Šita atkišusi šikną moteriškė iš Delfio yra Lietuvos simbolis

 

 

Taip lygiai atkišusi šikną Baltarusijos vadovams  yra Nausėdos Lietuva. O juk Baltarusijos vadovai norėjo balansuoti tarp Vakarų ir Rytų. Dabar Baltarusijos vadovams liko tik Rytai...

Sveikinimai Landsbergiui, Nausėdai ir Linkevičiui - jūs esate diplomatijos genijai

Spausdami Lukašenką, jūs padarėte jį priklausomu nuo Putino. 

"Putinas tikrai turi Lukašenką ten, kur jis visada norėjo. Jis silpnas, priklausomas", - sakė Danielis Treismanas, politinių mokslų profesorius ir Rusijos specialistas Kalifornijos universitete, Los Andžele.

Daugelį metų p. Putinas mažesnę kaimynę Baltarusiją įvardijo kaip brolišką tautą, bandydamas ją priversti prisijungti prie Rusijos, kaip didesnės, vieningos valstybės, kaip kad buvo sovietmečiu, dalies. Ponas Lukašenka iš esmės tai atmetė, bijodamas rizikuoti savo šalies suverenitetu.

Tačiau dabar ponas Lukašenka gali būti priverstas sutikti su didesne Rusijos įtaka mainais į Maskvos politinę paramą, kad būtų išvengta jo nuvertimo. Keli analitikai teigė, kad Baltarusijos likimas gali atsidurti pono Putino rankose.

„Lukašenka net negali pagalvoti apie žvilgsnį į Vakarus ... bei spaudimą Putinui“, - sakė p. Treismanas. „Taigi, jis remiasi Putino parama ir žino, kad tai, kas nutiks ateityje, daug labiau priklausys nuo Putino, nei nuo jo“." [1]

Kad Landsbergis yra KGB agentas, pletkai sklando seniai. Bet kad Nausėda ir komjaunuolis Linkevičius dirba Rusijos naudai - čia Lietuvos internete yra naujiena. 

1. World News: Putin Vows Support for Belarus President
Simmons, Ann M. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]15 Sep 2020: A.10.

 

Trumpa globalizacijos istorija

"Knygoje „Už dėžutės ribų“ buvęs „Economist“ redaktorius Marcas Levinsonas laiku pateikia globalizacijos perspektyvą, stebėdamas tarpvalstybinės prekybos raidą, bėgant laikui - maždaug nuo Marco Polo XIII a. iki šiuolaikinio amžiaus ir , ne mažiau svarbu, dabartinio momento. Ponas Levinsonas sako, kad globalizacija - reiškinys, švenčiamas dėl savo plačios ekonominės naudos, o vėliau - keikiamas dėl globalizacijos padarinių vidaus pramonei - „toli gražu nėra miręs“. Jis rašo, kad „eina į naują etapą ..., kuriame pasaulio ekonomika vis tiek bus glaudžiai susijusi, tačiau skirtingais būdais nei tai, ko pastarųjų dešimtmečių patirtis išmokė tikėtis“.

Didžioji dalis „Už dėžutės ribų“ skirta aprašyti pagrindinius prekybos pokyčius, kurie įgalino šiuolaikinę globalizaciją.

Pirmasis pokytis prasidėjo 1800-ųjų pradžioje, kurį paskatino to, ką ponas Levinsonas vadino „pramoniniu kapitalizmu“, ir Davidas Ricardo bei kitų XIX a. ekonomistų iškeltos idėjos skleidimas, kad nevaržoma prekyba bus naudinga abiem pusėms. Aukštesnis gyvenimo lygis reiškė didesnę vartotojų perkamąją galią ir naujų prekybos partnerių paiešką. Tuo tarpu vandenyno garlaivio pasirodymas atnešė labai reikalingą nuspėjamumą tolimoje prekyboje, o telegrafo kabelis pagreitino ryšį. Laivybos pramonė tapo efektyvesnė dėl naujų variklių ir pigesnio plieno, o tai sumažino išlaidas. Valiutų susiejimas su aukso kaina, pažymi p. Levinsonas, pašalino valiutų kurso riziką, susijusią su importu ir eksportu. 1913 m. Metinis prekių, pervežamų per sienas, kiekis buvo 30 kartų didesnis nei buvo šimtmečiu anksčiau, o pagrindiniai mąstytojai, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos žurnalistas ir būsimas Nobelio taikos premijos laureatas Normanas Angellas, numatė, kad ekonominė tarpusavio priklausomybė nutrauks tarptautinius konfliktus.

 Pirmojo pasaulinio karo pradžia 1914 m. sugriovė tokį optimizmą. Karas, po kurio prasidėjo depresija ir dar vienas pasaulinis konfliktas, smarkiai sumažino prekybą. Lūžis įvyko pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai stabilumas grįžo į tarptautinius santykius ir prasidėjo pokario atstatymas. 1944 m. Bretton Woods konferencijoje daugiau nei 40 šalių sutiko dėl naujų pasaulinės sistemos taisyklių, įskaitant įsipareigojimą laisvai prekybai.

Taip pažymėta naujos globalizacijos eros pradžia. 1951 m. šešios Europos šalys sukūrė bendrą anglies ir plieno rinką, pašalindamos tarifus ir kitas prekybos kliūtis. Ponas Levinsonas pažymi, kad šiuo laikotarpiu pirmą kartą buvo prekiaujama daugiau pramoninėmis prekėmis, nei žaliavomis (pavyzdžiui, kava). Kitas etapas buvo visuotinis susitarimas 1965 m. standartizuoti konteinerių, naudojamų prekėms gabenti visame pasaulyje, dydį. Šis žingsnis, atnešęs didesnį laivybos efektyvumą ir mažesnes išlaidas, padėjo išlaisvinti prekybos sprogimą. (Pono Levinsono „Dėžutė“, kurios pirmasis leidimas pasirodė 2006 m., pasakojo apie konteinerių dydžių standartizavimo istoriją ir apibūdino jos sukeltą komercinį gyvybingumą.) Iki 1972 m. Jungtinės Valstijos importavo daugiau pagamintų prekių nei eksportavo. to nebuvo padaryta nuo XIX a.

 Kaip rodo p. Levinsonas, šiuos pokyčius papildė sumažinti tarifai, vis patikimesni gabenimai ir mažesnės telekomunikacijų išlaidos - visa tai padėjo pradžią globalizacijos erai, kuri tęsėsi devintojo dešimtmečio pabaigoje - 2010-ųjų pradžioje. Prekių apimtys padidėjo - 2001–2008 m. daugiau, nei padvigubėjo. Šios epochos požymis, pasak p. Levinsono, buvo tas, kad „gamintojai ir mažmenininkai platino savo tiekimo grandines toli ir plačiai“. (Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų „Apple“ turėjo tiekėjų 49 šalyse.) Ir tiekimo grandinės virto į „vertės grandines“, kuriose dalyvavo įmonės, integruojančios viena kitą per bendras įmones.

Naujausia, dar tik prasidėjusia era mažiau dėmesio skiriama gamyklų gamybai ir užsienio investicijoms, teigia p. Levinsonas, o daugiau - paslaugų perdavimui - bankininkystei, inžinerijai, informacinėms technologijoms, auditui ir tai, ką būtų galima pavadinti idėjų gamyba. Įmonės platina naujausias žinias ir idėjas visame pasaulyje esančiuose techniniuose centruose ir remiasi licencijavimo susitarimais bei sutartimis su pasauliniais tiekėjais. Šis prekybos ateities tyrinėjimas ypač verčia susimąstyti, todėl gaila, kad ponas Levinsonas nesuteikia jam daugiau erdvės." [1]

Globalizacija mus visus padarė pavojingai priklausomus nuo despotinės komunistinės Kinijos, sunaikindama daug gerų verslų ir gerų darbo vietų JAV ir Europoje. Laikas atkurti JAV ir Europos strateginę nepriklausomybę nuo globalizacijos, susigrąžinti įgūdžius ir žinias, kurias taip lengvabūdiškai atidavėme despotiškiems komunistams. Muitų laikai jau prasideda.

1. New Ways Of Going Global
Rees, Matthew. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]14 Sep 2020: A.15.

  

FFP kaukės

"FFP kaukes būna trijų saugumo klasių. Jos apibrėžiamos pagal bandomojo aerozolio dalį, kurią kaukė praleidžia bandymo metu. FFP1 kaukių medžiaga gali praleisti iki 20 procentų purškiamo rūko, o su FFP2 kaukėmis - iki šešių procentų. FFP3 kaukėse leidžiamas tik vieno procento nuotėkis. Tačiau šios vertės neapibūdina, kiek kvėpuojamo oro gali išbėgti nefiltruoto, kai dėvite kaukę. Bendras nuotėkis, kuris yra artimesnis tikram filtro efektui, yra iki 25, iki vienuolikos ir iki penkių procentų šiems trims FFP kaukių lygiams.  

 FFP kaukės yra skirtos vienkartiniam naudojimui, o bendras nešiojimo laikas paprastai neturėtų viršyti šešių valandų. Dažnai po dviejų valandų rekomenduojama pusvalandžio pertrauka."

 

Laikas mums, lietuviams, tapti pilietine tauta, paremta ištikimybe valstybei

 "Sulig grynai etnine samprata, doras, tikras lietuvis negali turėti nė lašo svetimo kraujo. Čia pat aiškinama, kad Lietuvą ilgai valdė svetimtaučiai, todėl ir jos nuosmukis tęsėsi šimtmečius. Beje, sovietmečiu oficialiai vadovautasi, aišku, taip pat vien etnine tautos samprata – nevalia buvo bandyti tautos sampratoje įžvelgti kokį nors pilietinį ar politinį dėmenį. Tiesa, retas lietuvis žino, kas buvo jo proseneliai, jau nekalbant apie proprosenelius. Ir dokumentų, liudijančių jo nepriekaištingą lietuvišką kilmę, jis paprasčiausiai neturi. Teisėjui, pasidėjusiam ant stalo Niurnbergo įstatymus, jis nesugebėtų įrodyti esąs tikras lietuvis. Beliktų pripažinti, kad bendra visų lietuvių etninė kilmė, t. y. visų jų kilmė iš tų pačių protėvių, dažnai įtraukiama į etninę tautos apibrėžtį greta kalbos, kultūros ir istorijos, tėra postulatas, o ne faktas, paprastai sakant - melas.

Tikrai, formuojantis lietuvių tautai, lietuviai (aukštaičiai ir žemaičiai) maišėsi su jotvingiais, sėliais, latgaliais, žemgaliais ir kuršiais. Laikui bėgant, tautokūros proceso dalyviais tapo rusėnai, lenkai, žydai, vokiečiai, rusai. Nėra nė mažiausios abejonės, kad Lietuvos valstybę ir jos kultūrą kūrė tikrai ne vien etniniai lietuviai. Vilnių statė italų, šveicarų ir vokiečių architektai, pasamdyti lenkų, o karo pergales skynė lenkas Karolis Chodkevičius."

Tai kas mums įpiršo tokią naivią, neatitinkančią realybės, etninę, tautos sampratą? Tautininkai, Lietuvos nacionalsocialistai, pačioje Lietuvos valstybės atkūrimo pradžioje.

"1918-20 Lietuvos Tarybai ir Steigiamajam Seimui teko rinktis  tarp etninės ir pilietinės tautos sampratos. Ir pirmenybė buvo atiduota etninei tautos sampratai. Rinkimus į Steigiamąjį Seimą tautininkai (Tautos pažangos partija, Lietuvos fašistai) triuškinamai pralaimėjo. Ir vėliau nedaug kas (išskyrus kariuomenę) juos politiškai palaikė. Bet tautininkų, ypač Antano Smetonos, Augustino Voldemaro ir Vaižganto, išpuoselėta etniškai grynos lietuvių tautos samprata įsitvirtino lietuvių sąmonėje. Smetona, tapęs tautos vadu, tautą ir, svarbiausia, jos savivoką galėjo formuoti, remdamasis savo nuostatomis."

Vytautas Landsbergis yra toks pat grynai etninės lietuvių tautos supratimo šalininkas, toks pat atviras nacionalsocialistas, kaip ir Smetona. Juk Landsbergio vedama, Lietuvos valstybė po komunistų valdymo atsistatė etninės tautos supratimo, nacionalsocializmo, pagrindu.

Būti tikru nacionalsocialistu brangiai kainuoja. Daug laiko, energijos ir pinigų reikia skirti kaimynų niekinimui, savęs aukštinimui, stengtis pateisinti grynakraujų lietuvių tariamą pranašumą realiame gyvenime, visus, net emigravusius lietuvius, pastoviai ruošti karui. Visa tai yra Lietuvos valdžios pagrindiniai užsiėmimai. Tokią sunkią nacionalsocializmo naštą nešti nebenorime.  Todėl ir dabar nacionalsocialistai Landsbergiai yra tokie pat nepopuliarūs, koks buvo Smetona. Todėl masiškai emigruojame į demokratines valstybes, vengiame prievartinės šauktinių tarnybos kariuomenėje, vengiame mokėti mokesčius nacionalsocialistinės valstybės tikslų finansavimui.

Kol etninės tautos aukštinimo, kitaip sakant, nacionalsocializmo, naštos neatsikratysime, tol nieko gero Lietuvoje nesulauksime, tarnausime svetimiems už centus.

Lietuvoje yra dvi valdžios

 Viena - gražiai apsirengęs Nausėda. Kita - dar gražiau apsirengusi tariama Baltarusijos prezidentė. Abi valdžios nieko kito nedaro, tik bando nuversti teisėtą, kaimiečių (Baltarusijos gyventojų daugumos) išrinktą Baltarusijos prezidentą.

Šitam cirkui nueina daug mūsų mokesčių pinigų. Pandemijos ir ekonominės krizės metu. Nausėdą neperrinkime antrai kadencijai. O tariama Baltarusijos prezidentė turi būti teisiama už perversmo Baltarusijoje organizavimą. Baltarusijoje dar yra mirties bausmė.