Savivaldos „džentelmenų“ išbandymas

 

“Po dviejų mėnesių valstybinės žemės patikėjimas visoje Lietuvoje atiteks savivaldybėms. Dar po kelių mėnesių vyks savivaldos rinkimai ir gyventojai galės išsirinkti savo merus, savo 60 kunigaikščių, kurie ir valdys tas žemes.

Kartu su valstybės žemėmis kaimiškose teritorijose savivaldybės perims ir dalį žemėtvarkos funkcijų, formuos valstybinės žemės sklypus, konsultuos gyventojus žemės nuomos, panaudos, naudojimo klausimais. Jau dabar Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) džentelmenai ir atskiri merai „kadrina“ aplinkos apsaugos ministrę, kad ji duotų savivaldybėms kuo daugiau finansų ir atlaisvintų nuo kontrolės, nuo bet kokios priežiūros.

O apetitu savivaldybininkai tikrai nesiskundžia. Jie prašo naujų kompiuterių, telefonų, kopijavimo aparatų, monitorių, stalų, kėdžių, spintų ir spintelių. LSA apklausoje du trečdaliai savivaldybių pageidavo nuo 1 iki 2 papildomų automobilių „nepertraukiamam darbui užtikrinti“. Jei automobiliai būtų perimami iš valstybinės institucijos, jų eksploatacijai savivaldybės dar norėjo po 5.000 Eur per metus kiekvienam automobiliui eksploatuoti. Jei būtų perkami nauji automobiliai, jiems reikėtų tikslinės dotacijos. Tai būtų speciali tikslinė dotacija už valstybės žemės valdymą. Buvo įvardyta ir konkreti suma – 4,5 mln. Eur. Pagrindinė savivaldybės džentelmenų žinutė skamba taip: „deleguotos funkcijos reikalauja valstybės biudžeto finansavimo (specialiosios tikslinės dotacijos)“, nes be jos bus „sukeltas procesų paralyžius“.

Kokių procesų paralyžiumi čia gąsdinama? Apie kokių organų paralyžių kalbama?

Turbūt apie tai, kad regionuose sutriks gyventojų konsultavimas žemėtvarkos klausimais, nes nebeliks valstybinės žemėtvarkos institucijos teritorinių skyrių. Savivaldybės turės priimti gyventojus, konsultuoti juos žemės nuomos, panaudos, įvairiausių sutikimų ir kitais žemėtvarkos klausimais. Savivaldybių specialistai priiminės sprendimus dėl naujai formuojamų sklypų kadastrinių duomenų; raikys nesuformuotą valstybės žemę sklypais, skaičiuos sklypų dalis nuomai/panaudai ir pan. Logiška. Juk savivalda – arčiau žmonių. Savivaldybininkų laukia tikras išbandymas.

Top of Form

Bottom of Form

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), atlikusi tyrimą savivaldybėse, šiemet nustatė aibę valstybinės žemės naudojimo ir valdymo korupcijos rizikų. Anot STT, vienodi prašymai savivaldybėse vertinami skirtingai. Priklausomai nuo to, kas pateikė prašymą. Nėra aiškių kriterijų, manipuliuojama sprendimais. Kauno miesto savivaldybėje STT nustatė keturis atvejus, kuomet buvo leista statyti nesilaikant privalomų atstumų. Visi tie sutikimai buvo išduoti artimam mero giminaičiui ir savivaldybės tarybos nariui. Kitais identiškais atvejais ne tokių įtakingų interesantų prašymai buvo atmetami. Dalis valstybinių žemių miestuose ir miesteliuose yra neinventorizuojama, informacija apie laisvus sklypus slepiama. Slepiami net ir atskirti sandoriai. Pavyzdžiui, valstybinės žemės nuomos sandoriai Plungės dvaro teritorijoje.

2026 m. Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrime verslininkai kaip labiausiai korumpuotas institucijas įvardijo savivaldybes. Jų, kaip korumpuotų institucijų, paminėjimo dažnumas išaugo net 17 procentinių punktų. 11% įmonių vadovų, turėjusių reikalų su savivalda, nurodė, kad iš jų buvo reikalaujama kyšio, ir net du trečdaliai visų apklaustų verslininkų savivaldybes vertina kaip neskaidrias.

Valstybinės žemės valdymo srityje savivaldos pažeidimai skaičiuojami dešimtimis ir šimtais. Per šių metų devynis mėnesius buvo nustatyti 142 savivaldybių sandorių projektų neatitikimo teisės aktų reikalavimams atvejai. Dešimtimis skaičiuojami pažeidimai perduodant valstybinę žemę naudotis neatlygintinai. 

Valstybinės žemės sklypų suteikimo panaudai klaidos rajonuose kartojasi reguliariai. Savivaldybės dažnai ignoruoja pareigą informuoti valstybę, valstybinę instituciją apie sandorius su valstybine žeme saugomose teritorijose. Tokie pažeidimai užfiksuoti Plungės ir Vilniaus rajonuose.

Sakysite: kas nedirba, tais neklysta. Juk turi būti suteikta laisvė veikti ir tam tikras pasitikėjimas, tolerancija klaidoms. Kokios turėtų būti diskrecijos ribos?

Prisimenu, buvo toks senas 90-ųjų anekdotas apie Petką ir Čiapajevą, kai Čiapajevas išsiuntė Petką į Londoną. Grįžta jis po kurio laiko iš Londono puikiausiais kailiniais apsivilkęs, prabangiais laikrodžiais, žiedais, grandinėlėmis apsikarstęs. Klausia Čiapajevas:

– Kur čia taip prasisukai?

– Ogi, supranti, nuėjau aš Londone į vieną džentelmenų klubą. Žaidžiam pokerį, – pasakoja Petka. – Išdalino kortas. Pastatėm pinigus. Sako – verčiam. Pas mane – nieko, pas kitą – eilė, pas dar kitą – trys vienodos, – vardina džentelmenai savo kombinacijas ir išmeta užverstas kortas. Įgarsina ir išmeta užverstas. Tikri džentelmenai pasitiki vienas kitu. Džentelmeno žodis. Štai tuomet, supranti, Čiapajevai, man ir pradėjo „eiti“ geros kortos“.

Savivaldos „džentelmenams“ išbandymas prasidėjo. Kokios diskrecijos ribos, o koks „keturių akių“ priežiūros akylumas – spręs politikai. Būtų gerai, kad šis savivaldos stiprinimo politinis eksperimentas nevirstų ne tik „žemėtvarkos procesų paralyžiumi“, bet ir 60 kunigaikštysčių „savidestrukcijos spiralės multiplikavimo failu“.”