"Du JAV ekonomistai – Robertas E. Hallas ir Michaelas Woodfordas – buvo apdovanoti Nobelio ekonomikos premija už darbus, nagrinėjančius namų ūkių ir verslo lūkesčių vaidmenį, užtikrinant ekonominį stabilumą.
R. E. Hallas yra ekonomikos profesorius Stanfordo universitete, o M. Woodfordas tokias pat pareigas eina Kolumbijos universitete. 12 mln. Švedijos kronų (tai prilygsta maždaug 1,3 mln. JAV dolerių) premija bus pasidalyta po lygiai.
Politikos priemonės, kurias 4-ajame dešimtmetyje pasiūlė Johnas Maynardas Keynesas ekonomikai stabilizuoti (kai ji per lėtai auga arba perkaista), buvo veiksmingos iki pat 8-ojo dešimtmečio, kai paaiškėjo, jog jos nepajėgios reaguoti į energetikos sukrėtimų seriją.
Nobelio premijos komitetas nurodė, kad R. E. Hallo ir M. Woodfordo darbai padėjo sukurti sistemą, leidžiančią suprasti, kodėl minėtos politikos priemonės nepasiteisino. Taip pat pabrėžta, kaip svarbu vyriausybėms ir centriniams bankams aiškiai informuoti namų ūkius bei verslą apie savo planus ir intervencijos priežastis.
„Suprasti žmones, priimančius sprendimus dėl išlaidų, ir jų lūkesčius dėl būsimos politikos yra itin svarbu norint įvertinti tos politikos poveikį“, – žurnalistams sakė M. Woodfordas.
Nobelio premijos komitetas išskyrė 2003 m. išleistą M. Woodfordo knygą „Palūkanų normos ir kainos: pinigų politikos teorijos pagrindai“ (angl. *Interest and Prices: Foundations of a Theory of Monetary Policy*) kaip svarbiausią darbą, kuriame apibrėžta nauja, jo ir R. E. Hallo tyrimais paremta sistema. „Esu nepaprastai laimingas, – sakė M. Woodfordas. – Tai didžiulė garbė ir staigmena.“
R. E. Hallas taip pat pavadino šį apdovanojimą staigmena. „Visą karjerą stengiausi suprasti, kaip veikia ekonomika, ir sekiau įdomiais klausimais, kad ir kur jie nuvestų, – teigė jis. – Kai kildavo nauja idėja, kitas žingsnis būdavo išsiaiškinti, ar ji išties nauja, ar teisinga ir ar ji reikšminga.“
Vienas svarbiausių šio naujo požiūrio pavyzdžių – centrinių bankų taikoma būsimos politikos gairių (angl. *forward guidance*) praktika, kai verslui ir namų ūkiams aiškiai parodoma, kaip tikėtina, kad keisis palūkanų normos.
Šią praktiką centriniai bankai plačiai pritaikė po pasaulinės finansų krizės, kai pagrindinės palūkanų normos jau buvo sumažintos iki nulio, o tolesnės skatinimo priemonės buvo būtinos, norint išvengti nuosmukio į defliaciją. Užtikrindami namų ūkius ir įmones, kad skolinimosi sąnaudos išliks mažos ilgą laiką, centriniai bankai tikėjosi paskatinti skolinimąsi investicijoms.
„Aiškesnių pareiškimų apie tikėtiną būsimą palūkanų normų politiką darymas buvo svarbi atsako priemonių dalis laikotarpiu nuo 2009 m., ir, mano nuomone, tai prisidėjo prie geresnio stabilizavimo“, – teigė Woodfordas.
Vis dėlto tokia „išankstinių gairių“ (angl. *forward guidance*) forma prarado populiarumą trečiajame dešimtmetyje, kai pasaulio ekonomiką paveikė pasiūlos sukrėtimai, dėl kurių tapo sunku prisiimti net ir preliminarius įsipareigojimus dėl būsimos palūkanų normų raidos. Federalinio rezervo sistemos atstovas Kevinas Warshas kritiškai vertina išankstinių gairių taikymą.
Hallo ir Woodfordo darbuose taip pat pabrėžiama patikimumo svarba centrinių bankų ir vyriausybių politikos sėkmei. Jų tyrimai rodo: jei namų ūkiai ir įmonės tiki, kad centriniai bankai pakankamai pakels bazines palūkanų normas infliacijai suvaldyti, mažiau tikėtina, kad jie elgsis taip, jog dar labiau sustiprintų kainų pokyčių tendenciją.“ [1]
1. U.S. News: Two Americans Win Nobel Prize for Economics. Hannon, Paul. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 Oct 2026: A2.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą