„ALICE WEIDEL, viena iš Vokietijos populistinės dešiniosios partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) lyderių, turi pagrindo manyti, kad atėjo jos valanda. Jos partija pagal apklausas gerokai lenkia konkurentus ir yra per žingsnį nuo to, kad pirmą kartą istorijoje pradėtų vadovauti vyriausybei – šiuo atveju Saksonijos-Anhalto žemėje. 75 minučių trukmės interviu leidiniui „The Insider“, duotame Bundestago posėdžių salėje, iš kurios atsiveria vaizdas į Berlyno upę Šprė (įrašą galima žiūrėti nuo 18 val. Londono laiku), ji pasirodo užtikrintai ir sklandžiai. Vis dėlto suprasti, kokias vertybes iš tiesų gina A. Weidel, gali būti nelengva.
Tai, kam ji prieštarauja – visiškai aišku. Pavyzdžiui, Vokietijos teikiamai paramai Ukrainai, besiginančiai nuo Vladimiro Putino. Pasak jos, tai beprasmiška: Ukraina yra „per maža“ ir „jau pralaimėjo“. Vokietija turėtų daryti „spaudimą Ukrainos prezidentui“, kad žudynės būtų nutrauktos. Politika turi būti grindžiama principu „Vokietija – svarbiausia“; tai apima ir bandymus sekti Donaldo Trumpo pavyzdžiu, siekiant susitarimų su Rusija.
Dar blogiau – karo tęsimas „kelia pavojų Vokietijai“, nes ji pati gali tapti taikiniu. Tai – tikėtinas argumentas. Tačiau A. Weidel vengia įvardyti Rusiją kaip grėsmę. Neseniai Vokietija apkaltino Kremlių dėl nesėkmingos dronų atakos Leipcigo oro uoste. Visgi A. Weidel teigia nemačiusi jokių įrodymų, kad už šios „vadinamojo bandymo surengti dronų ataką“ slypėtų Rusija. Be to, o kaip dėl įtariamo Ukrainos įvykdyto dujotiekių „Nord Stream“ susprogdinimo?
Toks retorinis „dziudo“ – jos įprastas stilius. Paklausta, ar yra kokių nors ženklų, rodančių, kad V. Putinas nori taikos, A. Weidel klausimą nukreipia atgal: o kaip dėl Volodymyro Zelenskio? Ji priduria: „Kai ant stalo dedama diplomatija, ten atsisėda ir istorija.“ Ji turi omenyje tai, kad Vakarai dešimtmečius ignoravo Rusijos saugumo nuogąstavimus, ir privalo nustoti taip elgtis.
A. Weidel, kuri pati save vadina „libertarine konservatore“, griežtai kritikuoja Vokietijos išlaidų didinimą; pasak jos, dėl to per trejus metus palūkanų mokėjimai padvigubės. Analitikų teigimu, partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) biudžeto pasiūlymai yra matematiškai nepagrįsti. Tačiau A. Weidel tvirtina, kad drastiškai sumažinus subsidijas energetikai, pagalbą užsienio šalims bei socialines išmokas, būtų galima finansuoti mokesčių mažinimą ir skolos mažinimą. Į šį sąrašą ji neįtraukia gynybos srities, kuri sudaro didžiausią dalį naujų skolinimosi lėšų. Ji pripažįsta, kad „turėsime išleisti daugiau“, tačiau, užuot pateikusi detales, ji tiesiog smerkia Vokietijos paramą Ukrainai.
Kalbant apie eurą, A. Weidel teigia, kad teiginys, jog AfD siekia pasitraukti iš euro zonos, yra „mitas“ (nors praėjusių metų rinkimų programoje iš esmės buvo raginama tai padaryti). Vietoj to ji siūlo iš esmės reformuoti sistemą taip, kad Europos Centrinis Bankas nustotų finansuoti „labai įsiskolinusias“ šalis. Pasak jos, Marine Le Pen nori „nemokamo skolos finansavimo, nors Prancūzija jau dabar išgyvena didžiulę skolų krizę“. Europa „neabejotinai“ juda link obligacijų rinkos krizės.
Tik vienas klausimas ją erzina. A. Weidel vadina „visiškai nepagrįstais“ teiginius, kad AfD gretose yra ekstremistų, nors daugybė partijos veikėjų buvo siejami su etnonacionalistinėmis ar neonacistinėmis grupuotėmis. Kalbėdama apie „remigraciją“ – slidų terminą, kurį ypač mėgsta populistinė dešinė, – A. Weidel aiškina, kad tai tiesiog reiškia prieglobsčio negavusių asmenų ir panašių kategorijų žmonių deportavimą. Kadangi pilietinis karas Sirijoje baigėsi, „100 proc. Sirijos piliečių“ privalo grįžti namo; tą patį turi padaryti afganistaniečiai bei daugiau nei milijonas Vokietijoje esančių ukrainiečių – kai tik, anot jos, netrukus įsivyraus taika. „Keturi–penki milijonai“ žmonių turės išvykti.
Tuo tarpu „profesionalai, kurie nori čia dirbti“, yra laukiami. „Man tai labai patinka! Visiems mano partijoje tai patinka!“ – šūkteli ponia Weidel. Ar tai reiškia, kad ji atsiriboja nuo savo kolegų Saksonijoje-Anhalte, kurių neseniai paskelbtame manifeste aštriai kritikuojami „kultūriškai svetimi kvalifikuoti darbuotojai“? Visai ne. Iš tiesų, užsienio darbuotojus, kuriuos Vokietija turėtų siekti pritraukti, atbaido nesėkminga integracija.
Už šio triukšmingo fasado slypi sumani politinė strategė. Ji ryžtingai gina Björną Höcke – prieštaringiausiai vertinamą partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) veikėją, kuriam buvo skirta bauda už draudžiamo nacių šūkio vartojimą. Tiesa, anksčiau ji buvo bandžiusi siekti jo pašalinimo iš partijos, tačiau paaiškėjo, kad jis turi pernelyg didelį palaikymą. Pačiai poniai Weidel nepavyko pelnyti rinkėjų simpatijų (žr. grafiką). Tačiau jos gebėjimas atsirinkti kovas – prireikus sudarant taiką – yra vertingiausias jos politinis turtas.
Ar tai galėtų būti pritaikyta ir kitoms Vokietijos partijoms? Visos pagrindinės politinės jėgos, laikydamosi vadinamosios „ugniasienės“ (vok. *Brandmauer*) politikos, neįsileidžia AfD į koalicijas. Pasak ponios Weidel, dėl to šalis, balsuojanti už dešiniąją politiką, yra priversta taikstytis su kairiosiomis vyriausybėmis. Visgi, jei „ugniasienė“ griūtų, norint sudaryti koaliciją, AfD tektų ieškoti kompromisų – visų pirma su centro dešinės Krikščionimis demokratais (CDU). O tai poniai Weidel nėra priimtina. „Kodėl turėtume tai daryti? – klausia ji. – Pagrindiniu mūsų klausimu jokie kompromisai neįmanomi. Pirmąjį žingsnį turi žengti CDU. O jei jie to nepadarys greitai – žlugs.“" [1]
1. The woman who would upend Germany. The Economist; London Vol. 461, Iss. 9521, (Oct 17, 2026): 30.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą