Ar JAV neteisingai apskaičiavo? Iranas stiprėja

„Nors JAV ir Izraelio oro smūgiai smarkiai susilpnino Iraną, jis iš šio konflikto išeis sustiprėjęs. Iš tiesų, jis įgijo šantažo įrankį – tokio, kurio anksčiau niekada nedrįso panaudoti.

 

Iš kur Amerika nerimastingai kreipiasi į sąjungininkus prisiimti atsakomybę už Hormūzo sąsiaurį? Ar tai tik todėl, kad Amerikos strategija pasiekė aklavietę, o Baltieji rūmai dabar susiduria su vis didėjančios Amerikos visuomenės nuomonės dalies pasipriešinimu? Tikėtina, kad taip ir yra, tačiau galima įtarti, kad Amerika atsižvelgė ir į kitą veiksnį: ji suprato, kad dėl prastai įvykdytos operacijos ji tik sustiprino tą patį režimą, kurį siekė nuversti.

 

Irano režimas bus sustiprintas

 

Tai ne tik Revoliucinės gvardijos visiško apsiausto Irano kontrolės perėmimo klausimas – įvykis, kurio skaudžias pasekmes Irano žmonės kentės dar daugelį metų, kaip ne kartą pažymėjau *Rzeczpospolita*.

 

Varčiau tai susiję su kai kuo – iš išorinio pasaulio perspektyvos – dar svarbesniu: faktas, kad šis konfliktas galiausiai įtikino Irano valdžią, jog iš tiesų įmanoma – kad *iš tikrųjų įmanoma* – uždaryti Hormūzo sąsiaurį ir taip įgyvendinti politinę viso regiono kontrolę.

 

Šiame kontekste labai svarbu atsigręžti į neseną istoriją: nuo pat Islamo revoliucijos Irano valdžia ne kartą grasino blokuoti šį gyvybiškai svarbų pasaulinį laivybos kelią; tačiau jie niekada iš tikrųjų nežengė taip toli, kad uždarytų Hormūzo sąsiaurį. Be to, kai tik buvo bandoma jį uždaryti, jie iš tikrųjų „sugaudavo rankas“ – kaip nutiko 1988 m., kai JAV fregatai USS *Samuel B. Roberts* užkliuvus už Irano minos, JAV ginkluotosios pajėgos sunaikino Irano laivyną. Po šio incidento Teherano grasinimai uždaryti sąsiaurį ne kartą pasigirdo, tačiau – tikėtina, dėl intervencijos baimės – jie niekada nebuvo įgyvendinti. Benjamino Netanyahu ir Amerikos išprovokuotas karas diametraliai pakeitė šią situaciją. Iranas iš tikrųjų uždarė Hormūzo sąsiaurį ir iš naujo apibrėžė regiono strateginį kraštovaizdį, demonstruodamas savo gebėjimą griebti pasaulį už gerklės.

 

Efektyviai Hormūzo sąsiaurio kontrolei nereikia branduolinių raketų, o tik oro ir jūrų dronų, artilerijos ir saujelės minų.

 

Be to, šių faktų negalima paneigti; Irano valdžia suprato, kokį galingą ginklą laiko savo rankose – ir dabar jį valdys be jokių apribojimų.

 

Galingas ginklas Irano rankose

 

Eismo Hormūzo sąsiauryje kontrolė taps Irano šantažo įrankiu ir nacionalinio saugumo garantu – bent jau tol, kol žlugs Islamo Respublikos režimas. Ieškant analogijos, galima pažvelgti į Šiaurės Korėjos režimą, kuriam branduolinių ginklų turėjimas yra panašus šantažo įrankis ir saugumo garantija. Tačiau Teherano atveju reikalas yra daug paprastesnis. Efektyviai Hormūzo sąsiaurio kontrolei nereikia branduolinių raketų, o tik oro ir jūrų dronų, artilerijos ir saujelės minų. Sąsiauris yra pakankamai siauras, kad užpulti vos kelis tanklaivius jo siauroje atkarpoje – 33 kilometrų ilgio ruože, kurio laivybos keliai yra tik 3 kilometrų pločio – sukeltų neįveikiamą navigacinį chaosą visam jūrų eismui.

 

Šią problemą taip pat reikia vertinti iš Vakarų sąjungininkių Persijos įlankos valstybių perspektyvos, kurios visiškai priklauso nuo jūrų transporto. Dauguma jų jūra pasikliauja ne tik gamtos išteklių eksportui, bet ir atsargų importui. Sąsiaurio blokada sukeltų jų visišką paralyžių ir radikalų jų vystymosi perspektyvų pasikeitimą. Mintis, kad jas būtų galima išgelbėti operacija, paremta 1948–1949 m. „Berlyno oro transportu“, yra visiška iliuzija. Bandymas aprūpinti milijonus žmonių Kuveite, Bahreine, JAE ir Katare oru per ilgą laiką išeikvotų jų išteklius per kelis mėnesius.

 

Ar Baltieji rūmai jau suprato šį suvokimą? Greičiausiai. Baltiesiems rūmams tikrai netrūksta kompetentingų analitikų. Tačiau net jei taip ir būtų, Baltieji rūmai to nepasakys garsiai. Tam reikėtų pripažinti pralaimėjimą. Todėl jis ir toliau kartoja savo įprastus tropus: „Mes laikome visas kortas. Iranas neturi nė vienos.“ Nors iš tikrųjų yra visiškai priešingai.“

 

Did the US Miscalculate? Iran Grows Stronger

“Although severely weakened by US-Israeli airstrikes, Iran will emerge from this conflict strengthened. It has, in fact, acquired a tool for blackmail—one it had previously never dared to employ.

 

Whence America’s anxious appeals to allies to assume responsibility for the Strait of Hormuz? Is it merely because America’s strategy has reached a dead end and White House now faces opposition from an ever-growing segment of American public opinion? That is likely the case, yet one might suspect America has taken another factor into account as well: it has realized that, as a result of a poorly executed operation, it has only served to bolster the very regime it sought to bring down.

 

The Iranian Regime Will Be Strengthened

 

This is not merely a matter of the Revolutionary Guards having assumed full control over a besieged Iran—a development whose dire consequences the Iranian people will endure for years to come, as I have noted in *Rzeczpospolita* on numerous occasions.

 

Rather, it concerns something—from the perspective of the outside world—of even greater significance: the fact that this conflict has ultimately convinced the Iranian authorities that it is indeed feasible—that it is *actually possible*—to close the Strait of Hormuz and, in doing so, exert political control over the entire region.

 

In this context, it is crucial to look back at recent history: ever since the Islamic Revolution, the Iranian authorities have repeatedly threatened to block this vital global shipping lane; yet, never have they actually gone so far as to close the Strait of Hormuz. Moreover, whenever attempts were made to close it, they truly "got their hands slapped"—as happened in 1988, when, after the U.S. frigate USS *Samuel B. Roberts* struck an Iranian mine, U.S. armed forces decimated the Iranian fleet. Following that incident, Tehran’s threats to close the strait surfaced repeatedly, yet—likely due to fears of intervention—they were never actually carried out. The war instigated by Benjamin Netanyahu and America has diametrically altered this situation. Iran has, in fact, closed the Strait of Hormuz and redefined the region's strategic landscape, demonstrating its capacity to seize the world by the throat.

 

Effective control of the Strait of Hormuz requires no nuclear-tipped missiles, but rather aerial and maritime drones, artillery, and a handful of mines.

 

Furthermore, these facts cannot be undone; the Iranian authorities have realized just how potent a weapon they hold in their hands—and they will now wield it without restraint.

 

A Potent Weapon in Iran’s Hands

 

Control over traffic in the Strait of Hormuz is set to become an instrument of Iranian blackmail and a guarantee of national security—at least until the regime of the Islamic Republic collapses. In search of an analogy, one might look to the North Korean regime, for which the possession of nuclear weapons serves as a similar instrument of blackmail and a guarantee of security. Yet, in Tehran’s case, the matter is far simpler. Effective control of the Strait of Hormuz requires no nuclear-tipped missiles, but rather aerial and maritime drones, artillery, and a handful of mines. The strait is narrow enough that an attack on just a few tankers within its constricted section—a 33-kilometer stretch featuring shipping lanes only 3 kilometers wide—would trigger insurmountable navigational chaos for all maritime traffic.

 

This issue must also be viewed from the perspective of the Western-allied Gulf states, which are entirely dependent on maritime transport. Most of them rely on the sea not only to export their natural resources but also to import their supplies. A blockade of the strait would result in their total paralysis and a radical shift in their development prospects. The notion that they could be saved by an operation modeled on the "Berlin Airlift" of 1948–49 is a complete delusion. Attempting to supply millions of people across Kuwait, Bahrain, the UAE, and Qatar by air over an extended period would deplete their resources within a matter of months.

 

Has this realization dawned on the White House yet? Most likely. The White House certainly does not lack competent analysts. Yet, even if this is the case, White House will not say so out loud. To do so would require it to admit defeat. Consequently, he continues to repeat its habitual tropes: "We hold all the cards. Iran holds none." Even though, in reality, the exact opposite is true.”

 

Orbanas atsako Tuskui: mylėk ir gelbėk tavo šalį – vienintelis sprendimas – nedelsiant panaikinti sankcijas Rusijai

 

„Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, atsakydamas į Lenkijos vyriausybės vadovo Donaldo Tusko įrašą, pareiškė, kad, atsižvelgiant į energetikos krizę, Europos Sąjunga privalo nedelsdama panaikinti sankcijas Rusijos energetikos sektoriui.

 

Interviu britų laikraščiui *The Telegraph* JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad rimtai svarsto galimybę Jungtines Valstijas išvesti iš Šiaurės Atlanto aljanso. Pranešama, kad šiam sprendimui įtakos turėjo Vakarų valstybių nenoras dalyvauti atblokuojant Hormūzo sąsiaurį, kuris buvo uždarytas po JAV ir Izraelio išpuolio prieš Iraną.

 

Tame pačiame interviu Trumpas pavadino NATO „popieriniu tigru“. Paklaustas, ar po konflikto svarstytų tolesnę narystę NATO, jis atsakė, kad „neabejotinai“, ir pridūrė, kad „NATO jo niekada neįtikino“. „Visada žinojau, kad jie yra popierinis tigras – ir, beje, Putinas tai taip pat žino“, – pridūrė jis.

 

Ministras pirmininkas Donaldas Tuskas apibūdina „Putino svajonės“ elementus „Planas“

 

Reaguodamas į JAV prezidento pastabas, ministras pirmininkas Donaldas Tuskas socialiniuose tinkluose parašė, kad „NATO žlugimo grėsmė, sankcijų Rusijai sušvelninimas, didžiulė energetikos krizė Europoje, pagalbos Ukrainai sustabdymas ir Orbano blokuojamas paskolos Kijevui įgyvendinimas“ atrodo kaip „Putino svajonių plano“ įgyvendinimas.

 

Vengrijos ministras pirmininkas turi energetikos krizės sprendimą

 

Vengrijos vyriausybės vadovas jautėsi gavęs tiesiogiai iššūkį iš Donaldo Tusko. Naudodamasis ta pačia socialinės žiniasklaidos platforma, jis atsakė Lenkijos ministru pirmininku.

 

Jis pažymėjo, kad Europai gresia pavojus, nes artėja rimta energetikos krizė, o pasaulis susiduria su tuo pačiu pavojumi. Viktoro Orbano teigimu, vienintelis būdas išvengti šio pavojaus yra nedelsiant panaikinti sankcijas, taikomas Rusijos energetikai.

 

„Turime galvoti ne apie Putiną, o apie savo šalis ir savo tautas.“ „Užuot kurstęs karą, mylėk ir gelbėk tavo šalį, Donaldai!“ – rašė Vengrijos ministras pirmininkas.

 

Nuo pat įvykių Ukrainoje pradžios Viktoro Orbano pozicija dėl sankcijų Rusijai buvo itin kritiška ir prieštaravo pagrindinei Europos Sąjungos tendencijai.

 

Orbanas ne kartą teigė, kad sankcijos, ypač nukreiptos į energetiką, daro daugiau žalos Europos ekonomikai nei pačiai Rusijai, kelia žaliavų kainas ir kenkia ES konkurencingumui.

 

2026 m. jis dar kartą paragino jas panaikinti, nurodydamas kylančias energijos kainas ir ekonominius sunkumus. Jam vadovaujant, Vengrija taip pat grasino vetuoti vėlesnius ES sankcijų paketus, savo sutikimą su sąlyga, kad ji apsaugos savo energetikos interesus, o ypač – nuolatinį rusiškos naftos tiekimą. Be to, jau kelis mėnesius jie blokuoja 90 milijardų eurų pagalbos paketą, skirtą Ukrainai.

 

Su tuo glaudžiai susijęs jo nuolatinis pasipriešinimas sparčiam Europos atsiribojimui nuo rusiškų energijos šaltinių. Vengrija yra viena iš labiausiai nuo rusiškų dujų ir naftos priklausomų šalių; todėl Orbanas pabrėžia, kad bet koks perėjimas nuo šių žaliavų turėtų būti laipsniškas – arba iš tikrųjų visiškai sustabdytas. Jis atvirai pasisako už importo iš Rusijos išlaikymą ir reikalauja išimčių arba apribojimų panaikinimo, šią poziciją pateisindamas šalies energetinio saugumo argumentais.“

 

 

Orbán Responds to Tusk: Love and Save Your Country - The Only Solution Is Lifting Sanctions on Russia - Immediately

 

“Hungarian Prime Minister Viktor Orbán, responding to a post by the head of the Polish government Donald Tusk, stated that—in light of the energy crisis—the European Union must immediately lift the sanctions imposed on Russian energy.

 

In an interview with the British newspaper *The Telegraph*, US President Donald Trump announced that he is seriously considering withdrawing the United States from the North Atlantic Alliance. This decision was reportedly influenced by the reluctance of Western nations to participate in unblocking the Strait of Hormuz, which was closed following a US-Israeli attack on Iran.

 

In the same interview, Trump labeled NATO a ‘paper tiger.’ When asked whether he would consider continued NATO membership following the conflict, he replied that he ‘would say it is beyond any doubt’ and added that he ‘had never been convinced by NATO.’ ‘I always knew they were a paper tiger—and Putin knows it too, by the way,’ he added.

 

Prime Minister Donald Tusk Outlines Elements of ‘Putin’s Dream Plan’

 

Reacting to the US President’s remarks, Prime Minister Donald Tusk wrote on social media that ‘the threat of NATO’s collapse, the easing of sanctions against Russia, a massive energy crisis in Europe, the suspension of aid to Ukraine, and the blocking of a loan to Kyiv by Orbán’ appear to constitute the realization of ‘Putin’s dream plan.’

 

The Hungarian Prime Minister Has a Solution to the Energy Crisis

 

The head of the Hungarian government felt directly challenged by Donald Tusk. Using the same social media platform, he addressed the Polish Prime Minister in return.

 

He noted that Europe is in danger, as a severe energy crisis looms ever closer—and the world faces the very same peril. According to Viktor Orbán, the only method capable of averting this danger is the immediate lifting of sanctions imposed on Russian energy.

 

"We must think not of Putin, but of our own countries and our own nations. Instead of inciting war, love and save your country, Donald!" wrote the Hungarian Prime Minister.

 

 

 

Since the very beginning of the events in Ukraine, Viktor Orbán’s stance on sanctions against Russia has been distinctly critical and at odds with the European Union mainstream.

 

Orbán has repeatedly argued that sanctions—particularly those targeting energy—inflict more harm upon the European economy than upon Russia itself, driving up commodity prices and undermining the EU’s competitiveness.

 

In 2026, he once again called for their repeal, citing rising energy costs and economic hardships. Under his leadership, Hungary has also threatened to veto subsequent EU sanctions packages, making its consent conditional upon the safeguarding of its own energy interests—specifically, the continued supply of Russian oil. Furthermore, for months now, they have been blocking a €90 billion aid package intended for Ukraine.

 

Closely linked to this is his consistent opposition to Europe’s rapid disengagement from Russian energy sources. Hungary ranks among the nations most heavily dependent on Russian gas and oil; consequently, Orbán emphasizes that any transition away from these commodities should be gradual—or indeed, halted altogether. He openly advocates for maintaining imports from Russia and demands exemptions or the lifting of restrictions, justifying this stance on the grounds of the country's energy security.”

 

 

Why do we live like this? Are we being spoiled, or “see, the Russians are attacking”?

 

“Antanuks:

 

I get a pension of 420 euros. It would be enough for food, especially if you have your own land and the strength to grow something on it. However, we should forget about the word “dignity”. A decent pension today must be Scandinavian - no less than 8,000 euros/month. I understand - we are not Norway. Without a Soviet-occupational past and our own oil shelves.

 

However, there is one common denominator that can fundamentally change the situation - the renaissance of faith. It doesn’t matter the name - Yahweh, Perkūnas, Jesus, Osho or Buddha. Here is the essence that helped us endure the tsarist ochranka, Stalin’s gulags and Brezhnev’s zastoj - we survived with a population of 3.8 million in 1989. Sometimes without any income, only with a small farm and 8 children. sometimes with a hard factory shift schedule (my father's 30-year experience in "Red October").

 

Hedonism (everything is included and additionally calculated) leads to nowhere. Verslo Žinios, the mouthpiece of that pseudo-belief, should introduce an additional non-business section - "search for the meaning of life".

 

AAAAkvadratu:

 

If we allocated 50-100 thousand euros for the second and subsequent children, we would instantly reach 30 thousand babies per year, which would cost no more than 2 billion euros in tuition. For example, we spend 5 billion euros per year on defense alone. I'm not saying that defense is not needed, but here it is a question of priorities. The risks of extinction are much more than that the same Russians will attack.”

 

This is an eternal conflict between survival among greedy people screaming about defense, security, and between quality of life (dignified old age, family well-being). The comments quoted here touch on three fundamental reasons why we feel this way:

 

Crisis of priorities: The elite is currently focused on ephemeral security (“the Russians are attacking”), with the demagogy that without a free country there will be neither pensions nor a future. Why?

 

However, commentators correctly observe: if the nation dies out on its own (demographic hole), there will be no one to defend that state.

 

Value vacuum: “Antanukas”’s idea of ​​the renaissance of faith says that in the past, people were united by an idea, community, and God, and today consumption (hedonism) is trying to unite us. When things become the goal of life, a pension of 420 euros seems not only small, but also humiliating.

 

Economic gap: We are catching up with Scandinavia, but we still do not have their accumulated capital. This causes constant dissatisfaction - we want to live like in Norway, but we still earn little. Numa-Numavičius takes our main money to the UK.

 

In short, we are not so much "spoiled" as fallen into a trap: we want Western dignity, but we are tempted to invest in weapons, while losing the spiritual foundation that helped our ancestors survive much more difficult times.

 

Kodėl taip gyvename? Išsipaikinome, ar “rusai gi puola”?

“Antanuks:

Aš gaunu 420 eur pensiją. Maistui kaip ir užtektų, ypač jei turi savo žemės ir jėgų joje kažką auginti. Tačiau apie žodį ,,orumas" reikėtų užmiršti. Ori pensija šiandien privalo būti skandinaviška - ne mažiau 8000 eur/mėn. Suprantu - mes ne Norway. Su be sovietine- okupacine praeitimi ir savo naftos šelfais.

 

Tačiau yra vienas bendravardiklis, galintis iš esmės keisti situaciją - tikėjimo renesansas. Nesvarbu pavadinimas - Jahvė, Perkūnas, Jėzus, Ošo ar Buda. Čia yra esmė, kuri pagelbėjo ištverti caro ochrankas, stalino gulagus ir brežnevinį zastojų - mes išlikome su 3,8 mln populiacija 1989 metais. Kartais be jokių pajamų tik su kaimišku ūkeliu bei 8 vaikais. kartais su katorginiu pamaininiu fabriko grafiku (mano aa tėvo 30 metų patirtis ,,Raudonajame spalyje").

 

Hedonizmas (viskas įskaičiuota ir dar papildomai skaičiuojama) veda į niekur. VZ, to pseudotikėjimo ruporas, privalėtų įsivesti papildomą ne bizniui skirtą skyrelį - ,,gyvenimo prasmės paieškos".

AAAAkvadratu:

Skirtų už antrą ir paskesnį vaiką po 50-100 tūkstančius eurų, momentaliai pasiektume 30 tūkstančių kūdikių per metus, kas kainuotų ne daugiau 2 milijardų eurų išmokom. Pvz. vien gynybai išleidžiam 5 milijardus eurų per metus. Nesakau, kad gynybai nereikia, bet čia jau prioritetų klausimas. Rizikos ne ką mažesnės išmirt, nei kad tie patys rusai užpuls.”

 

Tai – amžinas konfliktas tarp išgyvenimo tarp gobšuolių, rėkiančių apie gynybą, saugumą ir gyvenimo kokybės (orios senatvės, šeimų gerovės). Čia pacituoti komentarai paliečia tris esmines priežastis, kodėl jaučiamės būtent taip:

 

    Prioritetų krizė: Elitas šiuo metu fokusuojasi į efemerinį saugumą („rusai puola“), su demagogija, kad be laisvos šalies nebus nei pensijų, nei ateities.

 

Tačiau komentatoriai teisingai pastebi: jei tauta išmirs pati (demografinė duobė), nebus kam tos valstybės ginti.

 

    Vertybinis vakuumas: „Antanuko“ mintis apie tikėjimo renesansą sako, kad anksčiau žmones jungė idėja, bendruomenė ir Dievas, o šiandien mus bando jungti vartojimas (hedonizmas). Kai daiktai tampa gyvenimo tikslu, 420 eurų pensija atrodo ne tik maža, bet ir žeminanti.

    Ekonominis atotrūkis: Mes lygiuojamės į Skandinaviją, bet vis dar neturime jų sukaupto kapitalo. Tai sukelia nuolatinį nepasitenkinimą – norime gyventi, kaip Norvegijoje, bet uždirbame vis dar mažai. Numa-Numavičius išsiveža mūsų pinigus į Amgliją.

 

Trumpai tariant, mes ne tiek „išsipaikinome“, kiek patekome į spąstus: norime vakarietiško orumo, bet esame viliojami investuoti į ginklus, kartu prarasdami dvasinį pamatą, kuris padėjo protėviams išgyventi kur kas sunkesnius laikus.

 

Pelvic organ prolapse in women – a doctor reveals what it means

  

“Pelvic organ prolapse is rarely talked about in society, although this condition affects many women with age. Some of them learn about it by chance during a preventive examination, others begin to worry after feeling physical changes. However, obstetrician-gynecologist Dr. Gediminas Mečėjus, a doctor at the “Hila” Medical Diagnostic and Treatment Center, emphasizes that it is first important to understand the nature of this phenomenon and abandon the stereotypical view that every anatomical change means a disease.

 

“Pelvic organ prolapse is often associated with natural changes in the body that occur over the years. This is a physiological process and we must always start from the fact that this is a normal state for a woman. When talking about possible corrections or treatment, we must first realize that this is a natural part of life and one of the stages of aging,” says Gediminas Mečėjus, an obstetrician-gynecologist at “Hila”. Why does pelvic organ prolapse occur? The doctor emphasizes that the main mechanism of pelvic organ prolapse is related to changes in connective tissue. This tissue performs a supporting function in the body, therefore, changes in its properties over time lead to anatomical changes, the press release says. “Dentists advise”: vaccinations against the Human Papillomavirus – prevention of oncological disease “With age, the amount of hyaluronic acid decreases, changes in the structure of elastin occur, tissues become less elastic and more prone to stretching. For this reason, the support that holds the pelvic organs weakens, which can lead to their prolapse,” says G. Mečėjus. The doctor emphasizes that genetic factors, pregnancy and childbirth, increased abdominal pressure or intense physical exertion may play a certain role. However, the doctor emphasizes that these factors are not the only ones, therefore it is important to assess the individual situation in each case.

 

According to the specialist, we usually tend to assess aging only through biological changes, but it is a much broader process that includes various changes in the body and human experience. “Biological aging is manifested by slower cell renewal, changes in hormonal balance, decreasing muscle mass and a weakening immune system. Over the years, the structure of connective tissue also changes,” the doctor explains. However, aging is not limited to biological changes alone – an important place is also occupied by psychological human development and social changes. Life experience accumulates over the years, emotion regulation, decision-making and attitude to everyday situations change.

 

There are treatment methods, the most important thing is an individual solution

 

According to G. Mečejs, treatment of pelvic organ prolapse must always be individual and tailored to the specific patient. Age, general health status, physical activity, concomitant diseases, as well as a woman’s sex life and personal expectations are assessed. “Today, it is increasingly recognized that an active life and sexual relations can be important at different ages, therefore treatment methods are selected taking into account these aspects. The most important thing is to provide women with clear information and help them understand the changes in their body,” the doctor says. According to him, nowadays there are already various solutions that allow to effectively reduce symptoms and improve a woman's well-being. The doctor emphasizes that in many cases individually adapted rehabilitation programs can be applied.

 

"Physiotherapy is especially effective, during which the pelvic floor, abdominal and back muscles are strengthened, their coordination and endurance are improved. Modern technologies can also be applied - biofeedback systems, which allow for more precise control of muscle work, and various physiotherapy procedures, such as electrostimulation, functional magnetic stimulation or radiofrequency therapy," says G. Mečejs. The Hila Rehabilitation and Sports Medicine Center offers women individual rehabilitation programs, which include a detailed examination, doctor's consultations, instrumental examinations, physiotherapy and, if necessary, modern physiotherapy procedures.

 

“Rehabilitation measures should be applied after consultation with an obstetrician-gynecologist, especially in cases where there are insufficient indications for surgical treatment. However, it is very important not to rush in the first year after childbirth, when the body is still recovering naturally. Such measures can be useful for women who experience emotional discomfort due to body changes or aging, as well as when dealing with urinary incontinence, pelvic floor weakness or discomfort in daily activities,” the doctor says.

 

Treatment is not required in every case However, according to the specialist, the mere identification of anatomical changes does not mean that medical intervention is necessary. The decision on treatment is always determined by the symptoms experienced by the woman and their impact on daily life. “In medicine, several stages of pelvic organ prolapse are distinguished, but early ones are often considered the norm and do not require treatment. We can find the first stage of prolapse in almost every woman over 60 years of age, and this is normal,” says the doctor. Treatment is usually considered when pronounced symptoms appear – discomfort, urination disorders, bleeding or a significant deterioration in the quality of life.”