„Kai sulaukta skambučio iš Stokholmo, atrodė, kad tai jau seniai turėjo įvykti. 2024 m. Daronas Acemoglu iš Masačusetso technologijos instituto (MIT) kartu su Simonu Johnsonu ir Jamesu Robinsonu pasidalijo Nobelio ekonomikos premiją už darbus, nagrinėjančius, kaip institucijos lemia gerovę. D. Acemoglu – vos 58-eri, tačiau jau kurį laiką jis yra šios mokslo srities milžinas. Jis parašė septynias knygas (neskaičiuojant keleto populiarių vadovėlių), įskaitant naujausią veikalą apie demokratiją ir dirbtinio intelekto poveikį ekonomikai. Šimtai jo mokslinių straipsnių – daugiau nei dešimt jų paskelbta būtent šiais metais – dažnai persunkti sudėtinga matematika. Jis varžosi su Harvardo universiteto atstovu Andrejumi Shleiferiu dėl aukščiausios vietos ekonomistų cituojamumo reitinge, kurį sudaro tyrimų duomenų bazė „IDEAS/RePEc“. Jo nuomonė svarbi kitiems ekspertams ir žiniasklaidai.
Visgi, jei ekonomistai išgeria po kelis gėrimus, kai kurie išdrįsta atvirai išsakyti savo tikrąją nuomonę apie šį milžiną. „Didelė dalis jo teorinių darbų yra naudingi, tačiau savo modelius jis pasitelkia populistinei politikai pagrįsti – politikai, kuri jau buvo bandyta įgyvendinti, bet patyrė nesėkmę“, – griežtai kritikuoja vienas žinomas ekonomistas. Kai kuriems komentatoriams drąsos suteikia ne alkoholis. „Apie Acemoglu garsiai kalbu jau visą dešimtmetį“, – teigė ekonomikos tinklaraštininkas Noah Smithas, reaguodamas į internete kilusią kritikos bangą dėl D. Acemoglu darbų.
Niekas nekaltina D. Acemoglu dėl prastos kokybės tyrimų, jau nekalbant apie akademinį nesąžiningumą. „Jis akivaizdžiai yra genijus“, – sako kitas ekonomistas, pridurdamas, kad D. Acemoglu yra dosnus doktorantams ir jaunesniesiems kolegoms. Klausimas tas, ar jo reputacija ekonomikos srities viršūnėje – ir su ja susijusi intelektinė įtaka – yra pagrįsta jo moksliniais darbais.
Pradėkime nuo jo empirinių metodų. Nobelio premija didžiąja dalimi grindžiama 2001 m. kartu su S. Johnsonu ir J. Robinsonu paskelbtu straipsniu, kurį mokslininkai citavo daugiau nei 23 000 kartų. Jame bandoma paaiškinti, kodėl vienos šalys yra turtingos, o kitos – skurdžios. Vietovėse, kur dėl ligų ar kitų priežasčių masiškai mirdavo europiečiai naujakuriai, kolonizatoriai kūrė „eksploatacines“ institucijas – jose valdžia ir ištekliai buvo sutelkti nedidelio elito rankose, siekiant išgauti kuo daugiau turtų. Tačiau palankesnio klimato regionuose naujakuriai išgyvendavo. Kolonistai ten kūrė įtraukias institucijas, užtikrinančias tinkamus kelius, mokyklas ir medicinos paslaugas. Šios institucijos išliko, todėl vietovės, kuriose kolonijiniais laikais naujakurių mirtingumas buvo mažesnis, šiandien yra turtingesnės.
Šiuo metu ekonomistai į šiuos rezultatus žiūri rimtai, tačiau nepažodžiui. Šis straipsnis paskatino juos giliau susimąstyti apie institucijas, tačiau kartu jie jį ir kritiškai išnagrinėjo. 2024 m. Nobelio premijos komiteto ataskaitoje pripažinta, kad duomenys apie mirtingumą „kartais yra fragmentiški“. 2012 m. Davidas Albouy iš Ilinojaus universiteto (Urbana-Champaign) parodė, kad kai kurioms šalims buvo priskirti iš kitų šalių paimti mirtingumo rodikliai (be kitų atliktų korekcijų). Jis nustatė, kad pakoregavus šiuos duomenis, straipsnyje pateikti skaičiavimai tampa nepatikimi. Pernai Martinas Buchneris iš tyrimų instituto „RWI-Essen“ ir jo kolegos pranešė, kad apklausti ekspertai buvo kiek labiau linkę pritarti D. Albouy pozicijai.
