„Mums reikia precedento neturinčio masto suderintų pastangų dirbtinio intelekto srityje“ – Carstenas Knopas pokalbyje su Vokietijos federaliniu ministru Karstenu Wildbergeriu

Antradienį vykusioje F.A.Z. dirbtinio intelekto konferencijoje Karstenas Wildbergeris aiškiai išreiškė poziciją dėl dirbtinio intelekto teikiamų galimybių Vokietijai ir Europai. Visą jo kalbos tekstą pateikiame čia.

 

Pradėsiu čia, F.A.Z., nuo atsakomybės apribojimo: ši kalba buvo parašyta „bendradarbiaujant su“ dirbtiniu intelektu. Mes prie jos dirbome kartu. Ir kaip ir geroje redakcijoje, kur galutinis autoriaus vardas priklauso ne tyrėjui, archyvarui ar redaktoriui, o autoriui, – šiandien stoviu čia prisiimdamas visą atsakomybę už savo kalbą. Ji pagrįsta mano mintimis. Mano struktūra. Mano pozicija. Ir būtent tai šiandien yra svarbiausia: dirbtinis intelektas nepakeičia atsakomybės; jis pakelia jos kartelę. Ir tuo mes esame pačioje temos esmėje. Norėčiau aptarti tris dalykus.

 

Pirma: dirbtinio intelekto reikšmė ir apimtis bei pasekmės, kurias tai turės mums politikoje, versle ir visuomenėje.

 

Antra: mąstysena, reikalinga šiai transformacijai formuoti.

 

Ir trečia: ką turime daryti, kad išliktume konkurencingi ir užsitikrintume savo ateitį dirbtinio intelekto amžiuje.

 

1. Dirbtinio intelekto reikšmė ir apimtis

 

Dirbtinio intelekto reikšmė vis dar yra labai nepakankamai įvertinama. Jis pakeis kiekvieną gyvenimo aspektą. Jis jau daro didelę įtaką programinės įrangos kūrimui – vienam iš svarbiausių vertės kūrimo elementų. Pirmą kartą iš esmės programavimą – kalbos formą (kuri, beje, pasižymi savitu elegancija ir grožiu) – pakeičiame mašina. Ir ribotas „intelekto“ išteklius staiga tampa prieinamas gausiai.

 

Tai sukuria vieną po kito taikomąsias programas: gamyboje, procesų automatizavime ir galiausiai mūsų pačių mąstymo tobulinime. Tai vyksta beveik visur, nes mašina daugelį dalykų gali atlikti greičiau ir efektyviau – o kai kuriuos dalykus jau geriau – nei mes. Tačiau esu įsitikinęs: artimiausiu metu žmones pakeis ne pats dirbtinis intelektas, o žmonės, kurie sėkmingai panaudoja ir diegia dirbtinį intelektą pelnui gauti. Beveik bet kokį verslo modelį galima permąstyti, jei į jį žiūrima iš dirbtinio intelekto perspektyvos – kuriant jį nuo nulio. Būtent iš ten kils didelė dalis spaudimo.

 

Pažvelkime, kur keičiasi vertės kūrimas: iš pradžių link kalbinių modelių ir pažangių modelių, bet galiausiai – visame dirbtinio intelekto rinkinyje. Tai tiksliai parodo, kur turime pasivyti ir pasiekti didesnę autonomiją – energetikos, lustų, duomenų centrų ir dirbtinio intelekto modelių srityse. Ir, svarbiausia, dirbtinio intelekto sprendimuose – taikymo lygmenyje. Turime sutelkti visas pastangas čia, kad užtikrintume, jog esame pasirengę ateičiai.

 

Aš žengčiau dar vieną žingsnį. Esu įsitikinęs, kad mums reikia itin ambicingos politinės dirbtinio intelekto darbotvarkės ir ryžtingo įgyvendinimo. Tai vienas iš svarbiausių iššūkių, su kuriais Europa susidūrė nuo Antrojo pasaulinio karo. Jei nesugebėsime savarankiškai ir pelningai panaudoti dirbtinio intelekto, Europa praras galimybę formuoti savo ateitį. Atsidurtume ekonominėje ir politinėje nuošalyje, stengdamiesi ginti savo vertybes ar finansuoti savo socialinės gerovės sistemas dabartine forma. Galiausiai net mūsų demokratija patirtų spaudimą.

 

Todėl mums reikia suderintų pastangų precedento neturinčiu mastu, kad išliktume aktualūs. Vis dėlto čia slypi mūsų galimybė. Aš tai vadinu „peršokinėjimu“.

 

Peršokinėjimo koncepcija kilusi iš vystymosi ekonomikos. Ją matėme Pietų Korėjoje, kuri anksti žengė milžinišką žingsnį skaitmeninės infrastruktūros srityje, ir Estijoje, kuri po nepriklausomybės paskelbimo sistemingai kūrė skaitmeninę valstybę. Daugiau nei dvidešimt metų pagrindinės platformos buvo kuriamos kitur, standartai nustatomi kitur, o priklausomybės nustatomos kitur. Dirbtinis intelektas dabar atveria galimybių langą. Galbūt paskutinę. Be abejo, lemiamą.

 

Ir mes nepradedame nuo nulio. Vokietija turi didžiulį pramonės pajėgumą, tvirtą MVĮ sektorių, kuris tarnauja kaip galingas pagrindas, pasaulinio lygio mokslinių tyrimų pajėgumus, didelę išradingumo dvasią ir perspektyvią, atgimstančią verslininkų kartą, kuri natūraliai priima dirbtinį intelektą. Ir, nereikėtų pamiršti, patikimos teisinės valstybės principo.

 

Mes turime daug daugiau galimybių, nei dažnai suvokiame.

 

2. Požiūris

 

Tai veda prie antrojo punkto: mąstysenos. Kokio požiūrio mums reikia?

 

Leiskite pateikti jums pavyzdį iš Kinijos. Nepaisant bet kokio skepticizmo ar kritikos, aš gerbiu Kinijos kultūrą ir tai, ką Kinija pasiekė per pastaruosius kelis dešimtmečius. Neseniai duotame interviu profesorius Zhang Weiwei apibūdino Kinijos požiūrį į dirbtinį intelektą – iš esmės – taip: „DI yra nesustabdomas. Ir kadangi jis yra nesustabdomas, mes jį priimame pragmatiškai ir ramiai, toliau jį plėtojame ir išnaudojame kiekvieną pranašumą. Ir kad ir kokios problemos kiltų pakeliui, mes jas sprendžiame. Tokia yra mūsų pozicija. Tai visiškai kitoks požiūris nei tas, kurį dažnai renkamės – būtent, nuo pat pradžių atmesti riziką ir į technologijas žiūrėti labai skeptiškai.“ Turime suteikti daugiau erdvės galimybėms, maksimaliai padidinti naudą ir rasti sprendimus rizikoms pakeliui.

 

Kodėl tai taip svarbu dabar? Nes ši technologija vystosi sparčiau nei bet kas, ką žmonija kada nors yra sukūrusi. Pažanga nebėra kasmet ar net kas šešis mėnesius; ji vyksta kas mėnesį ar net beveik kas savaitę. Kiekvienas, kuris aktyviai neformuoja šios plėtros ir neužima lyderio vaidmens, susidurs su didžiuliu spaudimu.

 

Kaip sakiau: jei neformuosite DI, jis jus formuos.

 

Mes išsiugdėme refleksą, kuris mus paralyžiuoja: komentuojame ir vertiname. Tačiau įgyvendiname per mažai ir sunkiai toleruojame prieštaravimus ir netikrumą. Jei rimtai ketiname „peršokti“, turime įveikti šį savęs primestą apribojimą.

 

3. Ką mes darome

 

Tai veda prie trečio punkto: ką tiksliai mes darome politinėje sferoje? Norėčiau pabrėžti tris sritis, kuriose imamės veiksmų: DI taisyklės, suvereni infrastruktūra, kurioje veikia DI, ir pasienio modeliai, DI programos ir ekosistema.

 

Pirma, taisyklės. Mes pasisakome už inovacijoms palankesnį reguliavimą ir jį siekiame. Kalbant apie Dirbtinio intelekto įstatymą, mums pavyko iš pradžių pasiekti, kad Mašinų reglamentas nebūtų taikomas. Tai suteikia mūsų pramonei daugiau aiškumo ir laisvės kurti ir naudoti dirbtinį intelektą. Be to, pagerinsime dirbtinio intelekto ir debesijos programų sąlygas sveikatos priežiūros sektoriuje – šio žingsnio jau seniai reikėjo. Taip pat dirbame su duomenų apsaugos taisyklėmis, kurios labiau orientuotos į duomenų naudojimą, kartu užtikrinant, kad pagrindinės teisės ir apsaugos priemonės, tokios kaip privatumas, išliktų nepažeistos.

 

Antra, suvereni infrastruktūra. Įgyvendindami savo duomenų centrų strategiją, bendradarbiaujame su daugybe įmonių, pasirengusių investuoti, kad kuo greičiau sukurtų dirbtiniu intelektu pagrįstą skaičiavimo infrastruktūrą. Juk mums galiausiai reikia skaičiavimo galios.

 

Ir tikras etapas: pirmą kartą federalinė vyriausybė skyrė sutartis dėl suverenios debesijos dviem Europos konsorciumams, vadovaujamiems Vokietijos įmonių. Taip kurdami keičiamo dydžio, suverenią debesijos infrastruktūrą viešojo administravimo reikmėms Vokietijoje – „Deutschland-Stack“. Tai apima bendrą skaitmeninimo ir dirbtinio intelekto sprendimų architektūrą, EUDI piniginę skaitmeninei tapatybei ir „Deutschland-App“. Be to, valstybė strategiškai atlieka savo, kaip pagrindinio kliento, vaidmenį, siekdama skatinti ekonomikos augimą.

 

Trečia: modeliai, programos ir ekosistema. Mes remiame konsorciumus, dirbančius su nestandartiniais modeliais. Kalbant apie pasaulinius ir vizijų modelius, Vokietijoje veikia įmonės, kurios patenka į pasaulinio elito gretas; turime užtikrinti, kad jos išliktų europietiškos. Kalbų modeliams taip pat reikės savo sprendimų, galinčių konkuruoti pasauliniu mastu – apsvarstykite, pavyzdžiui, kibernetinio saugumo ir programinės įrangos kūrimo galimybes. „Cohere“ ir „Aleph Alpha“ partnerystė čia reikšmingai prisideda, sukurdama pirmaujančią žaidėją, turinčią tvirtą poziciją Vokietijoje.

 

Ne mažiau svarbus yra platus dirbtinio intelekto diegimas – jo vadinamoji sklaida. Kaip sudaryti sąlygas mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) bendradarbiauti su jaunomis įmonėmis suverenios infrastruktūros srityje ir išnaudoti dirbtinio intelekto teikiamą naudą? Kaip remti startuolių ekosistemas? Vienas iš pavyzdžių – viešojo administravimo „Agencinis dirbtinio intelekto centras“, kuriame startuoliai padeda mums skaitmeninti ir automatizuoti administracinius procesus. Taip mes kuriame pagreitį.

 

DI yra giliausia mūsų laikų technologija. Tai keičia mūsų darbo būdą, įmonių pozicionavimą ir viešojo administravimo bei saugumo veikimą. Pokyčiai, kuriuos ji atneša kiekviename gyvenimo aspekte, mums bus iššūkis, reikalaujantys palikti senus įpročius ir priimti naujus.

 

Tačiau bendras vaizdas taip pat apima tai, kad DI gali padėti mums išspręsti pagrindines problemas: gydyti ligas, prailginti gyvenimą ir spręsti energetikos bei klimato problemas. DI gali paskatinti reikšmingą ekonomikos augimą ir padaryti viešąjį administravimą efektyvų bei lankstų.

 

DI toliau vystosi – JAV, Kinijoje ir kitose pasaulio dalyse. Su mumis arba be mūsų.

 

Ir todėl mano pozicija aiški: negalime tiesiog atmesti šios technologijos vien todėl, kad ją formuoja kiti – užtikrina sau augimą ir klestėjimą, o mes galiausiai mokame nuomą už jos naudojimą. Tai tik padidintų mūsų ekonominę ir politinę priklausomybę. To neturi nutikti.

 

Esu įsitikinęs, kad dirbtinis intelektas gali paskatinti Vokietijos sugrįžimą. Dabar svarbiausia yra valia ir drąsa judėti į priekį – ir pasirengimas mokytis pakeliui.

 

Tai užduotis politikos formuotojams ir verslo bendruomenei, bet ir žiniasklaidai. Šiai transformacijai reikalingas visuomenės įsitraukimas. Jai reikalingas kontekstas. Jai reikalingas kritiškas nagrinėjimas. Bet svarbiausia, kad jai reikia drąsos.

 

Diskusijoje dalyvaukite drąsiai, kritiškai ir optimistiškai – tačiau su reikiamu atvirumu pažangos džiaugsmui.“

 

Dirbtiniui intelektui reikia stabilios ir nebrangios energijos. Kinai turi rusiškų dujų, kurias jūs, vokiečiai, jiems pateikėte jūsų sankcijomis Rusijai. Amerikiečiai turi savo dujas. Ką jūs turite? Zeitenwende? [1] Kas tai? Karštas oras? Nepakanka, kad būtų pagaminta stabili elektra dirbtinio intelekto gamykloms.

 

1. „Zeitenwende“ (pažodžiui „eros lūžis“ arba „ko nors riba“, vokiškai) reiškia istorinį Vokietijos užsienio ir saugumo politikos poslinkį, kurį 2022 m. vasarį, netrukus po Rusijos invazijos į Ukrainą, paskelbė kancleris Olafas Scholzas. Tai žymėjo Vokietijos po Šaltojo karo susiformavusios karinio santūrumo kultūros pabaigą. Vokiečiai vėl užsimerkė ir plačiai išsižiojo.

“We need a concerted effort of unprecedented scale for AI” — Carsten Knop in conversation with German Federal Minister Karsten Wildberger

"At the F.A.Z. AI Conference on Tuesday, Karsten Wildberger took a clear stance on the opportunities that artificial intelligence holds for Germany and Europe. We present the full text of his speech here.

 

I’ll start here at the F.A.Z. with a disclaimer: This speech was created “in cooperation with” artificial intelligence. We worked on it together. And just as in a good newsroom—where the final byline belongs not to the researcher, the archivist, or the editor, but to the author—I stand here today taking full responsibility for my speech. It is based on my thoughts. My structure. My stance. And that is precisely the point today: AI does not replace responsibility; it raises the bar for it. And with that, we are right at the heart of the topic. I would like to address three things.

 

First: the significance and scope of AI, and the consequences this must entail for us in politics, business, and society.

 

Second: the mindset required to shape this transformation.

 

And third: what we must do to remain competitive and secure our future in the age of AI.

 

1. Significance and scope of AI

 

The significance of AI is still widely underestimated. It will transform every aspect of life. It is already making a powerful impact in software development—one of the most crucial elements of value creation. For the first time, we are essentially replacing programming—a form of language (which, incidentally, possesses its own elegance and beauty)—with the machine. And the scarce resource of “intelligence” is suddenly available in abundance.

 

This gives rise to application after application: in manufacturing, in process automation, and ultimately in the augmentation of our own thinking. It is happening almost everywhere, because the machine can do many things faster and more efficiently—and some things already better—than we can. But I am convinced: In the short term, humans won’t be replaced by AI itself, but rather by the people who successfully leverage and deploy AI for profit. Almost any business model can be reimagined if approached from the perspective of AI—building it up from the ground floor. That is where much of the pressure will come from.

 

Let’s look at where value creation is shifting: initially toward language models and frontier models, but ultimately across the entire AI stack. This highlights exactly where we need to catch up and achieve greater autonomy—in energy, chips, data centers, and AI models. And, crucially, in AI solutions—the application layer. We must focus all our efforts here to ensure we are fit for the future.

 

I would go a step further. I am convinced we need an extremely ambitious political agenda for AI, coupled with determined implementation. This ranks among the most pressing challenges Europe has faced since the Second World War. If we fail to harness AI independently and profitably, Europe will lose the ability to shape its own future. We would find ourselves on the economic and political sidelines, struggling to defend our values ​​or fund our social welfare systems in their current form. Ultimately, even our democracy would come under pressure.

 

We therefore need a concerted effort on an unprecedented scale to remain relevant. Yet, therein lies our opportunity. I call it "leapfrogging."

 

The concept of leapfrogging comes from development economics. We saw it with South Korea, which made massive strides in digital infrastructure early on, and with Estonia, which systematically built a digital state following its independence. For over twenty years, major platforms were built elsewhere, standards were set elsewhere, and dependencies were determined elsewhere. AI now opens a window of opportunity. Perhaps the last one. Certainly the decisive one.

 

And we are not starting from scratch. Germany possesses immense industrial strength, a robust SME sector serving as a powerful backbone, world-class research capabilities, great inventive spirit, and a promising, resurgent generation of entrepreneurs who naturally embrace AI. And, not to be overlooked, a reliable rule of law.

 

We have far more going for us than we often realize.

 

2. The Mindset

 

This brings me to the second point: mindset. What kind of attitude do we need?

 

Let me give you an example from China. Despite any skepticism or criticism, I respect Chinese culture and what China has achieved over the past few decades. In a recent interview, Professor Zhang Weiwei described the Chinese attitude toward AI—in essence—like this: "AI is unstoppable. And because it is unstoppable, we embrace it pragmatically and calmly, continue to develop it, and leverage every advantage. And whatever problems may arise along the way, we  are solving them. That is our stance. This is a completely different approach from the one we often choose—namely, ruling out risks from the outset and viewing technology with great skepticism. We need to give more room to opportunities, maximize benefits, and find solutions to risks along the way.

 

Why is this so crucial right now? Because this technology is evolving faster than anything humanity has ever developed before. Advances no longer happen on a yearly or even six-monthly basis; they occur monthly, or even almost weekly. Anyone who does not actively shape this development and take a leading role in it will face immense pressure.

 

As I say: If you don’t shape AI, you will be shaped by it.

 

We have developed a reflex that paralyzes us: we comment and pass judgment. Yet we implement too little and struggle to tolerate contradictions and uncertainty. If we are serious about "leapfrogging," we must overcome this self-imposed restraint.

 

3. What we are doing

 

This brings me to the third point: What exactly are we doing in the political sphere? I would like to highlight three areas where we are taking action: rules for AI, the sovereign infrastructure on which AI runs, and frontier models, AI applications, and the ecosystem.

First, the rules. We are advocating for—and achieving—more innovation-friendly regulation. Regarding the AI ​​Act, we succeeded in having the Machinery Regulation excluded from its scope initially. This gives our industry greater clarity and freedom to develop and utilize AI. Furthermore, we will improve the conditions for AI and cloud applications in the healthcare sector—a move that is long overdue. We are also working on data protection rules that focus more on data usage, while ensuring that fundamental rights and protections—such as privacy—remain intact.

 

Second, sovereign infrastructure. Through our data center strategy, we are working with numerous companies ready to invest to build AI-capable computing infrastructure as quickly as possible. After all, what we ultimately need is computing power.

 

And a genuine milestone: for the first time, the federal government has awarded contracts for a sovereign cloud to two European consortia led by German companies. In doing so, we are building a scalable, sovereign cloud infrastructure for public administration in Germany—the "Deutschland-Stack." This entails a shared architecture for digitalization and AI solutions, the EUDI Wallet for digital identity, and the "Deutschland-App." Furthermore, the state is strategically fulfilling its role as an anchor customer to drive economic growth.

Thirdly: models, applications, and the ecosystem. We are supporting consortia working on frontier models. When it comes to world models and vision models, Germany is home to companies that rank among the global elite; we must ensure they remain European. For language models, too, we will need our own solutions capable of competing globally—consider, for instance, cybersecurity and software development capabilities. The partnership between Cohere and Aleph Alpha makes a significant contribution here, creating a leading player with a strong foothold in Germany.

Equally important is the widespread adoption of AI—its so-called diffusion. How do we enable small and medium-sized enterprises (SMEs) to collaborate with young companies on sovereign infrastructure and unlock the benefits of AI? How do we support start-up ecosystems? One example is the "Agentic AI Hub" for public administration, where start-ups help us digitize and automate administrative processes. This is how we build momentum.

AI is the most profound technology of our time. It is transforming how we work, how companies position themselves, and how public administration and security operate. The changes it brings to every aspect of life will challenge us, requiring us to leave old habits behind and embrace the new.

Yet, the full picture also includes the fact that AI can help us solve major problems: curing diseases, extending lives, and addressing energy and climate issues. AI can drive significant economic growth and make public administration efficient and agile.

AI continues to evolve—in the US, in China, and in other parts of the world. With us, or without us.

 

And that is why my position is clear: we cannot simply reject this technology just because others are the ones shaping it—securing growth and prosperity for themselves while we end up paying rent to use it. That would only increase our economic and political dependence. That must not happen.

 

I am convinced that artificial intelligence can drive a comeback for Germany. What matters now is the will and the courage to move forward—and the readiness to learn along the way.

 

This is a task for policymakers and the business community, but also for the media. For this transformation requires public engagement. It requires context. It requires critical scrutiny. But above all, it requires courage.

 

Engage in discussion boldly, critically, and optimistically—but with the necessary openness to the joy of progress.”

 

AI needs stable and inexpensive energy. Chinese have Russian gas, that you, Germans, pushed to them with your sanctions. Americans have their own gas. What do you have? Zeitenwende? [1] What is this? Hot air? Not enough to produce stable electricity to run AI factories. 

 

1. Zeitenwende (literally "turning of an era" or "watershed", German) refers to the historic shift in Germany's foreign and security policy announced by Chancellor Olaf Scholz in February 2022, shortly after start of the events in Ukraine. It signaled the end of Germany's post-Cold War culture of military restraint. The Germans closed their eyes again and opened their mouths wide.

Merz’s pledges regarding the single market are mostly just headlines — Difficult postings: Hurdles to working in other EU countries remain too high.

“Clear the way for posting workers across Europe? Far from it! Hurdles for employers remain high.

 

Chancellor Friedrich Merz (CDU) emphasizes at every EU summit just how important the single market is for the economy. What’s more, he claims to be the driving force behind ‘One Europe, One Market’—the roadmap intended to boost the EU’s competitiveness.

 

So much for the headlines. When it comes down to the details, however, the German government shifts from driving force to naysayer. National sensitivities take precedence over lofty European goals. The single market train is hitting the brakes. Worst of all, this is happening at the very first opportunity.

 

The compromise recently reached by the European Parliament and the Council of Ministers regarding the posting of workers within the single market illustrates this starkly. The Commission’s idea for a digital form to register workers in the host country was a good one. Currently, employers have to grapple with 27 different national forms and 300 reporting requirements. In the future, there was supposed to be just one form requiring 30 data points.

 

The fatal flaw is the voluntary nature of the system

 

This move would have allowed the EU to eliminate one of the single market’s biggest obstacles. Europeans would have demonstrated that they were serious about the single market this time around. Instead of embracing the initiative with enthusiasm—and perhaps even further reducing the required data points—EU member states did the exact opposite. With active assistance from Berlin, they ramped the list of reporting requirements up to 41. That may be an improvement over 300, but it is still not enough.

 

The central flaw lies elsewhere: it remains entirely up to the individual states whether or not to use the digital form.” They can also stick with the existing national forms. Consequently, the extent to which employers will actually be relieved of the burden remains completely open. A degree of skepticism is warranted. After all, why should the main obstacles in the negotiations—France, Spain, and Italy—suddenly open up their markets and make it easier for competitors to enter?

 

Merz can then use the next EU summit in October to remind the other leaders of their commitment to the single market and urge them to take action. However, if he wants to appear credible, he needs to back up his words with deeds next time—when it comes down to the specifics.”

 

New Russian Weapon: Targeting Starlink

“Russia has begun using the Volna Kupol Garant electronic warfare system to jam signals from the Starlink satellite constellation. According to Ukrainian specialists, this system is used in the Donetsk and Luhansk regions.

 

This system is primarily used to disrupt signals that control unmanned systems whose operating range exceeds the limits of fiber-optic control. It is also used against communication, reconnaissance and coordination systems that support artillery operations. The Starlink terminals installed in Ukrainian equipment operate by directing a narrow beam at the satellite above them. It is said that it is practically impossible to detect and jam each individual channel, so it is more effective to find and jam the satellite itself. Starlink satellites receive signals in the 14-14.5 GHz frequency band. This band is divided into eight channels, each 62.5 MHz wide. Volna Kupol Garant interferes with this transmission by directing powerful signals at a passing satellite. The system uses eight antennas to disrupt stable communication.

 

The main feature of Starlink is that the system consists of thousands of satellites operating at an altitude of about 500 kilometers. It is said that blocking them all is very difficult, if not impossible.

 

One Volna Kupol Garant system blocks an area of ​​​​about 20 square kilometers. This roughly corresponds to a circle with a radius of about 2.5 kilometers.

 

Therefore, this system can be used to protect specific objects - these can be oil refineries, military bases or bridges, but it is said that this requires the use of many systems. Such a solution is expensive - one Volna Kupol Garant system costs about 100 million rubles, or about 1.5 million US dollars. The system also requires significant resources to power, both from the external network and from its own diesel generators. However, it is said that these costs are not decisive compared to the value of the protected objects.

 

Another challenge is the protection of the systems themselves. Since Volna Kupol Garant emits strong signals, it is easy to detect, so it can become a target for attack. Its positions must be protected by special cloaking devices and air defense systems. The system itself is mounted on six trailers, each of which is equipped with two antennas. Even if two trailers are destroyed, the remaining trailers can continue to operate effectively. However, this design has disadvantages when relocating the system. Relocating the system takes time, the power must be turned off, the cables must be disconnected, the antennas must be arranged, and the entire complex must be reassembled. Volna Kupol Garant is being developed by the Russkiy Kupol company. According to Ukrainians, the first cases of the system interfering with the operation of Starlink satellites were recorded in the Kharkiv region in 2024. The system was reportedly quickly detected and destroyed. It is said that the wider use of Volna Kupol Garant has only now begun - and this is associated with the intensification of Ukrainian drone attacks on Russian infrastructure, writes Defense Industry Europe.”

 

Naujas Rusijos ginklas: nusitaikė į „Starlink“

“Rusija pradėjo naudoti elektroninės kovos sistemą „Volna Kupol Garant“, skirtą „Starlink“ palydovų grupės signalams trukdyti. Remiantis Ukrainos specialistais, ši sistema naudojama Donecko ir Luhansko srityse.

 

Ši sistema pirmiausia naudojama siekiant sutrikdyti signalus, kuriais valdomos bepilotės sistemos, kurių veikimo nuotolis viršija šviesolaidinio valdymo ribas. Ji taip pat naudojama prieš ryšių, žvalgybos ir koordinavimo sistemas, remiančias artilerijos operacijas. Ukrainos įrangoje įdiegti „Starlink“ terminalai veikia nukreipdami siaurą spindulį į virš jų esantį palydovą. Teigiama, kad aptikti ir trukdyti kiekvienam atskirai kanalui yra praktiškai neįmanoma, todėl veiksmingiau yra surasti ir trukdyti pačiam palydovui. „Starlink“ palydovai priima signalus 14–14,5 GHz dažnių juostoje. Ši juosta suskirstyta į aštuonis kanalus, kurių kiekvieno plotis yra 62,5 MHz. „Volna Kupol Garant“ trukdo šiam perdavimui, nukreipdama galingus signalus į pro šalį skriejantį palydovą. Sistema aštuoniomis antenomis trukdo palaikyti stabilų ryšį.

 

Pagrindinis „Starlink“ bruožas yra tai, kad sistemą sudaro tūkstančiai palydovų, veikiančių maždaug 500 kilometrų aukštyje. Teigiama, kad užblokuoti juos visus yra labai sunku arba net neįmanoma.

 

Viena „Volna Kupol Garant“ sistema užblokuoja maždaug 20 kvadratinių kilometrų plotą. Tai apytiksliai atitinka apskritimą, kurio spindulys yra apie 2,5 kilometro.

 

Todėl šią sistemą galima naudoti konkretiems objektams apsaugoti – tai gali būti naftos perdirbimo gamyklos, karinės bazės ar tiltai, tačiau teigiama, kad tam reikia naudoti daug sistemų. Toks sprendimas yra brangus – viena „Volna Kupol Garant“ sistema kainuoja apie 100 milijonų rublių, arba maždaug 1,5 milijono JAV dolerių. Sistemos maitinimui taip pat reikia nemažai išteklių – tiek iš išorinio tinklo, tiek iš jos pačios dyzelinių generatorių. Tačiau sakoma, kad šios išlaidos nėra lemiamos, palyginti su saugomų objektų verte.

 

O dar vienu iššūkių tampa pačių sistemų apsauga. Kadangi „Volna Kupol Garant“ skleidžia stiprius signalus, ją lengva aptikti, todėl ji gali tapti atakos taikiniu. Jos pozicijas būtina apsaugoti specialiais maskuojamaisiais įrenginiais ir oro gynybos sistemomis. Pati sistema sumontuota ant šešių priekabų, kiekvienoje iš jų įrengtos po dvi antenas. Net jei dvi priekabos būtų sunaikintos, likusios priekabos galėtų toliau veiksmingai veikti. Tačiau tokia konstrukcija turi trūkumų perkeliant sistemą. Sistemos perkėlimas reikalauja laiko, turi būti išjungtas maitinimas, atjungti kabeliai, sutvarkytos antenos ir vėl sumontuotas visas kompleksas. „Volna Kupol Garant“ kuria įmonė „Ruskij Kupol“. Pasak ukrainiečių, pirmieji atvejai, kai sistema trukdė „Starlink“ palydovų veikimui, buvo užfiksuoti Charkivo srityje 2024 m. Pranešama, kad sistema buvo greitai aptikta ir sunaikinta. Teigiama, kad platesnis „Volna Kupol Garant“ naudojimas prasidėjo tik dabar – ir tai siejama su intensyvėjančiais Ukrainos bepiločių išpuoliais prieš Rusijos infrastruktūrą, rašo „Defence Industry Europe“.”

 

Farmers’ accounts receive the first return from carbon credits. How much do they earn per hectare?

 

How much do the fields included in the carbon farming program implemented by InSoil together with Linas Agro receive on average in euros (before taxes) per ton of accumulated carbon?

 

Depending on market conditions, the average price of one carbon credit (1 ton of accumulated CO₂) in the program currently ranges from 35 to 50 euros before taxes.

 

The income received by the farm depends on the applied agricultural methods and soil properties. For example, according to the program’s assessment, the average amount generated reaches 2 credits per hectare, and the total income per hectare is 35–50 euros/ha.

 

More detailed information about the program’s indicators:

• Earnings per ton: The price starts at 35 euros per credit.

• Average accumulation: Lithuanian fields generate an average of 1.5–2.4 t/ha of CO₂ equivalent per year.

• Practical return: Some farmers applying the most advanced sustainable practices (e.g., no-till farming, catch crops) achieve an annual rate of 2.2–2.4 t/ha and higher.

• Income per hectare: Due to this ratio, farmers generate an income of 35–50 EUR per hectare of land.

You can review the conditions and exact forecasts for your farm in Linas Agro Coal Credits for Farmers or in the official InSoil Coal Farming Program.

 

“The first carbon credits created by Lithuanian farmers were sold to US corporations. The carbon credit program began to bring tens of thousands of dollars in income to farmers.

 

“We didn’t know if we would earn anything from carbon credits, but we have always been for innovations, so we tried,” says Sonata Vasiliauskienė, a farmer in Samogitia. “For the past few years, we have all been maneuvering on very low profitability in agriculture, we all see that intensive agriculture is not leading anywhere, so we have to change and take advantage of new opportunities.”

 

In 2020, Sonata Vasiliauskienė was one of the first farmers in Lithuania to get involved in carbon farming. Her fields included in the carbon farming program run by InSoil together with Linas Agro have accumulated an average of 2.4 tons per hectare during this period (receiving at least 84 euros per hectare). The farmer recently received her first income, which helps her prepare for the upcoming harvest.

From Utopia to US giants

 

Some of the carbon credits of farmers participating in the InSoil and Linas Agro programs were purchased by the US biotechnology giant Thermo Fisher Scientific, climate solutions companies Anew Climate and Key Carbon, and the Baltic private equity fund Livonia Partners.

 

Laimonas Noreika, CEO and co-founder of InSoil, says that when the carbon farming program was launched in 2020, many farmers did not even want to hear about “money from thin air”. However, now sustainable farming is being applied much more widely in Lithuania, even small farm owners are already applying for opportunities to certify the organic carbon accumulated in their fields.

 

“Sustainable farming today is not only an environmental solution, but also a real financial benefit. By applying soil carbon accumulation practices, farmers generate carbon credits, which InSoil sells on the market.

 

The income from these credits increases the profitability of the farm by up to 25 percent, therefore they become a significant economic incentive to choose more sustainable farming methods.

 

This is beneficial for both the farmer and the climate,” says Laimonas Noreika, CEO and co-founder of InSoil.

 

He notes that in order to continue maintaining high results, a limit on the amount of land to be included is applied this year. Only 50,000 hectares of arable land will be accepted into the carbon farming program, and those who signed carbon farming contracts the earliest will be accepted.

A real change

 

“The first returns received by farmers from carbon credits show that this program can create clear economic value for farms. For Lithuanian farmers, this becomes an additional source of income in addition to the sale of the harvest, helping to strengthen the profitability of the farm. Our goal is for as many farmers as possible to take advantage of such opportunities, and for carbon farming to become a practical, financially sound solution,” says Jonas Bakšys, CEO of AB Linas Agro. Linas Agro is the representative of the InSoil carbon dioxide credit program in Lithuania.

 

In addition, he emphasizes, joining the carbon dioxide program does not cost the farmer anything.

 

One of the best results in Lithuania was shown by Medeikių ŽŪB. The company's manager, Darius Landauskas, says that during the six years of participation in the program, the farm has implemented several new practices.

 

"We have further reduced tillage, included plants recommended by InSoil according to soil type in the catch crop mixture, and recently switched to more precise fertilization, thus reducing fertilizer costs," says Darius Landauskas, whose managed arable fields have accumulated an average of almost 2.2 tons of carbon dioxide per hectare per year (receiving at least 77 euros per hectare).

 

The carbon farming program helps farmers switch to more sustainable agricultural practices - reducing tillage, better adapting catch crops, using organic fertilizers and manage residues. Such measures lead to faster carbon accumulation in the soil and lower greenhouse gas emissions compared to traditional farming methods. In addition, due to lower costs and improving soil quality over time, more sustainable farming increases farm profitability.

 

InSoil and Linas agro operate the largest carbon farming program in Lithuania, which has already included over 140,000 ha.

 

Almost 1 million hectares of arable land are participating in the InSoil carbon farming program across Europe. The company has also provided more than 100 million euros in loans to help farmers transition to more sustainable agriculture and is the only specialized financier of regenerative agriculture in Europe.

 

The report was prepared by Linas Agro. The author of the report is responsible for the accuracy and legality of the information provided.”