„Įvykiai Ukrainoje, karas Persijos įlankoje, auganti įtampa Amerikos sąjungų sistemoje, didėjantis Amerikos oponentų susitelkimas, visuomenės nerimas dėl dirbtinio intelekto – 2026-ieji neįeis į istoriją kaip ramūs metai.
Dabar prie viso to prisideda ir kartų konfliktas. 2024 m. jauni protestuotojai nuvertė Bangladešo ministrę pirmininkę Sheikh Hasiną ir metė iššūkį Serbijos politiniam elitui. Kitais metais kartų neramumai supurtė, o kartais ir nuvertė vyriausybes įvairiose šalyse – nuo Nepalo ir Madagaskaro iki Maroko bei Peru. Praėjusią savaitę Prancūziją sukrėtusios riaušės ir visoje Indijoje kilęs „tarakonų“ (angl. *Cockroach*) judėjimas rodo, kad kartų politika iš paraščių persikelia į pasaulinės politikos centrą, keldama iššūkį nusistovėjusiai tvarkai kai kuriose galingiausiose ir įtakingiausiose valstybėse.
Jaunimo judėjimai gali turėti rimtų pasekmių. 1968 m. Vakarų Europoje ir JAV kilo jaunimo maištai, kurių padariniai (kaip ir patys juose dalyvavę, dabar jau vyresnio amžiaus žmonės) iki šiol formuoja Vakarų politiką. Didelės pokario kartos Vakaruose augo precedento neturinčios gerovės sąlygomis ir susidūrė su naujomis realijomis – pavyzdžiui, atsirado kontraceptinės tabletės. Dėl to jų patirtys ir lūkesčiai tapo visiškai kitokie nei jų tėvų bei senelių, kurių gyvenimus paženklino karas ir Didžioji depresija. Kai šios gausios kartos sulaukė balsavimo amžiaus ir pradėjo dirbti, jos pertvarkė visuomenę pagal savo paveikslą – tiesa, ne visada į gera.
Pasauliniu mastu atskirtis tarp kartų išaugo į tikrą prarają. Nuo socialinių tinklų atsiradimo iki dirbtinio intelekto plėtros – jaunimas susiduria su tokiomis sąlygomis, kurias vyresnėms kartoms sunku suprasti. Tuo pat metu „kūdikių bumo“ kartos atstovai (tarp jų – ir šios skilties autorius) bei dar vyresni žmonės gyvena ilgiau ir išlieka aktyvesni. Warrenas Buffettas galbūt ir pasitraukė būdamas 96-erių, tačiau tokie veikėjai kaip Larry Ellisonas, Stephenas Schwarzmanas ar Michaelas Bloombergas – visi jie jau perkopę septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų – vis dar aktyviai dirba. Politikoje toną ir toliau diktuoja Donaldas Trumpas (80 m.), Elizabeth Warren (77 m.) ir Bernie Sandersas (85 m.).
Kartų konfliktas gali būti neišvengiama šiuolaikinės politikos dalis, tačiau skirtingose pasaulio vietose jis pasireiškia labai nevienodai. Pavyzdžiui, ryškiausi šios savaitės pavyzdžiai – Indija ir Prancūzija.
Indijoje didžiausia pasaulyje Z kartos atstovų grupė supranta, kad net ir 7,1 proc. siekiantis prognozuojamas ekonomikos augimas nėra pakankamas. Nuo 2014 m., kai į valdžią atėjo „Bharatiya Janata“ partijos vadovaujama vyriausybė, didėjančios pajamos bei mažėjančios mobiliųjų telefonų ir duomenų perdavimo kainos suteikė šimtams milijonų indų prieigą prie interneto. Indijos jaunimas trokšta gyventi taip, kaip mato savo ekranuose, tačiau, nepaisant kylančio išsilavinimo lygio, ši gerovė daugumai žmonių išlieka nepasiekiama – nors ir viliojančiai arti. Jei dabartinė Indijos vyriausybė nesugebės atliepti šalies Z kartos lūkesčių, Indijos nacionalinio kongreso lyderis Rahulas Gandhi ir jo sąjungininkai opozicinėje koalicijoje yra pasirengę perimti iniciatyvą.
Prancūzijoje kartų atskirtis pasireiškia kitaip. Kaip ir vis daugiau pasaulio šalių, Prancūzija susiduria su visuomenės senėjimu ir prognozuojamu gyventojų skaičiaus mažėjimu; tai atitolina neišvengiamą valdžios perdavimą jaunesnei kartai. Prancūzijos „kūdikių bumo“ kartos atstovai tvirtai laiko rankose valstybės iždą – ir tai akivaizdu. Remiantis Prancūzijos nacionalinio statistikos ir ekonominių tyrimų instituto duomenimis, skurdo lygis tarp vaikų (22,4 proc.) yra daugiau nei dvigubai didesnis nei tarp pensininkų (10,4 proc.). Prancūzijos pensijų patariamoji taryba nurodo, kad 2025 m. 24,3 proc. viešųjų išlaidų teko pensijoms, o Finansų ministerijos duomenimis, Švietimo ministerijos 2027 m. biudžeto projekte pensijų išmokoms numatyta skirti 32 proc. lėšų.
Prancūzijos kartų atskirtis susijusi ne tik su amžiumi. Etniniu ir kultūriniu požiūriu tarp jaunų prancūzų yra daugiau žmonių, kilusių iš musulmoniškų kraštų arba imigrantų šeimų, nei tarp vyresnės kartos atstovų. 2024 m. Prancūzijos gyventojų amžiaus mediana siekė 41,6 metų. Tuo tarpu antrosios kartos imigrantų (kurių vienas ar abu tėvai yra imigrantai) amžiaus mediana buvo maždaug 25 metai.
Šis derinys – ekonominis nepasitenkinimas, vienijantis jaunus žmones Prancūzijoje, bei etninė ir religinė įtampa ar atskirtis, kuri kai kuriuos jaunuolius veikia stipriau nei kitus, – padeda paaiškinti sudėtingą Prancūzijos jaunimo maišto pobūdį. Vieni protestuotojai siekia daryti įtaką savivaldybei per oficialius kanalus. Kiti nori ją sulyginti su žeme. Dar kiti nesirūpina rotuše, bet mėgaujasi plėšimu parduotuvėse ir riaušėmis gatvėse.
Tai bloga žinia, bet Prancūzijos problemos nėra vien kartų problemos. Nors jauni ir seni Prancūzijoje sutaria, jie abu paprastai klysta. Geriausias būdas atverti galimybes jaunimui būtų sumažinti mokesčius ir panaikinti apribojimus naujiems būstams, infrastruktūrai, verslui, užimtumui ir beveik viskam, kas smaugia Prancūzijos ekonomiką biurokratija.
Tačiau tokia politika būtų prakeiksmas jauniems ir seniems prancūzams, imigrantams ir čiabuviams. Prezidentas Emmanuelis Macronas niekada neatsigavo po politinio smūgio, kurį sukėlė jo nedrąsūs žingsniai link ekonominio sveiko proto savo valdymo pradžioje.
Kaip matome Indijoje, bet kuriai vyriausybei sunku valdyti konfliktus tarp senųjų ir jaunųjų, sparčiai kintančiame, pasaulyje. Kai, kaip antai Prancūzijoje, prie konflikto dėl išteklių prisideda civilizacijų susidūrimas, o visa tai dar papildo visuomeninis sutarimas, kuris yra tiek pat giliai klaidingas, kiek ir plačiai įsišaknijęs, kyla konfliktas, kurio įprastinė politika gali nepajėgti išspręsti.“ [1]
1. The Generation Conflagration. Walter Russell Mead. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 Oct 2026: A17.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą