Lietuvius iš mūsų šalies veja ne tik atlyginimai

“Pastarųjų metų statistika atskleidžia, kad vis daugiau lietuvių vėl dairosi į užsienį ir svarsto galimybę išvykti iš Lietuvos. Ar verta nerimauti, kad gali prasidėti nauja emigracijos banga? Kas žmones skatina palikti Lietuvą? Ar šalis gali pasiūlyti pakankamai patrauklias gyvenimo ir darbo sąlygas ir ką būtina keisti, kad lietuviai savo ateitį kurtų čia, atsakė Žygimantas Mauricas, „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas.

 

– Tai pirmą kartą per pastaruosius šešerius metus emigruojančių buvo daugiau nei vykstančių į šalį. Ar tai vertinant kaip trumpalaikį kažkokį reiškinį dėl tam tikrų aplinkybių, ar vis dėlto jau galime matyti besikeičiančias tendencijas?

 

– Na, gal liūdniausia tai, kad tų imigruojančių pastaruosius penketą metų nebuvo tiek daug, kiek galbūt buvo tikimasi, ir Lietuva, ko gero, nepadarė visko, ką galėjo padaryti, kad mes prisiviliotume daugiau tų emigravusių Lietuvos piliečių atgal į savo šalį. Nes ekonomika tikrai klestėjo, bet tai sukliudydavo kažkas: tai pandemija, tai karas Ukrainoje, tai kažkokie šokai, palūkanos ir panašiai, tai kažkokios biurokratinės kliūtys, kai vaikams sudėtinga įsilieti į tą sistemą.

 

Ir dabar mes matome tokią, na, nelabai malonią tendenciją, kai išvykstančiųjų iš Lietuvos vėl šiek tiek daugėja, o atvykstančiųjų į Lietuvą mažėja, ir tas balansas, ko gero, gali būti šiais metais netgi ir neigiamas pagal laikotarpį.

 

– Tai dėl kokių priežasčių žmonės išvyksta? Na, vienas faktorių greičiausiai atlyginimas. Skandinavijoje, paminėjote, berods porą ar daugiau galima gauti už tą patį darbą. Geopolitinė situacija kiek lemia? Kokia jūsų nuomonė, kokios pačios pagrindinės priežastys tokiu srautu?

 

– Aš čia sakyčiau, trys pagrindinės priežastys. Tai dvi, kurios išstumia gyventojus, yra grynai ekonominės. Tai yra būstas, labai stipriai brangstantis būstas. Būstas brangsta žymiai sparčiau, negu kyla gyventojų pajamos, ir gyventojai, kurie svarsto, tarkime, emigruoti į kažkokius didžiuosius miestus, ypač Vilniuje, jie pamato, kad Vilniuje atlyginimų ir būsto kainų santykis nėra pats geriausias. Iš esmės, jeigu mes palyginsim su Skandinavijos šalimis, kiek metų reikia dirbti, norint įsigyti vidutinį būstą, Vilnius yra brangiausias iš dabar visų Skandinavijos šalių sostinių, nekalbant apie kitų šalių sostines.

 

Tai antras dalykas – bendrai kainų lygis stipriai pakilęs, nes anksčiau būdavo toks: na, gerai, čia mažesni atlyginimai, bet ir pigiau. Dabar čia mažesni atlyginimai, bet nebėra pigiau. Kai kuriose netgi Vakarų Europos šalyse yra pigiau.

 

Ir trečias dalykas – tai yra konkurencija iš imigrantų, ypatingai tam tikruose sektoriuose susikoncentravę, kaip, tarkime, statybos sektoriuje. Taip pat darbuotojų nuoma spartėja pramonės sektoriuje ir tiesiog vietos gyventojai, arba jie, na, dirbdami Lietuvoje, galbūt net ir valstybinės kalbos negali kitą kartą naudoti. Tai koks yra tada skirtumas, ar Lietuvoje dirbti su tais atvykusiais žmonėmis, ar vykti galbūt ir į Skandinavijos šalis su tais pačiais atvykėliais dirbti tenais, tiktai su didesniu atlyginimu. Tai, manyčiau, kad tai šiek tiek turi taip pat poveikį.

 

Na, ir kažkiek tai gal geopolitinis tas fonas, bet kaip politinis fonas nuo 2022 metų jis kažkaip labai nepasireiškęs.

 

– Paminėjote, kad tai yra žingsnių, kurių Lietuva nepadarė, neišnaudojo, nepaisant augančios ekonomikos, augančių atlyginimų. Tai minėjote. Būsto perkamumas yra problema. Ką galbūt ir šiuo, ir kitais atžvilgiais galėjo padaryti Lietuva, kad ta situacija šiandien būtų kitokia?

 

– Na, tiesiog gal daugiau reikės skirti dėmesio proaktyviai pritraukiant žmones, nes toks kartais susidarė įspūdis, ypatingai prieš penketą metų. Aš sakiau, kad labai didelė galimybė buvo pandemijos laikais, bet visi užsiėmė ten kažkokiais ribojimais. Sakiau, nu, gerai, ten kita tema, reikia gal kažkiek, tai sakau, jūs naudokitės proga, nes žmonės dirba iš namų.

 

Tai jeigu pradės dirbti iš namų Lietuvoje, tai Lietuva ir taps jiems namais. Tai reikėjo tada daryti viską – nuolaidas mokestines, viską, ką tik nori, kad čia ateitų dirbti, nes koks jau skirtumas, kur sėdėt? Dar čia nuoma yra pigesnė negu ten, kokiam Londone ar kažkur. Tai čia buvo, sakykim, tokia, reikėjo tokio didžiulio timptelėjimo ir būtume, manau, daugiau prisitraukę.

 

O bendrai tai, aišku, dar turim vis dar tokių minimalių iššūkių, kai, tarkim, atvyksta šeima su vaikais ir, tarkime, vaikams nėra vietos darželyje, mokykloje. Sako: palaukite pusę metų, nuo kitų metų jūs priimsime. Na, tai tada, aišku, atšaldo norus. Tai reikia daryti, bent jau turėti sistemą, kuri būtų kiek įmanoma draugiškesnė tiems žmonėms, kurie nori sugrįžti.”