What will Biden say and do?

 Election season in America is coming. To win the elections Biden always repeats what Trump does. Let us take a look.

"Former President Donald Trump, who is running for re-election in 2024, on Thursday released a video statement calling for “peace without delay” in Ukraine and for ending the “entire globalist Neo-Con establishment.”

“Every day this proxy battle in Ukraine continues, we risk global war. We must be absolutely clear that our objective is to IMMEDIATELY have a total cessation of hostilities. All shooting has to stop. This is the central issue. We need PEACE without delay,” he said in the video, according to a transcript.

His remarks expanded on those he recently gave to Fox News host Tucker Carlson, who posed six questions about Ukraine to the top declared and potential Republican 2024 presidential contenders.

In the video, Trump slammed President Joe Biden’s leadership, saying, “We have never been closer to World War III than we are today under Joe Biden.”

“A global conflict between nuclear-armed powers would mean death and destruction on a scale unmatched in human history. It would be nuclear Armageddon. NOTHING is more important than avoiding that nightmare. We will avoid it. But we need new leadership,” he said.

Trump also called for the dismantlement of the “entire globalist Neo-Con establishment that is perpetually dragging us into endless wars, pretending to fight for freedom and democracy abroad, while they turn us into a third-world country and a third-world dictatorship right here at home.”

“The State Department, the defense bureaucracy, the intelligence services, and all the rest need to be completely overhauled and reconstituted to fire the Deep Staters and put America First. We have to put America First,” he said.

Trump also called for “fundamentally reevaluating NATO’s purpose and NATO’s mission.”

He said, responding to some of the criticism of his recent Ukraine comments, that Russia is not the greatest threat to Western Civilization:

It’s probably, more than anything else, ourselves and some of the horrible, U.S.A. hating people that represent us. It’s the abolition of our national borders. It’s the failure to police our own cities. It’s the destruction of the rule of law from within. It’s the collapse of the nuclear family and fertility rates, like nobody can believe is happening. It’s the Marxists who would have us become a Godless nation worshipping at the altar of race, and gender, and environment. And it’s the globalist class that has made us totally dependent on China and other foreign countries that basically hate us.

He ended by calling for “evicting the sick and corrupt establishment.”

“These globalists want to squander all of America’s strength, blood and treasure, chasing monsters and phantoms overseas—while keeping us distracted from the havoc they’re creating right here at home. These forces are doing more damage to America than Russia and China could ever have dreamed. Evicting the sick and corrupt establishment is the monumental task for the next president. And I’m the only one who can do it. I’m the only one that can get the job done. I know exactly what has to be done,” he said."

So, Biden will start his own election season soon. There will be no money for Zelensky's show, which was the main activity of the Lithuanian government.  What to do for the Tall and Cute (Nausėda), Šimonytė, and the rest of them? What about removing stinky Lithuanian outdoor toilets, collecting asbestos from Lithuanian roofs, and stopping damaging Lithuanian trade war with China?

Paskutinės kapitalizmo kovos

"Kapitalizmas visada save kanibalizavo. Tačiau dabar jį ištiko epochinė krizė, savo knygoje „Visaėdžiai“ rašo Nancy Fraser. Tai svyruoja nuo aplinkos naikinimo iki demokratijos erozijos.

Vienas iš sudėtingiausių kapitalizmo aspektų yra tai, kaip gerai jis taip pat veikia, kaip antikapitalistinio diskurso gamybos rinka. Sunku pasakyti, ką tai atskleidžia apie sistemos būklę: ar kritikos ir pasipriešinimo bumas yra ženklas, kad kultūros pramonė turi ypač gerai kontroliuojamą kritinį potencialą? Ar antikapitalistinių šūkių masės tinkamumas yra priemonė nuvertinti jų radikalumą? O gal visi šie simptomai rodo tikrą sistemos krizę?

Amerikiečių politologei Nancy Fraser, kurią, jei toks dalykas vis dar egzistuotų, be jokių skrupulų būtų galima padėti į marksistinių teorijų lentynas, neabejotina, kad šiandien susiduriame su epochos krize, o ne tik ekonomine, ekologine ar politine, bet su „bendra visos socialinės santvarkos krize“. Pats termino „kapitalizmas“ sugrįžimas – tam tikra prasme diskurso vertinimas nominalia verte – Fraser yra „aiškus požymis, kokia gili yra dabartinė krizė“. Kiekvienas, kuriam kyla klausimas apie grįžimą, apie kurį ji kalba, kai autoriai nuo Thomaso Piketty iki Naomi Klein, nuo Slavojaus Žižeko iki Ulrike Herrmann jau daugelį metų rašo kapitalizmą kritikuojančius bestselerius, turi atidžiau pažvelgti į naujosios Fraser knygos genezę.

Visų blogybių šaknis

„Visaėdis“ iš esmės yra preke tapęs esė ir paskaitų rinkinys, kuris – kaip ir „sugrįžimo“ radinys – siekia 2014 m. Dėl to tekstas iš dalies yra varginantis perteklinis, nes Fraser kiekviename skyriuje kartoja svarbiausius savo klausimus ir įžvalgas, tačiau tai atitinka jos knygos refreninį pobūdį.

  Kapitalizmas, pasak Fraser, yra „bendra šaknis“ visų šiuolaikinių negerovių – nuo ​​nuolatinio rasizmo iki nesugebėjimo sustabdyti klimato kaitą.

Kad ir kaip būtų madinga kapitalizmo kritika, ji nėra naujausia, sako Fraseris. „Dabartinis kapitalizmo diskurso bumas“ iš esmės išlieka „retorinio pobūdžio“, veikiau „sisteminės kritikos troškimo simptomas, o ne reikšmingas indėlis į ją“. Jos knyga, pompastiškai žada, dabar suteiks analitinį pagrindą. Joje „diagnozuojamos ligos priežastys ir įvardijami kaltininkai“. „Ji praplečia mūsų požiūrį į kapitalizmą (...) ir į vieną analitinį rėmą sujungia visas šiuolaikinės situacijos priespaudas, prieštaravimus ir konfliktus. konkrečių grupių ar mažumų interesus derinti su intersekcionalumo idėja. Atvirkščiai, Fraser primena mums, kaip socialinės nelygybės formos yra tarpusavyje susijusios ir kad jas galima tik kosmetiškai gydyti tokiu lygiu, kurį ji kažkada garsiai vadino „progresyviu neoliberalizmu“.

Ką slepia kapitalizmas

„Kanibalistinis kapitalizmas“ yra jos koncepcijos pavadinimas (ir originalus knygos pavadinimas), ir kad ir kokia įspūdinga būtų ši metafora, ji tokia pat tikėtina ir Fraser vaizde. Bet kokiu atveju, nepaisant pompastiškos uvertiūros, jos knygai dažniausiai būdinga šalta perspektyva ir moralizavimo nebuvimas. Net ir turėdama „kanibalizmo“ įvaizdį, Fraser rūpinasi ne drastiškumu, o kuo tiksliau apibūdinti sistemos dinamiką, kuri, jos nuomone, yra esminė.

Rašo ji, siekdamas nenutrūkstamo kaupimo ir ekspansijos, kapitalizmas nuolat destabilizuoja arba naikina sąlygas, kurios pirmiausia tai daro įmanomomis, jo socialines, ekologines ir politines prielaidas.

Fraser kapitalizmas yra ne tik ekonominė sistema, bet ir socialinė santvarka, kuriai būdingas visų santykių traktavimas „tarsi ekonominiai“, „neatsižvelgiant“ į savo priklausomybę nuo šio socialinio kredito ir tokiu būdu užmaskuoto.

Davidas Graeberis savo knygoje „Įsiskolinimas“ jau vaizdžiai aprašė, kiek kiekviena hiperkapitalistinė visuomenė remiasi „esminiu komunizmu“, kaip jis vadina, socialine sąveika ir solidarumu už rinkos ribų.

Tačiau didžiosiomis raidėmis rašant visas „neekonomines“ sferas – nuo ​​šeimos iki „gamtos“ – kapitalizmas yra kaip mūsų oboras, gyvatė, kuri valgo savo uodegą.

Polinkis į savęs naikinimą

Ši tendencija į savęs naikinimą, sako Fraser, jokiu būdu nėra nauja, bet įprasta klausytis „kapitalizmo DNR“. Per visą savo istoriją kapitalizmas visada pasižymėjo transformacijomis reaguoti į konfliktus ties ekonominių interesų ir bendruomenių sienomis. Fraseris aprašo, kaip tokios „kovos dėl sienų“ skirtingose ​​epochose lėmė nuolaidas ir reformas, viena vertus, ir, kita vertus, pokyčius ir naujų išnaudojimo laukų paieškas, vis naujus „akumuliacijos režimus“, nuo prekybinio XVI amžiaus kapitalisto iki šiuolaikinio finansinio kapitalizmo. Ji atlieka šį vystymąsi keturiose visuomenės srityse, kuriose šiuo metu galima diagnozuoti „epochines“ krizes. Krizės, kurias ji mato kaip persipynusias: šeimos srityje (su konfliktais dėl „socialinio dauginimosi“), „rasės, migracijos ir imperijos“ srityje, klimato kaitos grėsme ir tai, kas dažnai vadinama „demokratijos krize“, apibūdino didžiųjų korporacijų, nacionalinių valstybių ir transnacionalinių institucijų kovą dėl valdžios.

Kokia įžvalgi yra Freizerio sistema, galima pamatyti, pavyzdžiui, kai ji bando įrodyti, kad žmonių diskriminacija pagal vadinamąją spalvų liniją nėra tik empirinė konstanta. Ji teigia, kad „smurtinis ir nuolatinis engiamų ir mažumų tautų turto pasisavinimas“ yra ekspropriacijos išraiška, kurią ji supranta kaip kapitalistinio išnaudojimo procesų („eksploatacijos“) „paslėptą būtinybę“. Šis mechanizmas pasireiškia ne tik atviru smurtu, pavyzdžiui, kolonialistiniu žemės grobimu, bet ir šiandien visų pirma skolos instrumentu, kurio pagalba nusavinami ūkininkai ar ištisos pasaulio pietų valstybės, taip pat neproporcingai „racializuojami“ pagrindiniai skolininkai JAV“.

 

Nancy Fraser: „Der Allesfresser. Wie der Kapitalismus seine eigenen Grundlagen verschlingt“. Aus dem Englischen von Andreas Wirthensohn. Suhrkamp, 282 Seiten, 20 Euro. : Bild: Suhrkamp Verlag

The last struggles of capitalism

"Capitalism has always cannibalized itself. But now capitalism is in an epochal crisis, writes Nancy Fraser in her book "The Omnivores". It ranges from the destruction of the environment to the erosion of democracy.

One of the most sophisticated facets of capitalism is how well it also functions as a market for anti-capitalist discourse production. It is difficult to say what the extent of this reveals about the state of the system: is the boom in criticism and resistance a sign that the culture industry has the critical potential particularly well under control? Is the suitability of the masses of anti-capitalist slogans a means of devaluing their radical nature? Or are all of these symptoms of an actual crisis in the system?

For the American political scientist Nancy Fraser, who, if such a thing still existed, could be placed on the shelves for Marxist theories without any scruples, there is no doubt that we are dealing with an epochal crisis today, and not only that with an economic, ecological or political, but with a "general crisis of the entire social order". The very comeback of the term "capitalism" - in a sense taking the discourse at face value - is for Fraser "a clear indication of how deep the current crisis is". Anyone who is wondering about the comeback she is talking about, when authors from Thomas Piketty to Naomi Klein, from Slavoj Žižek to Ulrike Herrmann have been writing bestsellers critical of capitalism for years, must take a closer look at the genesis of Fraser's new book.

The root of all wrongs

"The Omnivore" is essentially a collection of essays and lectures that has become a commodity, which - like the finding of the "Comeback" - goes back to the year 2014. This makes the text tiresomely redundant in part, because Fraser repeats her most important questions and insights in each chapter, which, however, corresponds to the refrain nature of her thesis.

  Capitalism, Fraser says, is the "common root" of all contemporary ills, from persistent racism to the inability to halt climate change.

However much the critique of capitalism may be in vogue, it is not up to date, says Fraser. "The current boom in capitalism discourse" remains largely "rhetorical in nature", more "a symptom of the desire for systematic criticism than a substantial contribution to it". Her book, she promises pompously, will now provide the analytical foundation. It "diagnoses the causes of the disease and names the culprits". “It broadens our view of capitalism (. . .) and encapsulates all the oppressions, contradictions and conflicts of the contemporary situation within a single analytical framework.” Fraser stretches this framework considerably further than many contemporary left movements that have struggled for the want to combine the interests of specific groups or minorities with the idea of intersectionality. Rather, Fraser reminds us how forms of social inequality are interrelated and that they can only be treated cosmetically at the level that she once famously termed "progressive neoliberalism."

What capitalism hides

"Cannibalistic capitalism" is the name of her concept (and the original title of the book), and as striking as this metaphor is, it is just as plausible in Fraser's portrayal. In any case, despite the pompous overture, her book is mostly characterized by a cool perspective and the absence of moralizations. Even with the image of “cannibalism”, Fraser is not concerned with being drastic, but with describing as precisely as possible a dynamic of the system that she considers essential.

In its drive towards ceaseless accumulation and expansion, she writes, capitalism repeatedly destabilizes or destroys the conditions that make it possible in the first place, its social, ecological and political prerequisites.

For Fraser, capitalism is not just an economic system, but a social order characterized by treating all relationships “as if they were economic” while “not taking into account” its dependence on this social credit, and thus veiled.

David Graeber already vividly described in his book "Indebtedness" how much every hyper-capitalist society is based on an "essential communism", as he calls it, on social interaction and solidarity beyond the market.

But in capitalizing all “non-economic” realms – from the family to “nature” – capitalism is like the ouroboros, the snake that eats its own tail.

tendency to self-destruction

This tendency toward self-destruction, says Fraser, is by no means new, but common part to the “DNA of capitalism”. Throughout its history, capitalism has always been characterized by reacting to the conflicts at the borders of economic interests and communities with transformations. Fraser describes how such "border struggles" at different epochs have led to concessions and reforms on the one hand, and to shifts and the search for new fields of exploitation on the other, to ever new "regimes of accumulation", from the mercantile-capitalist of the 16th century to that of the contemporary finance capitalism. She plays through this development in four areas of society in which "epochal" crises can currently be diagnosed. Crises, all of which she sees as intertwined: in the area of the family (with conflicts about "social reproduction"), in the area of "race, migration and empire", in the threat of climate change and in what is often referred to as the "crisis of the Democracy” describes the power struggles between large corporations, nation states and transnational institutions.

How insightful Fraser's system is can be seen, for example, when she tries to prove that the discrimination against people along the so-called color line is not just an empirical constant. She argues that "the violent and continuous appropriation of the wealth of the oppressed and minorized peoples" is an expression of expropriation, which she understands as a "hidden necessity" of capitalist exploitation processes ("exploitation"). This mechanism finds its expression not only in open violence such as colonialist land grabs, but today above all in the instrument of debt, with the help of which farmers or entire states in the Global South are expropriated as well as disproportionately “racialized” sub-prime borrowers in the US.”

Nancy Fraser: „Der Allesfresser. Wie der Kapitalismus seine eigenen Grundlagen verschlingt“. Aus dem Englischen von Andreas Wirthensohn. Suhrkamp, 282 Seiten, 20 Euro. : Bild: Suhrkamp Verlag

„Matome Vokietijos automobilių pramonės deindustrializaciją“

 "Vokietijos automobilių pramonė buvo vidaus degimo variklių lyderė. Tačiau naudojant elektrinę pavarą, lyderio vaidmuo nebėra savaime suprantamas dalykas.

Vokietijoje automobilių pramonei gresia susitraukimas per ateinančius 15 metų, perspėja Miunchene įsikūręs Ifo institutas. „Šiuo metu matome automobilių pramonės deindustrializaciją, kurią sukelia perėjimas prie e. mobilumo“, – sakoma penktadienį paskelbtame tyrime.

Ifo ekspertai Oliveris Falckas, Lisandra Flach ir Christianas Pfafflas pažymi, kad ant kortos slypi daug: 2021 metais pramonėje dirbo apie 900 000 žmonių ir, kaip ir mechanikos inžinerijoje, 2018 metų duomenimis, buvo sukurta 109 milijardų eurų pridėtinė vertė.

Beveik pusę Europos pridėtinės vertės automobilių gamyboje sukuria Vokietija, gerokai lenkianti Prancūziją (9 proc.) ir Didžiąją Britaniją (8,4 proc.). Tuo pačiu metu transporto priemonių pramonė ypač glaudžiai susijusi su ilgomis tiekimo grandinėmis. 60 procentų Vokietijos automobilių pramonės produkcijos vertės gaunama iš tiekėjų. 27 procentai vokiškų automobilių gamybos pridėtinės vertės yra užsienyje, daugiausia Europoje.

„Nors Vokietijos automobilių pramonė pastaraisiais metais turėjo lyginamąjį konkurencinį pranašumą vidaus degimo variklių gamyboje, šis pranašumas nėra toks akivaizdus, ​​kai kalbama apie elektromobilius“, – teigiama Ifo instituto tyrime. Į rinką ateina naujos kompanijos, tokios, kaip „Tesla“, ir stipresnė konkurencija iš kitų žemynų. Iki šiol Kinija „neturėjo jokios pagrindinės kompetencijos automobilių gamyboje“, tačiau iš ten nauji elektromobilių gamintojai sėkmingai veržiasi į rinką.

Vokietijos automobilių gamintojai praeityje daug investavo į Kiniją, kad galėtų gaminti vietinei rinkai. Tikėtina, kad ateityje Kinijoje Europos rinkai gaminamų elektromobilių skaičius – taip pat iš Vokietijos įmonių, tokių, kaip BMW, gamyklų, greičiausiai, ir toliau augs. „Taigi Kinijos kompetencija elektromobilių srityje didėja ir dėl tiesioginių užsienio investicijų, o tai reiškia, kad Kinija galėtų toliau plėsti savo rinkos pozicijas šiame segmente.

Skaitmeninimo problemos

Kitas iššūkis, kuriam Vokietijos automobilių ir komercinių transporto priemonių grupės nėra itin gerai pasirengusios, yra skaitmeninimas.

Faktinė automobilių gamyba tampa ne tokia svarbi, nes programinė įranga sukuria vis didesnę pridėtinės vertės dalį.

Anot Ifo ekspertų, tai atvers naujas galimybes technologijų grupėms automobilių rinkoje. Kalbant apie skaitmenines problemas, jos dažnai turi konkurencinį pranašumą prieš automobilių įmones. Automobilių gamintojai bando pasivyti, taip pat ir bendradarbiaudami, tačiau kol kas neaišku, ar ilgalaikėje perspektyvoje pridėtinė vertė nueis į technologijų grupes.

Kol kas šioje rinkoje vis dar dominuoja Amerikos technologijų grupės, tačiau tikėtina, kad ateityje Kinija joje vaidins savo vaidmenį. Vyriausybė iškėlė strateginį tikslą, kad Kinijos buitinės elektronikos automobiliuose ir vairuotojo pagalbos sistemų paklausa iki 2030 metų būtų patenkinta tik vidaus rinkoje.

Ifo institutas praneša, kad 2019 metais Vokietijoje 447 000 darbuotojų buvo tiesiogiai priklausomi nuo degimo technologijų. Pavaros technologijos pakeitimas paveiks daugiau darbuotojų nei darbuotojų, kurie išeis į pensiją, sulaukę pensinio amžiaus. Nuo 2013 metų automobilių pramonė jau prarado 9 procentus gamybinėse profesijose dirbančių darbuotojų. 

Kita vertus, augs informatikos ir mokslinį išsilavinimą turinčių darbuotojų paklausa“.

"We see a deindustrialization of the German car industry"

"Germany's auto industry was a leader in internal combustion engines. But with the electric drive, the leadership role is no longer expected.

In Germany, the car industry is threatened with contraction in the next 15 years, warns the Munich-based Ifo Institute. "We are currently seeing a deindustrialization of the auto industry, which is being brought about by the transition to e-mobility," says a study published on Friday.

The Ifo experts Oliver Falck, Lisandra Flach and Christian Pfaffl point out that there is a lot at stake: In 2021, the industry employed around 900,000 people and, like mechanical engineering, achieved added value of 109 billion euros according to the data from 2018.

Almost half of the European added value in motor vehicle construction is accounted for by Germany, far ahead of France (9 percent) and Great Britain (8.4 percent). At the same time, the vehicle industry in particular is particularly closely intertwined with long supply chains. 60 percent of the production value of the German automotive industry comes from suppliers. 27 percent of the added value of German car production is abroad, mainly in Europe.

"Although the German automotive industry has enjoyed a comparative competitive advantage in the manufacture of combustion engines in recent years, this advantage is less evident when it comes to electric cars," says the study by the Ifo Institute. New companies such as Tesla and stronger competition from other continents are entering the market. So far, China has had “hardly any core competence in automobile production”, but from there new manufacturers of electric cars have been pushing onto the market with great success.

German car manufacturers have invested heavily in China in the past in order to produce for the local market. In the future, the number of electric cars produced in China for the European market – also from factories of German companies such as BMW – is likely to continue to increase. "Thus, China's competence in electric cars is also increasing due to foreign direct investments, which means that China could further expand its market position in this segment."

Problems with digitization

Another challenge for which German car and commercial vehicle groups are not exceptionally well positioned is digitization.

The actual manufacture of cars is becoming less important because software is generating an increasing share of the added value.

According to the Ifo experts, this will result in new opportunities for technology groups in the car market. When it comes to digital issues, they often have a competitive edge over car companies. The car manufacturers are trying to catch up, also with cooperations, but it is still unclear whether the added value will flow to the technology groups in the long term.

For the time being, this market is still dominated by American technology groups, but China is likely to play a role there in the future. The government has set the strategic goal that Chinese demand for consumer electronics in cars and driver assistance systems can be covered exclusively on the domestic market by 2030.

The Ifo Institute reports that in 2019, 447,000 employees in Germany depended directly on combustion technology. The conversion of drive technology will affect more employees than the number of employees who will retire at retirement age. Since 2013, the auto industry has already lost 9 percent of employees in manufacturing occupations. 

On the other hand, the demand for employees with computer science and scientific training will grow.”