Lietuva neturi ekspertų:

Išlenda iš tvartelio koks nors smirdantis Landsbergis, pasako, kad vyksta karas, ir vėl pasislepia tvartely. .Moderni Lietuvos valstybė neegzistuoja. Moderni valstybė turi nepriklausomą žinovų grupę, kurie pasisako visuomenei svarbiais klausimais, kurie gali padoriai pragyventi iš jų atlyginimo, ir kuriuos negalima atleisti iš darbo, net jų viršininkui panorėjus (angl. tenure). Tie žinovai pasaulio valstybėse paprastai dirba universitetuose profesoriais. Jie tiria pasaulį, moko ir auklėja jaunąją kartą bei suteikia neprilausomą nuomonę svarbiausiais klausimais visuomenei (nurodyta čia).

Mūsų universitetai yra realiai profkės. Tie žmonės, kurie Lietuvoje vadinami profesoriais, gyvena pusbadžiu. Į Lietuvos universitetus atvyksta tris su puse karto mažiau tyrėjų nei išvyksta lietuvių tyrėjų į užsienį.  Rektorių konferencijos prezidento A. Daniūno teigimu, užsienio tyrėjus sunku prisivilioti į Lietuvą, kadangi čia atlyginimai yra net keturis kartus mažesni.

Tyrimams pinigų jie negauna (pažiūrėkite mokslinių rezultatų indeksuose, Balstogė (Białystok Lenkijoje, bet mūsų kaimynystėje) tuose indeksuose egzistuoja, o Vilnius - ne). Todėl Lietuvos universitetuose žinių ir dėstymo lygis yra prastos profkės lygis.

Valstybės biudžeto lėšos valstybės finansuojamose studijų vietose skiriamos pagal tai, kiek numatytų studijų krepšelių į šią mokyklą atsineša įstojusieji. Protinga būtų šiuos pinigus skirstyti pagal aukštosios mokyklos studijų veiklos rezultatus: iškritusiųjų skaičių ir absolventų įsidarbinimo duomenis. Bet taip nėra. Liūdniausia, kad ekspertai krepšelinę sistemą sieja su studijų kokybės prastėjimo problema, kai aukštosios mokyklos, priverstos nekelti reikalavimų stojantiesiems, nes nenori prarasti jų krepšelių pinigų. Kaip darosi aišku G.Steponavičiui ir kitiems krepšelinę sistemą sukūrusiems liberalams, niekas niekad nuo pinigų neatsisako (ar ne, E.Masiuli?).

Auklėti ir mokyti jaunąją kartą, dėstant keliose profkėse iškart, mūsų vadinamieji profesoriai neturi žinių ir jėgų. Kadangi jie gyvena pusbadžiu [1], tai priklauso nuo jiems metamų trupinių, todėl apie galimybę tapti nepriklausomais ekspertais nėra kalbos. Todėl jie tyli.

Lietuvą gi beatodairiškai valdo despotiška grupelė pensininkių. Tai ne tik D.Grybauskaitė (net kūdikiai neišvengs patrankų mėsos likimo),  R. Budbergytė (Lietuva neišvengs automobilių mokesčių), L.Graužinienė (Kijevas neišvengs L.Graužinienės), bet ir  tos pensininkės , kurios vienintelės pulkeliu balsuoja sekmadieniais po bažnyčios. Kas šioms pensininkėms patinka, tas Lietuvoje ir atsitinka. Lenino Rusiją galėjo valdyti kiekviena virėja. Modernią valstybę - ne.

1. "Vidutinis docentų atlyginimas Lietuvos aukštosiose mokyklose – 903 Eur, lektorių – 553 Eur, o asistentų – 345 Eur, kai vidutinis darbo užmokestis šalyje – 744,2 Eur. Įsitvirtinusių ir vadovaujančių Lietuvos tyrėjų vidutinis minimalus atlyginimas yra 4 kartus mažesnis nei ES vidurkis.

Dėl to yra pernelyg didelis dėstytojų darbo krūvis, dirbama per kelias darbo vietas. Lietuvos tyrėjai dėstymo veikloms skiria daugiau laiko nei jų kolegos Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse. 46 proc. Lietuvos tyrėjų daugiau nei pusę savo darbo laiko skiria dėstymui, o Vakarų Europos šalyse daugiau nei pusė tyrėjų dėstymui skiria mažiau nei 25 proc. savo darbo laiko. Be to, mokslo ir studijų institucijos, turėdamos ribotus finansinius išteklius, akademinius darbuotojus dažnai įdarbina daliai etato" (nurodyta čia).

Nauja socdemų ministrė R. Budbergytė: mažiausios minimalios algos augimas turėtų sustoti

O mes turėtume kuo toliau ir kuo greičiau iš Lietuvos  bėgti.

Iš Lietuvos, kurioje atlyginimai mažesni kartais [1], o kainos mažesnės, geriausiu atveju, tik truputėlį, negu kitur Europoje.

Dar viena proto viršūnė (nurodyta čia).

1.  Lietuvoje mažiausią minimalią algą uždirba 27 proc. visų dirbančiųjų – maždaug 350 000 žmonių – ir ji yra mažiausia, lyginant su kaimyninėmis Latvija ir Estija (bei praktiškai visa Europos Sąjunga).

Trys ketvirtadaliai jauniausių Lietuvos pensininkų dirba

Oi kokie vargšai, kokios mažos pensijos... Bet ne tame esmė. Esmė tame, kad net seni, visą gyvenimą dirbę sunkų kenksmingą darbą, nusinešioję žmonės vis dar randa Lietuvoje darbą. Reiškia, esmė tame, kad dabar Lietuvoje yra darbo vietų. Visą laiką taip nebus. Kiekvienas geras laikotarpis baigiasi. Dabar yra tas geras laikotarpis dirbti ir užsidirbti. Mes labai linkę, kai gerai, tai sėdėti ir svajoti, kad bus dar geriau, ir praleisti progą. O reikia žinoti,kad geriau nebus, kad dabar, kol krizės nėra, reikia įsitaisyti nors į apyblogį darbą, kad vėliau, kai krizės žiema pasibels, mes būtume apsaugoti nors mažų, bet mums priklausančių, pajamų.  O uošviai? Uošviai yra neamžini.

Mikroišraiškos, svarbios derybų metu (anglų kalba)

Robotai ateina

Keturiasdešimt vienas procentas Vietnamo darbo jėgos yra neapmokyta. Indonezijos išsilavinimo ministras svajoja išauklėti darbuotojus, sugebančius spręsti problemas ir bendrauti.  O mūsų net anūkėlio Gabrieliaus Landsbergio komunikaciniai sugebėjimai yra broilerio iš šaldiklio lygio. Aišku, jis bijo konkurencijos, todėl ruošti mūsų darbo jėgą robotų revoliucijai nesiūlo.

Vokietijos užsienio reikalų ministras kritikuoja NATO aktyvumą Rytų Europoje

Vokietijos užsienio reikalų ministras H-V. Steinmeieris teigia, kad simboliški tankų paradai prie NATO rytinių sienų nepagerina mūsų saugumo sąlygų, o jas pablogina. lietuviškai aptariama čia.

 Telieka sutikti su Europos Sąjungoje įtakingiausio užsienio reikalų ministro nuomone. Seniai laikas Lietuvos užsienio reikalus tvarkančias ir pasaulinį karą kurstančias storas beždžiones uždaryti į narvus, galima ir paauksuotus. Tam tinka Seimo rinkimai.

Rusijoje tie žmonės, kurie turi vaikų, yra laimingesni, negu tie, kurie vaikų neturi

Taip pat tie turintys vaikų yra laimingesni ir Norvegijoje, Vengrijoje, Suomijoje bei Švedijoje. Atrodo, kas čia tokio naujo? Tie mažyliai yra tokie mieli... O ne, JAV vaikų neturintys yra laimingesni. O kaip Lietuvoje? Rašykit komentaruose, papasakokit.

Kodėl egzistuoja toks didelis skirtumas tarp valstybių? Turintys vaikų yra laimingesni tose valstybėse, kur tėvai gali lengvai suderinti darbą su vaikų auklėjimu: apmokėjimas už vaikų priežiūrą yra valstybės remiamas pinigais,  egzistuoja apmokamos atostogos bei išsaugojamas atlyginimas, kai reikia prižiūrėti  vaiką ligos atveju (nurodyta čia). JAV dėl šių svarbių šeimai dalykų tėvai turi konkuruoti.

Man atrodo, kad Lietuvoje mes esame arčiau JAV modelio šiuo atveju. Ne tik ideologiškai. Gana įtakingi Lietuvoje Landsbergiai bando prasigyventi iš mūsų žiaurios konkurencijos vaikų auklėjimo srityje (atsimenate anūkėlio Gabrieliaus Landsbergio žmonos idiotišką šypseną, kalbant apie vaikų auklėjimą bei vairuojant valstybės pinigus į Landsbergių banko sąskaitas?). Nesutinkate? Rašykite.