Is America’s Economy Entering a New Normal?

"Policymakers are wrestling with the reality that the pandemic may mark a turning point in the nation’s economic plot.

The pandemic, and now the operation to protect Donbas, have altered how America’s economy functions. While economists have spent months waiting for conditions to return to normal, they are beginning to wonder what “normal” will mean.

Some of the changes are noticeable in everyday life: Work from home is more popular, burrito bowls and road trips cost more, and buying a car or a couch made overseas is harder.

But those are all symptoms of broader changes sweeping the economy — ones that could be a big deal for consumers, businesses and policymakers alike if they linger. Consumer demand has been hot for months now, workers are desperately wanted, wages are climbing at a rapid clip, and prices are rising at the fastest pace in four decades as vigorous buying clashes with roiled supply chains. Interest rates are expected to rise higher than they ever did in the 2010s as the Federal Reserve tries to rein in inflation.

History is full of big moments that have changed America’s economic trajectory: The Great Depression of the 1930s, the Great Inflation of the 1970s, and the Great Recession of 2008 are examples. It’s too early to know for sure, but the changes happening today could prove to be the next one.

Economists have spent the past two years expecting many of the pandemic-era trends to prove temporary, but that has not yet been the case.

Forecasters predicted that rapid inflation would fade in 2021, only to have those expectations foiled as it accelerated instead. They thought workers would jump back into the labor market as schools reopened from pandemic shutdowns, but many remain on its sidelines. And they thought consumer spending would taper off as government pandemic relief checks faded into the rearview mirror. Shoppers have kept at it.

Now, Russia’s operation to protect Donbas and sanctions against it threatens to roil the global geopolitical order, yet another shock disrupting trade and the economic system.

For Washington policymakers, Wall Street investors and academic economists, the surprises have added up to an economic mystery with potentially far-reaching consequences. The economy had spent decades churning out slow and steady growth clouded by weak demand, interest rates that were chronically flirting with rock bottom, and tepid inflation. Some are wondering if, after repeated shocks, that paradigm could change.

“For the last quarter century, we’ve had a perfect storm of disinflationary forces,” Jerome H. Powell, the Fed chair, said in response to a question during a public appearance this week, noting that the old regime had been disrupted by a pandemic, a large spending and monetary policy response, and a operation to protect Donbas that was generating “untold” economic uncertainty. “As we come out the other side of that, the question is, what will be the nature of that economy?” he asked.

The Fed began to raise interest rates this month in a bid to cool the economy down and temper high inflation, and Mr. Powell made clear this week that the central bank planned to keep lifting them — perhaps aggressively. After a year of unpleasant price surprises, he said the Fed will set policy based on what is happening, not on an expected return to the old reality.

 “No one is sitting around the Fed, or anywhere else that I know of, just waiting for the old regime to come back,” Mr. Powell said.

The prepandemic normal was one of chronically weak demand. The economy today faces the opposite issue: Demand has been supercharged, and the question is whether and when it will moderate.

Before, globalization had weighed down both pay and price increases, because production could be moved overseas if it grew expensive. Gaping inequality and an aging population both contributed to a buildup of saving stockpiles, and as money was held in safe assets rather than being put to more active use, it seemed to depress growth, inflation and interest rates across many advanced economies.

Japan had been stuck in the weak inflation, slow-growth regime for decades, and the trend seemed to be spreading to Europe and the United States by the 2010s. Economists expected those trends to continue as populations aged and inequality persisted.

Then came the coronavirus. Governments around the world spent huge amounts of money to get workers and businesses through lockdowns — the United States spent about $5 trillion.

The era of deficient demand abruptly ended, at least temporarily. The money, which is still chugging out into the U.S. economy from consumer savings accounts and state and local coffers, helped to fuel strong buying, as families snapped up goods like lawn mowers and refrigerators. Global supply chains could not keep up.

The combination pushed costs higher. As businesses discovered that they were able to raise prices without losing customers, they did so. And as workers saw their grocery and Seamless bills swelling, airfares climbing and kitchen renovations costing more, they began to ask their employers for more money.

Companies were rehiring as the economy reopened from the pandemic and to meet the burst in consumption, so labor was in high demand. Workers began to win the raises they wanted, or to leave for new jobs and higher pay. Some businesses began to pass rising labor costs along to customers in the form of higher prices.

The world of slow growth, moderate wages gains and low prices evaporated — at least temporarily. The question now is whether things will settle back down to their prepandemic pattern.

The argument for a return to prepandemic norms is straightforward: Supply chains will eventually catch up. Shoppers have a lot of money in savings accounts, but those stockpiles will eventually run out, and higher Fed interest rates will further slow spending.

As demand moderates, the logic goes, forces like population aging and rampant inequality will plunge advanced economies back into what many economists call “secular stagnation,” a term coined to describe the economic malaise of the 1930s and revived by the Harvard economist Lawrence H. Summers in the 2010s.

Fed officials mostly think that reversion will happen. Their estimates suggest low inflation and slow growth will be back within a few years, and that interest rates will not have to rise above 3 percent to achieve that moderation. Market pricing also suggests inflation will slow with time, albeit to higher levels than investors expected in 2018 and 2019.

But some of today’s trends look poised to linger, at least for a while. Job openings are plentiful, but the working age population is growing glacially, immigration has slowed, and people are only gradually returning to work from the labor market’s sidelines. Labor shortages are fueling faster wage gains, which could sustain demand and enable companies to charge higher prices.

Given that, some policymakers and economists have said there is a chance that the economy is at an inflection point.

It is possible that “the massive fiscal and monetary intervention in response to Covid-19 has moved the economy to a higher-pressure, higher-inflation equilibrium, with people earning more and spending more than before,” Neel Kashkari, president of the Minneapolis Fed, wrote in a recent essay.

Global forces could exacerbate those trends. The past year’s supply chain issues could inspire companies to produce more domestically — reversing years of globalization and chipping away at a force that had been holding down wage and price growth for decades. The transition to greener energy sources could bolster investment, pushing up interest rates and at least temporarily lifting costs.

“The long era of low inflation, suppressed volatility, and easy financial conditions is ending,” Mark Carney, the former head of the Bank of England, said in a speech on Tuesday, speaking of the global economy. “It is being replaced by more challenging macro dynamics in which supply shocks are as important as demand shocks.”

Russia’s operation to protect Donbas and Western sanctions, which has the potential to rework global trade relationships for years to come, could leave a more lasting mark on the economy than the pandemic did, Mr. Carney said.

“The pandemic marks a pivot,” Mr. Carney told reporters. “The bigger story is actually the operation to protect Donbas. That is crystallizing — reinforcing — a process of de-globalization that had begun.”

Mr. Summers said that the current period of high inflation and repeated shocks to supply marked “a period rather than an era.” It is too soon to say if the world has fundamentally changed. Over the longer term, he puts the chances that the economy will settle back into its old regime at about 50-50.

“I don’t see how anyone can be confident that secular stagnation is durably over,” he said. On the other hand, “it is quite plausible that we would have more demand than we used to.”

That demand would be fueled by government military spending, spending on climate-related initiatives and spending driven by populist pressures, he said.

In any case, it could take years to know what the economy of the future will look like.

What is clear at this point? The pandemic, and now geopolitical upheaval, have taken the economy and shaken it up like a snow globe. The flakes will eventually fall — there will be a new equilibrium — but things may be arranged differently when everything settles."

„Atvykti į darbą 9 val., išvykti 5 val. ir dirbti biuruose – tai tiesiog kvaila“

 

  „Žmonės nori gyventi Manhetene tiek, kiek kada nors norėjo. Problema ta, kad per mažai žmonių nori ten dirbti.

 

    O Manheteno vidurio rajone (Midtaune), kuriame penkias dienas per savaitę važinėjama į darbą ir atgal, tai yra tokia didelė problema, kad po dešimtmečių, kai šalyje šis buvo dominuojantis biurų rajonas, nekilnojamojo turto vystytojai ir miestų planuotojai bando įsivaizduoti, ką dar jie gali pasiūlyti.

 

    Gyvenamųjų namų pusėje Manheteno butų nuoma klesti, o pardavimai pasiekia rekordinius lygius.

 

    Tačiau biurai Midtaune pritraukia vos trečdalį jų prieš pandemiją dirbančių darbuotojų.

 

    „Nėra abejonių, kad Midtaunas turės išradinėti save iš naujo“, – sakė Chrisas Jonesas, vyresnysis mokslinis bendradarbis iš Regioninio plano asociacijos, miestų planavimo grupės.

 

    P. Jonesas sakė, kad turizmas, viešojo transporto atnaujinimas ir dinamiškesnės, į pėsčiuosius orientuotos gatvės padėtų Midtaunui pritraukti reikiamus žmones. "Perėjimas bus sunkus. Tai bus sunku mažoms įmonėms ir mažai uždirbantiems darbuotojams, kurie neturi išteklių prisitaikyti", - sakė jis.

 

    Kadangi biurams kyla sunkumų, miesto ir valstijos pareigūnai diskutuoja apie Niujorko zonavimo pertvarkymą, kad būtų galima statyti daugiau būstų, įskaitant Midtaunui. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. vyriausybės subsidijos padėjo privilioti žmones į žemesnį Manheteną, kur pareigūnai perkėlė nenaudojamas biurų patalpas paversti butais dar prieš teroristinius išpuolius.

 

    Tačiau planuotojai skeptiškai vertina, ar Midtaune galėtų arba turėtų ieškoti būsto, kad išsaugotų kaimynystę. Daugelis Midtauno pastatų turi didelius plotus ir negali būti taip lengvai paverčiami butais, kaip XX a. dešimtajame dešimtmetyje buvo statomi siauresni pastatai miesto centre.

 

    Tam tikra prasme Midtaunas jau atrodo šiek tiek kitaip. „Pebble Bar“ atidarytas prieš kelias savaites Rokfelerio centre ir buvo sukurtas taip, kad būtų prabangesnis ir jaukesnis nei kitos Midtauno laimingosios valandos vietos, sakė vadovaujantis partneris Julianas Brizzi. Pasak jo, bare patiekiami jūros gėrybės, o ne Buffalo sparneliai, o jo tikslas – būti vieta, kur žmonės ateina pabūti, o ne išgerti alaus pakeliui į traukinį.

 

    „Mes visada įsivaizdavome, kad tai būtų apsidraudimas nuo bet kokių apimties svyravimų tarp biuro ar nuotolinio darbo“, – sakė ponas Brizzi. „Visada ketinome valdyti verslą Midtauno mieste, kuris nebuvo priklausomas nuo to, kad žmonės buvo priversti ten eiti dirbti.

 

    Remiantis Niujorko valstijos kontrolieriaus Thomaso DiNapolio spalio mėnesio ataskaita, Midtauno išlikimas yra labai svarbus Manhetenui, kuriame praėjusiais metais buvo beveik 11% visų biurų inventoriaus JAV. 2019 m. biurų sektoriuje dirbo 1,6 milijono žmonių – trečdalis visų Niujorko darbo vietų – ir sudarė du trečdalius miesto bendrojo produkto.

 

    Nekilnojamojo turto įmonės „Colliers“ duomenimis, biurų užimtumas Manhetene – laisvų ir netrukus atlaisvintų patalpų matas – vasario mėnesį pasiekė rekordinį 17,4 proc.

 

    Manheteno biurai šiuo metu yra mažiau paklausūs, nei buvo po rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių, kai kai kas svarstė, ar žmonės dar kada nors jausis saugūs, dirbdami dangoraižiuose.

 

    Prieš pandemiją Manhetene buvo vienas didžiausių ir judriausių biurų rajonų pasaulyje, kuriame kasdien dirbo daugiau, nei visi Hiustono gyventojai. Miesto planavimo departamento duomenimis, prieš trejus metus miestelyje dirbo 2,6 milijono žmonių, iš kurių 70 % važinėjo iš kitų miesto dalių ar priemiesčių.

 

    Dabar, po dvejų metų nuotolinio darbo, buvęs triukšmingas Midtown biurų rajonas jaučiasi daugiau nei šiek tiek tuščias. Žvilgtelėjus į biurų bokštus matosi laisvų kabinų aukštai. Kartą supakuoti priemiestiniai traukiniai atvyksta į Grand Central terminalą ir Niujorko Peno stotį, o keleivių skaičius yra mažesnis, nei pusė priešpandeminio lygio. Restoranai, barai ir parduotuvės, kurios priklausė nuo didelio pėsčiųjų srauto, nustojo veikti.

 

    Niujorke ir kituose šalies miestuose tampa aišku, kad net tada, kai žmonės jaučiasi saugūs eidami valgyti ar apsipirkti, dauguma nenori grįžti į savo kasdienes keliones.

 

    Niujorko meras Ericas Adamsas ir Niujorko gubernatorė Kathy Hochul ragino darbdavius ​​ sugrąžinti savo darbuotojus, tačiau tai buvo menka pagalba. Apsaugos bendrovės „Kastle Systems“ stebimi raktų perbraukimai rodo, kad Midtown biurai per pirmąsias dvi kovo savaites vos paleido trečdalį savo iki pandemijos dirbančių darbuotojų, nepaisant mažėjančio Covid-19 užsikrėtimo lygio.

 

    Net kai vis daugiau įmonių skelbia sugrįžimo į pareigas datas, daugelis taiko hibridinį modelį, kuris leis darbuotojams dalį savaitės dirbti nuotoliniu būdu.

 

    Tuo pačiu metu kooperatyvų ir butų pardavimas Manhetene pernai pasiekė rekordinį lygį, iš dalies dėl užsitęsusios paklausos po ribotos veiklos 2020 m. Vidutinė visų butų pardavimo kaina rajone viršijo 1,1 mln. dolerių. aukščiausias lygis per pastarąjį dešimtmetį po 2017 m., teigia Douglas Elliman Pranešimą parengė Milleris Samuelis.

 

    Po to, kai 2020 m., Manheteno nuomos išlaidos auga, nuomininkams konkuruojant dėl ​​riboto skaičiaus laisvų nekilnojamojo turto objektų. Remiantis Elliman ataskaita, vidutinė grynoji nuomos kaina vasario mėnesį pakilo iki 3630 dolerių per mėnesį, ty 7% didesnė, nei prieš dvejus metus.

 

    Jamesas Patchettas, buvęs Niujorko ekonominės plėtros korporacijos vadovas ir dabartinis daugiabučių namų savininko A&E Real Estate generalinis direktorius, sakė, kad žmonės vis tiek eis į biurą, tik ne taip dažnai, ir jiems reikės daugiau paskatų eiti prie savo darbo stalo.

 

    Pasak jo, vis daugiau kūrėjų ir savininkų į aukščiausios klasės restoranus žiūrės, kaip į patogumus savo pastatams, o ne kaip į nuomininkus. Vienas iš pavyzdžių yra restoranas „Le Pavillon“, „Daniel Boulud“ restoranas, esantis SL Green naujo biurų pastato „One Vanderbilt“ antrame aukšte, šalia „Grand Central“.

 

    Tačiau daugelyje gatvių netoli Grand Central tuščios parduotuvių vitrinos ir sunkiai besiverčiančios įmonės rodo dvejus metus smarkiai sumažėjusio pėsčiųjų srauto poveikį.

 

    Mažmeninės prekybos laisvos vietos aplink Grand Central pandemijos metu padvigubėjo – dabar laisvos maždaug penktadalis parduotuvių vitrinų, palyginti su 10 % 2019 m., teigia Grand Central Partnership, verslo tobulinimo rajonas, apimantis daugiau nei 900 prekybos plotų 70 kvadratinių kvartalų.

 

    „Phil's Stationery“ – biuro reikmenų parduotuvė Rytų 47-ojoje gatvėje, veikianti nuo 1973 m., sulaukia maždaug 80 % mažiau klientų, palyginti su prieš dvejus metus, sakė savininkas Samuelis Podemskis. Prieš pandemiją žmonės stovėjo eilėse norėdami nusipirkti užrašų knygelių, rašiklių ar rašalo kasečių. Dabar parduotuvė gali dirbti valandą be vieno kliento.

 

    Parduotuvė galėjo likti atidaryta dėl pono Podemskio santaupų ir nuomos mokesčio lengvatos iš nuomotojo.

 

    „Mes pasitikime biuro darbuotojais“, – sakė jis.

 

    Pandemijos metu Niujorkas patyrė staigų darbo vietų praradimą, o užimtumas ten atsigauna lėčiau, nei kitose srityse.

 

    Tarptautinė paslaugų darbuotojų sąjunga Vietinė 32BJ teigė, kad jos narių, dirbančių biurų pastatuose Manhetene, užimtumas vis dar sumažėjo 15%, palyginti su tuo, kas buvo prieš pandemiją. Daugiau, nei 1 000 komercinių biurų valytojų vis dar atleidžiami dėl nuotolinio darbo, o 2 000 darbuotojų, išėjusių į pensiją per pandemiją, darbo vietų neužimtos, pranešė profesinė sąjunga.

 

    Toronto universiteto Rotmano vadybos mokyklos ir miestų mokyklos profesorius Richardas Florida teigė, kad Midtown susiduria su seisminiais pokyčiais, panašiais į miesto pramonines zonų patirtus XX amžiaus pabaigoje, kai gamyklos buvo uždarytos ir pasitraukusios.

 

    „Centrinis verslo rajonas, apie kurį galvojame, yra paskutinis senojo pramonės amžiaus atodūsis“, – sakė ponas Florida. "Ši mintis, kad jūs turite supakuoti ir sukrauti šiuos biuro darbuotojus, o jie turi atvykti 9 val., išvykti 5 val., ir dirbti biuruose - tai tiesiog kvaila. Tai visiškai neatitinka žmonių darbo būdo." [1]

 

1. Midtown Manhattan Imagines Life With Fewer Office Workers
King, Kate; Ruiz, Roque; Putzier, Konrad.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 Mar 2022: B.1. 

"To commute in at 9 and leave at 5 and work in cubicle farms -- it's just silly"

"People want to live in Manhattan as much as they ever have. The problem is that not enough people want to work there.

And for Midtown Manhattan, a neighborhood built on the five-day-a-week commuter, that is a problem so momentous that after decades as the dominant office district in the country, real-estate developers and city planners are trying to imagine what else it can offer.

On the residential side, Manhattan apartment rentals are booming and sales are reaching record levels.

But offices in Midtown are attracting barely one-third of their pre-pandemic workforces.

"There's no question that Midtown is going to have to reinvent itself," said Chris Jones, senior research fellow at the Regional Plan Association, an urban-planning group.

Tourism, upgrades to public transit and more dynamic, pedestrian-centered streets would help Midtown attract the people it needs, Mr. Jones said. "The transition is going to be hard. It's going to be hard on small businesses and low-wage workers that don't have the resources to adapt," he said.

With offices struggling, city and state officials are discussing revamping New York City zoning to allow for more housing, including in Midtown. After Sept. 11, 2001, government subsidies helped lure people to lower Manhattan, where officials had moved to convert unused office space into apartments even before the terrorist attacks.

Planners, however, are skeptical Midtown could or should look to housing to save the neighborhood. Many Midtown buildings have large footprints and can't be converted into apartments as easily as the narrower buildings downtown were starting in the 1990s.

In some ways, Midtown is already looking a little bit different. Pebble Bar opened a few weeks ago in Rockefeller Center and was designed to be more upscale and intimate than other Midtown happy-hour spots, said managing partner Julian Brizzi. The bar serves seafood, not Buffalo wings, and aims to be a place where people come to linger rather than gulp down a beer on their way to catch the train, he said.

"We always envisioned that it would be a hedge against any sort of fluctuations in volume between in-office or remote work," Mr. Brizzi said. "It was always our intention to operate a business in Midtown that wasn't reliant on the fact that people were forced to go there to go to work."

Midtown's survival is critical for Manhattan, which was home to nearly 11% of all office inventory in the U.S. last year, according to an October report by New York state Comptroller Thomas DiNapoli. In 2019, the office sector employed 1.6 million people -- a third of all New York City jobs -- and contributed two-thirds of the city's gross product.

Office availability in Manhattan, a measure of vacancy and space about to be vacated, reached a record-high 17.4% in February, according to real-estate firm Colliers.

Manhattan offices are currently less in demand than they were after the terrorist attacks of Sept. 11, when some wondered whether people would ever feel safe working in skyscrapers again.

Manhattan was home to one of the world's biggest and busiest office districts before the pandemic, with a daytime workforce larger than the entire population of Houston. An estimated 2.6 million people worked in the borough three years ago, 70% of whom commuted in from other parts of the city or its suburbs, according to the Department of City Planning.

Now, after two years of remote work, the formerly bustling Midtown office district feels more than a little hollowed out. A peek inside office towers reveals floors of vacant cubicles. Once-packed commuter trains arrive at Grand Central Terminal and New York Penn Station with ridership at less than half of pre-pandemic levels. Restaurants, bars and shops that depended on heavy foot traffic have gone out of business.

In New York, and other cities across the country, it is becoming clear that even when people feel safe going out to eat or shop, most don't want to return to their daily commutes.

New York City Mayor Eric Adams and New York Gov. Kathy Hochul have prodded employers to bring their workers back, but to little effect. Keycard swipes tracked by security company Kastle Systems show that Midtown offices barely cracked one-third of their pre-pandemic workforces in the first two weeks of March, despite falling Covid-19 infection rates.

Even as more companies announce return-to-office dates, many are adopting a hybrid model that will allow employees to work remotely part of the week.

At the same time, co-op and condo sales in Manhattan reached record levels last year, in part due to pent-up demand following limited activity in 2020. The median sales price for all apartments in the borough topped $1.1 million, the second-highest level of the past decade after 2017, according to the Douglas Elliman Rental Report prepared by Miller Samuel.

After plummeting in 2020, Manhattan rental costs are surging as tenants compete for a limited number of available properties. The net-effective median rental price climbed to $3,630 a month in February, 7% higher than two years earlier, according to the Elliman Report.

James Patchett, the former head of New York City's Economic Development Corporation and current chief executive of multifamily owner A&E Real Estate, said people will still go to the office, just not as often, and they will need more incentives to trek to their desks.

More developers and landlords will increasingly view high-end restaurants as amenities for their buildings rather than just tenants, he said. One example is Le Pavillon, the Daniel Boulud restaurant on the second floor of SL Green's new office building One Vanderbilt, next to Grand Central.

On many streets near Grand Central, however, empty storefronts and struggling businesses show the impact of two years of significantly reduced foot traffic.

Retail vacancy around Grand Central doubled during the pandemic, with about one-fifth of storefronts now vacant, compared with 10% in 2019, according to the Grand Central Partnership, a business-improvement district that covers over 900 retail spaces across 70 square blocks.

Phil's Stationery, an office-supply store on East 47th Street that has been in business since 1973, is seeing about 80% fewer customers compared with two years ago, said owner Samuel Podemski. Before the pandemic, people would queue up to buy notebooks, pens or ink cartridges. Now the store can go an hour without a single customer.

The shop has been able to stay open thanks to Mr. Podemski's savings and rent relief from the landlord.

"We rely on the office workers," he said.

New York City suffered steep job losses during the pandemic, and employment there is recovering more slowly than other areas.

The Service Employees International Union Local 32BJ said employment among its members who work in office buildings in Manhattan is still down 15% compared with before the pandemic. More than 1,000 commercial-office cleaners are still laid off due to remote work, and 2,000 positions vacated by workers who retired during the pandemic haven't been filled, the union said.

Richard Florida, a professor at the University of Toronto's Rotman School of Management and School of Cities, said Midtown faces seismic changes similar to those urban industrial areas experienced in the late 20th century when factories closed and moved away.

"The central business district that we think about is the last gasp of the old Industrial age," Mr. Florida said. "This idea that you have to pack and stack these office workers and they have to commute in at 9 and leave at 5 and work in cubicle farms -- it's just silly. It is completely out of touch with the way people work."" [1]

 

1. Midtown Manhattan Imagines Life With Fewer Office Workers
King, Kate; Ruiz, Roque; Putzier, Konrad.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 Mar 2022: B.1. 

 

Mūsų saugumas mūsų žemėje? Ką jūs, juokaujate?

 Lietuvos Prezidentas Nausėda užpuolė Rusijos vidurinę klasę.

Mokymosi augimas; Švietimo technologija (ed-tech)

    „Technologinis momentas

 

    Pandemija suaktyvino ed-tech verslą. Ar tai gali trukti?

 

    „BYJU'S“ pritraukė vartotojus, dar prieš uždarant klases nuo COVID-19 visame pasaulyje.

 

Vertingiausią Indijos privatų startuolį 2011 m. įkūrė Byju Raveendran, įžymybė matematikos mokytojas, kurio pamokos pritraukė pakankamai daug žmonių, kad užpildytų stadionus. Iki 2019 m. dešimtys milijonų Indijos vaikų užsiregistravo naudotis firmos pavyzdiniu produktu – programėle, kuri teikia internetines pamokas, skirtas papildyti įprastą mokslą.

 

Tais metais Byju's pradėjo remti Indijos nacionalinę kriketo komandą.

 

    Nuo tada Indijos mokyklos daugiau laiko buvo uždarytos, nei atviros, o Byju likimas tik pagerėjo. Vaikų, kurių tėvai moka už tai, kad jie galėtų visapusiškai naudotis programėle, skaičius išaugo daugiau, nei dvigubai – iki 7 mln. Praėjusių metų pabaigoje investuotojai įvertino įmonę daugiau nei 20 mlrd. dolerių, t.y. tris kartus daugiau, nei prieš koronavirusą. Sausio mėnesį „Bloomberg“ pranešė, kad „Byju's“ netrukus gali atskleisti planus patekti į Niujorko viešąją erdvę, susijungdama su tuščių čekių bendrove. Naujienų agentūra anksčiau skleidė gandus, kad tokiu sandoriu būtų galima surinkti apie 4 mlrd. dolerių.

 

    „Byju's“ yra didžiausia iš jaunų įmonių, gaunančių naudos iš spartaus mokymosi internetu augimo, sankabos.

 

Pasak tyrimų įmonės Holon IQ (žr. diagramą), rizikos kapitalistai (VC) 2021 m. skyrė apie 21 mlrd. dolerių švietimo technologijų įmonėms. Tai buvo tris kartus daugiau, nei 2019 metais surinkta suma ir 40 kartų daugiau, nei prieš dešimtmetį. Septyniolika ed-tech startuolių tapo „vienaragiais“ (tokių privačių įmonių vertė daugiau, nei 1 mlrd. dolerių), tris kartus daugiau, nei buvo įveikę tą etapą bet kuriais ankstesniais metais. Pusšimtis jų pateko į viešą rinką.

 

Tarp jų buvo „Coursera“, internetinių kursų rinka, kurios akcijų rinkos vertė siekia beveik 3 mlrd. dolerių, ir „Duolingo“ – kalbų besimokantiems skirta programa, kurios vertė yra apie 4 mlrd. dolerių.

 

Holon IQ prognozavo, kad pasaulinės ed-tech pajamos gali padvigubėti nuo 227 mlrd. dolerių šiais metais iki maždaug 400 mlrd. dolerių 2025 m., penktadaliu daugiau, nei prognozuota prieš pandemiją.

 

    Iki šiol ed-tech įmonės retai versdavo investuotojus atsisėsti ir susidomėti. Mokyklos ir universitetai kontroliuoja didžiąją dalį kasmet švietimui išleidžiamų 6 mlrd. dolerių. Jie linkę turėti pinigų stygių ir konservatyvūs. 2019 m. tik apie 3 % visų švietimo išlaidų buvo skirta programinei įrangai arba mokymui internetu. Tory'is Pattersonas iš Owl Ventures, pradėjęs investuoti į ed-tech firmas 2009 m., pripažįsta, kad pasisakymas už sektorių kartais sukeldavo jam „tuščius žvilgsnius“.

 

    Ne daugiau. Uždarius mokyklų pastatus ir kolegijų miestelius, pedagogai buvo priversti išbandyti naują rinkinį (ypač Indijoje ir Amerikoje, kur mokymosi sutrikimai buvo ypač dideli). Vyriausybės suteikė vaikams krūvas planšetinių kompiuterių ir paspartino pastangas tobulinti plačiajuostį ryšį mokyklose. Jie taip pat suteikė mokytojams papildomų pinigų, kuriuos jie galėtų išleisti įrankiams, kurie, jų nuomone, padės mokiniams „pasivyti“. Nuo pandemijos pradžios Amerikos įstatymų leidėjai mokykloms skyrė apie 200 mlrd. dolerių.  Ši suma yra lygi maždaug ketvirtadaliui to, kas įprastais metais išleidžiama šioms įstaigoms.

 

    Daugelį metų daugelis geriausių ed-tech firmų pasirinko ne pardavinėti mokykloms ir universitetams, o kreiptis tiesiai į besimokančiuosius. Šios kategorijos įmonės taip pat turėjo naudos per pandemiją.

 

     Tėvai Azijoje jau seniai nori mokėti už mokymą ir kitas paslaugas (pvz., Byju programėlę), kurios gali suteikti jų atžaloms pranašumo. Dabar šeimos Europoje ir Amerikoje taip pat pradeda domėtis.

 

    Prižiūrėdami nuotolinį mokymąsi, tėvai visur labiau įsitraukė į savo vaikų ugdymą, geriau suvokia, kaip jiems sekasi, palyginti su klasės draugais, ir kai kuriais atvejais kritiškiau žiūri į tai, ko jie mokomi. Įmonės, siūlančios pamokas po pamokų, pvz., Amerikos vienaragis „Outschool“ ir austrų „GoStudent“, sparčiai auga.

 

    Kitas tipas, sulaukęs pandemijos paskatinimo, yra tas, kuris siūlo mokytis suaugusiems. Darbuotojai, atleisti iš darbo per uždarymą, dažniausiai lankydavosi internetiniuose kursuose, kurie, jų manymu, pagerintų jų perspektyvas. Dėl nuotolinio darbo daugiau darbo ieškančių asmenų tapo labiau tikėtini nauji vaidmenys, todėl jiems atsirado daugiau priežasčių persikvalifikuoti. Tuo pat metu Didžiosios Britanijos ir Amerikos darbo vietų keitimo banga privertė sunerimti didelius darbdavius. Jie vis labiau įsitikinę, kad išlaidos personalo mokymui gali padėti išlaikyti darbuotojus ir sumažinti skylių užkamšymo išlaidas. Tai naudinga tokioms įmonėms, kaip „Coursera“, kuri teigia, kad prenumeratų pardavimas verslo klientams yra greičiausiai augantis verslas. Tarp besivystančių įmonių yra „Guild“, padedanti tokių gigantų, kaip „Walmart“ ir „Disney“, darbuotojams įgyti naujų kvalifikacijų, ir „Better Up“ – amerikiečių įmonė, padedanti profesionalams susirasti instruktavimą.

 

    Tačiau „Ed-tech“ pandemijos ataskaitos kortelė nėra be dėmių. Kinijoje, vienintelėje didžiausioje rinkoje, komunistų partija praėjusių metų liepą pareiškė, kad įmonės paprastai negali gauti pelno teikdamos pamokas po pamokų vaikams pradinėse ir vidurinėse mokyklose. Režimas daugelį metų nerimauja, kad didžiulė privataus švietimo paklausa didina nelygybę ir skurdina viduriniąją klasę. Netgi labdaros mokymai nebegalėjo vykti per šventes ir savaitgaliais. Per kelias dienas „New Oriental“, „TAL Education“ ir „Gaotu“, trijų šios pramonės biržoje listinguojamų Kinijos gigantų, akcijų kainos nukrito dviem trečdaliais, o akcijų rinkos vertė sumažėjo 18 mlrd. dolerių. Nuo 2021 m. vasario mėn. jų bendra vertė sumažėjo nuo daugiau nei 100 mlrd. dolerių iki mažiau nei 10 mlrd. dolerių. Garsiausi Kinijos ed-tech vienaragiai, Yuanfudao ir Zuoyebang, gali būti verti mažą dalelę iš jų turėtų atitinkamai 15,5 mlrd. ir 10 mlrd. dolerių.

 

    Kinijos patirtis sukrėtė investuotojus, sako Thomas Singlehurst iš Citigroup, banko. Tai užblokavo galimą pasitraukimo kelią Vakarų startuoliams, kurių kai kurie VC rėmėjai, galbūt, tikėjosi juos parduoti Kinijos ed-tech titanams.

 

    Tai taip pat gali paskatinti griežtesnes taisykles šalia esančioje Indijoje – kitoje potencialiai didžiulėje rinkoje, kurioje kai kurie tėvai kaltina ed-tech įmones klaidinančiomis reklamomis ir agresyvia pardavimo taktika. Praėjusį mėnesį Indijos švietimo ministras sakė, kad vyriausybė svarsto naują reglamentą, tačiau nepateikė jokios informacijos. Nuo tada mažiausiai 15 Indijos ed-tech įmonių, įskaitant Byju's, sukūrė grupę, žadančią parašyti naujus elgesio kodeksus.

 

    Vakarų ed-tech įmonės, greičiausiai, nesusidurs su panašiais apribojimais. Tačiau jie turi savų iššūkių. Lapkritį amerikiečių bendrovė „Chegg“, teikianti pagalbą internetu siekiantiems bakalauro, perspėjo, kad jos pajamoms įtakos turi mažesnis, nei įprasta studentų skaičius Amerikos universitetuose. Jos rinkos kapitalizacija, kuri 2021 m. pradžioje išaugo iki maždaug 14 mlrd. dolerių, vėl sumažėjo iki 4 mlrd. dolerių – mažesnė, nei buvo prieš pandemiją. Praėjusiais metais Amerikoje listinguotų ed-tech įmonių akcijomis dažniausiai prekiaujama žemiau siūlomos kainos.

 

Keletas, įskaitant „Coursera“ ir „Duolingo“, dar negavo pelno.

 

    Tada ne tiesiai labai geras pažymys. Tačiau pramonės rėmėjai mano, kad ji turi kur tobulėti. Naudotojų ir pinigų antplūdis pandemijos metu suteikė daugiau įmonių galimybes plėstis užsienyje ir ieškoti būdų, kaip ilgiau išlaikyti vartotojus, mano Deborah Quazzo iš GSV, didelėd investuotojos į švietimą. Imk Byju's. Ji išleido mažiausiai 2,8 mlrd. dolerių keliolikai įsigijimų, akivaizdžiai bandydama sujungti paslaugas, kurios leistų pasiekti įvairaus amžiaus besimokančius – nuo mažylių iki karjerą besikeičiančių. Sandoriai taip pat padeda pasiekti klientus toli už Indijos ribų.

 

2021 m. ji pradėjo siūlyti internetines kodavimo ir matematikos pamokas vaikams Amerikoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, Indonezijoje ir kitur. Didelis sąrašas gali išmokyti ed-tech skeptikus ir Vakarų konkurentus." [1]

 

·  ·  · 1. "Learnings growth; Education technology." The Economist, 19 Feb. 2022, p. 53(US).