„Žinovai mano, kad konfrontacija su Iranu greitai nesibaigs – ji taps pagrindiniu prezidento D. Trumpo rūpesčiu likusį jo kadencijos laiką.
Jei Irano režimui pavyks įgyvendinti savo planus, šis karas nulems ir 2028 m. prezidento rinkimų baigtį. D. Trumpas neperduos valdžios palankiam įpėdiniui, kuris būtų jam ištikimas tiek politiškai, tiek asmeniškai. Jis taps panašus į Jimmy Carterį po to, kai šis susidūrė su savo „Irano krize“ – tik padėtis bus dar blogesnė. D. Trumpas taip pat primins Richardą Nixoną, tačiau neturės tokio „gelbėtojo“ kaip Geraldas Fordas, kuris suteikė R. Nixonui malonę – teisiškai kur kas tvirtesnę nei ta, kurią D. Trumpas galėtų suteikti pats sau prieš palikdamas Baltuosius rūmus 2029 m. sausį.
Įdomu, ar jis apie tai pagalvojo. Jis ryžosi rizikingam ir neapgalvotam veiksmui prieš Iraną, tikėdamasis, kad pavyks nuversti režimą. O jei ne – bent jau smarkiai susilpninti jo karinę galią, kas, jo manymu, galėtų lemti trumpą karą.
Žinoma, dar viena JAV bomba, dar viena sankcija ar dar viena blokados diena vis dar gali priversti Irano lyderius pakeisti kursą ir sėsti prie derybų stalo. Arba režimas gali tiesiog žlugti.
Priešingai nei teigia populiari tiesa, viltis gali būti – ir dažnai būna – strategija. Tačiau ne veltui JAV su sąjungininkais pasiuntė keturis milijonus karių okupuoti nacių Vokietijos – kad nereikėtų kliautis vien viltimi, siekiant priimtino rezultato.
D. Trumpas pats įstūmė save į šią keblią padėtį. Kol jis nebuvo metęs iššūkio, keliančio grėsmę paties režimo išlikimui, Irano vadovybei nebuvo jokio pagrindo uždaryti Hormuzo sąsiaurį. Tai būtų prilygę karo paskelbimui visam pasauliui, įskaitant Kiniją, kurios perkama nafta leidžia Iranui išsilaikyti.
Iki vasario 28 d. JAV iš tiesų buvo tvirtoje pozicijoje. Iranas kariavo pats su savimi. JAV ir Izraelis buvo sėkmingai neutralizavę Irano oro gynybos sistemas. Pagal neoficialų susitarimą JAV daugiausia apsiribodavo smūgiais į su Irano branduoline programa susijusius taikinius. Iranas atsakydavo riboto masto, iš anksto aiškiai anonsuotais, smūgiais ir siekė išvengti eskalacijos.
Jei nori su kuo nors sudaryti susitarimą, praverčia reputacija žmogaus, kuris laikosi duotų pažadų. D. Trumpas akivaizdžiai nori susitarimo, tačiau tikimybė jam pasiekti atrodo menka – nebent Irano lyderiai pažvelgtų pro langą ir pamatytų JAV karius. Juk jie vis dar jaučiasi esantys padėties šeimininkai. Tarnai vis dar tenkina kiekvieną jų užgaidą. Kaip Hitleris savo bunkeryje, jie nemato priešininko, siūlančio pakeisti esamą padėtį taip, kad jie patys jaustųsi saugiau ir patogiau.
Kita vertus, dabartinės benzino kainos JAV atrodo didelės tik tiems žmonėms, kurie dar nėra susitaikę su Joe Bideno laikų infliacija. Net ir dabartinė, neva milžiniška dyzelino kaina – 6,28 JAV dolerio – vis dar nesiekia aukštumų, užfiksuotų 2008 m., per būsto statybų bumą. Perskaičiavus į dabartinę vertę, dyzelino kaina tada siekė 7,40 JAV dolerio.
D. Trumpas gali ir toliau „kapstytis“ toliau, net ir neišsprendęs Irano klausimo. Norėdamas po 2028 m. matyti sau palankų įpėdinį, jis turėtų sulaukti demokratų pagalbos – nors tokios pagalbos jis yra gavęs ir anksčiau. Tiesa, analitinėse apžvalgose apie D. Trumpo fenomeną šis faktas dažniausiai nutylimas – kas, ko gero, suprantama, atsižvelgiant į tai, kas paprastai imasi rašyti tokias istorines apžvalgas.
Jo lėtai, bet užtikrintai veikianti Irano naftos eksporto blokada duoda rezultatų. Net ir kai kurie griežtosios linijos šalininkai pataria jam palikti derybas su vis labiau skurstančiu Irano režimu kitam prezidentui. D. Trumpas visada galės savo „Truth Social“ paskyroje pasmerkti tokias sąlygas, pavadindamas jas „blogiausiu susitarimu istorijoje“.
Tačiau šiuo metu abi pusės duoda ženklus, kad po antradienį vyksiančių kadencijos vidurio rinkimų – o galbūt net ir šį savaitgalį – įtampa gali dar labiau išaugti. Blogiausias įmanomas scenarijus – Rusijos ar Kinijos atviras įsikišimas Irano pusėje – atrodo mažai tikėtinas. Lieka „vidutiniškai blogas“ variantas: plataus masto karas, nukreiptas prieš infrastruktūrą.
Galų gale, D. Trumpas iki šiol visada vengė bombarduoti Irano naftos gręžinius, vamzdynus bei perdirbimo gamyklas taip, kad Iranas būtų išstumtas iš energetikos rinkos metams ar net dešimtmečiams. Jei padėtis keisis, norėčiau pateikti vieną patarimas: darykite tai greitai. Supratę, kad jų atgrasymo priemonės prieš JAV sužlugo, o jų pačių objektai virto griuvėsiais, Irano lyderiai gali dvejoti, ar imtis atsakomųjų veiksmų prieš Saudo Arabiją ir kitas kaimynines Persijos įlankos valstybes. Būtent šios kaimynės būtų vienintelis realus energijos išteklių, įrangos ir, galbūt, net geriamojo vandens šaltinis, kurio režimui prireiktų, norint išlikti.
Smūgiai Irano infrastruktūrai taptų milžiniška rizika pasaulio ekonomikai. Asmeniškai abejoju, ar D. Trumpas turi tam ryžto – ir ar tai apskritai būtų protinga.
Vis dėlto šią kritinę akimirką verta prisiminti, kiek daug jo prezidentavimas skolingas jo priešų klaidoms, apgaulėms ir kvailystėms. Gyvename ilgų įvykių grandinės pabaigoje. Koks kitoks galėtų būti mūsų pasaulis, jei po netikėtos 2016 m. pergalės JAV elitas būtų kitaip elgęsis su šiuo sunkiai apibūdinamu, jokiai partijai nepriklausančiu ir permainingo būdo D. Trumpu.“ [1]
Pasaulio ekonomikos sugriovimas, smogiant regioninei infrastruktūrai, galėtų būti arba D. Trumpo, arba iraniečių sprendimas. O galbūt – abiejų. D. Trumpo vykdoma Irano naftos blokada didina spaudimą ir tikimybę kilti „antrajai Didžiajai depresijai“ – kaip pats D. Trumpas ir minėjo. Vienu ar kitu momentu Iranas gali nuspręsti, kad nebėra ką saugoti.
1. Trump Faces a Perilous Choice in Iran. Jenkins, Holman W; Jr. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 31 Oct 2026: A13.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą