„Naujoje knygoje kultūros kritikas Thomas Frankas kritikuoja ekspertus, kurie propaguoja naujumą ir išradingumą kaip mūsų bėdų sprendimą dirbančiųjų sąskaita.
KŪRYBIŠKUMO APGAULĖ: Kaip inovacijos tapo didžiausia Amerikos reketo mase, autorius Thomas Frank
2017–2024 m. Šiaurės Karolinos gyventojas Michaelas Smithas sukūrė tūkstančius robotų paskyrų tokiose muzikos platformose kaip „Spotify“. Tada jis liepė tiems robotams transliuoti šimtus tūkstančių dainų, kurias jis sukūrė naudodamas dirbtinį intelektą. Kai viena nenuilstamų robotų grupė klausėsi kitos nenuilstamų robotų grupės kūrinių, Smithas surinko autorinius atlyginimus – daugiau nei 8 mln. dolerių už dirbtinio intelekto sukurtus kūrinius, kurie buvo transliuojami milijardus kartų. Neseniai jis buvo nuteistas 18 mėnesių kalėti už sukčiavimą.
Thomas Frankas cituoja Smitho planą knygos „Kūrybiškumo apgavystė: Kaip inovacijos tapo didžiausia Amerikos reketo mase“ pabaigoje kaip tobulą mūsų galimos dirbtinio intelekto ateities – postindustrinio pasaulio, kurio nepasotinamas energijos poreikis sunaikins planetą, – įkūnijimą.“ Robotai dainuoja vienas kitam ir neleidžia žmonėms įsitraukti į procesą.
Pelningi robotų garsai labai skiriasi nuo nepelningos postpanko muzikos, kurios Frankas klausėsi devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje, kai padėjo įkurti „The Baffler“ – žurnalą, skirtą kritikuoti tai, ką jis vadina to meto „paviršutinišku, supakuotu neatitikimu“. Jis su meile prisimena senąjį žurnalo biurą Čikagos pietinėje pusėje, įsikūrusį atnaujintame automobilių stovėjimo garaže ir pripildytą rastų baldų: „Užsisakėme keptą vištieną parduotuvėje su neperšaunamu stiklu.“
O taip – tas užgrūdintas X kartos atstovas, išlaikantis tikrumą atmesdamas viliojančias vartotojiškumo ir gentrifikacijos dainas. Turiu pasakyti, kad Frankas – puikus rašytojas. Jis aštrus, sąmojingas ir linksmai negailestingas. Pamenu, kaip jo kandžios kritikos dozės tapdavo puikiu priešnuodžiu tam džiugiam entuziazmui, su kuriuo buvo giriamos tokios „naujovės“ kaip globalizacija ar „dot-com“ (interneto įmonių) bumas.
Reikalas tas, kad Amerikos kultūroje jau nebevyrauja tas išpūstas optimizmas, kurį Frankas taip meistriškai pašiepia.
Nuobodžius, „visiems naudingus“ („win-win“) dešimtojo dešimtmečio klišinius šūkius dabar pakeitė judėjimo MAGA puoselėjami nuoskaudų naratyvai ir dešinysis nihilizmas.
Frankas pripažįsta, kad įvyko esminis lūžis. Knygos „The Creativity Con“ antrojoje dalyje jis teigia, kad „kūrybinės industrijos“ sektoriai, kuriuos dešimtajame dešimtmetyje savo taikiklyje laikė žurnalas „The Baffler“ – akademinė bendruomenė, muzikos verslas ir pagrindinė žiniasklaida – dabar yra visiškai sužlugę. Vis dėlto didelė knygos dalis skirta kritikuoti veikėjus, išgarsėjusius prieš porą dešimtmečių – pavyzdžiui, „kūrybinės klasės“ teorijos autorių Richardą Floridą ar britų „Naujųjų leiboristų“ (angl. *New Labour*) konsultantą Charlesą Leadbeaterį.
Frankas akivaizdžiai mėgaujasi, pašiepdamas lengvabūdiškus C. Leadbeaterio teiginius, esą „inovacijos ir kūrybiškumas“ yra „ekonomikos augimo bei produktyvumo versmės“. „Brexit“ ir „trumpizmo“ laikais Leadbeaterio komentarai atrodo visiškai atitrūkę nuo tikrovės – ir nieko keista: juk jis juos parašė dar 1999-aisiais.
Šioje vietoje knygos keliami du tikslai sunkiai dera tarpusavyje.
Viena vertus, Frankas siekia atsekti istoriją, kaip ditirambai kūrybiškumui ir inovacijoms tapo ideologine priedanga išsilavinusiam elitui.
Tokios sritys kaip reklama ar vadybos teorija buvo tarsi naujovių „sirgalės“. Propaguodami savo ekonominės ateities viziją, profesinės-vadybinės klasės atstovai galėjo teikti pirmenybę tokiems pat „žinių darbuotojams“ (biuro darbuotojams) kaip ir jie patys, tuo pat metu niekinamai vertindami fizinį darbą dirbančiųjų interesus. Jie galėjo kalbėti demokratijos kalba – esą kūrybiškumas prieinamas kiekvienam! – ir kartu palaikyti neoliberalią ekonomiką, nors ši neišvengiamai didino nelygybę.
Žinoma, šis elitas galėjo tvirtinti, kad tiesiog pripažįsta neišvengiamus pokyčius. Tačiau Frankas teigia, kad jie skleidė „priešiškumą gamybos sektoriui“ ir „akivaizdų šališkumą prieš dirbančiuosius“ – o šių nuostatų padarinius „jaučiame iki šiol“.
Tai mus atveda prie kitos Franko knygos gijos – polemikos. Jis ne tik nori parodyti, kad madingi žodžiai apie inovacijas buvo kvaili ir pavojingi dar iki Trumpo eros; jis taip pat tvirtina, kad tokie jie išlieka ir dabar. Knyga „The Creativity Con“ prasideda ir baigiasi pasakojimu apie 10 dienų, kurias autorius 2023 m. praleido technologijų ir kultūros festivalyje „South by Southwest“ Ostine (Teksase). Ten jis, nuolat jausdamas dirglumą, pašiepia viską: nuo žmonių, darančių asmenukes prie oranžinės ir rožinės spalvų sieninės tapybos – „šokinėjančių ore, tarsi pakylėtų džiaugsmo“ – iki prabangių prekių ženklų rėmimo „karnavalo“. Taip, visa tai skamba gana erzinančiai! Bet vis dėlto – kam tai rūpi?
Frankas visiškai pagrįstai pastebi, kad visi tie tušti plepalai apie kūrybiškumo svarbą niekada nevirto deramu „tikro žmogiškojo kūrybiškumo“ vertinimu. Kaip ryškiausią šio neatitikimo pavyzdį jis nurodo 1997 m. „Apple“ kampaniją „Think Different“. Frankas rašo, kad kai interneto ir socialinės žiniasklaidos inovacijos ėmė griauti tokių realių sektorių, kaip muzikos industrija ar žurnalistika, ekonominius pamatus, pagalbos šauksmai atsimušė į „visišką abejingumą“ – tai įrodymas, kad didelė dalis to, ką autorius vadina „kūrybiškumo apgaule“ (angl. *creativity con*), buvo būtent tai – ciniškas ir tuščias korporatyvinis žargonas, skirtas įtikinti amerikiečius, kad jie yra išskirtiniai ir pranašesni už kitų šalių gyventojus, kurie esą velkasi iš paskos.
Tačiau Franko knyga nėra vien apie senųjų kūrybinių industrijų žlugimą ar „influencerių“ klasės, kurios gyvenimas verda internete, iškilimą. „Kūrybiškumo apgaulė“ („The Creativity Con“) plėtoja mintį, kurią autorius išdėstė savo 2016 m. knygoje „Klausykit, liberalai: arba kas nutiko „liaudies partijai“?“ (*Listen, Liberal: Or, What Ever Happened to the Party of the People?*). Joje kritikuojama šiuolaikinė Demokratų partija, pavertusi „kūrybiškumą“ savo „pagrindine dorybe“. Praėjus dešimtmečiui, jis vis dar stebisi buvusiu prezidentu Baracku Obama, kurį – greta diskredituotos verslininkės Elizabeth Holmes – vadina „inovacijų idealistu“.
Frankas mano, kad dėl vėliau kilusios priešingos reakcijos visiškai atsakingi vadinamieji „inovacijų demokratai“. Pasak autoriaus, jų pasipūtęs, globėjiškas liberalus požiūris pastūmėjo nusivylusius darbininkų klasės rinkėjus susieti savo likimą su Donaldu Trumpu, kurio administracija sugrąžino anglies pramonę, muitus ir, tymais sergančius, žmones. Visgi Frankas – įsitikinęs kairiųjų pažiūrų atstovas – jaučia tokį pasibjaurėjimą prezidentu, kad jam būtina ir šį susieti su „kūrybiškumo apgaule“. Todėl jis cituoja Trumpą, giriantį Eloną Muską kaip „supergenijų“. Frankas priduria: „„Genijus“ yra vienas mėgstamiausių Trumpo žodžių – lygiai taip pat, kaip „inovacijos“ buvo vienas mėgstamiausių Obamos žodžių.“
Muskas ir kiti technologijų magnatai gali būti tiesiog pamišę dėl inovacijų – pavyzdžiui, siųsdami jaunus „DOGE“ (vyriausybės efektyvumo departamento) šalininkus perimti federalinės valdžios kompiuterines sistemas. Tačiau vienas iš keistų (o galbūt ir „inovatyvių“?) dabartinio trumpizmo bruožų yra tas, kad jam pavyko suvienyti Silicio slėnio milijardierius, siekiančius pelno iš pažangiausių technologijų (pavyzdžiui, dirbtinio intelekto), ir senosios mokyklos revanšistus, kurie gelbėja pramoninius teršėjus bei atgaivina archajišką neapykantą ir išankstines nuostatas. Frankas puikiai pastebi pirmąją – aukštųjų technologijų – šios koalicijos dalį, tačiau apie antrąją kalba stebėtinai mažai.
„Aš tikrai nesiilgiu senojo pavidalo sunkiosios pramonės su jos dūminančiais kaminais“, – rašo jis. „Tačiau prisipažįstu, kad jaučiu nostalgiją tai Amerikai, kuri egzistavo kartu su tais gamyklų dūmtraukiais – Amerikai, kurioje dirbantys žmonės priklausė viduriniajai klasei, o galingųjų galia buvo įvairiausiais būdais ribojama.“ Tačiau tai buvo ir tokia Amerika, kurioje tų, kurie nepriklausė galingųjų ratui – nesvarbu, ar dėl rasės, lyties, ar seksualinės orientacijos – galimybės ir galia taip pat buvo įvairiausiais būdais ribojamos.
Frankas, be abejo, yra toks pat tolerantiškas socialinėms laisvėms, kaip ir liberalai, kuriuos jis niekina; jis akivaizdžiai nenori to, ką bando prikelti kraštutiniai dešinieji. Tačiau knygoje „Kūrybiškumo apgavystė“ („The Creativity Con“) nepateikiama jokio kelio, kaip išsivaduoti iš MAGA nostalgijos, užvaldžiusios Amerikos politiką – joje nėra net menkiausio vilties spindulėlio.
Liūdina ir vargina stebėti, kaip vienas ryškiausių mūsų kritikų, susidūręs su dabartine tikrove, nuleidžia rankas ir atsako variacijomis tų pačių dejavimų, kuriuos rašė dar prieš 30 metų. Nereikia būti „kūrybiškumo šarlatanu“, kad įsivaizduotum kažką geresnio, nei „pasaulis, kurio nebėra“.
„KŪRYBIŠKUMO APGAVYSTĖ“ („THE CREATIVITY CON“): Kaip inovacijos tapo didžiausia Amerikos apgavyste | Autorius: Thomas Frank | „Penguin Press“ | 343 p. | 30 JAV dol.“ [1]
1. Our Culture Worships Creativity and Innovation. Is It All a Con?: Nonfiction. Szalai, Jennifer. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 28, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą