"Naujoje knygoje Fredrikas deBoeris teigia, kad deinstitucionalizacija, antipsichiatrinis judėjimas ir Z kartos vykdoma romantizacija atnešė daugiau žalos nei naudos.
„Viskas tavo galvoje“ (angl. *All in Your Head*): liga kaip tapatybė, trauma kaip mada ir noras turėti psichikos sutrikimą. Autorius – Fredrikas deBoeris.
Visur sutinkama žmogiškoji būsena, neapibrėžtai vadinama psichikos liga, egzistavo visada. Visgi – kaip parodė neseniai vykęs Lindsay Clancy teismo procesas – į ją vis dar žiūrima kaip į moralinį nukrypimą, kurio neįmanoma vienareikšmiškai įvertinti. Nors galbūt nebesmerkiame sergančiųjų taip, kaip anksčiau – uždarydami juos į beprotnamius ar taikydami bausme virstantį gydymą, – visuomenės supratimas apie tai nėra labai pažengęs.
Požiūris į psichikos sutrikimus nuolat keitėsi, atspindėdamas kultūrinį klimatą: psichikos ligos buvo aukštinamos kaip aukštesnė sveiko proto forma (škotų psichiatras R. D. Laingas), romantizuojamos kaip kilnus pasipriešinimas buržuazinėms vertybėms (klasikinis Keno Kesey romanas „Skrydis virš gegutės lizdo“), aiškinamos vien nebiologinėmis priežastimis (vengrų kilmės amerikiečių psichiatras Thomas Szaszas), o pastaruoju metu – aktyviai populiarinamos Z kartos internetinėje erdvėje. Čia „vaidinama“ liga (net jei ji visiškai išgalvota) sulaukia atlygio, o terminai, pavyzdžiui, „neurodivergentiškas“, laikomi itin šauniais.
Fredriko deBoerio knyga „Viskas tavo galvoje“ tampa savotišku priešnuodžiu šioms madoms; ji padeda išsklaidyti miglą, gaubiančią mūsų supratimą apie šią temą. Rašytojas ir kultūros kritikas F. deBoeris savo išsamią bei plačią analizę pradeda nuo asmeninės patirties: jis pasakoja apie bipolinį sutrikimą ir jo griaunamąjį poveikį savo gyvenimui – įskaitant laiką, praleistą „beprotnamiuose“, bei „pusantro dešimtmečio nuolatinio nestabilumo, sužlugdytų santykių ir finansinių katastrofų“. Vis dėlto ši knyga nėra memuarai. Tai – aistringa, tačiau blaivi analizė, parodanti, kaip negalios aktyvizmas, deinstitucionalizacija, psichikos ligonių romantizavimas ir antipsichiatrinis judėjimas (kartu su jam būdinga nuostata prieš vaistų vartojimą) galiausiai pakenkė būtent tiems žmonėms, kuriems siekė padėti.
Tarp daugelio veiksnių, dėl kurių, pasak deBoerio, žlugo sunkių psichikos ligų gydymas, autorius mini tokias asmenybes kaip R. D. Laingas, teigęs, kad beprotybę galima suprasti kaip „atradimų kelionę“ ir „kelią į nušvitimą“; Thomas Szaszas, kurio „šiurkštus libertarizmas“ bei tvirtas tikėjimas „geranoriško nepaisymo“ politika psichikos ligonių atžvilgiu tapo antipsichiatrinio judėjimo pamatais; taip pat Stanfordo universiteto psichologas Davidas Rosenhanas, siekęs įrodyti, kad psichiatrinės diagnozės yra niekalas, o psichiatrijos ligoninės – iš prigimties žmogiškumą griaunančios vietos.
D. Rosenhano 1973 m. žurnale „Science“ paskelbtame ir dažnai cituojamame straipsnyje „Būti sveikam bepročių vietose“ („On Being Sane in Insane Places“) aprašomas tyrimas, kurio metu autorius kartu su grupe „pseudopacientų“ imitavo klausos haliucinacijas. Taip jiems pavyko patekti į psichiatrijos ligonines: septyniems iš jų buvo diagnozuota šizofrenija, vienam – bipolinis sutrikimas, o visi jie ligoninėse praleido vidutiniškai po 19 dienų. (Šis tyrimas vėliau buvo demaskuotas kaip klastotė Susannah Cahalan 2019 m. išleistoje knygoje „The Great Pretender“.)
Tačiau deBoeris kritikuoja ir platesnius, kolektyvinius veiksnius – pavyzdžiui, viešąją politiką, paskatinusią deinstitucionalizaciją. Tai prasidėjo nuo 1963 m. priimto Bendruomenės psichikos sveikatos įstatymo (angl. *Community Mental Health Act*) – paskutinio teisės akto, kurį prezidentas Johnas F. Kennedy pasirašė prieš savo nužudymą. DeBoeris pažymi, kad šį J. F. Kennedy sprendimą tikriausiai paveikė jo sesers Rosemary patirtis: ji kentėjo nuo nuotaikų kaitos bei agresijos protrūkių, o tėvo reikalavimu, būdama 23-ejų, patyrė lobotomiją, po kurios buvo uždaryta į globos įstaigą.
XX a. šeštajame dešimtmetyje atsiradus psichotropiniams vaistams – tarp jų ličiui, skirtam bipoliniam sutrikimui gydyti, ir antipsichotikui „Thorazine“ – pacientai, kurie anksčiau psichiatrijos įstaigose laikomi asmenys, bent jau teoriškai, galėtų gyventi pereinamojo pobūdžio globos namuose arba būti gydomi ambulatoriškai.
Kiti veiksniai, kuriuos deBoeris išskiria dėl jų sukeltų nenumatytų neigiamų pasekmių, yra 1975 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje „O’Connor prieš Donaldsoną“ (angl. *O’Connor v. Donaldson*) bei 1990 m. prezidento George’o H. W. Busho pasirašytas Amerikiečių su negalia įstatymas (angl. *Americans with Disabilities Act* – ADA). Teismo sprendimas apribojo priverstinį hospitalizavimą, leisdamas jį taikyti tik tiems asmenims, kurie, remiantis medicininiu vertinimu, kelia tiesioginį pavojų sau arba kitiems. Pasak deBoerio, tai reiškė, kad „psichiatrams teko tapti savotiškais mėgėjais būrėjais, bandančiais nuspėti, ar pacientas ateityje gali elgtis smurtinai“.
Minėtuoju įstatymu (ADA) siekta užtikrinti, kad žmonės su negalia turėtų geresnes galimybes naudotis viešosiomis erdvėmis ir paslaugomis. DeBoeris pripažįsta, kad šis tikslas buvo „labai naudingas“ ir „itin svarbus siekiant stiprinti žmonių su negalia pilietines teises bei jų integraciją“ – pavyzdžiui, įpareigojant viešuosiuose pastatuose įrengti pandusus neįgaliųjų vežimėliams. Tačiau jis kritikuoja tai, ką vadina „iškreiptomis“ šio įstatymo pasekmėmis: reikalavimas, kad psichikos sutrikimų turintys asmenys būtų gydomi „mažiausiai ribojančioje“ aplinkoje, paspartino deinstitucionalizaciją.
Tačiau stipriausia DeBoerio kritika nukreipta į socialinę žiniasklaidą, kuri, anot jo, skatina karikatūriškus sudėtingų psichiatrinių diagnozių vaizdavimus ir skatina imitacines grupines tapatybes, pagrįstas ne kuo kitu, kaip tik dėmesio ir patvirtinimo troškimu. Apibūdindamas „pramogų namų veidrodinį psichikos ligų realybės atspindį XXI amžiuje“, jis prisimena tūkstančius paauglių mergaičių, kurios 2020-ųjų pradžioje prisijungė prie „TikTok“ ir teigė turinčios disociacinį tapatybės sutrikimą, kitaip tariant, „daugybinį asmenybės sutrikimą“. „Noras sirgti“ klesti terpėje, kurioje liga gali virsti „tam tikru grupės statuso žymekliu“, rašo jis, kur išties sunkios būklės gali būti suverstos į grotažymę ir yra malonumas apgaudinėti nepažįstamus žmones internetinėse paramos grupėse.
„All in Your Head“ yra įspūdingas ir bebaimis įėjimas į svarbius debatus apie tai, kaip elgiamės su psichikos ligoniais. DeBoeris griežtai (nors ir šiek tiek pasikartojančiu) argumentuoja, kad sunkiai psichikos ligoniai ir toliau yra neteisingai suvokiami arba visai nematomi. Kai kurios jo siūlomos reformos, pavyzdžiui, „Medicare“ visiems ir priežiūros tęstinumas, yra neginčijamos. Kitos, pavyzdžiui, grįžimas prie tokio tipo vartų sargybos, kai psichiatrai turi teisę paskelbti žmogų psichiatrijos ligonine ir priverstinai jį ar ją paguldyti į psichiatrijos ligoninę, tikrai sulauktų pasipriešinimo.
Kaip žmogus, kuris sirgo sunkia depresija ir kelis kartus buvo hospitalizuotas, mane visada stebino psichikos ligonių „atskyrimas“, atsižvelgiant į tai, kad jie yra visur aplink mus – šeimos nariai ar draugai. „All in Your Head“ skaičiau su susižavėjimu ir palengvėjimo jausmu, kad tai rašytojas, pasirengęs pasipriešinti kai kuriems bromidams, kurie neabejotinai daro psichikos ligas priimtinesnes, bet galiausiai užtikrina, kad tiems, kurie ja serga, nebus teikiama pagalba taip, kad atneštų palengvėjimą.
ALL IN YOUR GALVE: Liga kaip tapatybė, trauma kaip mada ir noras būti sutrikusiam | Fredrik deBoer | Simon & Schuster | 321 psl. | 30 $“ [1]
1. Mental Illness Is Serious Business. Why Is It Glamorized Online?: Nonfiction. Merkin, Daphne. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 27, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą