Tikrai, o ką mes čia darom?

"Ne kartą ir ne vienam teko girdėti komplimentų apie Lietuvos protus, besiplečiančius mokslų centrus ir inovacijų potencialą. Tačiau ši šalies proveržį lemianti sritis murdosi popieriuose, ataskaitose, ilgiausiose viešųjų pirkimų procedūrose. „Dalyvaujame lenktynėse apsikarstę svarmenimis“, – sako patys mokslininkai ir nurodo, kad kasdienybėje tenka gyventi ne molekulių pasaulyje, o biurokratijos.

Norint objektyviai įvertinti Lietuvos mokslo ir inovacijų sistemą, nesudėtinga pasimesti net ir tarp visų skirtingų reitingų, ataskaitų, indeksų. Jų yra išties begalė. 

Apie tai, kad didesnis finansavimas pagreičio neįsuko – inovacijų ekosistema murdosi biurokratijoje, išamiau skaitykite čia.

Štai galima pasidžiaugti – šiais metais pasaulio inovacijų indekse Lietuva pakilo penkiomis pozicijomis ir užėmė 34 vietą tarp 132 pasaulio valstybių. Tai yra viena vieta aukščiau, negu Vyriausybės programoje buvo užsibrėžta. Tad čia jau galima žymėti varnelę kaip atliktą darbą.

Top of Form

Bottom of Form

Top of Form

Bottom of Form

Tačiau dar turime Europos inovacijų švieslentę, sulaukiančią kiek mažiau dėmesio. „Čia vis dar trypčiojame vietoje. Kaip buvome vidutiniai inovatoriai, taip ir tebesame“, – pažymi Laima Balčiūnė, Saulėtekio slėnio mokslo ir technologijų parko direktorė. 

Tad šie skirtingi reitingų pjūviai neleidžia susidaryti bendro vaizdo. Štai VŽ kalbinti mokslo ir inovacijų ekosistemos dalyviai sakė pirmiausia norintys pasidžiaugti: finansavimas didėjo, atlyginimai augo, galimybės kurti, steigti centrus bei inkubatorius plėtėsi. Atkreipiamas dėmesys, kad visa tai vyko valstybei dorojantis su pandemijos nulemtais iššūkiais ir turint konfliktą pašonėje bei daugybę kitų sunkumų. 

Visgi, tik iš pirmo žvilgsnio padėtis tokia rožinė, pakalbėjus su mokslo atstovais, ryškėja ir problemos – nėra bendro požiūrio, kaip Vyriausybė turėtų brėžti mokslo politikos krytį, ne tik tarp jos, bet ir akademinės bendruomenės atstovų. 

Vieni sako: „Šalis per maža, o nėra stiprios vizijos, į ką reikėtų jai koncentruotis. Pavyzdžiui, Sumanios pramonės programa neduoda rezultatų, nes yra per plati, šalis neištemps tiek daug visko aukštyn, nes kai pinigų nėra daug, dalini visiems po truputį ir nė vienam iki galo.“

Kiti pateikia priešingą požiūrį – esą prisodinkime daugybę sėklų ir iš jų kas nors vis po truputį išaugs, mat per didelė riziką visus pinigus sudėti į vieną krepšį.

Tad čia politikams atitenka itin sudėtinga užduotis nubrėžti aiškią strategiją ir subalansuoti visas priešpriešas. Atrodo, kol kas blaškomės vėjyje, į kurią pusę labiau palinkti. Kas savaitę girdime vis naujus kvietimus verslams kurtis, o Lietuva linksniuojama kaip turinti potencialo būti vis kitokio segmento technologijų centru. 

Ekonomikos ir inovacijų ministerija VŽ nurodė, kad pagrindinės investicijų kryptys į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą yra šios: 

sveikatos technologijos ir biotechnologijos; 

nauji gamybos procesai, medžiagos ir technologijos; 

informacinės ir ryšių technologijos. 

Tačiau ne vienos strategijos ar jos dalies išblukimas yra didžiausia bėda, pati pagrindinė problema, apsunkinanti kiekvieno mokslininko gyvenimą, yra įsišaknijusi ir, regis, neįveikiama biurokratija.

„Administracinė našta inovatoriams yra per didelė. Kaip ir kalbama, kad ji yra sumažinta, bet mes praktiškai to nejaučiame. Momentais atrodo, kad žingsnius dedame ne pirmyn, o atgal. Neaišku kartais net kokiu tikslu kai kuriuos dokumentus reikia pildyti. Tad šią vietą reiktų labai stipriai peržiūrėti“, –bendrą padėtį apibendrina L. Balčiūnė.