A. Acemoglu teigia, kad „šios diskusijos ir tam tikra kritika yra itin vertingos“. Tačiau jis prieštarauja teigdamas, kad p. Albouy prie savo išvados priėjo praleidęs pusę duomenų iš pradinės imties, įskaitant informaciją apie tokias svarbias šalis kaip JAV, Kanada ir Australija. Būtent ši aplinkybė kartu su tam tikrais statistiniais pasirinkimais ir lemia duomenų nepatikimumą, sako jis. Jis priduria, kad jei šiandien rengtų straipsnį iš naujo, atliktų „daugybę pakeitimų, įskaitant kai kurias vertinimo detales“ – nors pačių mirtingumo duomenų nekeistų.
Visai neseniai tyrėjai nagrinėjo straipsnį, kurį birželio mėnesį kartu su bendraautoriais paskelbė p. Acemoglu; jame teigiama, kad mažesnis gimstamumas siejamas su spartesniu BVP vienam darbingo amžiaus gyventojui augimu. Tai stulbinanti išvada, rodanti, jog šalims, kuriose mažėja gyventojų skaičius (pavyzdžiui, Japonijai), nėra ko pernelyg nerimauti. Vis dėlto kiti ekonomistai, tarp jų Jesúsas Fernándezas-Villaverde iš Pensilvanijos universiteto, abejoja, ar istoriniai dėsningumai iš tiesų gali būti patikimas orientyras šiandienai, kai daugelyje šalių gimstamumas sparčiai krenta. Tai pagrįsta pastaba – ją savo išvadose nurodo ir pats p. Acemoglu bei jo bendraautoriai. Tačiau ši mintis gali pasimesti ir atrodyti pernelyg paprasta ar primityvi greta gausių p. Acemoglu pateikiamų matematinių skaičiavimų.
Atkaklus kritikas gali rasti spragų beveik bet kieno darbe, o p. Acemoglu ekonomikos srityje yra pagrindinis taikinys. Visgi didelio dėmesio, kurį lemia garsus vardas, nepakanka antrai problemai paaiškinti: jo idėjos kartais gali pasirodyti neįspūdingos. Jo vieši komentarai, ypač apie JAV politiką, nėra originalūs ar drąsūs. Pavyzdžiui, jo „vieningoji D. Trumpo teorija“ teigia, kad prezidentas veikia „stiprindamas vykdomąją valdžią ir griaudamas ją ribojančias institucijas bei normas“. Ką gi, išties.
Dar labiau nerimą kelia tai, kad jo pagrindinė tezė gali nieko ypatingo neatskleisti. Valstybės klesti, kai institucijos yra geros, ir stagnuoja, kai jos yra prastos. Tačiau kas tiksliai yra institucija? Taisyklės, normos, jų laikymosi užtikrinimas, kultūra – iš tiesų viskas. Iš kur atsiranda institucijos? Iš „kritinių lūžio taškų“ ir „institucinio poslinkio“.
2011 m. recenzuodamas vieną iš D. Acemoglu knygų, Džordžo Meisono universiteto (George Mason University) atstovas Tyleris Cowenas pastebėjo, kad joje aprašomi instituciniai pokyčiai, regis, kyla tik iš kitų institucinių pokyčių; dėl to pagrindinis argumentas tampa begaline regresija – tarsi „vėžliai iki pat apačios“. Londono ekonomikos mokyklos (London School of Economics) atstovas Duncanas Greenas teigė, kad ši teorinė sistema veikia daugiausia žvelgiant atgal. Stanfordo universiteto profesorius Francis Fukuyama tvirtino, kad knygoje tiesiog ignoruojamas Kinijos pavyzdys – šalis pasiekė milžinišką ekonominį augimą, nors jos institucijas galima pagrįstai apibūdinti kaip „ekstrakcines“ (išnaudotojiškas).
D. Acemoglu atsikerta, kad knygoje du skyriai iš dalies arba daugiausia skirti Kinijai. O kalbant apie vėžlius: „Norint suprasti institucinius pokyčius institucijų požiūriu, būtina atsižvelgti į konkrečias praeities institucijas ir istorinius įvykius, kurie joms daro įtaką, – sako jis. – Nemanau, kad tai būtų tautologija.“
Jei D. Acemoglu ir atsiriboja nuo nusistovėjusių pažiūrų, tai daugiausia tam, kad išsakytų itin niūrias mintis apie technologijas. Knygoje „Power and Progress“ („Galia ir pažanga“), parašytoje kartu su S. Johnsonu ir išleistoje 2023 m., tūkstantmetė inovacijų istorija daugiausia vaizduojama kaip pasakojimas apie tai, kaip elitas pasisavina naudą, ir apie nenumatytas pasekmes. Medvilnės valymo mašina prisidėjo prie vergijos įsigalėjimo, o Haberio-Boscho procesas leido kurti ginklus. Paprasti žmonės, regis, laimėdavo tik tada, kai pavykdavo priversti kapitalistus atsižvelgti į jų interesus. Knygoje sumenkinamas svarbesnis argumentas: technologinė pažanga savaime padarė vidutinį žmogų daug kartų turtingesnį nei ikipramoninėje epochoje.
D. Acemoglu argumentai apie dirbtinį intelektą (DI) taip pat tokie pesimistiški, kad praranda įtikinamumą. 2024 m. paskelbtame straipsnyje jis apskaičiavo, kad DI padidins JAV našumą tik šiek tiek daugiau nei per dešimtmetį. Tokia išvada padaryta ignoruojant galimą transformacinį naujų DI produktų poveikį. „Toje analizėje jis visiškai neįvertina galimybės, kad dėl dirbtinio intelekto paspartės mokslo ir socialinių mokslų pažanga arba pagerės sprendimų priėmimas“, – teigia Lawrence’as Summersas, Harvardo universiteto garbės prezidentas (ir buvęs JAV iždo sekretorius).
„Tai pagrįsta kritika“, – pripažįsta D. Acemoglu. „Nenumatiau savarankiškai veikiančio dirbtinio intelekto (DI) atsiradimo ir neįtraukiau jo į savo prognozes.“ Jis taip pat pažymi, kad DI modeliai gali būti naudingesni moksliniams tyrimams, nei jis manė anksčiau. Visgi jis laikosi savo metodų, skirtų DI poveikiui našumui įvertinti, ir siekia įnešti „šiek tiek realizmo į kalbas apie milžinišką būsimą našumo augimą“.
Šios akademinės diskusijos gali tapti itin svarbios. Nors A. Acemoglu nemano, kad DI smarkiai padidins našumą, jį neramina šios technologijos poveikis demokratijai ir darbo vietoms. Naujojoje knygoje jis daugiausia dėmesio skiria galimai socialinei žalai, o ne galimai naudai. Jo siūlymas, kaip tą žalą sumažinti – kurti „darbuotojams palankų DI“, kuris didintų žmogaus darbo vertę, o ne jį pakeistų, – skamba puikiai, tačiau kartu ir savaime suprantamai.
A. Acemoglu įtaką diskusijose apie DI iliustruoja neseniai paskelbtas ir dešimčių žymių ekonomistų pasirašytas pareiškimas, kuriame teigiama, kad „privalome veikti nedelsdami“, norėdami „nukreipti DI ta linkme, kuri papildytų žmones ir būtų naudinga visuomenei“. Tačiau kas tie „mes“? Ir kas spręs, koks DI papildo žmones, o koks – ne? Net ir peticiją pasirašę ekonomistai pripažįsta, kad nėra tuo visiškai tikri. A. Acemoglu autoritetas toks didelis, kad kartais gali užgožti kritinį mąstymą.“ [1]
1. The rise of the world’s most influential economist. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9513, (Aug 22, 2026): 58, 59.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą