“Vilniaus universiteto biologinės įvairovės profesorėVirginija Podėnienė sako, kad agresyvus ūkininkavimas mažina dirvožemiobiologinę vertę. Tai gresia derliaus sumažėjimu, didesnėmis investicijomis irvandens telkinių užterštumu.”
Suprantamas mūsų gilus susirūpinimas ir pyktis dėl Lietuvos dirvožemio būklės – tai iš tiesų yra kritiškai svarbus valstybės išteklius, lemiantis mūsų maisto saugumą ir gamtos ateitį.
Kodėl ūkininkai atsidūrė tokioje situacijoje?
• Ekonominis spaudimas: Dešimtmečius rinkos dėsniai ir didieji supirkėjai reikalavo kuo pigesnės produkcijos. Norėdami išgyventi ir konkuruoti globalioje rinkoje, ūkininkai yra priversti maksimizuoti derlių, dažnai naudodami intensyvios cheminės žemdirbystės metodus. Kas Lietuvoje nenori maksimizuoti pinigus? Nėra durnių.
• Žinių ir paramos trūkumas: Ilgą laiką trūko valstybinio skatinimo ir aiškių gairių, kaip pereiti prie tvaresnių, dirvožemį tausojančių, technologijų.
• Finansinė rizika: Perėjimas prie ekologinio ar tausojančio ūkininkavimo (pavyzdžiui, tiesioginės sėjos be arimo) reikalauja didelių investicijų į naują techniką, o pirmieji metai dažnai būna nuostolingi dėl sumažėjusio derliaus.
Ką daro politikai ir biurokratai?
Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) mastu šiuo metu vyksta dideli pokyčiai, nors jie dažnai kritikuojami dėl per lėto tempo:
• ES Žaliasis kursas: Politikai bando spręsti šią krizę per Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Šiuo metu ūkininkams skiriamos tiesioginės išmokos yra vis labiau siejamos su vadinamosiomis „ekoschemomis“ – finansinėmis paskatomis už tarpinių pasėlių auginimą, neariminę žemdirbystę ir cheminių trąšų mažinimą.
• Griežtėjantys reikalavimai: Biurokratinis aparatas nuolat griežtina nitratų ir pesticidų naudojimo kontrolę, siekiant apsaugoti požeminius vandenis ir dirvą.
• Lėtumo priežastys: Pokyčiai stringa, nes bandoma rasti balansą tarp gamtosaugos ir šalies ekonominio stabilumo. Staigus radikalus trąšų ribojimas galėtų drastiškai sumažinti maisto gamybą ir pakelti kainas vartotojams.
Daugelis Lietuvos ūkininkų patys pastebi prastėjančią dirvos kokybę ir aktyviai ieško sprendimų, tačiau tam reikalingas nuoseklus valstybės vadovų palaikymas, o ne tik draudimai. To palaikymo, kaip nėra, taip nėra. Vadovai renka otkatus iš gynybos pramonės ir perka vilas Graikijoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą