„Straipsnyje „Ko nori Putinas, Xi ir Khamenei“ (WSJ, oped, gruodžio 28 d.) Aaronas MacLeanas pabrėžia, kad pasaulis yra pavojinga vieta, apgyvendinta valstybių, kurių interesai skiriasi, o kartais ir žiauriai kertasi. Šią nuolatinę tikrovę jis bando įrėminti ne kaip tarptautinės sistemos gamyklinę aplinką, o kaip neseniai įvykusio pasaulio padalijimo į demokratijas ir autokratijas artefaktą.
Šis manichėjiškas rėmas nereikalingas. Mums nereikia remtis autokratijos abstrakcija, kad paaiškintume Rusijos norą neutralizuoti Ukrainą ar Irano siekį turėti branduolinį ginklą ar Pekino siekį dominuoti Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje. Tai neprideda jokios analitinės vertės. Vienintelė abstrakcijos funkcija – tarptautinę politiką suformuluoti, kaip moralės pjesę, kurioje mes esame herojai, o jie – piktadariai. Tai gali būti gera drama, tačiau tai nepadeda sumažinti didelio karo pavojaus ar suvaldyti konfliktų ir konkurencijos dinamikos, kuri yra visų tarptautinių sistemų esminė dalis.
Prof. Andrew A. Lathamas
Makalesterio koledžas
St. Paul, Minn."[1]
Lietuvoje mes be šios moralės pjesės gyventi negalime. Taip įsitraukėme herojiškai mosikuoti auksiniais šaukštais, kad greitai bankrutuosime.
1. Heroes, Villains and International Relations
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 05 Jan 2022: A.14.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą