Why Do American AI Startup Founders Who Lost AI Application in Real World Competition to Chinese Still Hope to Get Trillions of Dollars of Investor Money in Stock Market? Since They are Proud to Distort Reality Telling Lies: How a ’70s Improv Book Became Silicon Valley’s Required Reading

American AI startup founders still hope to raise trillions of dollars because, in Silicon Valley, market dominance is won through narrative control rather than just immediate product deployment. This strategy relies on convincing investors to back a future vision before a competitor achieves scale.

The connection between this mindset and improvisational theater stems from Keith Johnstone's 1979 book, Impro: Improvisation and the Theatre. The book has become required reading in Silicon Valley tech circles. It details how reality is entirely malleable and status is merely a performance.

The convergence of theater, capital markets, and the global AI race reveals why these founders remain confident despite heavy competition from Chinese AI applications:

1. Impro as the Blueprint for "Reality Distortion"

In Silicon Valley, Steve Jobs' famous "Reality Distortion Field" is not viewed as a character flaw; it is treated as a core business skill. Tech founders embrace Johnstone’s Impro for two main reasons:

•          Malleable Reality: The book teaches that actors can actively shape reality by accepting spontaneity and rejecting rigid social rules. For an AI founder, this justifies pitching a future "artificial general intelligence" (AGI) that does not yet exist as an inevitable certainty.

 

•      Codifying Status: Impro breaks down human interactions into distinct, fluid status plays. Founders use these principles to manage investor psychology, project absolute authority during fundraising rounds, and build high-conviction, cult-like corporate cultures.

 

2. The Asymmetry of the Global AI Competition

While Chinese tech firms excel at rapid commercialization, low-cost model deployment, and building consumer-facing AI applications (such as Moonshot AI's Kimi models), American startups operate on a different thesis.

•          The "Capability Bar" vs. Application: US labs like OpenAI and Anthropic focus heavily on pushing the absolute frontier of model intelligence and scaling raw compute. They believe that whoever controls the most intelligent foundation model will ultimately control the downstream applications, rendering early consumer products obsolete.

•          Ip Sharing & Tech Stack Dependence: American founders argue that many competitive Chinese models rely heavily on distillation techniques—essentially training on outputs generated by proprietary US models. They remain confident because they still control the underlying technology stack and advanced semiconductor infrastructure.

3. Deep Capital Markets as America's Moat

 

The ultimate reason founders still pursue trillions in the stock market is that the structure of American venture capital rewards audacious narratives or lies. They are selling snake oil again.

 

•          The Scale Advantage: US capital markets are vastly deeper and more liquid than those anywhere else in the world. A single major tech player or fund can deploy tens of billions of dollars into infrastructure bets overnight.

•      Selling the Future Value: Stock market investors buy into the exponential upside of structural tech monopolies. Even if an AI startup loses a specific "real world" application battle today, the founder’s goal is to convince the market that they will own the compute infrastructure of tomorrow.

 

 

In this ecosystem, performance is product. As long as a founder can use the rules of improvisation to project high status and a compelling vision, the financial markets will continue to fund the narrative.

“Theatrical play is having a moment in Silicon Valley.

 

Artificial intelligence companies regularly hire improv artists to help train their models — and give motivational sessions to their employees. Sam Altman, the chief executive of OpenAI, joined tech notables like Palmer Luckey and Bryan Johnson for an evening of Mafia, a role-playing game, on YouTube. And earlier this summer, while reporting an article about Vibecamp — a Maryland festival popular with several tech-world subcultures — I came across clowning workshops, a “contact improv” session and an immersive theater production by a group billing themselves as the Oracles, who channeled bespoke prophecies for those who entered their tent.

 

Role-playing has long been part of the nerd stereotype — just think of the popularity of games like Dungeons & Dragons in pop culture depictions of computer geeks. But Silicon Valley’s embrace of improvisation and theater is also part of its much bigger and more longstanding philosophical tendency to treat reality, play, perception and performance as essentially interchangeable. In that worldview, reality isn’t a set of fixed facts, but something malleable, existing as much in people’s perceptions as in the material world. For those who see themselves as cosmic innovators, learning to understand and disrupt the arbitrary conventions of ordinary life is part of the job requirement.

 

Consider the popularity of Keith Johnstone’s 1979 acting guide, “Impro,” which has taken on a cult status in tech circles. At Palantir, the data analysis and software company co-founded by Peter Thiel, the book has been recommended reading for new hires. It’s also been cited by tech founders like Anduril’s Trae Stephens, the productivity guru Tiago Forte and influential tech-world bloggers like Venkatesh Rao and Scott Alexander.

 

“Impro” is both a guide to theatrical play and a guide to social relations. Central to Mr. Johnstone’s argument is that human beings are unconsciously playing status games at all times, playing “low” and “high” to each other depending on their context. The book includes exercises for aspiring actors, many of which involve challenging actors to pay attention to one another’s social cues in order to play higher or lower status. (“He who looks away first is the more dominant,” the author warns.)

 

Other exercises focus on challenging actors to rethink norms we take for granted: One particularly dizzying game requires actors to walk around the room, pointing at objects and intentionally calling them by the wrong name. A guiding idea behind the book it is that actors should see reality as something they can shape if they accept spontaneity and creativity, rather than succumbing to a safe set of norms. “There are people who prefer to say ‘Yes,’ and there are people who prefer to say ‘No.’ Those who say ‘Yes’ are rewarded by the adventures they have, and those who say ‘No’ are rewarded by the safety they attain,” Mr. Johnstone writes.

 

According to Qiaochu Yuan, a coach and X personality whose work is widely read in Silicon Valley circles, tech workers are often drawn to books like “Impro” because they help readers think about and codify social relationships as measurable status transactions, instead of thinking about them as organic — and therefore mysterious — phenomena. Mr. Yuan thinks he first encountered the book around 2016 through friends at the Bay Area’s Center for Applied Rationality, a nexus for the wider rationalist movement focused on logical thinking and overcoming cognitive biases.

 

The skills cultivated through theatrical play may also be useful for leadership. Lydia Laurenson, a writer on Silicon Valley culture who spent a year as a member of an immersive-theater-slash-secret society in San Francisco, has heard many prominent founders and people in tech described as possessing a “reality distortion field.” They not only master logistics and motivate employees, but create a worldview compelling enough to sustain the creative and technical challenges a new idea required. (The term was famously used in 1981 to describe Steve Jobs).

 

“Taking a start-up from nothing to one of these massive companies, is this insane act of culture building and creation,” Ms. Laurenson says. Even the most anodyne-seeming start-up can feel “culty.” Creating a convincing reality for employees and investors — using some of the same techniques found in theatrical play — is simply part of the founder job description.

 

It may be true that transforming people’s perceptions of what is possible can help them think more imaginatively. But the tech world’s fascination with improv and theater also reveals a darker philosophy. If all of life is a performance, there are few limits on those willing to take charge of the scene. If nothing is truly real but people’s perceptions — perceptions that a canny actor or founder has the capacity to alter — then misleading investors as to the viability of a start-up, or spreading viral conspiracy theories through social media to affect an election outcome can be reimagined not as lying but as alternate reality-formation, the canny creation of truth by consensus.

 

Distort reality intensely enough, and there’s no such thing as reality at all. And in an era where artificial intelligence can easily conflate collective thought with objective truth, tech founders and those who buy their products are less tethered to the real world.

 

Erik Davis, author of the book “TechGnosis,” told me that he worries about the potential for both nihilism and elitism encoded in such a worldview. Once you assume that “the world is malleable like a gaming system,” he says, then it is all too easy to assume a clear-cut social hierarchy between “those in the know and those not in the know.” Once you start assuming that you alone can access a secret higher reality — to say nothing of the money, political connections and control over social media that mark many of Silicon Valley’s elite — it can become all too tempting to assume that the “sheeple” aren’t, well, fully real in the way that you are. There’s a reason one of the most cutting ways to insult someone online is to call them an “NPC” or nonplayable-character — a term, rooted in video game parlance, that is now used to suggest a person lacks agency or original thought.

 

Mr. Davis brought up the popularity of the “simulation theory” hypothesis proposed by many in Silicon Valley, most prominently Elon Musk: That reality isn’t real at all, but rather that human beings are living in a simulation run by higher-intelligence beings. Listening to some tech titans, Mr. Davis said, “you get the sense that they, at least some of the time, really are in that mind frame. Like, this is a game, and the whole point is to play it so big that, you know, something genuinely novel or unexpected happens.” If reality is only a simulation, even the most extreme Silicon Valley doomsday scenarios — an intelligent A.I. that kills us all, say — are not much more existentially troubling than dying in a video game.

 

Yet at its best, theatrical play brings us into a sense of creative possibility, rather than nihilistic remove. In my own time playing improvisational theater games — both at Vibecamp and with Dzieci, the New York theater company I train with — the ability to “yes and” with strangers through various theatrical games allowed me to meet people not by learning their job title, or their political affiliation, but by helping to create fantastical spaces and scenes, and, yes, be a little silly. During a recent 36-hour largely wordless “marathon” workshop, I developed friendships with people whose names I’d never learned, but whose propensity for rhythmic drumming, or snowball fights, I’d come to know intimately.

 

Ironically, in an era of artificial intelligence and sky-high screen time, theatrical play demands that we pay full attention to the world around us: a world much richer, and more complex, and full of unfamiliar consciousnesses, than the world of our Twitter feed.

 

Theater games may help us see reality as malleable. But at their best, they remind us to look at reality in the first place.

 

Tara Isabella Burton is the author of “Self-Made: Creating Our Identities From da Vinci to the Kardashians” and a director of the Can Beauty Save the World project.” [1]

 

1. How a ’70s Improv Book Became Silicon Valley’s Required Reading: Guest Essay. Burton, Tara Isabella.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 30, 2026.

 

Ieškoma pagalbos: „reikalingi į priekį dislokuoti“ žmonės dirbtiniam intelektui. Era: Pokalbiai apie darbą

 

„Startuoliai vartoja iš karinės srities kilusį terminą, kad pagirtų darbą, susijusį su klientų aptarnavimu, nes klientai ieško žmonių, kurie padėtų diegti dirbtinio intelekto įrankius.

 

Pareigybės pavadinimas „į priekį orientuotas inžinierius“ – asmuo, kuris dirba su klientais, diegdamas technologijas, rinkdamas atsiliepimus ir spręsdamas problemas – egzistuoja jau daugiau nei dešimtmetį.

 

Tačiau pastaruoju metu, kai įmonėms reikia mažiau žmonių, kurie rašytų kodą, ir daugiau žmonių, kurie eitų į klientų biurus, kad padėtų joms integruoti naujus dirbtinio intelekto įrankius, šio termino naudojimas įvairiems technologijų vaidmenims apibūdinti sparčiai auga.

 

„LinkedIn“ platformoje per pastaruosius metus į priekį orientuotų inžinierių darbo skelbimų padaugėjo dvylika kartų, teigė įmonės atstovė. Platformoje taip pat atsirado naujų pareigybių, tokių kaip į priekį orientuotas produktų vadovas, į priekį orientuotas strategas ir į priekį orientuotas architektas.

 

Darbo svetainėje Iš tiesų, per pastaruosius metus į priekį orientuotų inžinierių ieškančių darbo vietų skaičius išaugo 730 procentų. Tokių laisvų darbo vietų daugėja žymiai sparčiau nei kitų technologijų srities darbo vietų, sakė Sneha. Puri, „Indeed Hiring Lab“ ekonomistė, nors neapdoroti tokių skelbimų skaičiai vis dar gana maži – tūkstančiai. Pasak jos, tokio tipo pagalbinio personalo poreikis išaugo iš dalies dėl to, kad „įmonės perka dirbtinio intelekto sistemas, bet nebūtinai žino, kaip jas geriausiai sukonfigūruoti“.

 

Sparčiai besikeičiančioje darbo aplinkoje pareigos, bent jau kol kas, yra gana saugus pasirinkimas, teigė Stanfordo ekonomistas Nickas Bloomas. Dirbtinis intelektas tampa vis geresnis atliekant daugelį kasdienių darbo užduočių. Tačiau darbuotojai, kuriems reikalingas darbas, yra atsakingi už funkciją, kurios dirbtinis intelektas negali pakeisti: praktinę klientų aptarnavimo veiklą.

 

Šios pareigybės, kurią pirmą kartą išpopuliarino Palantiras, patrauklumas atspindi ir realybę, ir ažiotažą, sakė p. Bloomas. Žinoma, šiuo metu gana naudingas žmogus, galintis patarti klientui, kaip integruoti naują įrankį. Tačiau, anot jo, pagrindinis veiksnys, lemiantis jo plitimą, yra tiesiog tai, kad „jis skamba šauniai“. Šis pavadinimas siejasi su karine galia, o ne su konferencijų salėmis ir skaidrių demonstracijomis.

 

Įmonėms lengviau įdarbinti žmones į pareigas, kurios daro įspūdį jų draugams ir tėvams, ir „į priekį dislokuotas inžinierius daugeliui žmonių skamba daug geriau nei klientų aptarnaujamas inžinierius“, – svarstė p. Bloomas. Šių darbų versijos – dažnai su mažiau skambiais pavadinimais, pavyzdžiui, „konsultantas“, – egzistuoja jau daugelį metų. „Jūs parduodate per pavadinimą“, – sakė jis.

 

Atrodo, kad tai veikia. Žmonės ne tik ieško šio vaidmens, bet kai kurie netgi peržiūri savo ankstesnius pareigybių aprašymus „LinkedIn“, sakė p. Bloomas, kurio komanda renka duomenis apie tai, kaip darbuotojai redaguoja savo darbo istoriją šioje svetainėje. Jų duomenys rodo, kad šiais metais smarkiai padaugėjo pavadinimų, tokių kaip programinės įrangos inžinierius, duomenų inžinierius ir sprendimų architektas, į „į priekį dislokuotas inžinierius“ (nors bendras žmonių, kurie tai padarė, skaičius vis dar mažas, šimtai).

 

Darbo ažiotažas taip pat atspindi Silicio slėnio pastaruoju metu priimtą ir šlovinamą karinę kultūrą. „Technologijų įmonės tikriausiai bandytų žmones vadinti „specialiųjų operacijų kariais“ arba „Delta Force“, jei tik jiems pavyktų išsisukti“, – pasiūlė ponas Bloomas. Pastaruoju metu, pasak jo, atrodo, kad įmonės kopijuoja ir įklijuoja šaunius pavadinimus iš veiksmo filmų į darbo skelbimus. „Tai „Top Gun: Silicio slėnio“ karta.“” [1]

 

1. Help Wanted: ‘Forward-Deployed’ Humans for the A.I. Era: Shop Talk. Kelley, Lora.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 30, 2026.

Help Wanted: ‘Forward-Deployed’ Humans for the A.I. Era: Shop Talk

 

“Start-ups are using the military-derived term to glorify customer-facing work as clients seek people to help set up artificial intelligence tools.

 

The job title “forward-deployed engineer” — someone who works with customers to set up technology, gather feedback and iron out problems — has been around for more than a decade.

 

But lately, as companies need fewer people to write code, and more people to schlep to client offices to help them integrate new artificial intelligence tools, use of the descriptor for tech roles of all kinds is exploding.

 

On LinkedIn, job listings for forward-deployed engineers have increased twelvefold in the past year, a company spokeswoman said. And new job titles like forward-deployed product manager, forward-deployed strategist and forward-deployed architect have appeared on the platform, too.

 

On the job site Indeed, listings seeking forward-deployed engineers jumped 730 percent over the past year. Such openings are rising at a significantly higher rate than other tech jobs, said Sneha Puri, an economist at the Indeed Hiring Lab — though the raw numbers for these types of listings are still fairly low, in the thousands. The need for this type of support staff, she said, has risen partly because “enterprises are buying A.I. systems, but they don’t necessarily know how to set it up in the best way.”

 

In a rapidly shifting job landscape, forward-deployed roles are, at least for now, a relatively safe bet, said Nick Bloom, a Stanford economist. A.I. is getting good at many day-to-day work tasks. But forward-deployed workers are responsible for a function that A.I. cannot replace: hands-on client support.

 

The appeal of this job title — first made popular by Palantir — reflects both reality and hype, Mr. Bloom said. To be sure, someone who can coach a client on integrating a new tool is quite useful right now. But a major factor behind its spread, he noted, is also simply that “it sounds cool.” The title conjures military might — not conference rooms and slide decks.

 

Companies have an easier time recruiting people into roles that impress their friends and parents, and “forward-deployed engineer sounds to many people a lot better than customer-based engineer,” Mr. Bloom reflected. Versions of these jobs — often with less jazzy titles, like “consultant” — have existed for years. “You are upselling through a title,” he said.

 

It appears to be working. Not only are people seeking out this role but some are even revising their past job descriptions on LinkedIn, said Mr. Bloom, whose team has been collecting data on how workers edit their job history on that site. Their data shows a sharp uptick this year in changes of titles like software engineer, data engineer and solutions architect to “forward-deployed engineer” (though the overall number of people who have done this is still small, in the hundreds).

 

The job’s buzz also captures Silicon Valley’s recent embrace, and glorification, of military culture. “Tech companies would probably try to call people ‘Special Ops’ or ‘Delta Force’ if they could get away with it,” Mr. Bloom suggested. Lately, he said, it feels as if companies are copying-and-pasting cool titles from action movies onto job postings. “It’s the ‘Top Gun: Silicon Valley’ generation.”” [1]

 

1. Help Wanted: ‘Forward-Deployed’ Humans for the A.I. Era: Shop Talk. Kelley, Lora.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 30, 2026.

JAV gali kilti maisto krizė

„Paskutiniame mano pokalbyje akis į akį su savo mentoriumi, agronomu Normanu Borlaugu (1914–2009), jis man liepė būti budriam dėl sukrėtimų maisto tiekimo sistemoje. Jie gali kilti dėl natūralių reiškinių, tokių kaip kviečių rūdys ir orai, arba dėl žmogaus veiklos, pavyzdžiui, nuolatinių pasaulinių konfliktų. Kai žmogus, kuriam priskiriama bent milijardo žmonių išgelbėjimas nuo bado, prašo jūsų atkreipti dėmesį į ką nors, tai nėra žinutė, kurią pamirštate ar ignoruojate.

 

Esame tokio pobūdžio sutrikimų, kokius jis numatė, įkarštyje dėl trijų smūgių: Rusijos ir Ukrainos konflikto, Irano kontroliuojamo Hormūzo sąsiaurio ir Kinijos manipuliavimo pasauline trąšų rinka.

 

JAV vyriausybė sutelkė dėmesį į du ginkluotus konfliktus, tačiau mes savo rizika ignoruojame Kinijos paaštrintą karų poveikį trąšų tiekimui. Borlaugui 1970 m. buvo skirta Nobelio taikos premija, nes aprūpinimas maistu yra nacionalinis saugumas. Kaip jis mėgdavo sakyti, cituodamas lordą Johną Boydą Orrą: „Negalima kurti taikos tuščiais skrandžiais.“

 

Baltieji rūmai neignoravo kylančios krizės, tačiau privalo imtis skubių ir konkrečių veiksmų, kad stabilizuotų vidaus trąšų tiekimą.

 

Trąšų kainų nepastovumas kelia grėsmę dviem administracijos vidaus prioritetų ramsčiams: infliacijos, ypač maisto produktų infliacijos, kontrolei ir didesniam vaisių, daržovių bei neskaldytų grūdų kiekiui.

 

Leiskite man išdėstyti geopolitinę šachmatų lentą. Rusija yra pirmaujanti trąšų eksportuotoja, tačiau konflikto metu jos vidaus poreikiai tapo prioritetiniais. Irano sutrikdytas Hormūzo sąsiaurio susisiekimas trukdo naftos gabenimui ir trąšų gabenimui. Kinija, pagrindinė trąšų naudotoja, ilgą laiką buvo antra pagal dydį trąšų eksportuotoja pasaulyje – iki šiol. Per pastaruosius metus Kinija pradėjo mažinti eksportą, kad manipuliuotų rinka.

 

Kinijos gamintojai naudoja amerikietišką sierą fosfatinėms trąšoms gaminti, kurios tiekia fosforą – vieną iš trijų pagrindinių augalų maistinių medžiagų kartu su azotu ir kaliu. Tokie sodininkai kaip aš ją žino kaip P raidę N-P-K.

 

Nuo praėjusių metų pabaigos Kinija sustabdė fosfatinių trąšų eksportą. Tada kovo mėnesį ji išplėtė apribojimus kitoms trąšų rūšims ir nuo gegužės mėnesio sustabdė didžiąją dalį sieros rūgšties eksporto. Iš viso sustabdymai ir apribojimai, greičiausiai, paveikė net 40 milijonų metrinių tonų Kinijos trąšų eksporto. Daugiausia dėl naftos gavybos ir sieros gabenimo per Hormūzo sąsiaurį sutrikimų sieros kainos gerokai išaugo. Kinijos nuolatinis sieros naudojimas, tuo pačiu metu uždraudžiant trąšų eksportą, vien šiais metais prisidėjo prie sieros kainų padvigubėjimo.

 

Didžioji dalis pasaulyje gaunamos sieros yra išgaunama kaip naftos perdirbimo ir gamtinių dujų perdirbimo šalutinis produktas. Tada ji paverčiama sieros rūgštimi, kuri reaguoja su išgaunama fosfatine uoliena ir gamina fosforo rūgštį, naudojamą fosfatinėms trąšoms gaminti.

 

Kinijos valstybinė „Yuntianhua Group“, viena didžiausių fosfatinių trąšų gamintojų šalyje, priklauso nuo sieros – tos pačios pasaulinės žaliavos, kuria prekiaujama iš Amerikos bendrovių. Tačiau Pekino apribojimai neleidžia „Yuntianhua“ ir kitiems Kinijos gamintojams eksportuoti fosfatinių trąšų. Kinija naudojasi prieiga prie atviros pasaulinės žaliavų rinkos, tuo pačiu metu neleisdama tos pačios rinkos jos gatavų trąšų produktų pirkėjams.

 

Net ir įprastoje rinkoje toks elgesys gali iškreipti trąšų kainą Amerikos ūkininkams. Kai tai daro pagrindinis JAV priešininkas Amerikos gamintojų ir ūkininkų sąskaita Kinijos sąjungininkų sukelto tiekimo krizės metu, tai tampa nacionalinio maisto saugumo grėsmės pavyzdžiu.

 

Mes galime – ir turėtume – būti laisvosios prekybos šalininkais. Tačiau laisvoji prekyba negali reikšti, kad Kinijos valstybinėms įmonėms leidžiama įsigyti svarbiausias žaliavas iš Amerikos tiekėjų, o Pekinas neleidžia Amerikos ūkininkams pirkti gaunamų trąšų. Privalome sudaryti vienodas sąlygas.

 

Trumpo administracija teisi skatindama vietinę naftos ir gamtinių dujų gamybą. Gamtinės dujos yra labai svarbi azoto trąšų žaliava, o naftos perdirbimas ir dujų perdirbimas pagamina didelę dalį sieros, reikalingos fosfato trąšoms. Energetinis saugumas ir maisto saugumas yra neatsiejami.

 

Jei jums nepatinka kaina degalinėje dėl Irano karingumo, jums tikrai nepatiks kaina maisto prekių parduotuvėje dėl Kinijos išnaudojimo pasauliniu konfliktu ir jos prekybos praktika.

 

Kaip šiais metais „Reuters“ sakė vyresnysis BMI prekių analitikas Matthew Bigginas, „Kinija riboja tiekimą, o ne puola gelbėti pasaulinės įtampos metu“. Eksporto apribojimai taikomi dėl įtempto vidaus balanso – ji teikia pirmenybę saugumui ir izoliuoja savo vidaus rinką nuo kainų šoko.“

 

Be to, Kinijos veiksmai kelia grėsmę mūsų vidaus maisto tiekimo įperkamumui.

 

Baltieji rūmai turėtų imtis veiksmų ir užimti griežtesnę liniją prieš Kiniją ir sustiprinti mūsų vidaus trąšų tiekimo grandinę, kad sumažintume savo pažeidžiamumą Rusijos, Kinijos ir Irano ašiai.

 

 

---

 

 

Ponas Stier yra „Heartland Institute“ patarėjas.“ [1]

 

 

Irano karingumas? Kas pradėjo karą su Iranu? Turime atidžiau pagalvoti apie mūsų karo strategiją, jei norime valgyti.

 

 

1. A Food Crisis May Be Coming to the U.S. Stier, Jeff.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Aug 2026: A15. 

A Food Crisis May Be Coming to the U.S.

“In my last face-to-face conversation with my mentor, agronomist Norman Borlaug (1914-2009), he told me to be on guard for shocks to the food supply system. They could be from naturally occurring phenomena like wheat rust and weather or from human activity such as sustained global conflicts. When a man credited with saving at least a billion people from starvation asks you to pay attention to something, it isn't a message you forget or ignore.

 

We are in the midst of the kind of disruption he foresaw, due to the triple whammy of the Russia-Ukraine conflict, Iran's control of the Strait of Hormuz and China's manipulation of the global fertilizer market.

 

The U.S. government has focused on the two armed conflicts, but we ignore at our peril China's exacerbation of the wars' effects on the fertilizer supply. Borlaug was awarded the 1970 Nobel Peace Prize, of all categories, because food security is national security. As he liked to say, quoting Lord John Boyd Orr, "You can't build peace on empty stomachs."

 

The White House hasn't ignored the emerging crisis, but it must take urgent and concrete steps to stabilize domestic fertilizer supplies.

 

 Fertilizer price volatility threatens to undermine two pillars of the administration's domestic priorities: controlling inflation, particularly food inflation; and eating more fruits, vegetables and whole grains.

 

Let me set the geopolitical chessboard. Russia is a leading fertilizer exporter, but its domestic needs have taken priority amid the conflict. Iran's disruption of the Strait of Hormuz interferes with petroleum movement and fertilizer shipments. China, a major fertilizer user, has long been the world's second-largest exporter of fertilizer -- until recently. Over the past year, China has begun to pull back on exports to manipulate the market.

 

Chinese producers use American sulfur to manufacture phosphate fertilizers, which supply phosphorus -- one of the three primary plant nutrients along with nitrogen and potassium. Backyard gardeners like me know it as the P in N-P-K.

 

Beginning late last year, China suspended exports of phosphate fertilizers. It then broadened its restrictions on additional fertilizer varieties in March and halted most sulfuric-acid exports beginning in May. Taken together, the suspensions and restrictions have likely affected as much as 40 million metric tons of Chinese fertilizer exports. Largely because of disruptions to petroleum production and sulfur shipments through the Strait of Hormuz, sulfur prices have increased substantially. China's continued uptake of sulfur while banning fertilizer exports has contributed to a doubling of sulfur prices this year alone.

 

Much of the world's sulfur is recovered as a byproduct of oil refining and natural-gas processing. It is then converted into sulfuric acid, which reacts with mined phosphate rock to produce phosphoric acid used to make phosphate fertilizers.

 

China's state-owned Yuntianhua Group, one of the country's largest phosphate-fertilizer producers, depends on sulfur -- the same globally traded raw material China procures from American companies. Yet Beijing's restrictions prevent Yuntianhua and other Chinese producers from exporting phosphate fertilizer. China is benefiting from access to an open global market for raw materials while simultaneously denying that same market access to buyers of its finished fertilizer products.

 

Even in a normal market, this behavior has the potential to distort the cost of fertilizer for American farmers. When it's done by a leading U.S. adversary at the expense of American manufacturers and farmers during a supply crunch caused by Chinese allies, it becomes a casebook example of a national food security threat.

 

We can -- and should -- be free traders. But free trade can't mean allowing Chinese state-owned enterprises to procure critical raw materials from American suppliers while Beijing prevents American farmers from purchasing the resulting fertilizer. We must level the playing field.

 

The Trump administration is right to promote domestic oil and natural-gas production. Natural gas is a critical input for nitrogen fertilizer, while oil refining and gas processing produce much of the sulfur needed for phosphate fertilizer. Energy security and food security are inseparable.

 

If you don't like the price at the pump as a result of Iran's belligerence, you certainly won't like the price at the grocery store as a result of China's exploitation of global conflict and its trade practices.

 

As BMI senior commodities analyst Matthew Biggin told Reuters this year, "China restricts supplies rather than coming to the rescue during global tightness. The export restrictions exist because of their tight domestic balance -- they're prioritizing security and insulating their domestic market from price shocks."

 

Beyond that, China's actions threaten the affordability of our domestic food supply.

 

The White House should take a harder line against China and strengthen our domestic fertilizer supply chain to reduce our vulnerability to the Russia-China-Iran axis.

 

---

 

Mr. Stier is an adviser to the Heartland Institute.” [1]

 

Iran's belligerence? Who did start the war with Iran? We must think harder about our war strategy, if we want to eat.

 

1. A Food Crisis May Be Coming to the U.S. Stier, Jeff.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Aug 2026: A15. 

Išpuolis prieš Iraną buvo išpuolis prieš Kiniją, siekiant sumažinti jos pramonės prieigą prie stabilios ir pigios energijos, didinant kainas. Nepavyko: Xi Jinpingas naftą paverčia skydu nuo Vakarų – didžiulės Kinijos atsargos saugo jos ekonomiką, karui Irane drebinant pasaulinę tvarką

„Prieš JAV užpuolant Iraną, Pekinas praleido metus ir dešimtis milijardų dolerių kaupdamas didžiausias pasaulyje naftos atsargas.

 

Dabar, kai konfliktas greičiausiai tęsis dar kurį laiką, šios atsargos suteikė Kinijai didžiulę galią pasaulinėje naftos rinkoje ir svarbią gynybą nuo Vakarų.

 

Kai kuriais skaičiavimais, Kinijos atsargos praėjusiais metais buvo beveik 600 milijonų barelių didesnės nei JAV. Šios atsargos leido jai sumažinti naftos importą, kai prasidėjo karas, taip ribojant pasaulines naftos kainas ir apsaugant savo ekonomiką.

 

Tai buvo svarbus Kinijos lyderio Xi Jinpingo, kuris siekė paremti Kiniją nuo to, ką jis laiko priešiškais JAV vadovaujamais Vakarais, pasiteisinimas. Dešimtmečius Kinijos lyderiai nerimavo dėl šalies priklausomybės nuo importuojamos naftos, kurios didžioji dalis gabenama per sąsiaurius, kuriuos JAV ar kitos kariuomenės galėtų bandyti blokuoti.“ konfliktas.

 

Dabar karas Irane parodė, kad Kinijos energinga energetikos politika suteikė Pekinui svarbų įrankį, kurį jis galėtų panaudoti, pavyzdžiui, konflikte dėl Taivano.

 

Dėl Kinijos atsargų ir spartesnio nei tikėtasi atsisakymo iškastinio kuro ji tampa galingiausia svyruojančia pirkėja pasaulinėse energijos rinkose. Ji agresyviai sumažino importą, o tai neleido žaliavinės naftos kainoms šoktelėti aukštyn. Kinijos žaliavinės naftos importas nuo kovo iki liepos mėnesio, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo 23 %.

 

Prasidėjus krizei Irane, Kinijoje „beveik nuo pirmos dienos tvyrojo jausmas, kad „mes galime su tuo susitvarkyti“. „Nereikia panikuoti“, – sakė Erica Downs, Kolumbijos universiteto Pasaulinės energetikos politikos centro mokslininkė.

 

Ateityje tokia galia galėtų būti panaudota susidūrus su JAV. Pavyzdžiui, karo dėl Taivano atveju Pekino galimybė mėnesiams nutraukti naftos importą galėtų padėti Kinijai atsispirti JAV ir jos sąjungininkų pastangoms blokuoti energijos tiekimą į Kiniją.

 

Didžioji dalis Kinijos naftos importo pastaraisiais metais ėjo per Malakos sąsiaurį netoli Singapūro. Kaip ir Hormūzo sąsiauris Artimuosiuose Rytuose, šis siauras vandens kelias yra vienas iš kelių kliūčių, kur JAV ar kitos kariuomenės galėtų bandyti blokuoti energijos prekybą.

 

Kinijai „nafta nėra toks Achilo kulnas, kaip manėme“, – sakė Michalas Meidanas, Oksfordo energetikos studijų instituto Kinijos energetikos tyrimų vadovas.

 

Kinijos užsienio reikalų ministerija teigė, kad prioritetas yra taikos ir stabilumo atkūrimas Persijos įlankoje ir Artimuosiuose Rytuose.

 

Kinija neskelbia savo strateginių naftos atsargų dydžio ir neatskleidžia savo naftos suvartojimo, todėl analitikai yra priversti skaičiuoti „akivaizdžią paklausą“. susumavus oficialią naftos perdirbimo gamyklų našumą ir grynąjį rafinuotų naftos produktų importą.

 

 

Kinijos nacionalinio statistikos biuro duomenimis, Kinijos naftos perdirbimo gamyklos 2026 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, sumažino gavybą vos 1,6 mln. barelių per dieną. Tai nedidelis sumažėjimas, palyginti su 3,5 mln. barelių per dieną importo sumažėjimu.

 

 

Daugelis ekonomistų teigia, kad tai slypi didžiulėse Kinijos žalios naftos atsargose.

 

 

Niekas nežino tikslaus atsargų dydžio. Analitikai teigia, kad bendros atsargos siekia nuo 1 iki 1,4 mlrd. barelių – tai maždaug 120 dienų importo.

 

 

Energetikos analitikų teigimu, maždaug pusę pastaruoju metu Kinijos importo sumažėjimo lėmė atsargų panaudojimas. Kitos priemonės apima naftos produktų eksporto ribojimą. Kinijos benzino eksportas antrąjį ketvirtį, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo 93 %, dyzelino eksportas sumažėjo ketvirtadaliu, o reaktyvinio kuro eksportas sumažėjo perpus, rodo Kinijos muitinės duomenys.

 

 

Negalėdamos eksportuoti savo naftos produktų ir įstrigusios kainų viršutinių ribų, kurios sumažino pelno maržas šalies viduje, Kinijos naftos perdirbimo gamyklos pradėjo mažinti gamybos apimtis. Birželio ir liepos mėnesiais naftos perdirbimo gamyklų apimtys Kinijoje sumažėjo iki maždaug 12,5 mln. barelių per dieną, palyginti su daugiau nei 15 mln. barelių per dieną prieš karą, pranešė Oksfordo energetikos studijų institutas.

 

Kinija daugelį metų ruošėsi šiai akimirkai, jau 2014 m. energetinį saugumą pavertusi nacionaliniu prioritetu. Didelė vyriausybės parama atsinaujinančios energijos sektoriui sumažino šalies priklausomybę nuo naftos elektros energijos gamybai.

 

Remiantis oficialiais duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį apie du penktadalius visos šalies elektros energijos buvo pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Pusė šiais metais Kinijoje parduotų naujų automobilių yra naujos energijos transporto priemonės.

 

Pigūs elektromobiliai, didelis įkrovimo tinklas ir dešimtis tūkstančių mylių besidriekiantis greitųjų geležinkelių tinklas reiškė, kad Kinijos vartotojai, brangstant kurui, galėjo lengvai pereiti prie kitų keliavimo būdų. Ir jie tai padarė.

 

Kinija taip pat pasinaudojo anglimi. Nors jos pavertimas cheminėmis medžiagomis yra brangesnis nei naftos ar gamtinių dujų naudojimas, Kinijos vidaus anglies atsargos yra didžiulės. “Tobulindama anglies pavertimą cheminėmis medžiagomis, ji apsaugojo šalį nuo naftos tiekimo sutrikimų”,  – teigė Helen Qiao, „Bank of America“ ekonomistė, atsakinga už didžiąją Kinijos dalį.

 

Analitikai ir ekonomistai teigia, kad Kinija, kuri iki karo importavo 70 % savo žaliavinės naftos tiekimo, negali amžinai išlaikyti tokio mažo importo lygio. Kuo ilgiau per Hormūzą tekanti nafta išliks ribota, tuo daugiau pareigūnų turės derinti ekonomikos augimą su naftos atsargų per didelio nesumažėjimo užtikrinimu. Tačiau jie nesutaria, kada Kinija pradės pirkti daugiau žaliavinės naftos ir kiek.

 

Ir yra skausmo ženklų. Pavyzdžiui, staigus didelės maržos verslo, pavyzdžiui, dyzelino ir benzino eksporto, nuosmukis kenkia Kinijos naftos perdirbimo gamykloms, taip pat šalies gamybos ir eksporto mašinoms apskritai.“ [1]

 

1. Xi Turns Oil into Shield Against West --- China's vast reserves protect its economy as the war in Iran rattles global order. Feng, Rebecca; Spegele, Brian.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Aug 2026: A8. 

Attack on Iran Was an Attack on China Trying to Diminish the Access of Industry to Stable and Cheap Energy, Increasing Prices. It Didn’t Work: Xi Turns Oil into Shield Against West --- China's vast reserves protect its economy as the war in Iran rattles global order

 

“Before the U.S. attacked Iran, Beijing spent years and tens of billions of dollars amassing the world's biggest stockpile of oil.

 

Now, with the conflict likely to last for a while, those reserves have given China huge power over the global oil market -- and a critical defense against the West.

 

By some estimates, China's reserves last year were nearly 600 million barrels bigger than those in the U.S. That stockpile allowed it to slash its oil imports when the war broke out, keeping a lid on global oil prices and safeguarding its economy.

 

It has been a major vindication for Chinese leader Xi Jinping, who has sought to buttress China against what he sees as a hostile U.S.-led West. For decades, Chinese leaders have worried about the country's reliance on imported crude, most of which transits through straits that the U.S. or other militaries could seek to block in a conflict.

 

Now, the Iran war has demonstrated that China's muscular energy policy has afforded Beijing a major tool it could use, for instance, in a conflict over Taiwan.

 

China's stockpiles, combined with its quicker-than-expected shift away from fossil fuels, are making it the most powerful swing buyer in global energy markets. It has slashed imports aggressively, which has prevented crude prices from jumping higher. Chinese crude oil imports fell 23% from March to July versus a year earlier.

 

As the crisis in Iran unfolded, in China, "almost from day one there was this sense that, 'We are able to manage this. We don't need to panic,'" said Erica Downs, a scholar at Columbia University's Center on Global Energy Policy.

 

In the future, such power could be wielded in a clash with the U.S. In the event of a war over Taiwan, for example, Beijing's ability to cut oil imports for months could help China resist efforts by the U.S. and its allies to block energy shipments to China.

 

Most of China's oil imports in recent years traversed the Strait of Malacca, near Singapore. Like the Strait of Hormuz in the Middle East, the narrow waterway is one of several chokepoints where the U.S. or other militaries could seek to block the energy trade.

 

For China, "oil is not the Achilles' heel we thought it was," said Michal Meidan, head of China energy research at the Oxford Institute for Energy Studies.

 

China's Foreign Ministry said the priority is restoring peace and stability in the Gulf and Middle East.

 

China doesn't publish the size of its strategic oil reserves or reveal its oil consumption, forcing analysts to calculate "apparent demand" by adding up official refinery throughput and net imports of refined oil products.

 

China's refineries cut runs by just 1.6 million barrels a day in the second quarter of 2026 from the same period last year, according to China's National Bureau of Statistics. That is a modest drop compared with the 3.5 million barrels a day drop in imports.

 

Many economists say the explanation must lie with China's vast crude-oil reserves.

 

No one knows the exact size of the reserves. Analysts put the total reserves at between 1 billion and 1.4 billion barrels, about 120 days of imports.

 

Tapping stockpiles likely accounts for about half of China's recent fall in imports, say energy analysts. Other measures include limiting exports of oil products. China's gasoline exports plunged 93% in the second quarter compared with a year earlier, diesel exports are down by a quarter and jet-fuel exports have halved, according to Chinese customs data.

 

Unable to export their oil products and stuck with price caps that have hammered margins at home, Chinese refineries started to cut runs. In June and July, refinery runs in China fell to roughly 12.5 million barrels a day from more than 15 million barrels a day before the war, said the Oxford Institute for Energy Studies.

 

China has prepared for years for this moment, making energy security a national priority as early as 2014. Extensive government support of the renewable sector has reduced the country's reliance on oil to generate electricity.

 

In the first half of this year, about two-fifths of the country's total electricity generation came from renewables, according to official data. Half of the new cars sold in China this year are new-energy vehicles.

 

Cheap electric vehicles, a large charging network and a high-speed rail network spanning tens of thousands of miles meant that Chinese consumers could easily switch to other travel options when fuel gets expensive. And they did.

 

China also has tapped coal. While turning it into chemicals is more expensive than using oil or natural gas, China's domestic coal reserves are vast. By perfecting coal-to-chemical processing, it has protected the country against disruptions to oil supplies, said Helen Qiao, greater China economist at Bank of America.

 

Analysts and economists say China, which relied on imports for 70% of its crude oil supply before the war, can't keep imports this low forever. The longer that flows through Hormuz remain constrained, the more officials will have to balance economic growth with ensuring oil stockpiles don't fall too much. But they disagree on when China will start buying more crude, and how much.

 

And there are signs of pain. For instance, the sharp fall in high-margin businesses such as diesel and gasoline exports is hurting Chinese refineries, as well as the country's manufacturing and export machines more broadly.” [1]

 

1. Xi Turns Oil into Shield Against West --- China's vast reserves protect its economy as the war in Iran rattles global order. Feng, Rebecca; Spegele, Brian.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Aug 2026: A8.