzdžiui, „Microsoft Teams“ veikia su kitomis kamerų sistemomis, tokiomis kaip „Logitech“ 3 999 dolerių vertės „Rally Bar“. Vietoj šio droną primenančio vaizdo sistemos naudoja dirbtinį intelektą, kad izoliuotų kalbančius žmones ir parodytų juos ekrane taip, lyg jie būtų atskiri susitikimo dalyviai. Nereikia nešiojamojo kompiuterio internetinės kameros.

 

    „Zoom“ išmanioji galerija veikia panašiai. Palaikomose kamerose jis gali sukurti atskirus vaizdo įrašus apie kiekvieną patalpoje esantį asmenį ir netgi slinks, žmonėms judant. Taip, „Google“ susitikimas taip pat veikia su panašiais konferencijų salių pasiūlymais.

 

    Dabar, jei esu generalinis direktorius, galvoju: "Uh-h. Ne. Ar matėte šią rekordinę infliaciją?" Tačiau konferencijų salės A/V įrangos kaina mažėja.

 

    Prieš penkerius metus konferencijų salės su įranga pertvarkymas galėjo „kainuoti nuo 20 000 iki 50 000 dolerių ir užtrukti tris dienas“, – man sakė „Logitech“ vadovas Brackenas Darrellas. Jis sakė, kad dabar užtrunka mažiau, nei valandą, kol sukonfigūruosite šias naujesnes, mažesnės, nei 5000 dolerių vertės kameras.

 

    3 sprendimas:

 

    Metaverse susitikimai

 

    O gal, tik gal, sprendimas yra visiškai virtualios konferencijų salės. Žinote, mes sėdime prie virtualių stalų, mūsų virtualūs avatarai be kojų gurkšnoja virtualią kavą.

 

    Taip, aš dalyvavau metaverse susitikimuose. Užsidėjau „Meta Quest 2“ ausines ir paleidau „Meta's Horizon Workrooms“ programą, tačiau savo redaktorių radau kaip avatarą, panašų į Milhouse iš „Simpsonų“, keikiantis techniką. Ir aš vis dar neįsivaizduoju, kas vyksta su virtualia elnio galva ant sienos!

 

    Susitikimas VR dabar yra nepatogių ausinių, neryškių programų ir realių fizinių kliūčių chaosas. Bet potencialo yra. Kai per tą susitikimą su redaktoriumi išspręsdavome technines problemas, turėjome gyvą ir patrauklų pokalbį, kuriame atrodė, kad aš tikrai sėdžiu priešais jį. (Gaila, turėsiu papirkti jį nevirtualiais sušiais, kad kada nors vėl tai daryčiau.)

 

    Kai įšokti į metaversijos susitikimą yra taip paprasta, kaip įšokti į Zoom skambutį ar „Google Meet“ šiandien, ir mano ausys nesijaučia sugniuždytos nuo vėplos šalmo svorio, tada, žinoma, tegul jūsų avataras paskambina mano avatarui!

 

    Tačiau tikrojoje eilutėje radau perspektyviausią sprendimą iš visų: „Nėra geresnio būdo kovoti su problemomis, naudojant mišrius susitikimus, kaip tiesiog neturėti tiek daug jų“, – sakė ponia Henderson.

 

    Būtent! Taigi visi atsitraukite nuo nešiojamojo kompiuterio ir paklauskite savęs: ar šis susitikimas, kurį ruošiuosi suplanuoti, gali būti el. laiškas?

 

    Ar Slack? Telefono skambutis? Tekstas? Arba pikto Milhouse GIF iš „Simpsonų“? [1]

1. Hybrid Meetings Are Hell. Tech Is Trying to Fix That.
Stern, Joanna. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 16 June 2022: A.12.

Hybrid Meetings Are Hell. Tech Is Trying to Fix That.

"To the people I just had a very important meeting with:

I tried to take you all seriously.

I really did. Except since I'm at home, watching you all crowded into a conference room, the effect was more like toy figures sitting around . I spent most of the time imagining picking you up with tweezers then zipping you into my change purse.

Please don't call HR.

Best, Me

Welcome to the hell of the hybrid meeting. Throw in the related side effects -- office-people often ignoring the video-call people and that guy who always forgets to mute -- and you're left longing for the simpler times of toilet-paper shortages, double-masking and all-day Zoom.

The solution? Ask Elon Musk and it's butts-in-seats for all. Employees of SpaceX and Tesla are expected to spend at least 40 hours in company offices. Yet the hybrid model has emerged as the leading choice for many companies, with 42% of people with remote-capable jobs working partly at home and 39% working entirely from home, according to a February 2022 Gallup poll.

The more likely solution? Tech features that help us adapt to this new new normal -- just like they helped us adapt to the old new normal. Microsoft, Google, Zoom and others have some of their finest working to fix the greatest problem of our time: How we meet to talk about work stuff.

Solution 1:

BYO LAPTOP

The primary rule of hybrid meetings: Create equity among attendees -- or, you know, don't make your people go all Hunger Games. How to do that? With laptops, of course.

"Making laptops a required tool for all participants in a hybrid meeting helps level the playing field," Angela Henderson, a meetings expert at Decisions, a startup that makes meeting management software, told me.

If people in the conference room turn on their laptop webcams, the people at home can see everybody's face framed individually like during Covid times. This is better than some impersonal, drone-like conference-room view, especially when people in that room are talking. Microsoft, Google and other companies have started encouraging their employees to do this.

Of course, all those laptops on the same video call in the same room will create more ear-piercing feedback than a Kiss concert sound check. Avoid that by joining the call from your conference room's audio/video system, then get everyone on laptops to mute their mics and kill their speaker volume before signing into the meeting.

If you use Microsoft Teams or Google Meet, you can log into the meeting from the conference room using a companion setting. (Google's version is Companion Mode, Microsoft's is Companion Device Experience.) Both automatically cut off your laptop's mic and speakers while allowing you to turn on your webcam and access other virtual tools, including screen sharing, group chats and hand raising.

To make things feel more fair, Teams can line up people at home on the conference-room screen at eye level with a setting called Front Row.

Solution 2: Camera-Crazed Conference Rooms

The trouble with using your laptop's webcam in the conference room is you don't know where to look. At the webcam? At your colleague across the table, which gives everyone at home a nice view of your nostrils? At the wall?

"Conference rooms need to be rethought as hybrid spaces," Greg Baribault, group program manager on Microsoft Teams, told me. And new systems combine updated conference-room camera technology with software from the most popular video-calling platforms, including Zoom, Google Meet and Microsoft Teams.

For example, Microsoft Teams works with other camera systems, such as Logitech's $3,999 Rally Bar. Instead of that drone-like view, the systems use artificial intelligence to isolate the people speaking and show them on screen as if they were individual participants in the meeting. No laptop webcam needed.

Zoom's Smart Gallery works similarly. On supported cameras, it can create individual video feeds of each person in the room, and will even pan as people move. Yep, Google's Meet works with similar conference-room offerings, too.

Now, if I'm the CEO, I'm thinking: "Uh-uh. Nope. Have you seen this record inflation?" Yet the cost of conference-room A/V equipment is coming down.

Five years ago it could "cost you $20,000 to $50,000 and take three days" to redo a conference room with equipment, Logitech Chief Executive Bracken Darrell told me. Now it takes less than an hour to set up these newer, sub-$5,000 cameras, he said.

Solution 3:

Metaverse Meetings

Or maybe, just maybe, the solution is completely virtual conference rooms. You know, we sit around virtual tables, our virtual legless avatars sipping virtual coffees.

Yes, I've attended metaverse meetings. I've put on a Meta Quest 2 headset and launched Meta's Horizon Workrooms app, only to find my editor as an avatar resembling Milhouse from "The Simpsons," cursing the tech. And I still have no idea what's up with the virtual deer head on the wall!

Meeting in VR right now is a mess of uncomfortable headsets, flaky apps and real-world physical obstacles. But there is potential. Once we got the tech issues straightened out in that meeting with my editor, we had a lively and engaging conversation where it felt like I was really sitting across from him. (Too bad I'll have to bribe him with non-virtual sushi to ever do it again.)

When hopping into a metaverse meeting is as easy as hopping into a Zoom call or Google Meet today, and my ears don't feel like they have been crushed under the weight of a nerd helmet, then, sure, have your avatar call my avatar!

But in the real-verse, I have found the most promising solution of all: "There's no better way to combat issues with hybrid meetings than to just not have as many of them to begin with," Ms. Henderson said.

Precisely! So everyone step away from the laptop and ask yourselves: Could this meeting I'm about to schedule be an email?

A Slack? A phone call? A text? Or a GIF of an angry Milhouse from "The Simpsons"?" [1]

1. Hybrid Meetings Are Hell. Tech Is Trying to Fix That.
Stern, Joanna. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 16 June 2022: A.12.   
 

One Hundred Years of James Joyce's 'Ulysses'

"One Hundred Years of James Joyce's 'Ulysses'

Edited by Colm Toibin

(Penn State/Morgan Library, 167 pages, $45)

'Ulysses," published a century ago, has two, coexisting reputations: one for being difficult to read, on account of its modernist techniques; another, at first glance contradictory, for its exposure and celebration of ordinary life on a single day in Dublin, June 16, 1904. Anthony Burgess called his first study of Joyce "Here Comes Everybody," which may be read as an allusion to (among other things) the novel's perambulating anti-hero, Leopold Bloom, a lonely walker in the city. Bloom is a Dubliner, a Jew, a husband and father, a racehorse-fancier, a cuckold -- an Everyman, though not the kind that every man would wish to be.

In similar vein, "Ulysses" is open to every interpretation. Say anything you like about it and you'll find agreement from somebody. In the authoritative overview of the novel with which he introduces "One Hundred Years of James Joyce's Ulysses" -- published to accompany an exhibition of the same name now at the Morgan Library & Museum in New York -- Colm Toibin quotes the English critic Terry Eagleton, who claims that Joyce's novel inscribes Dublin "on the cosmopolitan map." But, says Mr. Eagleton, "Ulysses" also suggests "with its every breath just how easily it could have done the same for Bradford or the Bronx."

Who would argue with that? Mr. Toibin, for one. And a number of the authors in this collection of 10 illustrated essays and one interview (with the Joyce collector and donor Sean Kelly). Anne Fogarty tells us that "Ulysses is inextricably, umbilically linked to Dublin." In her persuasive anatomy of Bloom's odyssey, and the research materials Joyce drew on to shape it, she shows how the events of what is now called Bloomsday are placed with deliberateness of purpose on the streets and in the pubs and newspaper offices of the Irish capital. Setting "Ulysses" in Dublin was tantamount to a political act. The gestation of the novel fits into the drawn-out struggle for Irish Home Rule (for which 1922 is, coincidentally, an important date).

Next in line is John McCourt, who picks up the "Everycity" theme again. He asserts that while there is but a single mention in the novel of Trieste, one of Joyce's many adopted homes, we "should not be fooled: the city and its variegated cultures are present in the very sinews of the book." Joyce himself believed that, via Dublin, he could "get to the heart of all the cities of the world." Including Trieste, and maybe even Bradford or the Bronx.

Many people have been fooled by "Ulysses," or acted as fools in the face of it: claiming to have read it when they haven't; racing through its complex structure to reach Molly Bloom's soliloquy in search of titillation: "yes I said yes I will Yes"; calling it the most important novel in the English language, when it could plausibly be declared a literary dead end. Foolish legal authorities in Britain and America tried to suppress it, thereby enlarging its appeal.

Joyce himself was apt to play the holy fool, a near-blind wanderer across Europe. The final words of "Ulysses" are not, in fact, Molly's triple Yes but "Trieste-Zurich-Paris, 1914-1921," recording the time span and locations of its composition. Joyce had half a dozen languages on his tongue but scarcely a cent in any currency in his pocket. Stanislaus Joyce wrote that his brother had "failed as a poet in Paris, as a journalist in Dublin, as a lover and novelist in Trieste, as a bank clerk in Rome." It took nine obstinate years of accumulating rejections to get his first book of prose fiction, "Dubliners," into print. The eventual publisher in 1914 was Grant Richards, who had first accepted it in 1905, only to be forced to ditch the plan because of objections by fastidious printers.

Yet failure may be suffered in style. Hemingway and others in Paris noted Joyce's taste for expensive restaurants. The French translator of his first novel, "A Portrait of the Artist as a Young Man," vacated her apartment so that the author and his family could move in. The cities where Joyce wrote "Ulysses" are all treated in this book. Also honored are the various Americans who made life, work and fame possible. First, Margaret Anderson and Jane Heap, who serialized early portions of his scandalous book. Then Sylvia Beach, proprietor of the Left Bank bookshop Shakespeare and Company, who published him. Equally important is John M. Woolsey, the U.S. district judge who in 1933 declared "Ulysses" not obscene, hence fit to be placed on sale in America. While the book contained many "dirty words," none of it was dirt for dirt's sake, he said. Publication in Britain, where the authorities once came close to arresting F.R. Leavis for recommending "Ulysses" to Cambridge students, soon followed.

Innovative works of literature are customarily slow to gain recognition. I was interested to learn from Catherine Flynn's essay on Joyce in Paris that Andre Gide described "Ulysses" as "a sham masterpiece." It seems a bit unfair of Ms. Flynn to trot out yet again Virginia Woolf's snobbish first impressions -- "the book of a self-taught working man . . . ultimately nauseating" -- when she refined her view (under T.S. Eliot's influence) shortly afterward. In 1920 Woolf conceded that "what I'm doing is probably being better done by Mr. Joyce." Leonard Woolf tried to find a publisher for the apparently unpublishable novel, the couple having recognized that their own Hogarth Press wasn't up to it.

The task fell to Miss Beach. In her charming memoir, she recalled first meeting the author at a lunch party. Trembling, she asked: "Is this the great James Joyce?" They shook hands -- "that is, he put his limp, boneless hand in my tough little paw." She gave Joyce "everything I can spare," including, eventually, all the publishing rights to his novel, from which she could have made a fortune for her bookshop, the only thing she cared for more than she did "Ulysses."

---

Mr. Campbell's memoir, "Just Go Down to the Road," was published last month." [1]

1. 'A Sham Masterpiece'?
Campbell, James. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 16 June 2022: A.15.