Husiai koordinuoja jų smūgius, pirmiausia paleisdami, žemai skrendančių, lėtų vienkartinio naudojimo atakos dronų spiečius, skirtus radarams perkrauti ir atitraukti jutiklių dėmesį; iškart po jų paleidžiamos didelio greičio sparnuotosios ir balistinės raketos.
Ši Saudo Arabijos nesėkmė yra pamokoma istorija tokioms šalims, kaip Lietuva, kurios labai trokšta brangių Vakarų technologijų, tačiau neturi lėšų joms greitai įsigyti. Vakarų reklamuojami, neva tai kuriami, ginklai iš tikrųjų tėra mokslinė fantastika (gal kas norėtų lazerinių ginklų ar pigių raketų, valdomų dirbtinio intelekto?). Jiems vieta pasakose ir Holivudo filmuose.
“Saudo Arabijos kariuomenė turi brangios technikos, tačiau, Jemeno kovotojų naudojamas, raketas ir bepiločius orlaivius sunku aptikti bei sustabdyti.
Per kelis dešimtmečius Saudo Arabija investavo šimtus milijardų dolerių į pažangios kariuomenės kūrimą, taip užsitikrindama vietą tarp dešimties daugiausia ginkluotei išleidžiančių pasaulio valstybių.
Vis dėlto šalis susidūrė su sunkumais reaguodama į mirtinus Irano remiamų husių kovotojų išpuolius; pastaraisiais mėnesiais atsinaujino karas, kurį karalystė pradėjo dar 2015 metais.
Iš dalies problema ta, kad Saudo Arabija daug investavo į ginkluotę, pasižyminčią tuo, ką kai kurie kariniai analitikai vadina „blizgesio efektu“ – pavyzdžiui, į aukštųjų technologijų naikintuvus ir moderniausias raketų perėmimo sistemas. Tačiau husių sukilėliai dažnai naudoja pigius bepiločius orlaivius ar žemai skriejančias sparnuotąsias raketas, kurias Saudo Arabijos pajėgoms sunku aptikti.
Be to, Saudo Arabijos gynybos sistema buvo kuriama darant prielaidą, kad didžiausia grėsmė kils iš rytų ar šiaurės rytų – Irano ar Irako, – o ne iš pietvakariuose esančio Jemeno. Dėl to šalis liko tam tikra prasme pažeidžiama, teigia analitikai.
Galiausiai, karalystė tik neseniai ėmėsi spręsti įsisenėjusias sistemines problemas. Siekiant apsaugoti Saudo dinastiją nuo karinių perversmų, kurie krėtė daugelį arabų valstybių, kariuomenė buvo suformuota iš dviejų tarpusavyje konkuruojančių šakų. Pasak analitikų, abiejoms būdingas itin centralizuotas sprendimų priėmimas, ribojantis veiksmų lankstumą.
„Tai itin sukrečiantis momentas Rijadui, žeminantis daugeliu atžvilgių“, – teigė Burcu Ozcelik, Artimųjų Rytų saugumo klausimų ekspertė iš Londono gynybos tyrimų organizacijos „Royal United Services Institute“.
„Į realių karinių pajėgumų kūrimą buvo investuota labai daug ir ilgą laiką, – pridūrė ji. – Tačiau esminis klausimas – pasirengimas. Kiek Saudo Arabija buvo pasirengusi tokio pobūdžio žaibiškam puolimui, kaip jį vadina patys husiai?“ Jau kelias dienas husiai rengia vis naujus išpuolius prieš infrastruktūros, energetikos ir karinius objektus giliai Saudo Arabijos teritorijoje. Šią savaitę jie atakavo Saudo Arabijos energetikos milžinę „Aramco“ – Dahrane, rytinėje šalies dalyje, užsidegė vienas iš bendrovės pastatų. Ketvirtadienį Saudo Arabijos valdžios atstovai pranešė, kad rytinėje provincijoje buvo perimtas ir sunaikintas dronas, o Medinos regione – sparnuotoji raketa, nors patys husiai neigė taikęsi į Mediną.
Šeštadienį sparnuotoji raketa pataikė į šalies sostinės Rijado oro uosto vidaus skrydžių terminalą; per išpuolį žuvo mažiausiai 13 žmonių, o daugiau nei 300 buvo sužeisti. Tai buvo didžiausia ataka prieš karalystę per daugiau nei dešimtmetį.
Sekmadienį husių karinis atstovas socialiniuose tinkluose paskelbė pranešimą, kuriame išsamiai nurodė daugybę objektų, tapusių dronų ir raketų taikiniais.
„Jemeno ginkluotosios pajėgos tęs ir intensyvins operacijas, nukreiptas į Saudo Arabijos gilumą“, – pareiškė husių atstovas Yahya Saree, pridurdamas, kad smūgiai bus tęsiami tol, kol karalystė liausis puolusi Jemeną. Husiai taip pat blokuoja Saudo Arabijos naftos gabenimą į Aziją per Bab el Mandebo sąsiaurį, esantį tarp Jemeno ir Afrikos.
Saudo Arabija pažadėjo imtis atsakomųjų veiksmų. „Pastarųjų savaičių įvykiai yra rimti“, – netrukus po atakos oro uoste tarptautinėje konferencijoje Rijade kalbėjo energetikos ministras princas Abdulazizas bin Salmanas. – Mūsų atsakas privalo būti toks pat rimtas.“ 2015 m. Saudo Arabijos princas Mohammedas bin Salmanas – tuometinis gynybos ministras – pradėjo karą prieš husitus (šiitų musulmonų judėjimą, siekiantį nuversti Jemeno vyriausybę). Princas Mohammedas, 2017 m. tapęs sosto įpėdiniu ir dabar faktiškai valdantis Saudo Arabiją, teigė, kad jiems sutriuškinti prireiks vos kelių savaičių.
Tačiau karas virto klampiu konfliktu. 2022 m. Jungtinėms Tautoms pavyko susitarti dėl paliaubų, tačiau konfliktas vėl įsiplieskė augant įtampai dėl JAV ir Izraelio veiksmų prieš Iraną.
Pasak Davido Des Rocheso, profesoriaus ir buvusio Pentagono politikos direktoriaus Persijos įlankos regionui, kadangi per pradinį karo etapą (prasidėjusį 2015 m.) husitai į Saudo Arabiją paleido šimtus raketų, šalies karališkosios oro gynybos pajėgos – atskira karinė struktūra, sauganti Saudo Arabijos oro erdvę, – įgijo unikalios patirties naudojant „Patriot“ raketas.
„Patriot“ – tai brangios mobiliosios „žemė–oras“ tipo gynybos sistemos, kurias tiekia JAV; jas sudaro pažangūs radarai ir daug perėmimo raketų.
Remiantis JAV Valstybės departamento duomenimis, nuo 2020 m. Vašingtonas Saudo Arabijai pardavė mažiausiai 730 „Patriot“ sistemos raketų-gaudytuvų.
Tačiau „Patriot“ raketos skirtos numušti balistines raketas, kurios skrieja aukšta, fiksuota ir atsekama trajektorija. THAAD sistemos raketos-gaudytuvai, kuriuos Saudo Arabija taip pat įsigijo iš JAV, skirti naikinti dar aukščiau skriejančias raketas.
Todėl kova su husiais yra asimetriška. Analitikų teigimu, „Patriot“ raketos, kainuojančios daugiau nei 3 mln. JAV dolerių, naudojimas bepiločiui orlaiviui, kainuojančiam 15–25 tūkst. dolerių, numušti prilygsta bandymui užmušti uodą kūju.
Be to, dėl karų Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose visame pasaulyje trūksta raketų-gaudytuvų.
Remiantis JT Saugumo Tarybos ataskaita, nuo tada, kai husiai pradėjo kovos veiksmus, jų arsenalas tapo galingesnis: sukilėliai patys gamina dalį ginkluotės ir diversifikuoja tiekimo šaltinius, mažindami priklausomybę nuo Irano Islamo revoliucijos gvardijos korpuso.
Saudo Arabijai taip pat itin svarbi radarų problema. Husiai naudojami bepiločiai orlaiviai ir sparnuotosios raketos – nors ir su lengvesniu koviniu užtaisu, vis tiek galinčiu suniokoti civilinius taikinius – skrieja mažame aukštyje ir gali keisti kryptį. „Gali būti sunku juos aptikti dideliu atstumu, jei nėra radarų aprėpties“, – teigė Kennethas M. Pollackas, knygos „Armies of Sand“ („Smėlio armijos“), skirtos arabų šalių kariniam pajėgumui analizuoti, autorius.
Saudo Arabija yra milžiniška valstybė, kurią sunku apsaugoti. Kadangi karalystė ilgą laiką baiminosi atakų prieš Rytų provinciją – savo naftos išteklių širdį prie Persijos įlankos, – būtent ten ji sutelkė pažangiausias oro gynybos priemones, įskaitant daugiapakopes radarų sistemas ir raketas-gaudytuvus, pažymėjo analitikai.
Sudėtingos radarų sistemos nėra mobilios; nors kai kurios jų nukreiptos Jemeno link, jos yra stacionarios (antžeminės). Dėl to, kad jos negali stebėti erdvės už horizonto, dažnai nepavyksta aptikti sviedinių, skriejančių žemai virš kalnuotos Jemeno vietovės, kol šie neįskrenda į Saudo Arabijos oro erdvę; tai lemia nenuoseklų gyventojų įspėjimą apie pavojų. Karalystei reikia daugiau oro bazavimo radarų, kad šiuos taikinius būtų galima aptikti anksčiau. Nors reaktyviniai naikintuvai sukurti kovai su kitais naikintuvais, jie gali būti naudojami ir prieš bepiločius orlaivius bei raketas. Visgi, pasak analitikų, norint juos panaudoti, būtina iš anksto žinoti taikinių skrydžio trajektoriją (Ukraina bepiločiams aptikti naudoja akustinius jutiklius). Saudo Arabija turi kelis šimtus naikintuvų – daugiausia JAV gamybos F-15 ir „Eurofighter Typhoon“.
2024 m. balandį, kai Iranas vienu metu paleido į Izraelį daugiau nei 300 sviedinių, Izraelis ir JAV kartu su Didžiąja Britanija, Prancūzija bei Jordanija didžiąją jų dalį perėmė. Plati, persidengianti radarų sistema tiksliai nustatė sviedinių buvimo vietą: naikintuvai numušė mažesnius taikinius, įskaitant bepiločius orlaivius, o Izraelio antžeminės sistemos perėmė didesniame aukštyje skriejančias raketas. Vis dėlto ne visus taikinius pavyko perimti.
Be kovos su bepiločiais orlaiviais, Saudo Arabijos kariuomenė susiduria ir su struktūrinėmis problemomis.
Nepriklausomo Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto duomenimis, dabartinis šalies metinis karinis biudžetas viršija 82 mlrd. JAV dolerių, tačiau karinės pajėgos vis dar yra padalytos į dvi atskiras struktūras. Reguliariąją kariuomenę sudaro apie 250 000 karių, o Saudo Arabijos nacionalinę gvardiją – apie 125 000. Nacionalinė gvardija jau seniai komplektuojama iš Saudo dinastijai lojalių genčių narių ir rengiama galimiems vidaus sukilimams malšinti.
Pasak analitikų, abiejose struktūrose dominuoja princai, o griežta, iš viršaus į apačią nukreipta vadovavimo sistema slopina iniciatyvą mūšio lauke.
Princas Mohammedas kariuomenės pertvarką įtraukė į savo karalystės plėtros planą „Vizija 2030“ (angl. *Vision 2030*); šio proceso metu 2018 m. buvo atleisti keli aukšto rango vadai. Jis taip pat įkūrė jungtinę operatyvinę vadavietę Rijade kariniams sprendimams koordinuoti, tačiau analitikai bendrus pokyčius vertina kaip lėtus. Pavyzdžiui, kariuomenei vis dar sunku užtikrinti aukštųjų technologijų ginkluotės techninę priežiūrą – šį darbą dažnai atlieka Vakarų rangovai.
Nenumatoma, kad kovoje su husiais Saudo Arabija pradės sausumos invaziją, kuri pareikalautų kruvinų ir sunkių pastangų bandant išstumti sukilėlius iš jų įsitvirtinimų kalnuose. Jemene Saudo Arabijos remiamą koaliciją, kovojančią su husiais, temdo susiskaldymas ir neorganizuotumas. Prezidentui D. Trumpui atmetus naujausius Rijado pagalbos prašymus, Saudo Arabija pasitelkė tarpusavio gynybos susitarimą, kurį praėjusių metų rugpjūtį pasirašė su Pakistanu ir Turkija. Pasak analitikų, tikimasi, kad šios šalys padės tokiose srityse kaip žvalgyba ir ryšiai.
Vien atnaujintos oro operacijos tikriausiai nepakaktų hučiams nugalėti. „Iš tiesų nėra nieko, ko Saudo Arabija jau nebūtų išbandžiusi“, – teigė Jeanas-Loupas Samaanas, Artimųjų Rytų ekspertas iš Singapūro nacionalinio universiteto. Be to, jis pridūrė, kad Jemene nėra jokios realios alternatyvos hučiams.
Mažai tikėtina, kad artimiausiu metu pavyks rasti politinį sprendimą derybų keliu. D. Trumpo pradėto karo su Iranu kontekste iraniečiai siekia, kad hučiai didintų konflikto kainą tiek Vašingtonui, tiek Rijadui – svarbiai JAV sąjungininkei. Hučiai, kurie siekia didesnės galios ir tampa stipriausia jėga regione tarp Irano remiamų grupuočių, kurias Teheranas vadina „pasipriešinimo ašimi“.
2025 m. Jungtinės Valstijos keturis mėnesius kovojo su husiais, tačiau konfliktas baigėsi aklaviete, o D. Trumpas neparodė didelio noro atnaujinti kovos veiksmus. Vis dėlto husiai kelia strateginę dilemą.
„Negalima tiesiog ignoruoti vis sudėtingesnės Saudo Arabijos padėties“, – socialiniuose tinkluose rašė Izraelio karinis analitikas Danny Citrinowiczas. „Rijadas yra itin svarbus Amerikos partneris, o husių pergalė arba politinis susitarimas, primestas Saudo Arabijai darant karinį spaudimą ir iš esmės pagal husių sąlygas, taptų milžinišku strateginiu laimėjimu Iranui ir visai „pasipriešinimo ašiai“. [1]
1. Why Does Saudi Arabia Struggle to Stop Houthi Attacks? MacFarquhar, Neil. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 15, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą