"Gimstamumas Lietuvoje: pildosi
niūriausios prognozės. Skelbiama, kad gimstamumo protrūkio, prognozuoto po
karantino, taip ir nesulaukėme. Prieš dvejus metus Lietuvoje gimė 25 tūkst.
vaikų, pernai – 23 tūkstančiai, 2 tūkstančiais mažiau. Tokia mažėjimo
tendencija stebima nuo 2019 metų. Demografai sako, kad gimstamumas Lietuvoje
pasiekė žemumas ir pranoko visas niūrias prognozes.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)
Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė
LNK sakė, kad kol kas susilaiko nuo dramatiškų
šios situacijos vertinimų.
„Tai, kad mes turime demografinę
įtampą, ar tai, kad mūsų demografinė situacija yra netokia, kuri keltų mums
daug optimizmo – yra tiesa. Ir tai Lietuvai būdinga jau kone 30 metų. Mes
turime visus demografinius procesus, kurie yra neigiami.
Turime nepageidautinas mirtingumo
tendencijas, didelę migraciją turėjome, ir pakankamai žemus gimstamumo
rodiklius, kurie šiek tiek nuteikė optimistiškiau iki maždaug 2016–2017 metų.
Bet po 2018–2019 metų vėl paėmė tokią kryptį, kuri kelia nerimą“, – LNK sakė A.
Maslauskaitė.
VDU Sociologijos katedros profesorė
kalbėjo, jog kalbant apie gimstamumą, kalbama ne apie absoliučius skaičius, o
tam tikrus rodiklius. Ji pasakojo, jog panaši „gimstamumo duobė“ buvo
fiksuojama 2000–ųjų metų pradžioje. Tačiau dabar, anot A. Maslauskaitės,
pasakyti, kokios priežastys tai lemia yra labai sunku.
„Dažniausiai tai yra suminis
gimstamumo rodiklis – vidutinis skaičius vaikų, tenkantis reproduktyvaus
amžiaus moteriai. Tai praėjusiais metais šis rodiklis buvo 1,34, maždaug tiek
vaiko tenka vienai moteriai. O 2016 metais šis rodiklis buvo 1,7. ir tai tikrai
ES šalių kontekste buvo pakankamai aukštas.
Ankstesnė gimstamumo duobę Lietuva
išgyveno 2000–ųjų pradžioje, kai šis rodiklis irgi buvo labai mažas – apie 1,2.
Ir matome, kad dabar mes vėl sugrįžome į tokią žemumą. Šiandien tiksliai
įvertinti, kas tai yra – ar ilgalaikės tendencijos pradžia, ar trumpalaikis
efektas, reakcija į pandemijos realybę, dar mes pasakyti negalime“, – sakė LNK
pašnekovė.
Kalbėdama apie galimas hipotezes –
kodėl taip atsitiko, VDU Sociologijos katedros profesorė teigė, kad yra kelios
galimos priežastys.
„Vienas dalykas, kuris išties galbūt
turėjo įtakos – mes per pandemiją išgyveno suvaržymus, santuokų sumažėjimą,
žmonės mažiau tuokėsi. Bet Lietuvoje vis dar būdingas šitas šeimos kūrimo
modelis, kai žmonės susilaukia vaikų tik tada, kai susituokia“, – kalbėjo ji.
A. Maslauskaitė ragino nepasiduoti
fatalizmui ir nepradėti galvoti, kad nieko padaryti negalima.
„Daugelio šalių patirtis, kur šeimos
politikos istorija yra žymiai ilgesnė nei Lietuvoje, rodo, kad padaryti kažką
galima. Mes, žinoma, negalime tikėtis stebuklo – kad mano minėtas rodiklis
šoktels iki 2. Bet reikia imtis priemonių, kurios leistų jam dar labiau
nežemėti“, – sakė ji.
Kaip viena iš tokių priemonių –
šeimos ir darbo derinimo priemonės, teigė A. Maslauskaitė.
„Mes turime daugybę priemonių,
kurios yra. Kai kurios veikia priešingai – pavyzdžiui, ilgos vaiko priežiūros
atostogos, jos neskatina moterų sugrįžti į darbo rinką, bet priešingai – stumia
labiau į buvimo tik mama pusę“, – kalbėjo profesorė.
Ji pabrėžė, jog daugelyje šalių
moksliniais tyrimais jau buvo įrodyta, kad piniginės išmokos šių problemų
nesprendžia.
„Jos sprendžia skurdo problemas, bet
tai jokiu būdu neprisideda prie vaikų gimstamumo rodiklio gerėjimo“, – sakė A.
Maslauskaitė."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą