"„Sudie, Rusija“ („Farewell to Russia“)
Autorius: Joe Luc Barnes
„Pegasus“, 320 puslapių, 29,95 JAV dol.
Britų žurnalistas Joe Luc Barnesas gyveno Maskvoje, kai 2022 m. vasarį prasidėjo įvykiai Ukrainoje. Vėliau J. L. Barnesas leidosi į kelionę po 14 valstybių (neskaitant pačios Rusijos), susikūrusių 1991 m. žlugus SSRS. Jis norėjo sužinoti, ar nepriklausomybė ištesėjo pažadą suteikti laisvę ir apsisprendimo teisę.
Pirmoji stotelė – Kaukazas. Knygoje „Sudie, Rusija“ autorius rašo, kad Armėnijos sostinė Jerevanas išsiskiria benamiais šunimis ir „įkyriu propano kvapu“ – šios dujos čia naudojamos kaip benzino pakaitalas. Pasaulyje gyvena apie 13 mln. armėnų, tačiau pačioje šalyje – tik apie 3 mln. Daugiau nei 10 proc. Armėnijos bendrojo vidaus produkto sudaro iš užsienio gaunamos perlaidos – reiškinys, būdingas ir kai kurioms kitoms posovietinėms valstybėms.
Gruzijoje J. L. Barnesą nustebina tradicinių lyčių vaidmenų įtaka – anot jo, tai būdinga visam Kaukazui, kur vyrams būdingas „mačo stiliaus karštakošiškumas“. Azerbaidžanas gali pasigirti spindinčia, monumentalia sostine Baku, kurioje gausu naftos pinigų ir užsienio investicijų. Čia vyksta „Formulės-1“ lenktynės, o likusi šalies dalis vis giliau grimzta į skurdą. J. L. Barnesas pasakoja, kad traukinyje, važiuojančiame iš Baku į Gandžą, jis palieka užnugaryje „bet kokius turto ir klestėjimo pėdsakus“, o kaimiškose vietovėse matomas skurdas yra „toks pat akivaizdus ir rėžiantis akį, kaip ir prašmatnūs Baku dangoraižiai“.
Alijevų šeima Azerbaidžaną valdo nuo 1993 m. – tai pavyzdys, kaip sovietinis elitas visoje posovietinėje erdvėje išlaikė valdžią ir susikrovė turtus.
Padėtis Vidurinėje Azijoje atrodo dar prastesnė. Kazachstano sostinę Astaną J. L. Barnesas apibūdina kaip „nedraugišką miestą, kuriame nėra viešojo transporto, o vienintelis dėmesio vertas dalykas – beprotiški paminklai“. Tai šalis, pasižyminti „milžiniška nelygybe“ ir valdoma „korumpuotos diktatūros“. Kaimyninis Kirgizstanas stebina pribloškiančia kalnų didybe, tačiau yra beviltiškai skurdus: vidutinis atlyginimas čia siekia 500 JAV dolerių per mėnesį. Tadžikistane prezidentas Emomalis Rachmonas sukūrė asmenybės kultą ir įtvirtino dusinančią korupciją. Vis dėlto blogiausia padėtis – Turkmėnistane, kuris yra tikra policinė valstybė Centrinėje Azijoje. Pasak B. Barneso, šios šalies valdžia pasiekė „abejotiną laimėjimą“ – užblokavo „tris kartus daugiau interneto svetainių nei Kinija“. Pagrindinis turistinis objektas čia – Darvazos dujų krateris Karakumų dykumoje: smirdinti, liepsnojanti duobė žemėje, dar vadinama „Pragaro vartais“.
Savo kelionę B. Barnesas baigia šalyje, kuri kovoja už patį savo egzistavimą. Jis aprašo Ukrainą kaip konfliktų nualintą kraštą, kuriame žmonės visgi randa būdų tęsti gyvenimą, nepaisydami nuolatinių raketų ir dronų atakų. Kartu jis išgirsta istorijų apie vyrus, kurie moka kyšius, kad išvengtų tarnybos kariuomenėje ir vėliau galėtų pabėgti iš šalies. Skaitant B. Barneso pasakojimą apie gyvenimą Kyjive, sunku pasakyti, kiek dar ilgai atlaikys ukrainiečių dvasia.
Kelionės po buvusią Sovietų Sąjungą autoriui kainuoja daug fizinių jėgų. Dėl duobėtų ir pavojingų Kaukazo bei Centrinės Azijos kelių (pavyzdžiui, Tadžikistane esančio „Mirties tunelio“, kuris visiškai pateisina savo vardą) B. Barnesas kenčia nuo skausmų sėdmenyse ir visiškai suirusių nervų. Tačiau labiausiai nukenčia jo kepenys. Knygą „Sudie, Rusija“ („Farewell to Russia“) galima skaityti kaip epinį pasakojimą apie girtuokliavimą įvairiuose baruose. Didžiąją laiko dalį autorius būna arba girtas, arba kenčia nuo pagirių. Jis su malonumu ragauja visus siūlomus alkoholinius gėrimus: be gausybės alaus ir vyno, B. Barnesas vartoja čiačą (gruzinišką vynuogių degtinę), vyšnių likerį bei baltarusišką „krambambulą“ – raudonojo vyno ir džino mišinį, kartais dar „sustiprintą“ degtine.
Šiais gėrimais jis užgeria įvairius nacionalinius skanėstus, kuriuos ragauja kelionės metu: Armėnijoje – dolmą (mėsą, susuktą į vynuogių lapus), Gruzijoje – chačapurį (karštą duonos kepinį su sūriu), kurutą (savotiškos duonos salotos) Tadžikistane; o Kirgizijoje – bešbarmakas, kurį p. Barnesas apibūdina kaip „virtą arklieną su makaronais ir svogūnais“. Jis pažymi, kad bešbarmakas yra „skanesnis, nei skamba jo aprašymas“. Atrodo, kad daugelyje nuošalių vietų maistas yra pagrindinis traukos objektas.
Nors p. Barnesas pabrėžia skirtumus tarp aplankytų šalių, jam susidaro bendras socialinio ir ekonominio nuosmukio įspūdis – ypač Kaukaze ir Centrinėje Azijoje, kur autoritariniai lyderiai, korupcija ir nepotizmas vis labiau įsitvirtina ir stiprina savo gniaužtus. „Jei ši kelionė ko nors ir išmokė, tai to, kad padėtis visada gali tapti dar blogesnė“, – rašo jis. Autorius teigia besitikintis, kad knyga „Atsisveikinimas su Rusija“ („Farewell to Russia“) paskatins žmones patiems aplankyti šiuos kraštus. Tačiau vargu ar ši knyga įkvėps ką nors, išskyrus pačius drąsiausius keliautojus, įtraukti daugumą šių šalių į savo lankytinų vietų sąrašą.
---
P. Smithas yra knygos „Miestas be žydų: gyvenimas ir mirtis nacių valdomoje Vienoje“ („The City Without Jews: Life and Death in Nazi Vienna“) autorius." [1]
1. REVIEW --- Books: Imperial Hangover. Smith, Douglas. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 24 Oct 2026: C9.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą