„Dingusių dalykų muziejus“ (angl. *The Museum of Lost Things*)
Autorius: Samas Keanas
Leidykla: „National Geographic“, 400 puslapių, 35 JAV doleriai
Istorija – trapus dalykas; tai praeities vizija, susidedanti daugiausia iš fragmentų: molinių lentelių ir keramikos šukių, papiruso skiaučių bei kaulų nuolaužų. Tiek daug visko prarasta, kad stebėtina, jog apskritai ką nors žinome. Tačiau viltis geriau pažinti praeitį skatina mus ieškoti toliau. „Už kiekvieną rastą objektą milijonai kitų lieka neatrasti, – rašo Samas Keanas. – O rytoj įvykęs naujas atradimas gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie praeitį.“
Knygoje „Dingusių dalykų muziejus“ S. Keanas apžvelgia milijoną metų trukusią istorinių paslapčių istoriją. Jis nagrinėja žlugusias civilizacijas, mįslingas kalbas ir išnykusias rūšis – pradedant mūsų tolimo protėvio hominido, vadinamojo Pekino žmogaus, kaulų dingimu ir baigiant Rusijos Gintaro kambario vagyste Antrojo pasaulinio karo metais. Pasitelkdamas šias spalvingas istorijas, autorius analizuoja, kokią įtaką praradimai padarė žmonijos patirčiai, ir svarsto, „kaip galėtume apsaugoti savo kultūros paveldą nuo panašaus likimo“. Rezultatas – tiek įtraukianti, tiek informatyvi knyga; sumaniai parašytas pasakojimas, apimantis daugybę labiausiai gluminančių istorijos mįslių ir netikėtų atradimų.
Nors lengva suprasti, kaip gali dingti nedidelė relikvija – pavyzdžiui, Antikiteros mechanizmas (mechaninis kalendorius iš II a. pr. m. e., rastas tik 1901 m. tiriant senovinį graikų laivo nuolaužų radimvietę), – kur kas sunkiau įsivaizduoti dingstantį visą miestą ar civilizaciją.
Neolito laikų gyvenvietė Čatalhiujukas (Çatalhöyük) dabartinėje Turkijoje buvo vienas pirmųjų pasaulio „protomiestų“, klestėjęs daugiau nei tūkstantmetį – maždaug nuo 7500 iki 6000 m. pr. m. e. Unikaliame plaušplyčių namų komplekse gyveno iki 8000 žmonių; namai buvo sustatyti, pasak S. Keano, „taip glaudžiai kaip krūminiai dantys – be jokio tarpo tarp jų“. Čia nebuvo nei gatvių, nei atvirų erdvių kuriose buvo galima susiburti. Manoma, kad gyventojai į namus patekdavo ir iš jų išeidavo pro angas lubose, o po miestą judėdavo, lipdami kaimynų stogais.
Tačiau kai 1952 m. britų archeologas Jamesas Mellaartas atsitiktinai aptiko Čatalhiujuką (Çatalhöyük), tai tebuvo „milžiniška kalva“, 18 metrų aukščio ir apaugusi žole. Šis miestas, suklestėjęs ir sunykęs dar prieš atsirandant rašytinei istorijai, buvo visiškai nežinomas, kol J. Mellaartas archeologinių žvalgymų metu neužtiko tos kalvos. Kasinėjimų metu rasti radiniai – 8 000 metų senumo sienų tapyba, vaisingumo deivių statulėlės ir net 480 skeletų – pakeitė mūsų supratimą apie ankstyvąsias žmonių gyvenvietes ir parodė, kad Anatolija buvo neolito revoliucijos centras. Pasak pono Keano, dėl Čatalhiujuko atradimo „visi pasaulio istorijos vadovėliai akimirksniu tapo pasenę“.
Nors J. Mellaarto darbai atskleidė daug informacijos apie šį dingusį miestą – pavyzdžiui, faktą, kad gyventojai mirusiuosius laidodavo po savo namų grindimis, – daugelis dalykų vis dar lieka nežinomi. Pavyzdžiui, nežinome, kaip miestas iš tikrųjų vadinosi (pavadinimas „Çatalhöyük“, tariamas „ča-tal-hujuk“, yra šiuolaikinės turkų kalbos žodis, apibūdinantis vietovės geografiją – „šakota kalva“), arba ar jis apskritai turėjo kokį nors pavadinimą. Čia gyvenę žmonės kūrė pagrindą žmonijos sėsliam gyvenimui ateityje. Tačiau tūkstančius metų vienintelis jų egzistavimo įrodymas buvo nedidelis kraštovaizdžio iškilimas.
Indo slėnio civilizacija klestėjo dabartinės Indijos, Pakistano ir Afganistano teritorijose maždaug 2600 m. pr. m. e. „Tai buvo didžiausia to meto miestų civilizacija, – rašo ponas Keanas, – kurioje milijonas žmonių gyveno 1 500 gyvenviečių, išsidėsčiusių regione, dvigubai didesniame už Montanos valstiją.“ Tačiau beveik 4 000 metų ši bronzos amžiaus civilizacija buvo visiškai pamiršta. Pasak pono Keano, Indo slėnio gyventojai specializavosi įgyvendindami didelius infrastruktūros projektus, tokius kaip užtvankos, vandens saugyklos ir ankstyvosios kanalizacijos sistemos, saugiai šalinusios atliekas iš gyvenviečių. Kalbant apie meną, jie pirmenybę teikė sudėtingoms miniatiūroms ir smulkiems papuošalams, o ne monumentaliajai skulptūrai (tai beveik neabejotinai lėmė vėlesnį jų užmarštį).
Apie 1900 m. pr. m. e. dėl gamtinių katastrofų didelės Indo slėnio gyvenvietės tapo mažiau tinkamos gyventi, ir ši kultūra pamažu išnyko. Tik 1922 m., kai indų archeologas Rakhaldas Banerjis po kasinėjimų Mohendžo Dare (gyvenvietėje dabartiniame Pakistane) atkūrė įvykių eigą, Indo slėnio civilizacija galėjo užimti deramą vietą tarp didžiųjų senovės pasaulio kultūrų. Pasak autoriaus Keano, R. Banerjis vienu mostu padėjo pailginti Indijos istoriją „daugiau nei 2000 metų“.
Čatalhiujukas ir Indo slėnio civilizacija buvo atrasti senovišku būdu – naudojant kirtiklius ir kastuvus, tačiau Keanas itin palankiai vertina būsimų technologijų vaidmenį atskleidžiant praeitį. Pavyzdžiui, „Lidar“ yra skenavimo technologija, kurioje lazeriai naudojami paslėptiems reljefo ypatumams aptikti. 2015 m. tyrėjai ją pasitelkė norėdami aptikti anksčiau nežinomą „sodų miestų“ – mažų gyvenviečių – tinklą, kurios buvo puikiai įsiliejusios į natūralų kraštovaizdį, paslėpti po Amazonės miškų skliautu. Manoma, kad seniausi iš šių objektų datuojami 500 m. pr. m. e.; jiems būdingos aikštės, dirbtiniai tvenkiniai ir daugybė mylių kelių. „Tokie atradimai galėtų įkvėpti vietinius indėnus taip pat, kaip Indo slėnio civilizacija sujaudino žmones Indijoje“, – rašo p. Keanas.
P. Keanas atsisako chronologinio pasakojimo būdo ir knygą skirsto į skyrius, skirtus konkrečioms temoms, pavyzdžiui: „Dingę kaulai“, „Dingęs grobis“ ir „Dingę kapai“. Mažiau patyrusio autoriaus rankose toks laisvas, teminis dėstymo būdas galėjo tapti varginantis. Tačiau jis puikiai jaučia, kada ir kaip pereiti nuo vienos temos prie kitos, kad išlaikytų pasakojimo dinamiką. Vis dėlto kartais atrodo, kad p. Keanas pernelyg stengiasi įrodyti, jog „Dingusių dalykų muziejus“ (angl. *The Museum of Lost Things*) nėra tradicinė istorijos knyga, todėl savo solidų tekstą retkarčiais pagardina vulgarumu ar lengvabūdišku pokštu. Nepaisant to, autoriaus entuziazmas nagrinėjamoms temoms yra užkrečiamas. „Dingusių dalykų muziejus“ atlieka tai, ką turėtų daryti kiekvienas geras muziejus: įkvepia, džiugina ir žadina smalsumą apie šį keistą bei nuostabų pasaulį.
---
P. Brady recenzuoja knygas „The Wall Street Journal“ ir kitiems leidiniams.“ [1]
1. A Revolution In Discovery. Brady, Michael Patrick. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Oct 2026: A17.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą