Laukinio kapitalizmo godumo rezultatai: Lietuvos kraštovaizdis ir žmonių gyvenimo sąlygos keičiasi tikrai ne į gerą

"Aplinkosaugininkams kelia nerimą Lietuvos kraštovaizdžio pokyčiai: anksčiau jis priminė mozaiką, o dabar virsta ištisu, vienodu žemės plotu, į stepes panašėjančiomis plynėmis. Europos aplinkos agentūros parengtoje aplinkos būklės ataskaitoje nurodyta, kad viena pagrindinių priežasčių, lemiančių biologinės įvairovės nykimą ir ekosistemų irimą Europoje, yra pernelyg intensyvi žemės ūkio veikla, praneša Aplinkos ministerija.

 Dėl jos agroekosistemose nyksta ir kraštovaizdžio įvairovė, silpnėja ekologinio kompensavimo barjerinės funkcijos. Kartu prastėja dirvožemio kokybė, nes dėl žemės arimo kalvotame kraštovaizdyje didėja mechaninė derlingojo dirvožemio sluoksnio erozija, atsiranda išpustymo pavojus, taip pat vandens sukeliama erozija.

Kaip ir daugelyje kitų ES regionų Lietuvoje plečiasi monokultūromis užsėtų laukų plotai, išariamos pievos. Sovietmečiu ištiesintiems upeliams (pakeista buvo virš 90 proc. natūralių vandentėkmių vagų) ir pertvarkytiems jų slėniams bei augalijai nesuteikiama galimybė grįžti į natūralesnę būklę, nes melioracijos sistemas siekiama nuolat atnaujinti.

Lietuvoje sparčiai mažėja daugiamečių pievų plotai: 2015 m. jų deklaruota 668 tūkst. ha, o 2021 m. – tik 601 tūkst. ha. Pievos paverčiamos ariamąja žeme. O suarus natūralias pievas sunaikinami dešimtmečiais formavęsi ekologiniai ryšiai, nyksta jautrios ir retos rūšys, kurios buvo įsitvirtinusios labai specializuotose ekologinėse nišose, prarandamos natūralios laukinių apdulkintojų ir augalų kenkėjų priešų buveinės.

 Prastėja ir pievų buveinių būklė. Pagal Buveinių direktyvos 2019 m. ataskaitą, Lietuvoje nėra nei vieno Europos Bendrijos svarbos pievų buveinės tipo, kurio apsaugos būklė būtų vertinama kaip palanki. Tai lemia ir pievų apleidimas. tuomet jos apauga krūmais bei medžiais, nebetinka gyventi daugeliui pievoms būdingų vabzdžių ir paukščių rūšių, keičiasi buveinių rūšinė sudėtis, jos degraduoja. Todėl natūralių pievų buveinių palaikymui būtinas ekstensyvus ganymas arba šienavimas.

Vienas iš plačiai naudojamų žemės ūkio paskirties žemės biologinės įvairovės būklės rodiklių yra kaimo paukščių populiacijų indeksas. Iš paskutinės Lietuvos ornitologų rengtos ataskaitos matyti, kad 2016-2018 m. laikotarpiu net 10-ties paukščių rūšių populiacijos mažėjo, viena didėjo ir dar trys liko stabilios. Žinoma, nuskurdintas kraštovaizdis nėra vienintelė priežastis, bet ji tikrai prisideda prie kaimo kraštovaizdžiui įprastų paukščių rūšių nykimo.

 Nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane Lietuvoje išskirti 4 probleminiai aplinkosauginiai kraštovaizdžio arealai, kurie apima apie 17 proc. šalies teritorijos. Daugiausia jų yra agrarinėse teritorijose – tai didžioji dalis Suvalkijos, visa Šiaurės Lietuva, Nemuno žemupys ir atskiros Vidurio Lietuvos lygumos dalys. Šiose teritorijose susitelkusios labiausiai nuskurdintos, ekologiškai nepilnavertės gamtinio karkaso zonos, ariamų laukų užspausti vandens telkiniai. Jose turi būti geriau valdoma dirvos erozija, didinamas kraštovaizdžio mozaikiškumas, atliekama tik gerai apgalvota, šiuolaikiniais sprendimais paremta melioracijos sistemų renovacija. Išskirtinį dėmesį reikėtų skirti natūralių vandentėkmių vagų atkūrimui.

Degraduotoms agrarinio kraštovaizdžio teritorijoms, kuriose žemės ūkio naudmenos sudaro daugiau kaip 80 proc. nuo visos teritorijos ploto, ir kuriose vyksta neigiami dirvožemio, paviršinio ir požeminio vandens, biologinės įvairovės būklės pokyčiai, minėtame dokumente siūlomos savaiminio ar dirbtinio atkūrimo priemonės.

 Aukštumose, siekiant atstatyti eroduotus dirvožemius, siūloma ariamosios žemdirbystės konversija į neariminę, skatinama naudoti dirvožemio organinę medžiagą gausinančias, dirvožemį gerinančias priemones, plėsti pievų ir ganyklų plotus. Lygumose, kuriose aktuali vėjo erozija, siūloma monokultūrų laukus skaidyti į mažesnius, didinti daugiamečių pievų plotus, įveisti agroželdynus – laukų apsaugines juostas.

Kraštovaizdžio elementų atkūrimas yra ilgai trunkantis darbas. Labai svarbus ūkininkų švietimas, kokia ūkinė veikla prisideda prie kraštovaizdžio išsaugojimo, jų gamtosauginio sąmoningumo didinimas. Pradėję taikyti kraštovaizdį gerinančias priemones anksčiau, laimės, nes greičiau susidarys palankios ūkininkavimui sąlygos. Be to, gerės ūkininkų ir jų šeimų gyvenamosios aplinkos kokybė bei estetinė išvaizda.

Naujuoju Bendrosios žemės ūkio politikos finansiniu periodu Lietuva ypatingai skatins kraštovaizdžio elementų išsaugojimą ir atkūrimą. Tam Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginiame plane numatytas ekoschemų parengimas, kurias pasitelkus ūkininkams bus atlyginta už gamtai draugišką, į aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimą orientuotą ūkininkavimą."

The plan to genocide the Lithuanian nation is being carried out successfully

"Birth rate in Lithuania: the most gloomy forecasts are coming true. It is announced that we did not experience the birth rate outbreak predicted after the quarantine. Two years ago, 25 thousand children were born in Lithuania, last year - 23 thousand, 2 thousand less. This downward trend has been observed since 2019. Demographers says that the birth rate in Lithuania has reached its lowest point and exceeded all gloomy forecasts.

 

Vytautas Magnus University (VDU) Sociology Department professor Aušra Maslauskaitė told LNK that she refrains from making dramatic assessments of this situation for the time being.

 

"The fact that we have demographic tension, or the fact that our demographic situation is not the kind that would give us a lot of optimism - is true. And this has been characteristic of Lithuania for almost 30 years. We have all the demographic processes that are negative.

 

We've had undesirable mortality trends, we've had a lot of migration, and we've had low enough birth rates that we've been a little more optimistic until about 2016-2017. But after 2018-2019, it again took such a direction, which is worrying," A. Maslauskaitė told LNK.

 

The professor of the Department of Sociology at VMU said that when it comes to the birth rate, we are not talking about absolute numbers, but certain indicators. She said that a similar "fertility hole" was recorded in the early 2000s. But now, according to A. Maslauskaitė, it is very difficult to say what the reasons are for this.

 

"Usually this is the total fertility rate, the average number of children per woman of childbearing age. Last year, this rate was 1.34, which is about the number of children per woman. 

 

And in 2016, this indicator was 1.7. and it was certainly high enough in the context of EU countries.

 

Lithuania survived the previous birth trough in the early 2000s, when this rate was also very low - about 1.2. And we see that now we are back to that low again. Today, we cannot say exactly what it is - whether it is the beginning of a long-term trend, or a short-term effect, a reaction to the reality of the pandemic," said she to LNK.

 

Speaking about possible hypotheses - why this happened, the professor of the Department of Sociology at VMU said that there are several possible reasons.

 

"One thing that really may have had an impact - we experienced restrictions during the pandemic, a decrease in marriages, people got married less. But in Lithuania, this family formation model is still typical, when people have children only when they get married," she said.

 

A. Maslauskaitė urged not to give in to fatalism and not to start thinking that nothing can be done.

 

"The experience of many countries, where the history of family policy is much longer than in Lithuania, shows that something can be done. Of course, we cannot expect a miracle - that the indicator I mentioned will jump to 2. But measures must be taken to prevent it from falling even further," she said.

 

A. Maslauskaitė stated that one of such measures is the means of combining family and work.

 

"We have a lot of tools that are available. Some have the opposite effect - for example, long childcare leave, they do not encourage women to return to the labor market, but on the contrary - push them more towards being only a mother," said the professor.

 

She emphasized that research in many countries has already proven that monetary benefits do not solve these problems.

 

"They solve the problems of poverty, but this in no way contributes to the improvement of the birth rate of children," said A. Maslauskaitė."

 

Lietuvių tautos naikinimo planas vykdomas sėkmingai

"Gimstamumas Lietuvoje: pildosi niūriausios prognozės. Skelbiama, kad gimstamumo protrūkio, prognozuoto po karantino, taip ir nesulaukėme. Prieš dvejus metus Lietuvoje gimė 25 tūkst. vaikų, pernai – 23 tūkstančiai, 2 tūkstančiais mažiau. Tokia mažėjimo tendencija stebima nuo 2019 metų. Demografai sako, kad gimstamumas Lietuvoje pasiekė žemumas ir pranoko visas niūrias prognozes.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė LNK sakė, kad kol kas susilaiko nuo dramatiškų šios situacijos vertinimų.

„Tai, kad mes turime demografinę įtampą, ar tai, kad mūsų demografinė situacija yra netokia, kuri keltų mums daug optimizmo – yra tiesa. Ir tai Lietuvai būdinga jau kone 30 metų. Mes turime visus demografinius procesus, kurie yra neigiami.

Turime nepageidautinas mirtingumo tendencijas, didelę migraciją turėjome, ir pakankamai žemus gimstamumo rodiklius, kurie šiek tiek nuteikė optimistiškiau iki maždaug 2016–2017 metų. Bet po 2018–2019 metų vėl paėmė tokią kryptį, kuri kelia nerimą“, – LNK sakė A. Maslauskaitė.

 

VDU Sociologijos katedros profesorė kalbėjo, jog kalbant apie gimstamumą, kalbama ne apie absoliučius skaičius, o tam tikrus rodiklius. Ji pasakojo, jog panaši „gimstamumo duobė“ buvo fiksuojama 2000–ųjų metų pradžioje. Tačiau dabar, anot A. Maslauskaitės, pasakyti, kokios priežastys tai lemia yra labai sunku.

„Dažniausiai tai yra suminis gimstamumo rodiklis – vidutinis skaičius vaikų, tenkantis reproduktyvaus amžiaus moteriai. Tai praėjusiais metais šis rodiklis buvo 1,34, maždaug tiek vaiko tenka vienai moteriai. O 2016 metais šis rodiklis buvo 1,7. ir tai tikrai ES šalių kontekste buvo pakankamai aukštas.

Ankstesnė gimstamumo duobę Lietuva išgyveno 2000–ųjų pradžioje, kai šis rodiklis irgi buvo labai mažas – apie 1,2. Ir matome, kad dabar mes vėl sugrįžome į tokią žemumą. Šiandien tiksliai įvertinti, kas tai yra – ar ilgalaikės tendencijos pradžia, ar trumpalaikis efektas, reakcija į pandemijos realybę, dar mes pasakyti negalime“, – sakė LNK pašnekovė.

Kalbėdama apie galimas hipotezes – kodėl taip atsitiko, VDU Sociologijos katedros profesorė teigė, kad yra kelios galimos priežastys.

„Vienas dalykas, kuris išties galbūt turėjo įtakos – mes per pandemiją išgyveno suvaržymus, santuokų sumažėjimą, žmonės mažiau tuokėsi. Bet Lietuvoje vis dar būdingas šitas šeimos kūrimo modelis, kai žmonės susilaukia vaikų tik tada, kai susituokia“, – kalbėjo ji.

A. Maslauskaitė ragino nepasiduoti fatalizmui ir nepradėti galvoti, kad nieko padaryti negalima.

„Daugelio šalių patirtis, kur šeimos politikos istorija yra žymiai ilgesnė nei Lietuvoje, rodo, kad padaryti kažką galima. Mes, žinoma, negalime tikėtis stebuklo – kad mano minėtas rodiklis šoktels iki 2. Bet reikia imtis priemonių, kurios leistų jam dar labiau nežemėti“, – sakė ji.

Kaip viena iš tokių priemonių – šeimos ir darbo derinimo priemonės, teigė A. Maslauskaitė.

„Mes turime daugybę priemonių, kurios yra. Kai kurios veikia priešingai – pavyzdžiui, ilgos vaiko priežiūros atostogos, jos neskatina moterų sugrįžti į darbo rinką, bet priešingai – stumia labiau į buvimo tik mama pusę“, – kalbėjo profesorė.

Ji pabrėžė, jog daugelyje šalių moksliniais tyrimais jau buvo įrodyta, kad piniginės išmokos šių problemų nesprendžia.

„Jos sprendžia skurdo problemas, bet tai jokiu būdu neprisideda prie vaikų gimstamumo rodiklio gerėjimo“, – sakė A. Maslauskaitė."

Pailsės Lietuvos žemė nuo monokultūros sukeltų dykumų susidarymo: energetikos kainos guldo ant menčių trąšų gamintojus – klupdo ir grūdų augintojus

"Energetikos krizės šokdinamas žaliavų kainas stebinti viena šalies žemės ūkio sektoriaus lyderių UAB „Scandagra“ trąšų ieško jai iki šiol neįprastose rinkose. Nuo pat sankcijų Rusijai pradžios matydama augančią įtampą trąšų sektoriuje, bendrovė jau nuo birželio mėnesio plukdo azoto trąšas iš Jungtinių Valstijų. Vis dėlto net ir tai nekelia didelio optimizmo skandinaviško kapitalo kompanijai: žadamas trąšų rinkos nuosmukis, o kaip jo pasekmė – išaugusi grūdų savikaina ir poveikis visai maisto grandinei.

 

Iš JAV plukdomos trąšos – ne išsigelbėjimas

„Nuo energetikos krizės pradžios gamtinių dujų kaina pakilo daugiau nei 500 proc., palyginti su prieš metus buvusiu lygiu. Rugpjūčio pabaigoje gamtinių dujų kainoms perkopus 300 Eur/MWh ribą dauguma Europos trąšų gamintojų iki minimumo sumažino arba visai sustabdė gamybą. 

 

Surasti alternatyvas, kuo pakeisti drastiškai sumažėjusią Europos trąšų gamybą, bent jau kol kas, yra labai sudėtingas uždavinys, nes trąšų iš Rusijos ir Baltarusijos dėl ES sankcijų importuoti nebegalime.

 

 Tam, kad bent dalinai užtikrintų rinkos poreikį, „Scandagra“ dar birželio mėnesį pradėjo pirkti trąšas iš JAV“, – sako bendrovės „Scandagra“ vadovas Marius Vasiliauskas.

 

 

Pasak jo, pirmieji laivai jau iškrauti Klaipėdoje ir trąšos jau yra pakeliui pas ūkininkus. Tačiau toks sprendimas nėra panacėja, nes Amerikos trąšų gamintojų pasiūla taip pat yra labai limituota.

 

Bendrovės „Scandagra“ produkto vadovo Lino Grinevičiaus žodžiais, energetikos krizė sukėlė didelę, daugeliu požiūrių grėsmingą krizę žemės ūkio sektoriuje.

„Visa Europos trąšų rinka siekia apie 35 mln. tonų, iš kurių 70 proc. sudaro azoto trąšos. Skaičiuojama, kad šiuo metu Europoje trąšos gaminamos tik 40 proc. pajėgumu. Visiškai arba dalinai sustabdė gamybą tokie trąšų gamintojai kaip „Yara“, BASF, „CF Industries“, „Duslo“, „Azomures“, „SKW Piesteritz“ bei visiems puikiai žinomas Lietuvos gamintojas „Achema“. 

 

Esant dabartinei situacijai, kai dujų kainos Europoje yra aštuonis ar dešimt kartų didesnės, nei JAV, Europos gamintojai negali konkuruoti pasaulinėje rinkoje, ypač tie, kurie negali importuoti amoniako iš už Europos ribų“, – aiškina L. Grinevičius.  

 

Anot L. Grinevičiaus, matydami susidariusią situaciją, žemės ūkio verslo rinkos dalyviai šiemet kaip niekada suskubo pasirūpinti trąšomis naujam sezonui. Tačiau didelės gamybos sąnaudos, staiga išaugusi paklausa ir labai ribota pasiūla veja trąšų kainas į naujas aukštumas. Kada galėtume tikėtis situacijos pagerėjimo ir kainų stabilizavimosi, sunku prognozuoti, bet panašu, kad padėtis kiekvieną savaitę darosi vis labiau įtempta, dėl to šių metų pabaigoje turėtumėme pamatyti naujus azoto trąšų kainų rekordus.

 

Poveikis rinkai peržengia žemės ūkio sektoriaus ribas

Trąšų rinkoje susidariusi situacija daro didelę įtaką auginamų grūdų savikainai. „Lietuvoje skaičiuojame, kad 2023 m. derliaus bendra savikaina vienam hektarui perkops 2 tūkst. Eur ribą, t. y. 40 proc. daugiau, nei praeitą sezoną. Toks žemės ūkio produkcijos savikainų augimas atsilieps visoje maisto gamybos grandinėje“, – aiškina bendrovės vadovas M. Vasiliauskas.

 

Jis taip pat atkreipia dėmesį primindamas, kad veiklą sustabdžiusių trąšų gamintojų poveikį patirs ne tik žemės ūkio sektorius, bet ir kitos sritys. Sumažėjusi CO2 gamyba gali būti rimtas iššūkis gėrimų ir maisto pramonei. Galime susidurti su karbamido arba amoniako pagrindu pagamintų produktų trūkumu. O juk tai yra įprastiniai produktai, mažinantys kenksmingų azoto oksidų (NOx) dujų emisiją pramonėje ir, eksploatuojant kurą deginančius įrenginius (katilines, automobilius, žemės ūkio techniką).

 

Pasak M. Vasiliausko, kai kas galėtų svarstyti, kad trąšų ir lygiagrečių produktų rinkos saugumui užtikrinti būtų reikalingos politinės priemonės. Tokios pozicijos laikosi Lenkijos vyriausybė, kuri jau ėmėsi intervencijos siekdama užtikrinti šalies aprūpinimo maistu saugumą. Tuo tikslu bendrovė „PKN Orlen Anwil“ (jos 35,66 proc. akcijų priklauso vyriausybei) nuo 10 proc. iki 40 proc. padidino trąšų ir CO2 gamybos pajėgumus. Tačiau dar didelis klausimas, ar subsidijos trąšų gamintojams taps patikimu garantu nacionaliniam maisto saugumui užtikrinti. Gali būti per sunku sukontroliuoti, kad pagaminti trąšų produktai ir galutinė žemės ūkio produkcija nebūtų eksportuota, ypač esant tokiai didžiulei paklausai bei įtampai pasaulinėje trąšų rinkoje.

 

„Prognozuojama, kad dėl išaugusių kainų ir riboto prieinamumo azoto trąšų rinka šių metų pavasarį turėtų mažėti 20–30 proc. iki 400–450 tūkst. tonų. Mūsų įmonė planuoja uždengti bent 30 proc. viso šio poreikio, tačiau nėra aiškaus ir užtikrinto atsakymo, kaip patenkinti net ir apkarpytą paklausą ir kaip tai atsilieps ne tik Lietuvos, bet ir Europos ar ir viso pasaulio augalininkystės sektoriui“, – nelinksmomis ateities prognozėmis dalijasi bendrovės vadovas M. Vasiliauskas."

Užsakymai keliauja į Aziją: „Vokietijos laivų statybos pagrindams gresia pavojus“

„Pramonė nedidelė, bet svarbi, įspėja ir profsąjungų nariai, ir įmonės. Kinijai tenka svarbiausias vaidmuo. Didėja naujų geopolitinių priklausomybių pavojus.

Laivų statybos krizė Vokietijoje įsibėgėja. 

Vos per vienerius metus pramonė prarado 16 procentų savo darbo vietų. 

Šiuo metu Vokietijos laivų statyklose dirba tik 14 000 žmonių – mažiau, nei bet kada anksčiau. „Turime sustabdyti šią smukimo spiralę, kitaip mums trūks veikiančios vertės grandinės pagrindo“, – perspėja „IG Metall Coast“ rajono vadovas Danielis Friedrichas ir perspėja neteisingai nevertinti mažų laivų statyklų pramonę: „Tai ne klausimas, ar tęsiame tradicijas. Kalbama apie geopolitinį Vokietijos ir Europos gebėjimą veikti."

Tiesą sakant, užsakymai visoje Europoje mažėja jau daugelį metų, o pasaulinė laivų statybos paklausa smarkiai auga. 

85 procentai visų užsakymų pernai atiteko Kinijai ir Korėjai, kur jūrinė pramonė gauna nemažas subsidijas, perspėja ne tik profesinė sąjunga, bet ir laivų statybos bei jūrų technologijų pramonės asociacija VSM. 

Netgi didelę vidaus paklausą išlaikanti Japonija nebeturi 10 procentų rinkos dalies, o visa Europa tebeturi 4 procentus. Pasak VSM generalinio direktoriaus Reinhardo Lükeno, Kinijos įtaka neapsiriboja tik laivais. 96 procentai konteinerių, kurie yra tokie svarbūs pasaulinei prekybai, dabar yra iš Kinijos.

Nerimą keliantis pagrindų išeikvojimas

„Jėgų vis dar yra“, – sakė Lükenas, atsižvelgdamas į šią savaitę Hamburge vykstančią pirmaujančią pasaulyje laivų statybos mugę SMM. „Tačiau turime būti atsargūs.“ Atsižvelgiant į numatomą stiprų paklausos augimą, nerimą kelia metų laivų statybos pajėgumų pagrindų suvartojimas. Reikėtų taisyti politiškai nustatytas pagrindines sąlygas, „kad būtų išvengta negrįžtamo gebėjimų praradimo“.

Lükenas visų pirma nurodo jūrų ekonomikos svarbą, diversifikuojant energijos ir žaliavų pirkimą. „Korėjoje laivų statyklos klūpo dėl daugybės SGD laivų užsakymų“, – praneša Thorstenas Ludwigas, kuris IG Metall vardu analizuoja laivų statybą Struktūros ir personalo plėtros agentūrai (AGS). Vėjo energetikos srityje muzika skamba ir kitur, sako jis.

Laivai nacionaliniams interesams?

JAV laivai, skirti projektams jūroje prie JAV krantų, priskiriami „nacionalinio intereso“ kategorijai, o čia nelabai kas vyksta. Tiesą sakant, MV laivų statyklų nemokumo kontekste ne kartą buvo keliamas klausimas, ar Baltijos jūros pakrantėje vietoj kruizinių laivų gali būti statomos jūros vėjo jėgainių keitiklių stotys. Visos laivų statyklos jau parduotos, tačiau šis klausimas dar nėra visiškai iškeltas, nes Bundesverui, kuris nusipirko vieną iš laivų statyklų savo karinio jūrų laivyno arsenalui, visos aikštelės nereikia, bent jau kol kas.

Vyksta derybos su Belgijos įmone „Smulders“, kuri nori ten statyti keitiklių platformas, patvirtino „IG Metall“ rajono vadovas Friedrichas: „Federalinė vyriausybė turi susikaupti ir priimti sprendimą per ateinančias kelias savaites“, – reikalauja profesinių sąjungų narys. Jis baiminasi, kad nors čia yra didelių ateities galimybių, vertės kūrimas galiausiai migruos atgal į Aziją, nes nėra patikimos pramonės politikos.

Laivų statytojai verslą su vėjo energija atviroje jūroje mato ir kaip puikią galimybę. „Tai didžiulė rinka“, – patvirtina VSM vadovas Lükenas. Kalbama ne tik apie keitiklių stotis, generatoriams įrengti reikia ir kranų laivų, reikia kabelių sluoksnių, reikia laivų įgulai pervežti. Su tuo susijusios didelės galimybės.

Atsargus optimizmas

AGS pramonės tyrimo duomenimis, tokie laivai dar nebuvo užsakyti iš Vokietijos laivų statyklų, tačiau tuo pačiu akivaizdu, kad optimizmas vėl verda. Nors trečdalis apklaustųjų užsakymų situaciją per pastaruosius dvejus metus vertino pesimistiškai. 

Daugiau, nei pusė laivų statyklų dirba, plėsdamos produktų asortimentą, pradedant nuo teršalų neturinčių laivų iki nepilotuojamų povandeninių laivų, skirtų sprogstamosios amunicijos šalinimui.

Karinio jūrų laivyno laivų statyboje viltis pirmiausia siejama su ypatingais Bundesvero turtais ir apskritai augančiu gynybos biudžetu. Šiame rinkos segmente galima tikėtis darbuotojų skaičiaus padidėjimo. Pavyzdžiui, TKMS (Thyssenkrupp Marine Systems) iš MV nemokumo nusipirko Wismar aikštelę ir planuoja ten samdyti papildomų darbuotojų. Profesinių sąjungų nariai teigiamai vertina tai, kad apskritai tikimasi išlaikyti ir išplėsti MV Werften kompetenciją. Nerimą kelia tai, kad tik 46 procentai laivų statyklos darbuotojų vis dar dirba gamyboje."

Orders go to Asia: "The substance of German shipbuilding is at risk"

“The industry is small but important, both unionists and companies warn. China has a paramount role. The danger of new geopolitical dependencies is growing.

The crisis in shipbuilding in Germany is coming to a head. 

 

In just one year, the industry has lost 16 percent of its jobs. 

 

Only 14,000 people are currently employed in the German shipyards, fewer than ever before. "We have to stop this downward spiral, otherwise we will lack the basis of a functioning value chain," warns Daniel Friedrich, district manager of IG Metall Coast, and he warns against misjudging the small shipyard industry: "It's not a question of whether we continue traditions. It is about the geopolitical ability of Germany and Europe to act.”

In fact, orders have been falling all over Europe for years, while global shipbuilding demand is rising sharply. 

 

85 percent of all orders last year went to China and Korea, where the maritime industry receives considerable subsidies, warns not only the trade union but also the industry association for shipbuilding and marine technology VSM. 

 

Even Japan, which maintains high domestic demand, no longer has a 10 percent market share, while Europe as a whole still has 4 percent. According to VSM Managing Director Reinhard Lüken, China's influence is not just limited to the ships. 96 percent of the containers that are so important for world trade now come from China.

Worrying substance consumption

"The strength is still there," said Lüken in view of the rush of trade visitors to the SMM, the world's leading trade fair for shipbuilding in Hamburg this week. "But we have to be careful." Against the background of the expected strong growth in demand, the years of substance consumption of shipbuilding capacities are worrying. The politically set framework conditions would have to be corrected "in order to avoid an irreversible loss of ability".

Lüken refers above all to the importance of the maritime economy in the diversification of energy and raw material procurement. "In Korea, the shipyards are on their knees in view of the many orders for LNG ships," reports Thorsten Ludwig, who analyzes shipbuilding for the Agency for Structure and Personnel Development (AGS) on behalf of IG Metall. In the field of wind energy, too, the music plays elsewhere, he makes clear.

Ships in the national interest?

In the US, ships for offshore projects are categorized as “national interest”, while not much is happening here. In fact, in the context of the insolvency of the MV shipyards, the question was raised several times as to whether converter stations for offshore wind farms could be built on the Baltic Sea coast instead of cruise ships. All the shipyards have now been sold, but the issue isn't completely off the table yet - because the Bundeswehr, which bought one of the shipyards for its naval arsenal, doesn't need the entire site, at least not for the time being.

There are talks with the Belgian company Smulders, which wants to build converter platforms there, confirmed IG Metall district manager Friedrich: "The federal government must pull itself together and make a decision in the next few weeks," demands the trade unionist. He fears that although there are great future opportunities here, value creation will ultimately migrate back to Asia because there is no reliable industrial policy.

The shipbuilders also see the business with wind energy on the high seas as a great opportunity. "It's a huge market," confirms VSM boss Lüken. It's not just about converter stations, crane ships are also needed to set up the generators, cable layers are needed, ships are needed to transport the crew. There are significant opportunities associated with this.

Cautious optimism

According to the AGS industry survey, such ships have not yet been ordered from German shipyards, but at the same time it is clear that optimism is burgeoning again. While a third of those surveyed were pessimistic about the order situation in the past two years, this only applies to 16 percent, while 27 percent expect the order situation to improve soon.

More than half of the shipyards are working on expanding the product portfolio, ranging from emission-free ship types to unmanned submarines for explosive ordnance disposal.

In naval shipbuilding, hope is primarily pinned on the Bundeswehr's special assets and the generally growing defense budget. In this market segment, an increase in personnel is to be expected. For example, TKMS (Thyssenkrupp Marine Systems) bought the Wismar site from the MV insolvency and is planning to hire additional employees there. The trade unionists register positively that competence at MV Werften is generally to be expected to be maintained and expanded. It is worrying that only 46 percent of the shipyard employees are still working in production."

Nemirtingas atviro plano darbo vietų baisumas

„Sakoma, kad Oskaras Vaildas šmaikštavo, kad „Dievas, kurdamas žmogų, kiek pervertino jo sugebėjimus“. Mūsų rūšis gali kvailioti didžiuliu mastu. 4000-tasis parodo pavyzdys šioje vargo litanijoje yra atviro plano darbo vietų egzistavimas.

 

Dešimtmečius atliekami tyrimai parodė, kad atviro plano biurai kenkia įmonėms, kenkia darbuotojams, kenkia sveikatai ir blogina moralę. Ir vis dėlto atviro plano biurai tiesiog nemirs. Žmonėms, kad jie klestėtų, reikia šiek tiek privatumo – sienų ir durų. Ir vis dėlto darbdaviai dešimtmetį po dešimtmečio nepaiso darbuotojams to, ko jiems reikia, atsisako daryti tai, kas darbdaviams naudinga.

 

Atviro plano darbo vietų ideologija sienas ir kambarius sieja su autoritarizmu, hierarchija ir socialine izoliacija. Jei subursite žmones viename dideliame kambaryje ar žemų pertvarų kabinose, populiariai mąstoma, jie bendradarbiaus, viešpataus egalitarinio bendrumo dvasia.

 

Ši aukšto lygio teorija puikiai dera su kiek mažiau idealistine sąnaudų už kvadratinę pėdą logika. Jei įstumsite daug žmonių į perpildytas patalpas be atskyrimų, galite pritraukti daugiau darbuotojų už mažesnę kainą.

 

Pirmoji problema yra ta, kad atviri aukštų planai neskatina daugiau tiesioginio bendradarbiavimo, jie skatina mažiau. Žmonės gali priimti tik tiek socialinio bendravimo. Jei sudėsite juos skruostus prie žandikaulio, jie tiesiog užsidės ausines ir įsigilins į save. Daug cituojamas Ethano Bernsteino ir Stepheno Turbano tyrimas parodė, kad įmonėms perėjus prie atviresnio plano biurų, darbuotojai turėjo maždaug 70 procentų mažiau bendravimo akis į akį, o elektroninio pašto ir momentinių pranešimų naudojimas išaugo.

 

Kitas tyrimas, kuriame dalyvavo atvirų biurų darbuotojai didžiuosiuose JAV miestuose, parodė, kad 31 procentas sulaikė savo nuoširdžias mintis per telefono skambučius, nes nenorėjo, kad jų bendradarbiai juos išgirstų.

 

Pasirodo, jei pašalinsite fizines sienas, žmonės sukurs normas, kurios atgrasys bendrauti, ką Bernsteinas ir Benas Waberis vadina „ketvirtąja siena“. Kaip jie rašė žurnale „Harvard Business Review“, „Jei kas nors pradeda pokalbį, o kolega nušviečia jį susierzinusiu žvilgsniu, jis daugiau to nedarys. Ypač atvirose erdvėse ketvirtos sienos normos greitai plinta“.

 

Antroji problema yra ta, kad atviri aukštų planai kenkia moralei ir produktyvumui. 1997 m. kai kurie Vakarų Kanados naftos ir dujų įmonės darbuotojai perėjo prie atviro plano. Praėjus šešiems mėnesiams, psichologai nustatė, kad darbuotojų padėtis yra blogesnė – jie buvo įtempti, nepatenkinti, mažiau produktyvūs.

 

2011 m. psichologas Matthew Davis ir kiti peržiūrėjo daugiau, nei 100 tyrimų apie biuro aplinką. Po kelerių metų Maria Konnikova pranešė apie tai, ką rado „The New Yorker“, kad atviros erdvės planai „kenkė darbuotojų dėmesio koncentravimui, produktyvumui, kūrybiniam mąstymui ir pasitenkinimui. Palyginti su standartiniais biurais, darbuotojai patyrė daugiau nekontroliuojamų sąveikų, didesnį stresą ir mažesnį koncentracijos bei motyvacijos lygį.

 

2020 m. atliktas Helenos Jahncke ir Davido Hallmano tyrimas parodė, kad tylesniuose vieno žmogaus biuruose dirbantys darbuotojai pažinimo užduotis atliko 14 procentų geriau, nei atviro plano biurų darbuotojai.

 

Trečioji atvirų erdvių grindų planų problema yra ta, kad jie kenkia darbuotojų sveikatai. Turėtų būti akivaizdu, kad žmonėms sunku susikaupti ir išlaikyti ramų elgesį, kai juos bombarduoja triukšmas.

 

Elizabeth Sander atliktas tyrimas parodė, kad atviro plano biuro triukšmas padidino neigiamą nuotaiką 25 proc., o atsaką į prakaitą – 34 proc. Tyrimas, paskelbtas The Scandinavian Journal of Work, Environment and Health, parodė, kad, palyginti su žmonėmis, dirbančiais korinio ryšio vieno asmens biuruose, žmonės, dirbantys dviejų asmenų biuruose, turėjo 50 procentų daugiau dienų nedarbingumo dėl ligos ir žmonės, dirbantys atviro plano biuruose. turėjo 62 procentais daugiau dienų nedarbingumo dėl ligos.

 

Daugelis įrodymų, kuriuos čia cituoju, nėra nauji. Tai gyvuoja daugelį metų. Ir tai patvirtina šimtmečius stebimus žmogaus kūrybos ritmus. Norint dirbti kūrybinį darbą, daugumai žmonių reikia vienatvės laikotarpių, kai jie sugalvoja savo idėjas, tada jiems reikia bendravimo laikotarpių, kai jie išbando savo idėjas, ir tada jiems reikia daugiau vienatvės laikotarpių, kai jie tobulina savo idėjas.

 

Tačiau ši senovės išmintis ir naujausių įrodymų srautas turėjo ribotą įtaką tam, kiek įmonių iš tikrųjų kuria atskirus biurus. Periodiškai pasirodo straipsniai, skelbiantys apie atviro aukšto biuro pabaigą, tačiau pabaiga dar neateina. „Fortune“ praneša, kad po pandemijos daugelis įmonių padidina konferencijų salių skaičių ir sumažina individualiai priskirtų stalų skaičių, o tai gali dar labiau pabloginti privatumo problemą.

 

Gali būti, kad trumpalaikiai biudžeto svarstymai nusveria ilgalaikius įmonės interesus. Gali būti, kad Taylorizmas niekada nemiršta. Vadovai nori iliuzijos, kad jie gali matyti ir kontroliuoti savo darbuotojus, tariamai siekdami maksimaliai padidinti efektyvumą. Gali būti, kad tokia ideologija, kaip skaidrumas taip pat niekada nemiršta, su klaidinga prielaida, kad jei visas organizacijas padarysime skaidrias, padidinsime pasitikėjimą. Taip pat gali būti, kad yra jėgos dinamika. Jei žmonės turi savo biurus, jie gali kontroliuoti, kokie jie yra, o ne darbdavys.

 

Bet kuriuo atveju ši neoptimali darbo vieta gyvuoja, tai dar vienas žmogaus kvailumo ženklas, kaip neabejotinai pastebėtų Oscaras Wilde'as."