„Veimaras“
Autorė: Katja Hoyer
„Basic“, 496 puslapiai, 35 JAV doleriai
Veimaro Respublika, gimusi Vokietijai pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą, nustojo egzistuoti 1933 m., kai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Praėjus beveik šimtmečiui, ši trumpai gyvavusi valstybė tampa įspėjimu apie liberaliosios demokratijos nesėkmes ir vertybes, kuriose ieškome savo stiprybės.
Veimaro Respublika pavadinta jaukaus, akmenimis grįsto miesto vardu – būtent čia 1919 m. posėdžiavo naujosios valstybės Steigiamasis susirinkimas. Tais pačiais metais Veimare Walteris Gropius įkūrė meno ir dizaino mokyklą „Bauhaus“, pavertusią miestą modernumo simboliu. Tačiau Veimaras tapo ir svarbaus nacių partijos suvažiavimo vieta 1926 m. Miestas buvo Tiuringijos sostinė; 1930 m. ši žemė tapo pirmąja Vokietijos valstija, į ministrų gretas paskyrusia nacį. 1937 m. naciai ant kalvos, vos už 5 mylių nuo miesto, įkūrė Buchenvaldo koncentracijos stovyklą.
Katjos Hoyer knyga „Veimaras“ – tai įtaigi ir detali rekonstrukcija, atskleidžianti „šiurpų ir baisų žlugusios demokratijos pavyzdį“ bei tai, kaip šis žlugimas paveikė konkretaus miesto sąžinę. Autorė – vokiečių ir britų kilmės istorikė bei žurnalistė – pagrindiniu veikėju pasirenka ne Hitlerį (kuris dažnai lankydavosi Veimare), o Carlą Weirichą – darbštų knygrišį, kanceliarinių prekių pardavėją ir dienoraščių autorių.
„Pasaulinės istorijos didžiųjų įvykių akivaizdoje, – 1925 m. rašė C. Weirichas, – individas yra bejėgis.“ 1885 m. gimęs protestantas C. Weirichas savo parduotuvę Veimare atidarė likus visai nedaug laiko iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. 1918 m. jis su žmona Friedel neteko dukters Wilfriedės – mergaitė mirė nuo „smegenų uždegimo“. 1920 m. nuo tuberkuliozės mirė ir žmona Friedel. Tais metais kainų infliacija buvo tokia didelė, kad savižudybių skaičius Veimare pasiekė lygį, dvigubai viršijantį šalies vidurkį. C. Weirichas pradėjo gyvenimą iš naujo. 1923 m., kai Sąjungininkai svarstė Vokietijai nustojus mokėti reparacijas, o „Bauhaus“ surengus savo pirmąją parodą, Veirichas (Weirich) nupirko dviratį savo naujajai žmonai Mari. 1926 m. gimė jų sūnus Vilhelmas.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje Veimaras buvo bohemiškas miestas: čia smuiko studijas lankanti jauna Marlene Dietrich galėjo sutikti Almą Mahler – Gustavo Mahlerio našlę ir buvusią Walterio Gropiuso žmoną. Tačiau 1924 m. Tiuringijos žemės rinkimuose socialdemokratai pralaimėjo konservatorių ir nacionalistų aljansui. Pasak M. Hoyer, Veirichas, kuriam menas ir politika nelabai rūpėjo, liko „visiškai abejingas tektoniniams istoriniams poslinkiams, vykstantiems Vokietijos visuomenės gelmėse“. Atrodo, jis nepastebėjo nei priverstinio „Bauhaus“ mokyklos pasitraukimo iš Veimaro 1925 m., nei tais pačiais metais į miestą atvykusio Hitlerio, kuris ką tik buvo išėjęs į laisvę po nesėkmingo „alaus pučo“ Miunchene. Šis agitatorius apsistojo viešbutyje „Hohenzollern“, kuriam vadovavo karo veteranas Arthuras Schmidtas ir jo žmona Rosa (kuri buvo žydė). Vėlesnių vizitų metu Hitleris jau apsistodavo viešbutyje „Elephant“; šis viešbutis, įsikūręs prie pat turgaus aikštės, buvo patogesnė vieta sakyti ugningas kalbas miniai.
1926 m. liepos 3 d. Marie Weirich savo šeimos bute šventė 40-ąjį gimtadienį. Tuo pat metu gretimame viešbutyje po ilgos kelionės traukiniu ilsėjosi Josephas Goebbelsas. Popietę Goebbelsas ir Heinrichas Himmleris motociklu važinėjosi po Veimarą. Tą savaitgalį jie prisijungė prie maždaug 8 000 žmonių, susirinkusių prie viešbučio „Elephant“ į mitingą. Hitleris pirmą kartą viešai pademonstravo romėniško stiliaus pasveikinimą, o vienas policininkas buvo nušautas. „Ateina Trečiasis reichas“, – savo dienoraštyje rašė Goebbelsas.
Veirichas ir Goebbelsas nebuvo vieninteliai miesto gyventojai, rašę dienoraščius. Praėjus metams po nacių mitingo, Elisabeth Förster-Nietzsche, vadovavusi Veimare esančiam Nietzsche’s archyvui, surengė konferenciją, skirtą jos broliui filosofui Friedrichui Nietzschei, mirusiam 1900 m. Tarp dalyvių buvo ir Harry Grafas Kessleris – anglų bei vokiečių kilmės grafas, linkęs į liberalią politiką. „Iš mandagumo tylėjau“, – rašė Kessleris apie Forster-Nietzsche susižavėjimą Benito Mussoliniu. Nenorėdamas jos įžeisti, jis nuėjo į Oswaldo Spenglerio – autoriaus veikalo „Vakarų saulėlydis“ (išleisto dviem tomais 1918 ir 1922 m.) – paskaitą.
Kessleris laikė Spenglerį „storu kunigu su putliu smakru ir šiurkščia burna“, o jo teorijas – „pačiais banaliausiais, lėkščiausiais niekalais“, tačiau jautė grėsmingą Vokietijos kultūrinės politikos posūkį. Tuo tarpu viešbutyje „Hohenzollern“ Hitleris, girdint „gausiai susirinkusiai ir triukšmingai“ miniai, plūdo žydus bei džiazą, o Arthuras ir Rosa tuo metu pilstė alų.
1928 m. Vokietijos rinkimuose naciai gavo tik 2,6 proc. balsų. Visoje Tiuringijoje juos palaikė 3,7 proc. rinkėjų. Tačiau Veimaro mieste už šią partiją balsavo 11 proc. gyventojų. 1929 m. kilusi ekonominė krizė dar labiau paaštrino konstitucines Veimaro Respublikos silpnybes. Weirichas tikėjosi „geresnės ateities“ po to, kai 1933 m. Hitleris tapo kancleriu. Pasak p. Hoyer, Tiuringija „visuomenės naciškėjimo procese buvo viena pirmųjų“. Iki 1935 m. sausio Tiuringijoje buvo jau beveik 100 000 nacių partijos narių. Naciai sulaukė „tylios didelės gyventojų dalies paramos“, tad niekas netrukdė Hitleriui, kai šis ilsėdavosi Veimaro kavinėje „Kaiser“.
Po 1937 m. Veimaro verslininkai tiekė Buchenvaldui elektrą, vandenį, mėsą ir medieną. Knygrišiai, kaip pažymi p. Hoyer, „gamino kartonines dėžes, kuriose aukų pelenų urnos buvo siunčiamos jų šeimoms, jei tos šeimos sumokėjo nedidelį administracinį mokestį. Miesto valdžia sulaukdavo „dažnų skundų“ dėl „juodų, dvokiančių dūmų“, sklindančių iš miesto krematoriumo. Visgi gyventojai apsimesdavo nieko nematantys, kai iš į kapines vykstančių transporto priemonių iškrisdavo lavonai.
Weirichas tikriausiai žinojo apie knygų deginimą ir prieš žydus nukreiptus įstatymus, tačiau iš pradžių savo dienoraštyje apie tai beveik neužsiminė. 1937-uosius jis vertino kaip sėkmingus, mat Vokietijai militarizuojantis visiems prireikė popieriaus langams uždengti – rengiantis šviesos užtemdymo pratyboms. Tik 1938 m. gegužę Weirichas ėmė svarstyti, ar Vokietija nepasuko negrįžtamai klaidingu keliu – sužinojęs, kad jo namas bus nugriautas vykdant Veimaro pertvarkymą pagal nacių sumanymus. O lapkritį įvykęs „Krištolinės nakties“ pogromas patvirtino tai, ką jis pats vadino „vis stiprėjančiu žydų persekiojimu“, kuris yra „piktžodžiavimas prieš patį Dievą“.
„Hitlerio Vokietija paleido karo furijas“, – rašė Weirichas po nacių įsiveržimo į Lenkiją 1939 m. rugsėjį. Apie Weiricho patirtį karo metais autorė pasakoja epiloge. 1945 m. pradžioje amerikiečių bombonešiai apgadino jo parduotuvę ir namus. Balandį, amerikiečiams pasiekus Veimarą, Weirichas buvo priverstas eiti per pragariškus Buchenvaldo griuvėsius – jis buvo pasitelktas stovyklai valyti. Tuo metu Rosa Schmidt jau buvo mirusi Aušvice, gestapui išaiškinus, kad ji – žydė. Weirichas aprašė savo gėdą dėl „baisių nusikaltimų, kuriuos įvykdėme mes“. Jo sūnus Wilhelmas išgyveno tarnybą Vermachte, tačiau vėliau, Veimarui perėjus iš amerikiečių į sovietų kontrolę, buvo suimtas. 1947 m. Wilhelmas mirė buvusioje nacių stovykloje – Zaksenhauzene.
Nors jo gyvenimas buvo sugriautas jau antrą kartą, Weirichas, pasak autorės, pernelyg nesigilino į „savo paties atsakomybę“, o tiesiog ėmė viską kurti iš naujo. Pasak vieno kaimyno, šis parduotuvės savininkas, prekiavęs rašikliais ir knygomis moksleiviams, buvo „geriausias žmogus“. Ne visi Veimaro gyventojai buvo pabaisos. Tačiau, kaip aiškiai parodo p. Hoyer knyga, miestas pademonstravo tiek pat bailumo, kiek ir gerumo.
---
P. Greenas yra Karališkosios istorijos draugijos (angl. *Royal Historical Society*) narys ir „WSJ Opinion“ skilties apie saviraiškos laisvę apžvalgininkas.“ [1]
1. REVIEW --- Books: Hitler's Rise, Through One Man's Eyes. Green, Dominic. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Oct 2026: C7.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą