„Grafas fon Rumfordas buvo ir palaiminimas, ir prakeiksmas vokiečių virtuvei. Garsiosios Rumfordo sriubos, išgelbėjusios milijonus gyvybių, bet ir padariusios ilgalaikės žalos, kūrėjas XVIII amžiaus pabaigoje buvo nenuilstamas žmogus. Šis vyras, kuris visai nebuvo virėjas, o kareivis ir politikas, fizikas ir filantropas, ginklų išradėjas ir visuomenės reformatorius, išrado šį itin maistingą patiekalą. Tirštas, kaip košė, beskonis, kaip pasta, jis daugiausia sudarytas iš perlinių miežių – lukštentų miežių augalo grūdų. Jis ne tik maitino Rumfordo darbdavio, Bavarijos elektoriaus Karlo Teodoro, armijas, bet ir buvo dalijamas vargingiausiems vargšams vargšų namuose. Už tris pfenigus per dieną galima pamaitinti žmogų, gyrėsi grafas, neatsižvelgdamas į tai, kad tuo ilgam įtvirtina perlinių miežių, kaip vargšų maisto, reputaciją ir dviem šimtmečiams sugadina jų, kaip delikateso, statusą.
Jis vis dar prisiminė nuolatinius klientus, kurie dėl to skundėsi.“ Sascha Stembergas, vadovaujantis Stembergų šeimos restoranui Bergisches Land regione, įkurtam 1864 m. ir dabar jau penktos kartos, sako, kad kai kurie žmonės atkakliai atsisakydavo valgyti jo miežių sriubos, remdamiesi traumuojančiais vaikystės prisiminimais. Jis ten reguliariai patiekia tariamai proletarišką sriubą. Nepaisant prastos reputacijos, ji yra namų klasika nuo jo prosenelių laikų, o miežiai ant jo stalo pasirodo ir daugeliu kitų formų.
„Jei su ja elgiamasi atsargiai ir dėmesingai, tai nuostabus ingredientas, ypač dėl to, kad didelis krakmolo kiekis leidžia jam sugerti kitų ingredientų spalvą ir skonį“, – sako Stembergas.
Žmonės šios nuomonės laikosi jau 10 000 metų, todėl miežiai yra vienas seniausių jų pagrindinių maisto produktų. Mesopotamijoje ir faraonų Egipte tai buvo pagrindinis produktas, senovės graikai iš jo gamino alų, o romėnų gladiatoriai jį valgydavo didžiuliais kiekiais, nes tai suteikdavo jiems gyvybinės energijos mūšiams. Romėnai juos praminė „hordearii“ – miežių valgytojais. Tačiau per šimtmečius šių, dabar jau nuobodžiai paruoštų, grūdų reputacija nuolat prastėjo – kol atsirado grafas Rumfordas ir ją visiškai išnaikino. Vis dėlto tai gamtos lobynas, turintis mažai riebalų, daug skaidulų ir sudėtinių angliavandenių gladiatorių energijos atsargoms, taip pat gausybę B grupės vitaminų, geležies, magnio, fosforo, folio rūgšties ir beta gliukanų – visko, ko reikia sveikai žarnynui, atspariai nervų sistemai ir stipriai imuninei sistemai. Štai kodėl senovės Europoje jie buvo naudojami, kaip vaistas ir iki šiol naudojami tradicinėje kinų medicinoje.
Nuo tada, kai jo tėvas Walteris pristatė novatorišką dviejų virtuvių po vienu stogu ir prie vieno stalo „Haus Stemberg“ restorane koncepciją – vienoje patiekiamas nepriekaištingas naminis maistas, kitoje – aukščiausios klasės virtuvė, kuri nuo 2014 m. turi „Michelin“ žvaigždutę, – Sascha Stemberg nuolat tobulino sriubą. Dabar daržovės supjaustomos į geriausius „brunoise“ kubelius, kruopščiai laikomasi ingredientų tvarkos, kad virimo laikas būtų sinchronizuotas, o šoninė ir svogūnai kepami labai lėtai, kad išsiskirtų visi jų aromatai. Perlinės kruopos turi būti kietos, kaip rizotas, nes perkeptos greitai tampa gleivėtos. Rūkyta dešra turi būti plona, kaip pirštas, du kartus rūkyta ir įvyniota į ėrienos žarnas, nes tik tada keptos bus gražios ir traškios.
Ir šefas turi dar vieną patarimą: jis rekomenduoja sriubą paruošti vieną ar tris dienas iš anksto ir tada leisti jai uždengtai būti šaldytuve, kad visi ingredientai susimaišytų ir atsiskleistų visas jų skonis.
Žinoma, tai netaikoma rūkytai dešrai, kuri kepama minutę, ir – labai svarbu – į sriubą įdedama jos lydytų riebalų. Taip perlinių kruopų sriuba tampa delikatesu, ir kai jo kolegos, turintys vieną, dvi ar tris „Michelin“ žvaigždutes, pietauja pagal jo gurmanišką meniu, Sascha Stemberg sako „pasitikėdami juo“, jie visada prašydavo jo versijos Rumfordo sriubos, kaip papildomo patiekalo.
Miežių sriuba su kepta dešra (4 porcijos)
Nulupkite 1 nedidelį baltąjį svogūną ir smulkiai supjaustykite. Supjaustykite 150 g rūkytos šoninės griežinėlių. Nulupkite, nuplaukite ir supjaustykite kubeliais 120 g vaškinių bulvių. Nulupkite, nuvalykite ir supjaustykite kubeliais 1 morką ir 100 g saliero šaknies. Perpjaukite 1 porą išilgai per pusę (ne per storą, tik baltąją dalį), nuplaukite ir supjaustykite plonais pusžiedžiais.
Puode pakaitinkite 80 ml alyvų aliejaus ir ant vidutinės ugnies 8–10 minučių pakepinkite svogūną, tada šoninę, kol taps permatoma. Įdėkite 120 g perlinių miežių ir trumpai pakepinkite. Po maždaug 5 minučių įpilkite 1,2 l jautienos sultinio, 1 lauro lapą ir 1 valg. šaukštą džiovintų mairūnų. Troškinkite neuždengę ant vidutinės ugnies apie 15 minučių. Tada sudėkite bulves, o dar po 10 minučių – morką ir salierą. Galiausiai sudėkite porą, užvirinkite ir vėl pagardinkite druska bei pipirais. Nukelkite nuo ugnies ir palikite 30 minučių.
250 g šviežios rūkytos dešros supjaustykite įstrižai plonais griežinėliais arba mažais kubeliais. Keptuvėje ant vidutinės ugnies ištirpinkite 1 valg. šaukštą skaidrinto sviesto ir kepkite dešros gabalėlius, kol lengvai apskrus. Patiekdami, jei reikia, pašildykite miežių sriubą ir supilkite ją į gilias lėkštes arba dubenėlius. Ant viršaus uždėkite dešros gabalėlių ir lydytų riebalų, pabarstykite 4 valg. šaukštais smulkiai supjaustytų laiškinių česnakų.” [1]
1. Die Leibspeise der Gladiatoren: Graupensuppe ist für viele Menschen das reine Grauen, der Inbegriff einer geschmacklosen Armenspeise - höchste Zeit, die Version des Sternekochs Sascha Stemberg zu probieren. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 09 Jan 2026: 14. JAKOB STROBEL Y SERRA