„Šį rudenį į verslo mokyklas visame pasaulyje atvyko dar viena ambicingų jaunų specialistų grupė. Jų laukia dvejų metų studijų programos, kainuojančios šešiaženkles sumas.
Tai, kad jie įsikuria vienuose prabangiausių ir įspūdingiausių universitetų miestelių pastatų, vėl kelia seną klausimą: kam iš tiesų reikalingas verslo administravimo magistro laipsnis (MBA)?
Šis klausimas tapo dar aktualesnis, nes pastaraisiais dešimtmečiais verslo studijos itin išsiplėtė. Šiandien beveik kas penktas JAV bakalauro studijų studentas renkasi verslo kryptį, o MBA yra populiariausias magistrantūros laipsnis Jungtinėse Valstijose.
Daugiau nei 20 metų dėsčiau verslo mokyklose – Harvardo, Kornelio ir Kembridžo universitetuose. Nors kai kuriems studentams, regis, rūpi tik būsimas atlyginimas, sutikau daugybę tokių, kurie turi kilnesnių tikslų: inžinierių, norinčių komercializuoti švarią energiją; gydytojų, pasiryžusių sutvarkyti sveikatos apsaugos sistemą; nevyriausybinių organizacijų vadovų, mačiusių, kaip kilnios iniciatyvos žlunga dėl gero valdymo stokos.
Šie studentai stoja tikėdamiesi išmokti to, ką, anot verslo mokyklų, jos ir moko: kaip valdyti žmones, kaip paskirstyti kapitalą bei išteklius ir kaip pasitelkus lyderystę padaryti pasaulį geresnį. Tačiau pastebėjau, kad šios institucijos gali pakeisti studentų pasaulėžiūrą – dažnai netgi sužlugdydamos tas pačias ambicijas, kurios juos čia ir atvedė.
Toks pokytis gali įvykti vos per vieną semestrą. Ne kartą mačiau, kaip studentai atsisako savo altruistinių ketinimų ir susitelkia tik į tai, ką pasirinkti – konsultacijų ar finansų sritį – bei kam pavyks gauti vasaros praktiką „McKinsey“ ar „Goldman Sachs“ įmonėse.
Šiuolaikinė verslo mokykla sukurta taip, kad skatintų sandorių sudarymą, supaprastinimą ir optimizavimą.
Ši mąstysena peržengė mokyklų ribas ir paplito plačiajame pasaulyje. Verslo išsilavinimą įgijęs elitas vis dažniau užima politinės lyderystės pozicijas, į viešąjį gyvenimą atsinešdamas požiūrį, kuriame viskas vertinama kaip sandoris. Vienas tyrimas atskleidė, kad iš 45 dabartinių valstybių vadovų, studijavusių Jungtinėse Valstijose, 10 buvo įgiję verslo išsilavinimą, o šeši iš jų – ir MBA laipsnį. Prezidentas D. Trumpas, baigęs „Wharton“ verslo mokyklą, į užsienio politiką ir patį valdymą žiūrėjo kaip į sandorių sudarymą ir asmeninės naudos siekimą.
Žinoma, ne kiekvienas verslo absolventas valdo tokiu būdu. Tačiau neseniai Nobelio premijos laureato ekonomisto Darono Acemoglu ir jo kolegų atlikti tyrimai rodo, kas paprastai nutinka, kai vadovauja verslo administravimo magistro laipsnį turintis. Tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Danijoje įmonės, kurios paskyrė vadovus su verslo diplomais, sumažino atlyginimus ir sumažino darbo užmokesčio dalį. Tačiau šios įmonės netapo produktyvesnės, taip pat nesparčiau augo pardavimai, investicijos ar užimtumas. Tai, kas laikoma vadovavimo sumanumu, pasirodo esanti turto perdavimas – vertė perkeliama nuo darbuotojų į pelną, akcininkus ir vadovus.
Supratau, kad verslo mokyklos ne tik atspindi mūsų ekonominę sistemą – jos aktyviai kuria jos prioritetus ir normalizuoja jos daromą žalą, rengdamos būsimus lyderius, kurie kurs ir gins struktūras, skatinančias mūsų persidengiančias pasaulines krizes. Žaismingumas paraštėse su įmonių atsakomybės ar etikos pamokomis nepadės. Mums nereikia „taisyti“ verslo mokyklų. Turime jas panaikinti.
Verslo mokyklos visada stengėsi pateisinti savo vietą universitete. Medicinos mokyklos pagrindinis pateisinimas yra sveikata, o teisės mokyklos – teisingumas – neginčijamos viešosios gėrybės. Verslo mokyklos yra aiškiai organizuotos aplink privatų gėrį: pelno siekimą. Amerikiečių sociologas Thorsteinas Veblenas šią įtampą nustatė prieš šimtmetį, kritikuodamas į komerciją orientuotas universitetines mokyklas, nes jos „nebūtina reikšti nieko, kas susiję su tarnavimu bendrajam gėriui“.
Kai buvo įkurtos tokios mokyklos kaip Vartono ir Harvardo verslo mokyklos, jos buvo laikomos pernelyg profesionaliomis, ir siekdami įtvirtinti teisėtumą, jų įkūrėjai vadybą įvardijo kaip profesiją, lygiavertę teisei ir medicinai. Tačiau šių sričių išsilavinimas rėmėsi nusistovėjusiais žinių pagrindais – šimtmečių teismų praktika, gamtos mokslais, tokiais kaip biologija, – kurių vadybai trūko.
Sprendimą, kurį 1920-aisiais sugalvojo Harvardo dekanas Wallace'as Donhamas, buvo pasiskolinti teisės ir medicinos dėstymo stilių: atvejo analizę. Tai tapo pagrindiniu verslo švietimo metodu. Iki šiol profesoriai skiria 10–20 puslapių verslo iššūkių aprašymus, kurie baigiasi sprendimo tašku, kurį studentai vėliau aptaria klasėje. Šis metodas yra plačiai paplitęs: 2024 m. Harvardo verslo mokykla pardavė beveik 17 milijonų atvejų analizių įvairioms verslo programoms visame pasaulyje.
Viena gerai žinoma atvejų analizė, kurią dėsčiau daug kartų, yra „Robas Parsonas Morgan Stanley“. Faktai yra pakankamai paprasti, kad sukeltų gyvą diskusiją klasėje. Ponas Parsonas pasiekė įspūdingų rezultatų ir yra laikomas žvaigdute, tačiau jo šiurkštus ir savarankiškas stilius atstumia visus įmonės darbuotojus. Klasėje studentai užima jo vadovo Paulo Nasro vietą ir sprendžia, ar jį paaukštinti, atidėti paaukštinimą arba pašalinti jį iš organizacijos.
Praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo paskelbimo, šis atvejis išlieka vienu dažniausiai naudojamų Harvardo verslo mokykloje (H.B.S.), o jame nagrinėjama dilema – vis dar aktuali: ar derėtų apdovanoti už pasiektus rezultatus, jei asmuo, kuris juos pasiekė, kartu žaloja aplinkinę kultūrą? Paskaitų metu studentai balsuoja, kokį veiksmų planą turėtų pasirinkti p. Nasras, ir dažnai inscenizuoja sudėtingą pokalbį tarp jo ir p. Parsono. Tokios diskusijos būna dramatiškos, įtraukiančios ir veiksmingos.
Tačiau mano patirtis rodo, kad prašant studentų įsijausti į p. Nasro vaidmenį, šis atvejis susiaurina jų akiratį iki vieno konkretaus vadovo sprendimo. Gilesni klausimai – pavyzdžiui, ar pats p. Parsonas nėra investicinės bankininkystės kultūros produktas – keliami retai. P. Parsonas čia tampa pavienė problema, nors iš tiesų problema gali būti pati verslo sritis, kuri skatina „sandorių kūrėjus“ (angl. *rainmakers*), hierarchiją ir vyriškus veiklos standartus, o vėliau, kilus konfliktams, apsimeta nustebusia.
Medicinos ir teisės studijose atvejų analizės metodas tarnauja kitiems tikslams. Medicinos studentai nagrinėja išsamius pacientų atvejus: simptomus, tyrimų rezultatus, ligos istorijas bei socialinį ir ekonominį kontekstą. Teisės studentai skaito tikrus teismų sprendimus, analizuoja faktus, argumentus ir teismo išvadas. Abiejose srityse studentai susiduria su tikrovės sudėtingumu ir chaotiškumu, o pagrindinis tikslas – ugdyti disciplinuotą skepticizmą: klausti, ko trūksta, kvestionuoti prielaidas ir tikrinti, kur analizėje gali slypėti klaidos.
Verslo mokyklų atvejų analizės remiasi kitokia logika – čia dėmesys telkiamas ne į tyrimą, o į sprendimų priėmimą. Pačios Harvardo verslo mokyklos aprašyme nurodoma, kad studentai turi įsivaizduoti „save sprendimą priimančio asmens vaidmenyje“ ir „imtis ryžtingų veiksmų“. Tikslas – mokytis elgtis kaip vadovui, arba, kaip sakė Harvardo verslo mokyklos absolventas George’as W. Bushas – kaip „sprendimų priėmėjui“ (angl. *the decider*).
Pervertindamos atskirų sprendimus priimančių asmenų svarbą, verslo mokyklos išvengia sudėtingesnių klausimų: kas suteikė šiam asmeniui teisėto pagrindinio veiksnio statusą? Kieno žinios čia lieka nepaisomos? Kodėl darbuotojai, reguliavimo institucijos, bendruomenės, ekosistemos ar piliečiai retai laikomi lygiaverčiais dalyviais? Per dešimtmetį, praleistą H.B.S., parašiau dešimtis atvejų studijų, kai kurios iš jų apibūdinamos kaip klasika ir bestselerių pavyzdžiai. Tai ne nepriklausomų tyrimų produktai, o kruopščiai suformuluoti įmonių pasakojimai. Ant kiekvienos H.B.S. bylos smulkiu šriftu atspausdintas atsakomybės apribojimas pripažįsta šį teiginį: bylos „nėra skirtos būti pirminių duomenų šaltiniais“. Jose pateikti duomenys gali būti selektyvūs, šališki ar net sufabrikuoti.
Daugelyje bylų, kurias rašiau vadovaujant vyresniesiems fakulteto nariams, įvykiai, kurie neigiamai atspindėjo įmonę, buvo sušvelninti arba praleisti, o kai kurių vadovų vaidmenys buvo išryškinti. Įmonės gavo galutinį patvirtinimą, o jų juodraščius peržiūrėjo jų teisininkai ir ryšių su visuomene darbuotojai. Užuot buvę nesavanaudiško mokymosi priemonėmis, kaip galima tikėtis universitete, atvejų studijos tampa reputacijos valdymo instrumentais.
Įmonių įtaka kursto didesnę problemą: bylose beveik visada dalyvauja nugalėtojai, todėl lengva supainioti sėkmę ar laiką su patikrinta strategija. Nesėkmės, aklavietės ir ne rinkos sprendimai retai svarstomi. Prieš atskleidžiant „Enron“ sukčiavimą, jos verslo modelis buvo pateiktas su susižavėjimu mažiausiai penkiuose H.B.S. atvejų tyrimuose. Dar labiau smerktina tai, kad strategijos, kurios vėliau lėmė jos žlugimą – jos modelis, kuriame mažai turto, jos prekybos platforma – buvo vaizduojamos kaip inovacijos. Klausimai apie nereguliuojamas energetikos rinkas, „sukamųjų durų“ priežiūrą ir neskaidrią apskaitą liko neužduoti.
Be to, redagavimai, kurie atitraukia atvejų pasakojimus nuo realybės, dažnai skirti tam, kad jie „veiktų“ klasėje. Sudėtingumas sistemingai šalinamas, o prieštaraujantys balsai dažnai lieka neišgirsti. Tikros organizacijos nejuda aiškiai apibrėžtais etapais link sprendimo priėmimo taško, tačiau verslo mokyklų mokymo medžiaga dažnai tai daro – sutrumpinamos laiko juostos, atsisakoma painių šalutinių siužetų ir išlyginami prieštaravimai, kad būtų sukurti aiškūs naratyvo lankai ir patenkinamos problemos diskusijoms.
Rezultatas – mokymo programa, sukurta remiantis klaidingais naratyvais. Kai kurios labiausiai išgarsėjusios vadybos idėjos nebuvo tos, kurios išgyveno kolegų vertinimą ar atkartojimą, bet tos, kurios galėtų būti paverstos TED kalbomis, konsultavimo sistemomis ar oro uostų bestseleriais. Dėstytojai apdovanojami ne už žinias, o už rezultatus – už puikios idėjos pardavimą su įsimintina etikete, kuri žada „sėkmę“ arba „pertvarkymą“.
Verslo mokyklų misija yra dvilypė: jos siekia įteisinti į privačią naudą orientuotą ekonominę sistemą, kartu kurdamos apsauginius barjerus jai suvaldyti. Jos rado puikų būdą valdyti šią įtampą: „abipusiai naudingą“ istoriją, kurioje konfliktas tarp privačios naudos ir viešosios gerovės tiesiog išgaruoja.
Klasikinis abipusiai naudingas teiginys yra teiginys, kad aplinkosaugos programos, tokios kaip atliekų mažinimas ar LED lempų naudojimas, gali sutaupyti pinigų arba kad deramas atlyginimas ir nauda sumažina išlaidas, nes sumažina darbuotojų kaitą. Verslo mokyklos dabar teigia, kad ugdo „lyderius, kurie daro skirtumą pasaulyje”, kaip savo misijoje skelbia H.B.S., o „Wharton“ siekia „teigiamo pasaulinio poveikio“.
Šie siekiai grindžiami kliedesine, bet plačiai pripažinta „suinteresuotųjų kapitalizmo“ idėja: kad įmonės gali užtikrinti klimato stabilumą, teisingus atlyginimus, sveikas bendruomenes ir veikiančias demokratijas, kartu gaudamos pelno. Vadovai žada, kad technologijos išspręs mūsų aplinkosaugos problemas; savanoriškos matavimo sistemos siūlomos kaip tinkamos alternatyvos viešajai atskaitomybei; etika pervadinama į konkurencinį pranašumą, o ne moralinę pareigą.
2010-aisiais suinteresuotųjų šalių kapitalizmas greitai buvo įpintas į MBA studijų programas. Tačiau kai tyrėjai ištyrė, ar korporacijos, pasirašiusios pareiškimą, kuriuo įsipareigojo laikytis šios etoso, iš tikrųjų pakeitė savo elgesį darbo užmokesčio, investicijų, valdymo ar klimato srityse, jie nerado jokių pokyčių įrodymų. Šis pareiškimas buvo ne tiek nauja doktrina, kiek reputacijos valdymo pastangos – ir gudrybė, siekiant išvengti priežiūros.
Naujausi duomenys rodo, kad daugelis pamatinių tyrimų, patvirtinančių abipusiai naudingą idėją, buvo pagrįsti klaidingais duomenimis arba negalėjo būti atkartoti. Vis dėlto dėstytojai toliau tyrinėja, rašo ir dėsto šią temą – siūlydami ideologinį projektą, o ne akademinę pratybą.
Didelė dalis to, kas įvyko verslo mokyklose, pasirodė esanti pagrindinė platesnės transformacijos – paties universiteto korporatizacijos – slenksčio. Dabar institucijos vaikytis reitingų, donorų ir korporacinių partnerysčių, giriasi savo indėliu į inovacijas ir augimą, o visa kita traktuoja, kaip pridėtines išlaidas. Studentai yra „klientai“, o diplomai – „produktai“, turintys vis didesnę ir mažesnę „rinkos dalį“. Universitetų strateginiuose dokumentuose kalbama apie padalinių „prekės ženklo pozicionavimą“ ir nuolatinių akademinių pareigybių „investicijų grąžą“ (angl. *R.O.I.*).
Priėmus tokią mąstymo sistemą, tampa sunku pagrįsti filosofijos seminaro ar istorijos katedros egzistavimą kitaip, nei nurodant jų generuojamas pajamas. Iš to kyla praktika samdyti laikinai dirbančius, nuolatinio statuso neturinčius dėstytojus: jei išsilavinimas tėra „turinys“, pateikiamas už mokslą mokantiems „klientams“, kam išlaikyti etatinį akademinį personalą, kai galima pasamdyti pigiai apmokamus, laikinai dirbančius instruktorius?
Verslo mokyklų sėkmė padedant absolventams įsidarbinti gerai apmokamose pareigose gerina jų reitingus; aukšti reitingai pritraukia daugiau stojančiųjų ir leidžia didinti studijų kainas, o pasiturintys alumnai finansuoja naujas programas bei pastatus, kurie dar labiau pakelia mokyklos statusą. Tai – savaime stiprėjantis ciklas (verslo vadybos žargonu – „smagratis“), kuris atitraukia lėšas, dėmesį ir legitimumą nuo tų disciplinų, kurios geriausiai geba kritiškai vertinti tokią logiką: istorijos, filosofijos, sociologijos, politinės teorijos.
Universiteto gebėjimas puoselėti istorinę atmintį, moralinį vertinimą ir demokratinę vaizduotę silpsta, tuo tarpu gebėjimas „gaminti“ duomenų analitikus, finansų inžinierius ir „inovacijų“ vadybininkus – auga. Ironija (ir pavojus) ta, kad dirbtinio intelekto amžiuje mąstymo būdas, ugdomas humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, tampa vis svarbesnis. Verslo mokyklų dominavimas pasireiškia ne tik fizine ar finansine prasme – jis yra intelektinis ir išstumia klasikinį universitetinį (laisvųjų menų) išsilavinimą.
Priėjau prie niūrios išvados: verslo mokyklų problema nėra kokia nors „gedimo“ nulemta neatitiktis – problema slypi pačioje jų sandaroje. Verslo mokyklos nėra „sugedusios“ institucijos; priešingai – tai itin efektyvūs mechanizmai, veikiantys tiksliai taip, kaip buvo suprojektuoti. Pasirenkamasis etikos kursas, tvarumo centras ar „atsakingos lyderystės“ ženklelis – visa tai tėra priemonės suteikti šiam mechanizmui legitimumo, tačiau jos nekeičia jo veiklos rezultatų.
Radikaliausias ir sąžiningiausias sprendimas, su kuriuo esu susidūręs – visiškai atsisakyti šios kategorijos. Stuartas Hartas, Kornelio universiteto profesorius emeritas ir vienas iš tvarumo idėjų pradininkų, teigė priėjęs prie tokios išvados po to, kai išbandė visus įmanomus būdus, siekdamas padaryti verslo vadybos (MBA) programas atsakingesnes. Problema buvo pati institucija. Vermonto universitete dr. Hartas nuo to laiko sukūrė naują verslo studijų formą, orientuotą į poveikį visuomenei – nedidelį, bet konkretų bandymą, ar verta pradėti iš naujo. Šioje programoje tvarumas nėra vienintelis pasirenkamasis dalykas, o apima visą mokymo programą, o studentai vasarą praleidžia įsitvirtinę misijos valdomoje įmonėje.
Ką tokia „švaraus lapo“ logika reikštų visame universitete? Vienas atspirties taškas yra organizacijų teoretiko Martino Parkerio raginimas kurti „organizavimo mokyklas“, o ne verslo mokyklas, orientuotas į tai, kaip žmonės koordinuoja veiksmus siekdami bendrų tikslų. Studentai kartu su akcininkų korporacija studijuotų kooperatyvus, sąjungas ir socialinius judėjimus.
Pagrindinis klausimas persikeltų nuo „Kaip maksimaliai padidinti akcininkų vertę?“ į „Kaip skirtingos organizacijos formos paskirsto galią, riziką ir atlygį – ir kurias turėtume stiprinti?“
Verslo mokyklos, kaip vieno aukšto statuso siloso, kuris profesionalizuoja privačią naudą, išardymas gali atrodyti sunkus darbas. Tačiau universitetai gali sukurti tarpdisciplininius kelius studentams, norintiems dirbti versle, jiems nepateikdami verslo mokyklų pasaulėžiūrą. Kai kurios jau siūlo „verslo ir visuomenės“ specialybes arba magistro programas organizacijų ir viešojo tikslo srityse, remdamosi sociologija, teise ir viešąja politika. Esmė būtų ne panaikinti rinkų studijas, o grąžinti jas į aplinką, kurioje negalima taip lengvai išvengti galios, istorijos, demokratijos ir ekologinių ribų klausimų.
Didžiąją savo karjeros dalį dėsčiau pasirenkamuosius dalykus, skirtus atsakingam verslui ir tvarumui – tai malonus darbas, bet daugiausia pamokslavimas tiems, kurie atsivertę. Neseniai Kembridže įvedžiau privalomą tvarumo kursą, kuriame mokosi būsimi bankininkai, konsultantai ir technologijų vadovai, kurie anksčiau būtų vengę jų.
Daugelis atvyksta labai skeptiškai, įsitikinę, kad bet koks korporacijos atsakingas elgesys yra rinkodaros gudrybė; kai kurie griežtai priešinasi idėjoms, kurias laiko grėsme augimui. Tačiau privertus juos išeiti iš savo burbulų ir pradėti bendrą pokalbį apie gamtinę aplinką, nelygybę ir diskriminaciją, kilo tokia diskusija, kurios šiandieniniame švietime taip dažnai trūksta.
To nepakanka. Vienas privalomas kursas negali išpirkti verslo mokyklos modelio. Priešingai, jo dėstymas dar labiau sustiprino mano nusivylimą. Kursas nukeltas į pačią programos pabaigą – tai iškalbingas signalas apie jo svarbą – ir dėl augančio nepasitenkinimo tvarumu jaučiamas spaudimas sumažinti arba visiškai panaikinti šį kursą, siekiant nuraminti klientus, kurie dabar lemia sprendimus aukštojo mokslo srityje.
Vis dėlto ši patirtis man priminė, kodėl verslo mokyklų panaikinimas negali reikšti jose dirbančių žmonių palikimo. Tikslas nėra nurašyti studentus kaip savanaudiškus kapitalistus, o nustoti juos nukreipti per mašiną, kuri siaurina jų galimybių pojūtį. Daugelis mano studentų atvyksta į universiteto miestelį norėdami spręsti krizes, kurias sukėlė mūsų ekonominė sistema. Jiems trūksta institucijos, kuri būtų verta jų geresnių impulsų.
Christopheris Marquisas yra Kembridžo universiteto „Judge“ verslo mokyklos profesorius ir knygos „The Profiteers“ autorius.” [1]
1. I Teach at a Business School. It’s Time to Shut Them Down.: Guest Essay. Marquis, Chris. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 18, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą