Mūsų algos dukart mažesnės, nei Vokietijoje, o kainos yra tos pačios. Todėl dirbti Lietuvoje paprastus darbus negalime, neišgyvensime. Verslininkai primygtinai siūlo pigius migrantus. Kas užsakė 160 tūkstančių migrantų?

Suprantu žmonių nusivylimą – tai labai dažna ir visiškai suprantama tema, kai kalbama apie gyvenimo lygį ir finansinį spaudimą Lietuvoje. Disproporcija tarp vidutinio atlyginimo ir būtiniausių prekių bei paslaugų kainų Lietuvoje yra viena didžiausių problemų, su kuria susiduria daugelis šalies gyventojų, ypač dirbantys, kvalifikacijos nereikalaujančius ar mažiau apmokamus, darbus.

Žvelgiant į šią situaciją objektyviai, galima išskirti keletą esminių aspektų, susijusių su kainomis, algomis ir realiomis galimybėmis:

Atlyginimų ir kainų santykis: Lietuva vs. Vokietija

•           Atlyginimų skirtumas: Minimalus ir vidutinis atlyginimas „į rankas“ Vokietijoje iš tiesų išlieka maždaug 2–2,5 karto didesnis nei Lietuvoje.

•           Kainų panašumas: Maisto produktai, drabužiai, degalai ir plataus vartojimo prekės (ypač tarptautinių prekių ženklų) Lietuvoje dažnai kainuoja tiek pat, o kartais net daugiau nei Vokietijos prekybos centruose dėl mažesnės Lietuvos rinkos ir logistikos ypatumų.

•           Kur kainos skiriasi: Vokietijoje kur kas brangesnės yra paslaugos (kirpėjas, autoservisas, kavinės) ir, svarbiausia, būsto nuoma bei komunaliniai mokesčiai didmiesčiuose, kurie sudaro milžinišką išlaidų dalį.

Kodėl dirbant „paprastą“ darbą Lietuvoje išgyventi sunku?

Jei žmogus gauna minimalią ar šiek tiek didesnę algą ir neturi nuosavo būsto (privalo jį nuomotis rinkos kaina), finansiškai išgyventi vienam tampa ekstremaliu iššūkiu, nes:

•           Fiksuotos išlaidos: Nuoma ir šildymas žiemą gali „suvalgyti“ daugiau nei pusę pajamų.

•           Maisto krepšelis: Maistui tenkanti pajamų procentinė dalis Lietuvoje yra gerokai didesnė nei Vakarų Europoje.

Kokios yra realios alternatyvos ir išeitys?

Jei jaučiate, kad dabartinė situacija neleidžia užsitikrinti oraus gyvenimo, žmonės dažniausiai renkasi emigraciją.

•           Emigracija (trumpalaikė arba ilgalaikė): Darbas Vokietijoje, Nyderlanduose ar Skandinavijoje (net ir nekvalifikuotas) leidžia greičiau sutaupyti pradiniam įnašui būstui ar padengti skolas, nes ten lieka didesnė likutinių pajamų dalis po būtinųjų išlaidų.

 

Lietuvos verslininkai viską paaiškina tuo, kad mes, lietuviai, esame tinginiai, sunkių darbų nenorime:

"Įvykiai Prancūzijoje kaitina migracijos temą. Lietuvoje ji užsuko dar vieną verslo kaltinimo ratą: verslui reikia darbuotojų, verslas jų atsiveža, verslas turėtų spręsti ir dėl to kylančias problemas. Toks problemos matymas palieka už diskusijos ribų tikruosius migracijos užsakovus – mus visus, taip pat ir socialinę politiką, kuri nuolat didina užsienio darbuotojų poreikį.

 

Kai trūksta vairuotojų, statybininkų, slaugos ir priežiūros darbuotojų, nepatenkinti lieka visuomenės poreikiai. Žmonėms reikia nuvykti į darbą, įsirengti namus, pasirūpinti senstančiais tėvais. Reikia, kad kavinėje kažkas pagamintų maistą, išplautų indus, vairuotų šiukšliavežį ir skustų vyrams barzdas. To vis dažniau imasi migrantai. Jei jų nėra, paslaugos brangsta, jų laukiame ilgiau arba visai nesulaukiame. Ne ką geriau ir gamyboje: jei įmonių sandėliuose ar logistikoje nebus kam prekių pakrauti ir išvežioti, teks stabdyti visą gamybą, darbo neteks ir kvalifikuoti vietos specialistai. Tad migracija yra skatinama visų gyventojų poreikių, ir kaltinti dėl jos vien verslą yra socialiai trumparegiška.

 

Mūsų pajamų augimas yra vienas sparčiausių Europoje. Įpratome prie geresnio gyvenimo, vaikams linkime aukštojo išsilavinimo, prasmingo ir gerai mokamo darbo. Natūralu, kad įgiję daugiau galimybių rečiau renkamės sunkius ir mažiau prestižinius darbus. Tačiau visuomenei kopiant socialiniais laiptais šių darbų poreikis neišnyksta.

 

Darbų, kurių dirbti kadaise patys vykome į Angliją, šiandien reikia Lietuvoje. Viltis dedame į grįžtančius tautiečius, tik grįžę jie retai įsidarbina vairuotojais ar statybininkais – greičiau patys įsteigia įmonę ir… ieško darbuotojų. Tik kas atliks darbus, kuriuos jie ir jų kaimynai praaugo?

 

Lietuvoje yra 160.000 trečiųjų šalių darbuotojų – ir tiek pat registruotų bedarbių. LLRI analizuojami nedarbo spąstai Lietuvoje yra didžiausi ES (virš 100%). Tai reiškia, kad profesijų piramidės papėdėje esančiam žmogui neapsimoka dirbti – bedarbis iš pašalpų bei lengvatų gali gauti daugiau. O kur dar laisvas laikas pasirūpinti namų ūkiu ar užsidirbti šešėlyje? Sistemos siunčiamas signalas aiškus: pradėjęs dirbti finansiškai pralaimėsi.

 

Valstybė per Užimtumo tarnybą pati subsidijuoja vietinių gyventojų neveiklumą, o tada stebisi, kodėl tuščiose darbo vietose prireikia užsieniečių. Nedarbo sistema vilioja ir tuos, kas dar dirba, – mat galima savo noru pasitraukti iš darbo ir nuo kitos dienos gauti solidžią bedarbio pašalpą, – nors darbdavys maldauja pasilikti, o ir kiti laukia išskėstomis rankomis. Tokios schemos naudotojų Lietuvoje netrūksta. Užtai vis labiau trūksta darbuotojų. Štai taip socialinė politika ir sukuria migracijos poreikį.

 

Jei tikimės, kad robotizacija netrukus viską išspręs ir išgelbės, reikia keisti mokesčių politiką – neapmokestinti investicijų. Visgi paslaugų sektoriuje migrantai dirba darbus, kuriuos robotai perims paskiausiai. O kai tai nutiks, savitarnos kasos lauks mūsų visur, kur tik įmanoma žmogų pakeisti mašina.

 

Socialinė politika yra raktas ir į saugesnę migraciją. Lietuvai reikia žmonių, kurie nori dirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Todėl privalome vengti blogosios Vakarų praktikos – vilioti žmones pašalpomis ir kurti migrantų getus. Jei nenorime, kad atvykėlis įgytų teisę atsivežti čia šeimą ar gauti nuolatinio gyventojo statusą, galime tų teisių ir nesuteikti. Tam nebūtina prisirišti prie šešių mėnesių išsiuntimo iš šalies sąlygos, kuri paneigia bet kokius raginimus mokytis kalbos ir integruotis. Galime prašyti išimties iš ES taisyklių, o dar geriau – siūlyti tas taisykles keisti visai ES, nes problemos visur tapačios. Jeigu norime dirbančiųjų iš katalikiškų kraštų, pats metas paversti sentimentus aiškia politika ir konkrečiais pokyčiais. Tik nustoję kaltinti verslą rasime tikrus sprendimus.

 

O kol kas, kai parskridę naktį į gimtąjį miestą, negalime prisikviesti vairuotojo, nesistebėkime – tautiečiai po sočios vakarienės miega arba patys yra išskridę į šiltus kraštus. O užsieniečių nėra – nes pasibaigė kvota. 

 

Įžvalgos autorė –Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.”

 

 

Vienu žodžiu, mes lietuviai esame patys kalti, kad iki šiol neemigravome, kaip avys laukiame visuotinio šaukimo į karą, ir po lietuviškų generolų su vogtais auksiniais dantimis įsakymų, nuklotume moterų lavonais pakelės griovius necyptėlėję. Vyrai greičiau bėgioja, tai pabėgtų nuo dronų į krūmus. Verslininkai mus kaltina tingumu, veža pavojingus migrantus, o mes atsakome: “Bėė”.

Skaitytojo V.S. komentaras:

“O tai nesugebate pastebėti akivaizdžių faktų? Per palyginti trumpą laikotarpį, pradedant nuo paskutinės Konservatorių vadovaujamos koalicijos vyriausybės valdymo, dabar turime vieną didžausių visoje ES darbo imigrantų skaičių lyginant su vietos darbuotojų skaičiumi, nedarbo lygiu lenkiame kaimynines ES šalis nares bei ES vidurkį, naujomis kasmetinėmis darbo kvotomis darbuotojams iš trečiųjų šalių lenkiame kaimynines ES šalis keletą kartų, neto atlyginimais taip pat nepirmaujame. Ar šių faktų pačiam negana? Dėl dirbančių užsienyje - tikrai nemaža dalis išvykusių ten dirbti mūsų gyventojų, net ir turinčių neblogus išsilavinimus, dirba paprastus, išsilavinimo nereikalaujančius darbus, dėl to, kad iš didesnio neto atlyginimo, nei gautų čia už išsilavinimo reikalaujantį darbą, be streso galima pragyventi laisviau, daugiau sau leisti, atsidėti santaupom, taip pat ir dėl to, kad daugeliu atvejų ir darbdaviai į paprastą darbą dirbančius darbuotojus Vakarų šalyse žiūri pagarbiau. O dėl reglamentavimo pakeitimo kreipkitės ne į mane, bet į politikus, ministerijų vadovus, kurie už savo einamas pareigas gauna ne taip jau mažus atlyginimus, tik kažkodėl ne visuomet daugiausiai rūpinasi savo šalies žmonių, savo rinkėjų gerove, bet nedidelės dalies verslo, gyvenančio praėjusia diena, sugebančio savo verslus daryti tik pigios darbo jėgos dėka, interesais.”

 

Skaitytojo mmmm komentaras:

“Problema ne darbuotojų trūkume, o darbuotojų, sutinkančių dirbti prastom sąlygom už mažą algą, trūkume.”