Nafta padarė Venesuelą turtingą. Dešimtmečius ji padėjo finansuoti stabilią demokratiją, užtikrinusią aukščiausią gyvenimo lygį Lotynų Amerikoje. Šalis išgaudavo 3,4 mln. barelių per dieną, kai 1998 m. buvo išrinktas kairiųjų pažiūrų populistas Hugo Chávezas, žadėjęs nukreipti naftos dolerius vargšams. Tačiau valdant jo korumpuotam ir nekompetentingam režimui, naftos ir pinigų srautai iš esmės išseko. Valdant jo pasirinktam įpėdiniui Nicolásui Maduro, valstybė ėmė masiškai spausdinti pinigus, sukėlė hiperinfliaciją ir privertė emigruoti ketvirtadalį venesueliečių.
Prieš aštuonis mėnesius, kai Donaldas Trumpas nurodė specialiosioms pajėgoms suimti N. Maduro ir uždaryti jį į Bruklino kalėjimą, venesueliečiai džiūgavo. Dabar D. Trumpas sudarė susitarimą su buvusio despoto pavaduotoja Delcy Rodríguez; abi pusės teigia, kad tai atgaivins Venesuelos naftos pramonę. D. Trumpas šį sandorį pavadino „DIDŽIAUSIU NAFTOS SANDORIU PASAULIO ISTORIJOJE“. Jis gyrėsi, kad tai suteiks Amerikai „energetinį dominavimą“ (po to, kai jo inicijuotas karas su Iranu sutrikdė pasaulinį tiekimą). Sandoris neabejotinai drąsus. Tačiau jis ir negražus.
Režimas suteikė „North American Blue Energy Partners“ (NABEP) – privačiai naftos bendrovei, kuri jau buvo antra pagal dydį Venesueloje veikianti įmonė, – koncesijas 17-ai naftos telkinių, kuriuose glūdi apie 65 mlrd. barelių naftos. Amerika per Pentagoną, mainais už savo paramą, gavo 35 proc. NABEP akcijų paketą ir teises į jos produkciją. Tai visam ateinančiam šimtmečiui garantuoja Amerikai pirmumo teisę pirkti naftą iš telkinių, kuriuose saugoma penktadalis Venesuelos naftos atsargų, o dalis šių pirkimų vyks su nuolaida (žr. skyrių apie Amerikos regioną).
Tikimasi, kad NABEP išgaus daugiau naftos, o „Dėdės Semo“ įsitraukimas suteiks kitiems investuotojams pasitikėjimo investuoti ilgalaikį kapitalą šalyje, kurios jie anksčiau vengė. D. Rodríguez, dabar – D. Trumpo palaiminta laikinoji Venesuelos prezidentė, teigia, kad ilgainiui projektas galėtų užtikrinti daugiau nei 1,5 mln. barelių per dieną gavybą. Jei ji teisi, tai padidintų Venesuelos gavybą iki 2,5 mln. barelių – tai sudarytų tris ketvirtadalius lygio, buvusio iki H. Chávezo atėjimo į valdžią.
Vis dėlto ji nepateikia nei aiškaus laiko grafiko, nei užuominų apie tai, kas skirs milžiniškas lėšas, kurių prireiktų tokiai plėtrai. O šis sandoris kelia rimtą nerimą. Pirma, dėl jo derėtasi su neteisėtu režimu, pavogusiu paskutinius rinkimus. Antra, D. Trumpo pasirinktas privatus partneris – NABEP vadovas Alejandro Betancourtas – Venesueloje kai kurių žmonių yra niekinamas dėl savo moralinio lankstumo, leidusio jam praturtėti bendradarbiaujant su režimu. Trečia, D. Trumpas neabejotinai supykdys venesueliečius savo imperialistiniu pasipūtimu: rugsėjo 1 d. jis pareiškė, kad pasiims visą šalies naftą.
Bet kuri būsima laisvai išrinkta Venesuelos vyriausybė gali suabejoti sandoriu, suteikiančiu Amerikai tokią didelę šalies naftos kontrolę. Dėl to investuotojai gali dvejoti. Didžiosios naftos bendrovės išlieka atsargios, nors „Chevron“, jau veikianti Venesueloje, ką tik paskelbė apie atskirą 7 mlrd. JAV dolerių investiciją.
Dar blogiau – dėl sandorio gaunamos lėšos ir mokesčių pajamos skatina įtakingus asmenis trukdyti Venesuelai pereiti prie demokratijos. A. Betancourtas, turintis gerų ryšių tiek Karakase, tiek Mar-a-Lago, turi visų priežasčių įtikinti D. Trumpą, kad skubotas perėjimas prie laisvų rinkimų galėtų sugadinti jo pelningą naftos verslą. Ponia Rodríguez neabejotinai sustiprins šią poziciją.
Neoficialiuose pokalbiuose su žiniasklaida JAV pareigūnai tvirtina, kad Venesuelos perėjimas prie demokratijos tęsis. Be to, kai kurie administracijos atstovai, pavyzdžiui, valstybės sekretorius Marco Rubio, aiškiai supranta, kad demokratinė Venesuela yra pageidautina ir atitinka Amerikos interesus. Taigi vilties vis dar yra. Teoriškai Amerika galėtų pasinaudoti savo įtaka NABEP ir reikalauti skaidrios konkurencijos Venesuelos naftos pramonėje. Tai savo ruožtu leistų opozicijai vykdyti rinkimų kampaniją remiantis programa, kuri nekenktų šiam sandoriui. Tačiau viskas priklauso nuo D. Trumpo. Nerimą kelia tai, kad viešumoje jis pradėjo vadinti ponią Rodríguez „išrinktąja Venesuelos prezidente“.” [1]
1. Trumpismo. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9515, (Sep 5, 2026): 8.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą