„Metai po Antrojo pasaulinio karo buvo palankūs Amerikos mokslui. Šalies tyrėjai nuskraidino žmones į Mėnulį, sukūrė šiuolaikinį kompiuterį ir vadovavo žmogaus genomo sekoskaitos nustatymo darbams. Vyriausybė finansavo fundamentinius tyrimus akademinėse institucijose bei nacionalinėse laboratorijose, o šios vėliau galėjo perduoti komerciškai perspektyvius atradimus verslo įmonėms.
Dabar pasirodo ženklų, kad ši inovacijų mašina pradeda strigti. Sistemos kritikai nerimauja, kad Amerikos mokslo infrastruktūra skatina „grupinį mąstymą“ (angl. *groupthink*), nes didelę dalį fundamentiniams tyrimams skiriamo finansavimo paskirsto vos keletas komitetų. Jie baiminasi, kad universitetai nėra tinkamai pritaikyti tarpdisciplininiam darbui, kurio reikalauja didelė dalis XXI a. mokslo. Be to, Amerika nebėra neginčijama mokslo supervalstybė: Kinijos išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTTP), vertinant pagal perkamosios galios paritetą, jau susilygino su JAV išlaidomis ir auga sparčiau. 2024 m. Kinija aplenkė Ameriką „Nature“ indekse (*Nature Index*), kuriuo vertinamos publikacijos prestižiškiausiuose mokslo žurnaluose.
„Mokslo mokslo“ (angl. *metascience*) – mokslo atradimų procesą tiriančios srities – atstovai jau daugelį metų nurodo sistemos trūkumus. Pastaruoju metu jie pradėjo savo idėjas įgyvendinti praktiškai. Privačios institucijos, kurių daugelis įkurtos per pastaruosius penkerius metus, teigia kuriančios mokslo ateitį. Amerikos inovacijų istorija leidžia manyti, kad jos gali būti teisios.
Privatus mokslas nėra naujiena. Daugelis įspūdingiausių XX a. Amerikos atradimų gimė ne universitetų miesteliuose, o korporacijų tyrimų centruose. „Bell Labs“ (bendrovės AT&T tyrimų padalinys), „Xerox PARC“ (kopijavimo aparatų gamintojos laboratorija) ir „IBM Research“ mokslininkai sukūrė tokius stebuklus kaip tranzistorius, o už savo pasiekimus pelnė ne vieną Nobelio premiją.
Vis dėlto, nepaisant sėkmės, privačioms laboratorijoms nepavyko pateisinti savo išlaikymo kaštų. 2004 m. Jeilio universiteto ekonomisto Williamo Nordhauso paskelbtame tyrime apskaičiuota, kad pokario laikotarpiu visoje ekonomikoje tik 2,2 proc. iš inovacijų sukurtos vertės atiteko įmonėms.
Reaguodamos į tai, bendrovės pakeitė savo požiūrį į MTTP per susijungimus ir įsigijimus“ – perkant iš universitetų atskilusius startuolius, užuot finansavus nuosavas laboratorijas.
Dėl to, kad korporacijos atsisako savo laboratorijų, fundamentiniai tyrimai tapo daug labiau priklausomi nuo valstybės remiamų iniciatyvų. Privačiojo mokslo sektoriaus šalininkų nuomone, tai apgailėtina. Pasak Calebo Watney iš analitinio centro „Institute for Progress“, mokslo finansavimo koncentracija reiškia, kad visuomenė gali pasinaudoti mažesniu skaičiumi inovatyvių idėjų.
Pavyzdžiui, 2025 m. Masačusetso technologijos instituto (MIT) atstovo Pierre’o Azoulay ir Harvardo medicinos mokyklos atstovo Wesley Greenblatto atliktas tyrimas, apėmęs 100 000 paraiškų gauti Nacionalinių sveikatos institutų (NIH) finansavimą, parodė, kad projektams, kuriuose taikyti su vyraujančia nuomone nesutampantys metodai, buvo mažesnė tikimybė gauti finansavimo pratęsimą.
Be to, finansavimo paieškos yra labai varginančios. Remiantis viena apklausa, mokslininkai apie 44 proc. savo laiko skiria administracinėms užduotims, pavyzdžiui, paraiškų ir ataskaitų rengimui.
Iliustruodami šias problemas, daugelis mini biologės Katalin Karikó pavyzdį. Jos atlikti darbai tapo moksliniu pagrindu kuriant mRNR vakcinas, pavyzdžiui, skirtas kovai su COVID-19. Dešimtmečius finansuotojai, ypač NIH, atmesdavo jos paraiškas, laikydami jas pernelyg rizikingomis. Jai pavyko likti moksle, tačiau, pasak Stuarto Bucko iš lobistinės grupės „Good Science Project“, nedaugelis jos vietoje būtų taip pasielgę.
Šie nuogąstavimai pasiekė ir įtakingus sprendimų priėmėjus. Liepos 21 d. JAV vyriausybė paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad universitetai neturėtų būti „vienintelė vieta, kur vykdomi patys inovatyviausi Amerikos moksliniai tyrimai“. Vietoj to finansuojančiosios institucijos turėtų veikti labiau kaip rizikos kapitalo fondai – investuoti į įvairias institucijas.
Savarankiškas mokslas
Įgyvendinant šią iniciatyvą, Nacionalinis mokslo fondas (NSF) ketina skirti 1,5 mlrd. JAV dolerių pirmajam „X-laboratorijų“ („X-labs“) etapui. Tai naujos organizacijos, kurios „plėtoja proveržio mokslą už tradicinių institucijų ribų“. Pasak Joso Harderio, Atstovų Rūmų nario demokrato ir vieno iš įstatymo projekto iniciatorių, Kongrese svarstomas abiejų partijų remiamas teisės aktas, pagal kurį panaši iniciatyva būtų sukurta ir NIH – institucijoje, kurios biudžetas yra kur kas didesnis. Pagal kitus numatomus pokyčius federalinės agentūros galėtų suteikti „auksinius bilietus“ neįprastiems projektams, kurių komitetas niekada nepalaikytų, arba pradėti skirti ilgalaikį finansavimą pavieniams asmenims, o ne projektams.
Tokios idėjos mokslininkams kelia nerimą dėl to, iš kur jos kyla. Nors D. Trumpo administracija siekia paskatinti „naująjį aukso amžių“ Amerikos moksle, ji kartu nori sumažinti jo finansavimą. Baltųjų rūmų pasiūlytame 2027 finansinių metų biudžete numatoma perpus sumažinti Nacionalinio mokslo fondo (NSF) biudžetą. Baiminamasi, kad dėl mažesnio finansavimo, kuris bus paskirstytas didesniam skaičiui institucijų, nukentės universitetų laboratorijos.
Michaelas Kratsiosas, Baltųjų rūmų mokslo politikos vadovas, teigia „nesutinkantis su tokia prielaida“. Jis pažymi, kad administracija pasiūlė padidinti bendras išlaidas moksliniams tyrimams ir plėtrai (MTTP), ypač gynybos srityje. (Gynybos departamento programos paskatino inovacijas priemones, pavyzdžiui, adrenalino autoinjektorius, vabzdžius atbaidančius purškalus ar autonominius automobilius). Jis taip pat mano, kad finansinis rezultatas nėra tinkamas kriterijus politikai vertinti. Pasak jo, už mokslą pasisakančios grupės „yra kraštutinai susitelkusios į biudžetus“. „Akademinei bendruomenei tiesiog reikia atsikratyti požiūrio, kad laimėjimas vienoje srityje būtinai reiškia pralaimėjimą kitoje.“
Tačiau, nepaisant tokių ginčų, jau vyksta daugybė privačių mokslinių eksperimentų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Masačusetse įsikūrusi ne pelno siekianti organizacija „Convergent Research“, įkurta 2021 m. siekiant finansuoti „tikslines tyrimų organizacijas“ (angl. *focused research organisations* – FRO). Pasak bendraįkūrėjų Anastasijos Gamick ir Adamo Marblestone’o, finansavimą gaunantys tyrėjai dažniau siekia sukurti konkretų įrankį, o ne atsakyti į grynai akademinį klausimą. „Convergent“ skiria tyrėjams nuo 20 iki 50 mln. JAV dolerių ir suteikia nuo trejų iki septynerių metų projektui įgyvendinti. Vėliau organizacijos darbuotojai padeda jiems nuspręsti, ką daryti su gautais rezultatais.
Viena iš tokių organizacijų kuria įrankių rinkinius, kuriuos laboratorijos ir įmonės gali naudoti tirdamos organizmus, nepriklausančius vadinamiesiems „modeliniams organizmams“.
Kita kuria sąsają, kuri, pasitelkdama ultragarso bangas, nuskaito smegenų veiklą.
Dar vienas privačiojo mokslo pasaulio dalyvis – įmonė „Episteme“, kurią 2025 m. įkūrė „OpenAI“ atstovas Samas Altmanas ir tuo metu dar mažai žinomas tyrėjas Louisas Andre. Užuot kėlusi iš anksto nustatytus tikslus ar reikalavusi publikacijų, „Episteme“ suteikia pagrindiniams tyrėjams beveik visišką laisvę. Nors finansuojami mokslininkai dažniausiai jau turi numatę problemos sprendimo būdą, „Episteme“ suteikia jiems lankstumo keisti kryptį. „Jei idėja nepasiteisina – o moksle taip nutinka labai dažnai – tyrėjas turi turėti galimybę pakeisti kursą ir pabandyti pažvelgti iš kitos pusės“, – teigia L. Andre.
Toks požiūris yra patrauklus. Fizikas Charlesas Marcusas pasakoja, kad paliko nuolatinį dėstytojo postą Vašingtono universitete ir perėjo į „Episteme“, nes tikėjosi, kad čia galės dirbti tarpdiscipliniškai, nereikalaudamas leidimų iš nelanksčių biurokratų. „Mes nekuriame akademinių padalinių, kuriuose niekas tarpusavyje nesikalba“, – sako jis. Be to, jam ir kitiems laboratorijų vadovams nereikės teikti paraiškų dotacijoms gauti ar mėnesių mėnesius laukti leidimo įdarbinti jaunesniuosius tyrėjus. Nors mokslinių straipsnių publikavimas yra skatinamas, jis nėra privalomas. Pagrindinis reikalavimas jų veiklai – ji turi atverti komercines galimybes.
Daugelis svarbių klausimų lieka už šių rėmų ir turi būti nagrinėjami universitetuose. Be to, ne visi bandymai plėtoti privatų mokslą buvo sėkmingi. 2023 m. įkurtas privatus biomedicinos institutas „Arena BioWorks“ nutraukė veiklą nepraėjus nė dvejiems metams. Tačiau, skirtingai nei „Arena“ atveju, kurios investuotojai, kaip teigiama, tikėjosi greitos grąžos, A. Andre teigia, kad jo rėmėjai – finansuojantys „Episteme“ iš asmeninių lėšų – yra nusiteikę ilgalaikiam bendradarbiavimui. Be to, „Episteme“, kitaip nei „Arena“, neorientuoja visų pastangų į vieną konkrečią tyrimų sritį. „Jei kuri nors programa nepasiteisina – nieko baisaus. Galime ją pertvarkyti, o išteklius nukreipti kitur“, – sako jis.
Pasak A. Marblestone’o, dėl federalinės paramos, nepriklausomų eksperimentų ir artėjančio dirbtinio intelekto skatinamų investicijų srauto privačioms mokslo iniciatyvoms susiklostė itin palankios aplinkybės. Mokslo ir technologijų istorikai teigia, kad pokario sistema įtvirtino Amerikos hegemoniją. Statant už privatų mokslą, rizika yra didelė – tiek patiems mokslininkams, tiek visai Amerikai.“ [1]
1. Back to the bench. The Economist; London Vol. 461, Iss. 9522, (Oct 24, 2026): 79, 80.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą