Plonoji kapitalizacija: spąstai investuojančiam verslui

“Kai kalbame apie investicijų pritraukimą, ekonomikos augimą ir naujų projektų vystymą, dažniausiai diskutuojame apie finansavimo prieinamumą. Tačiau mažiau dėmesio skiriame klausimui, kas nutinka ten, kur verslas pradines investicijas atlieka nuosavomis lėšomis.

Paradoksalu, tačiau Lietuvoje investuotojas, finansuojantis naują projektą savo lėšomis, dažnai susiduria net ne su rinkos, o su teisinės ir mokestinės sistemos sukurtais barjerais.

Tai ypač aiškiai matyti, taikant plonosios kapitalizacijos taisykles.

Kaip finansuojami nauji projektai?

Praktikoje naują projektą dažniausiai pradeda finansuoti pats akcininkas. Ar tai būtų gyvenamųjų namų kvartalas, komercinės paskirties pastatas, nauja gamykla, logistikos centras, ar kitas kapitalui imlus projektas.

Įprasta schema paprasta: akcininkas suteikia paskolą, o projektui pasiekus tam tikrą stadiją, atsiranda bankinis ar kitas išorinis finansavimas, kuris šią paskolą refinansuoja. Akcininkas atgauna dalį investuotų lėšų ir gali jas nukreipti į kitus projektus. Būtent todėl paskola projektą pradedančiai naujai įmonei dažnai yra racionaliausia finansavimo forma.

Alternatyva būtų akcinio (įstatinio) kapitalo didinimas, tačiau Lietuvoje kapitalo investicija dažnai reiškia, kad lėšos užrakinamos ilgam laikui ir susaistomos teisiniais ribojimais. Jų susigrąžinimas priklauso nuo sudėtingų procedūrų, kreditorių apsaugos mechanizmų ir formalių reikalavimų, kurių ekonominė  logika ir teisinis pagrįstumas ne visada akivaizdūs.

Atrodo, kad mūsų Akcinių bendrovių įstatymas vis dar remiasi prielaida, jog formaliai užfiksuotas įstatinis kapitalas – konkreti speciali eilutė balanse – savaime kažką pasako apie įmonės finansinį pajėgumą ar suteikia reikšmingą apsaugą kreditoriams. Praktika seniai rodo, kad realų įmonės stabilumą ir mokumą lemia ir parodo visai kiti veiksniai ir indikatoriai.

Palūkanų paradoksas

Pasirinkus akcininko paskolą atsiranda kita problema. Ekonomiškai akcininkas investuoja tikėdamasis grąžos iš kapitalo: dividendų, įmonės vertės augimo arba sėkmingo verslo pardavimo ateityje. Dažniausiai jo tikslas nėra uždirbti iš palūkanų.

Vis dėlto mokestinė logika reikalauja žiūrėti į tokį finansavimą kaip į paskolą. Ir ne bet kokią paskolą.

Paprastai veiklą pradedančiai įmonei, kurios dar ir įstatinis kapitalas nedidelis, suteikta paskola objektyviai yra itin rizikinga. Projektas dar nebaigtas, turto dažnai nėra arba jo nepakanka, pinigų srautų dar nėra. Todėl rinkos principai (kurie šiuo atveju neaktualūs vieninteliam akcininkui) diktuoja, kad tokio išorinio finansavimo palūkanų norma turėtų būti su reikšminga rizikos premija.

Pridėkime dar ir iš pelno mokesčio įstatymo kylančią prievolę susijusių asmenų sandorius vykdyti rinkos sąlygomis ir gauname situaciją, kai akcininkas faktiškai nuo tokios pradinės investicijos turi prisiskaičiuoti reikšmingas palūkanas. Šių palūkanų jis dažniausiai realiai negauna, nes projektą vystanti įmonė dar neturi iš ko jų mokėti. Todėl tokios palūkanos tik kaupiasi apskaitoje, tačiau mokesčių požiūriu jos tampa akcininko apmokestinamomis pajamomis (pelnu).

Trumpai tariant, investuotojas jau turi mokėti mokesčius nuo grąžos, kurios dar nėra gavęs.

Kai tos pačios pajamos apmokestinamos du kartus

Palūkanų problema tuo nesibaigia.

Projektą vystančioje bendrovėje sukauptos palūkanos didina sąnaudas, mažina nuosavą kapitalą ir didina apskaitinius nuostolius. Tačiau šių sąnaudų pripažinimas mokesčių tikslais dažniausiai susiduria su papildomais apribojimais: tiek 30% EBITDA taisykle (kuri turi savo logiką ir tikrai nėra didžiausia problema) [1], ir (tuo pat metu) plonosios kapitalizacijos taisyklėmis, kurios papildomai riboja susijusiems asmenims mokamų palūkanų atskaitymą iš apmokestinamojo pelno.

Rezultatas dažnai būna paradoksalus:

•           akcininkas palūkanas turi pripažinti pajamomis ir apmokestinti;

•           realių pinigų negauna;

•           projektą vystanti įmonė šių palūkanų negali pilnai pripažinti leidžiamais atskaitymais;

•           ateityje projektą vykdančios įmonės uždirbtas pelnas vėl apmokestinamas, neįvertinus visų jos turėtų realių sąnaudų.

Ekonominiu požiūriu tai yra tiesiog dvigubas to paties pajamų srauto apmokestinimas. Ir visa tai vyksta dar iki to momento, kai investicija apskritai pradeda realiai atsipirkti.

Ar tikrai tokios taisyklės pasiekia savo tikslą?

Plonosios kapitalizacijos taisyklės atsirado ne be priežasties. Jų tikslas apriboti galimas manipuliacijas įmonių kapitalo struktūra, dirbtinį pelno mažinimą pasitelkiant finansavimą paskolomis (kai palūkanos mokamos užsienio akcininkams, ypač veikiantiems lengvatinių mokesčių teritorijose) ir pan.

Tačiau kyla klausimas, ar šie tikslai pasiekiami tuomet, kai taisyklės visa apimtimi taikomos menamoms ir tik dėl įstatymų reikalavimų skaičiuojamoms palūkanoms (kurių skolininkas nenori mokėti, o kreditorius net nenori gauti), tarpinėms finansavimo bendrovėms (pasiskolinu tam, kad perskolinčiau), finansavimas skirtas ne veiklos sąnaudoms, bet ilgalaikėms investicijoms, arba tiesiog, kai palūkanas gauna Lietuvoje pelno mokestį nuo jų sumokantis akcininkas.

Tokiais atvejais sistema pradeda kovoti jau ne su piktnaudžiavimu, o su pačia investicija.

Ką būtų galima keisti?

Pirmiausia vertėtų peržiūrėti pačias plonosios kapitalizacijos taisykles. Šiandien egzistuojanti galimybė įrodyti, kad „tokia pati paskola tokiomis pačiomis paskolos suteikimo sąlygomis būtų suteikta tarp nepriklausomų (nesusijusių) asmenų“, teoriškai atrodo logiška. Praktikoje ji dažnai tampa beveik neįgyvendinama, nes pagrindimui reikalaujama „gamtoje“ neegzistuojančių dalykų.

Situacija, kurioje yra akcininkas, finansuojantis savo paties inicijuojamą verslo projektą, ir situacija, kurioje yra bankas ar verslo rizikos neprisiimantis ir į projekto grąžą nepretenduojantis investuotojas, yra absoliučiai skirtingos. Investuotojo palūkanos (taigi ir sąnaudos) tokios stadijos projektui dažnai būtų ženkliai didesnės, jeigu iš viso išorinis finansavimas būtų suteiktas. Tačiau, iš kitos pusės, kai iš akcininko (kuris palūkanų gauti nenori) už suteiktas lėšas vis tiek reikalaujama prisipažinti „ištiestosios rankos“ principą atitinkančias palūkanų pajamas, tą aplinkybę pamirštame – nugali forma. Prielaida, kad tai iš esmės yra akcininko kapitalo investicija (už kurią palūkanų skaičiuoti nereikėtų), tik ji įforminta, kaip beprocentė paskola, neretai net nesvarstoma: palūkanas prisipažinti reikia, net jeigu tokia pati paskola tokiomis pačiomis paskolos suteikimo sąlygomis nebūtų suteikta tarp nepriklausomų (nesusijusių) asmenų. 

Todėl, jeigu kol kas nepakanka savivokos ar valios peržiūrėti sandorių kainodaros reikalavimų taikymo, vertėtų svarstyti bent jau aiškias ir realiai veikiančias plonosios kapitalizacijos taisyklių išlygas, pavyzdžiui:

•           leisti be apribojimų atskaityti palūkanas, sumokėtas tiesioginiam akcininkui juridiniam asmeniui (ar bent jau – jo menamai priskaičiuotas), jeigu jos efektyviai apmokestinamos gavėjo (kreditoriaus) lygiu;

•           netaikyti apribojimų palūkanoms už pasiskolintas ir perskolintas lėšas, kurios pačios generuoja palūkanų pajamas;

•           plėsti išimčių sąrašą kitais identifikuotais atvejais, kai akivaizdu, kad mokesčių bazės erozijos rizikos nėra.

Tokie pakeitimai ne panaikintų apsauginius mechanizmus, o leistų juos taikyti ten, kur jų iš tikrųjų reikia.

Laikas modernizuoti ir kapitalo reguliavimą

Kita problema (esamos sprendimas?) slypi net ne mokesčiuose, o pačioje bendrovių teisėje.

Daugelyje valstybių seniai egzistuoja įvairios neformalių akcininkų įnašų formos, kurios fiksuojamos ir apskaitomos kaip nuosavas kapitalas (akcininko investicija), tačiau gali būti įnešamos ir grąžinamos gerokai lanksčiau nei įstatinis kapitalas. Tuo tarpu Lietuvoje vis dar dominuoja modelis, kuriame kapitalo didinimas ir mažinimas dažnai tampa procedūriniu projektu savaime.

Gal vertėtų iš naujo savęs paklausti, ar būtent įstatinio kapitalo koncepcija yra tinkamiausias ir pagrindinis teisinis būdas vertinti įmonės finansinį pajėgumą XXI amžiuje. Ar tikrai notaro patvirtintas ir registre registruotas skaičius apie įmonės mokumą pasako daugiau nei jos realus turtas, pinigų srautai ir finansinis pajėgumas? Ką jis vis dar pasako apie įmonę ir kokį papildomą saugumą ir aiškumą tie teisiniai reikalavimai ir formalumai realiai suteikia (jeigu apskritai suteikia)?

Pabaigai

Šiandien Lietuvai reikia daugiau investicijų, daugiau rizikuojančio kapitalo ir daugiau verslų, pasirengusių pradėti naujus projektus, didesnio paties kapitalo apyvartumo.

Todėl verta kritiškai įvertinti, ar dabartinės plonosios kapitalizacijos taisyklės ir įmonių kapitalo reguliavimo modelis vis dar tarnauja savo pirminiam tikslui, ar jau tapo kliūtimi tiems, kurie kuria naują ekonominę vertę.

Kova su piktnaudžiavimu ir rizikų valdymas yra būtini, tačiau ne mažiau svarbu, kad kartu nebūtų baudžiami tie, kurie investuoja ir nori sukurti.

Įžvalgos autorius – Dr. Mindaugas Lukas, teisės firmos „Sorainen“ partneris.”

 

1. 30% EBITDA taisyklė (palūkanų atskaitymo ribojimas) – tai Pelno mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, pagal kurią įmonės iš pajamų leidžiamos atskaityti palūkanų sąnaudos (viršijančios palūkanų pajamas) negali viršyti 30 procentų apmokestinamojo EBITDA arba 3 000 000 eurų.

Pagrindiniai principai

•           Viršutinė riba: Leidžiama atskaityti suma negali viršyti didesnės iš dviejų alternatyvų: 30 % įmonės apmokestinamojo EBITDA arba 3 mln. Eur. [1]

•           Viršijanti dalis: Palūkanų sąnaudos, kurios viršija šią ribą, nemažina einamojo laikotarpio apmokestinamojo pelno, tačiau jas galima perkelti į kitus mokestinius laikotarpius neribotą laiką.

•           Taikymo sritis: Apribojimas galioja visoms palūkanų sąnaudoms (mokamoms bankams, susijusiems ar nesusijusiems asmenims), o ne tik vidiniams sandoriams.