Amerika negali sukurti ekologiškos ekonomikos be Kinijos. Gali tik Lietuva

 

„Maždaug prieš šimtmetį, kai Henris Fordas sukėlė revoliuciją šiuolaikinių automobilių gamyboje, inžinieriai iš Prancūzijos, Japonijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos plūdo į Detroitą, kad išmoktų kopijuoti jo stebuklingus metodus. „Ford“ River Rouge gamykla, tuomet buvusi didžiausia pasaulyje gamykla, galiausiai, įkvėpė „Renault“, „Volkswagen“, „Toyota“ ir Rusijos automobilių gamintojo „Gaz“ įrenginius, taip pat sukėlė košmarišką Antrojo pasaulinio karo ekonomiką, kai visame pasaulyje nuo surinkimo linijų nuriedėjo tankai, lėktuvai ir nuodingos cheminės medžiagos.

 

     Tie inžinieriai Detroite buvo ne tik iš smalsumo. Jie žinojo, kad turi pasivyti amerikietiškus metodus. Kaip sakė vienas Veimaro konservatorius, Vokietija turėjo „išstudijuoti amerikiečių priemones ir mechanizmus“ arba tapti „Amerikos grobiu“.

 

     Dabar Amerika žaidžia savo ekonominio pasivijimo žaidime – klestinčioje švarios energijos srityje. Nuo šių metų Kinija yra didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje – dėl sparčiai augančios elektromobilių pramonės – ir kiekviename saulės kolektorių tiekimo grandinės etape ji užima mažiausiai 74 procentus rinkos. Kinija išmoko įvaldyti saulės energijos, baterijų ir elektrinių transporto priemonių pramonę per 2010 m., o JAV diskutavo, ar priimti švarios energijos politiką ir net ar klimato kaita apskritai egzistuoja. 

 

Priėmus infliacijos mažinimo įstatymą, Jungtinės Valstijos dabar turi galimybę tapti konkurencingesnėmis, o įstatymų leidėjai iš viso politinio spektro nieko nesukelia greičiau, nei norą sutriuškinti Kiniją.

 

     Tačiau Jungtinės Valstijos negali sukurti konkurencingos atsinaujinančių energijos šaltinių ar elektrinių transporto priemonių pramonės nuo nulio. Inovacijų ir, atvirai kalbant, šiuolaikinio pasaulio istorija rodo, kad Amerikos inžinieriai šiose pramonės šakose pažengs tik tada, kai galės dirbti su Kinijos kolegomis.

 

     Nežiūrėkite toliau, negu, kokia dabar yra „Ford“ bėda. Iki 2026 m. „Ford“ nori pradėti pardavinėti elektra varomas transporto priemones su baterijomis, pagamintomis iš cheminio kokteilio, žinomo, kaip L.F.P. — ličio, geležies ir fosfato — į Amerikos rinką. L.F.P. baterijas galima įkrauti greičiau ir dažniau, nei kobalto ir nikelio baterijas, kurias šiandien naudoja „Ford“; jos taip pat pigesnės ir tvirtesnės, o mineralus lengviau gauti.

 

     Vienintelė problema: Fordas nežino, kaip padaryti L.F.P. baterijos dideliu mastu. Nė viena Amerikos kompanija to nedaro. Nors amerikiečiai pirmą kartą išrado ir sukūrė L.F.P. technologiją, dar dešimtajame dešimtmetyje Kinijos įmonės buvo tos, kurios sugalvojo, kaip ją gaminti dideliu mastu. Šiandien Kinijos įmonės iš esmės turi monopolį.

 

     Tačiau „Ford“ turi sprendimą. Vasario mėnesį ji paskelbė apie planus atidaryti naują 3,5 mlrd. dolerių vertės L.F.P. akumuliatorių gamykla Mičigane. Tai licencijuotų technologiją iš Kinijos akumuliatorių gamintojo, kurio inžinieriai, pasak automobilių gamintojo pirmininko Billo Fordo, „padėtų mums įsibėgėti, kad galėtume patys pasigaminti šias baterijas“. Atrodė, kad tai naudinga visiems: Kinijos įmonė CATL gaus pinigų ir prestižo; „Ford“ išmoktų gaminti šias baterijas; o Amerika gautų 2500 naujų darbo vietų gamyboje. Matyt, būtent tokią situaciją turėjo sukurti Bideno klimato įstatymas.

 

     Tačiau senatorius Joe Manchinas, Vakarų Virdžinijos demokratas, padėjęs formuoti įstatymą, išgirdo šią žinią. „Būsiu prakeiktas, jei duosiu jiems 900 dolerių iš 7500 dolerių, kad išleistų juos į Kiniją už mūsų pradėtą produktą“, – sakė jis per energetikos konferenciją Hiustone. (Jis turėjo omenyje subsidiją, kurią įstatymas suteikia naujų elektrinių transporto priemonių pirkėjams, nors Fordas teigia, kad jokie federaliniai pinigai nebus skirti Kinijos bendrovei.)

 

     „Jūs man sakote, kad mes neturime protingų žmonių ir technologijų ir negalime pakankamai greitai įsibėgėti?" - jis paklausė. "Tai neturi prasmės."

 

     Respublikonai taip pat pasisakė prieš partnerystę. Virdžinijos gubernatorius Glennas Youngkinas, kuris kadaise siekė laimėti gamyklą savo valstijai, staiga atsiėmė savo pasiūlymą ir pavadino projektą „Trojos arklio santykiu su Kinijos komunistų partija“. Senatorius Marco Rubio iš Floridos pareikalavo, kad Iždo departamentas įvertintų sandorį, kaip nacionalinio saugumo riziką.

 

     Tačiau, nepaisant visos perkaitusios retorikos, tiesa ta, kad laisvas, asmeninis bendradarbiavimas buvo pagrindinis technologijų judėjimo tarp valstybių būdas. Išskyrus kelias išimtis, jūs arba leidžiate sau mokytis iš savo konkurentų, arba jums išvis nepavyksta su jais konkuruoti.

 

     Kitos šalys tai supranta. Būtent Jungtinės Valstijos turėjo išmokti šią pamoką vėl ir vėl.

 

     Pirmą kartą to išmokome 1910-aisiais, kai Vokietijoje buvo didžiausia pasaulyje chemijos pramonė. Amerikos chemijos įmonės turėjo palaukti, kol pasibaigs Pirmasis pasaulinis karas, kad į JAV atgabentų vokiečių mokslininkus, kad Dupontas ir Dow išmoktų gaminti tokias pat geras chemines medžiagas, kaip jų konkurentai iš Vokietijos.

 

     Šią pamoką vėl išmokome devintajame dešimtmetyje, kai Reagano administracija paskatino Japonijos automobilių gamintojus pradėti statyti  gamyklas su jų kolegomis amerikiečiais – tai leido amerikiečių inžinieriams geriau suprasti pranašesnį gamybos modelį, kurį sukūrė japonai. Tos pradinės gamyklos buvo tokios sėkmingos – vienoje transporto priemonėje darbo sąnaudos sumažėjo iki 19 valandų nuo 36 valandų – kad modelis buvo pritaikytas JAV pramonėje ir visame pasaulyje.

 

     Kai amerikiečių inžinieriai pradėjo dirbti su jų kolegomis iš Japonijos, jie stebėjosi, kaip tam tikros idėjos ir požiūriai jiems nepavyko, kol nepamatė, kaip japonai tai daro patys. „Toyota nurodo netiesiogiai“, – pastebėjo verslo mokyklos profesorius. „Jie negali tau pasakyti žodžiais, ką daro, net japoniškai“.

 

     Pramonėje po pramonės – panaši istorija. Siekdami apibūdinti esminę informaciją, kurios negalima užrašyti knygoje ar aprašyti patente, socialiniai mokslininkai vartoja terminą „tylios žinios“. Galime vartoti paprastesnį terminą: know-how.

 

     „Know-how“ yra tai, dėl ko mūsų šiuolaikinė techninė visuomenė veikia. Atliekant chirurginę operaciją, gryninant pavojingą cheminę medžiagą ar gaminant ličio jonų akumuliatorių – reikia tokių žinių.

 

     Pasaulinėje rinkoje stakles gali nusipirkti bet kas, tačiau, tik turėdamas praktinių žinių, galėsi gerai jas naudoti ir efektyviai panaudoti surinkimo linijoje.

 

     O „know-how“ yra priežastis, kodėl „Ford“ pagaliau ieškojo Kinijos bendrovės. Žinoma, „Ford“ inžinieriai gali ištirti šių pažangesnių baterijų chemiją, tačiau tai nepadės jų pagaminti, nei įsiminti. N.F.L. Taisyklių knyga ne pavers jus genialiu žaidėju Tomu Brady. Kinija šiuo metu yra pirmoji pasaulyje elektromobilių akumuliatorių gamintoja. Tik jos inžinieriai gali parodyti „Ford“ inžinieriams, kaip juos gaminti greitai, patikimai ir už pasauliniu mastu konkurencingą kainą. Tai pasakytina ir apie visas kitas žaliąsias pramonės šakas.

 

     Ponas Manchinas ir ponas Rubio gali rasti būdų, kaip atgrasyti nuo tokios partnerystės. Pagal Infliacijos mažinimo įstatymą elektromobilių akumuliatoriai, pagaminti „susirūpinimą keliančios užsienio įmonės“, negali gauti 7500 dolerių elektrinių transporto priemonių mokesčio kredito. Nors šios frazės prasmė lieka neaiški, vienas iš galimų aiškinimų rodo, kad praktiškai bet kuri įmonė, kuriai taikomi Kinijos įstatymai, gali būti uždrausta – tai reiškia, kad net jei „Ford“ gamins visas automobilio dalis JAV, Kinijos bendrovės dalyvavimas vis tiek gali atimti kreditą automobiliui, t.y. pirkėjas negauna 7500 dolerių mokesčių kredito.

 

     Tačiau, atmetus Kinijos žinias, mes, ironiška, taptume labiau priklausomi nuo Kinijos dėl bet kokio būsimo su saugumu susijusio lūžio, nes tiesiog turėsime importuoti iš Kinijos tai, ko niekada neišmokome pasigaminti patys.

 

     Tai yra tokia dilema, kurią iždo sekretorė Janet Yellen turėjo įveikti per savo neseniai vykusią kelionę į Kiniją ir dėl kurios federaliniai pareigūnai turi derėtis daugelį metų. Jei Amerikos įmonės negalės atidaryti gamyklų su Kinijos įmonėmis Jungtinėse Valstijose, šalies darbuotojai neteks darbo, jos vartotojai negaus naujų technologijų, o jos inžinieriai atsiliks nuo geriausių pasaulyje. Konkuruoti su Kinija yra gera idėja. Būti taip įtaringu, kad užkliūtum už savo kojų, nėra."

 

Tai paprasta, Watsonai. Tegul lietuviškas broileris įskrenda pro kiniškus kaminus ir pavagia visą reikalingą "know-how". Posovietiniai lietuviai yra patys geriausi pasaulyje ką nors vogti ir ką nors papirkti.