VŽ nuomone, šią administracinę naštą itin galėtų palengvinti Vyriausybės kadencijos pradžioje užsibrėžtas darbas – viešojo sektoriaus skaitmenizacija, kurios vaisiai dar sunkiai matomi. Jei būtų įgyvendinti šieji pažadai, savaime palengvėtų ir biurokratiniai mokslo projektų procesai – nebereiktų bent po kelis kartus ataskaitų pildyti nepatogiose, stringančiose sistemose."

Nekilnojamojo turto mokesčio reforma feodalizmo šviesoje

 

"Paskutiniais kadencijos metais valdantieji pristatė iš pradžių mokesčių reformą, kuri beveik nepapildo biudžeto, o vėliau apsiribojo nekilnojamojo turto (NT) mokesčio reforma. Pastaroji greitai tapo tiek visuomenės, tiek ekspertų pasipiktinimo šaltiniu. Priešinantis NT reformai prie Seimo surengtas didžiausias šiais metais piliečių protestas, o galiausiai dėl mokesčio susipyko patys valdantieji.

„Pasitikėjimas savivalda“

Sunku ką konkretaus pasakyti apie siūlomą NT mokesčio tvarką, nes pagrindinis reformos bruožas – abstraktumas. Valdantieji tai pristatė kaip „pasitikėjimą savivalda“. Pasitikėjimas pasireiškia savivaldybių teise pačioms nustatyti NT mokestį labai plačiose įstatymo numatytose žirklėse – nuo 0,05 iki 4 procentų tarifo. Vienintelis apribojimas – mokestis taikomas nuo NT vertės, viršijančios pusantros būsto kainos medianos toje savivaldybėje (tarkime, Vilniuje nuo 90 tūkstančių eurų, kitur mažiau). Natūralu, kad TS-LKD atstovaujantis Vilniaus meras dėkojo už tokį pasitikėjimą. Dar daugiau. Kaip matyti iš viešai prieinamų šaltinių, savivaldybių asociacija labai prašė Vyriausybės tokio „pasitikėjimo savivalda“, kad galėtų nustatinėti, kokius nori NT mokesčio tarifus. Tai patogu abiem: savivaldybės turi laisvę veikti, o nacionalinė valdžia nusiplauna rankas, jeigu tarifai kur nustatomi per dideli. „Čia juk nusprendėm ne mes, čia savivalda.“

Liepė Europos Sąjunga?

Savotiškais etapais išaiškėjo, kad NT mokesčio reforma „stumiama“, nes to reikalauja Europos Komisija (EK), kitaip įšaldysianti Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos milijonus. Iš pradžių tai nuskambėjo kaip tarsi nepatogi paslaptis, netrukus jau buvo pateikiama kaip reformos pateisinimas. Juk jeigu ES reikalauja ir to nepadarę prarasime pinigus, tai daryti reikia? Nereikia. Kaip paaiškino Europos komisaras Virginijus Sinkevičius, EK nereikalavo jokios konkrečios mokesčių reformos, o tik išsakė principą, kad NT mokesčio taikymą reikėtų išplėsti, nes Lietuva per didelę dalį mokesčių surenka iš didelio (kadaise „laikinai“ pakelto ir amžiams likusio) pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Nesunku suprasti, kad PVM yra regresyvus mokestis, santykinai labiausiai slegiantis mažiausiai uždirbančius gyventojus – mažiausiai uždirbantis asmuo moka tiek pat PVM, kiek ir daugiausia. EK ragina vietoje didesnio PVM plačiau taikyti turto mokesčius, pirmiausia NT. Tai ne tas pats, kas padiktuoti reformos modelį.

NT mokesčio modeliai

Visos išsivysčiusios šalys, visos ES narės, taip pat ir Lietuva, taiko NT mokestį. Tačiau jo dydis ir skaičiavimo modeliai labai skiriasi. Europos modelių įvairovę taikliai apibendrino kolega Ramūnas Aušrotas tekste „Modernusis feodalizmas“:

„Vienos šalys (pvz. Vokietija, Belgija, Airija) NT skaičiuoja tik nuo viso turto vertės, o ne atskirų NT objektų vertės, t. y. taiko vadinamąjį visumine NT verte grįstą NT apmokestinimo modelį. Esant tokiam modeliui, NT apmokestinamas nuo tam tikros viso NT vertės, taigi, vieną ar kelis nedidelės vertės NT objektus turintys asmenys mokesčio nemoka ar moka palyginti nedidelį NT mokestį. Tokiu atveju tai yra prabangos mokestis, kurį moka turtingiausieji. Toks modelis šiuo metu egzistuoja Lietuvoje.

Dauguma Europos šalių apmokestina kiekvieną NT objektą, kitaip tariant, taiko visuotinį NT mokestį. Socialinio teisingumo užtikrinimui taikomos įvairios strategijos. Kai kurios valstybės nustato mokesčio lubas (pvz. Švedija), kitos valstybės kiekvieną NT objektą apmokestina nuo tam tikros vertės, t. y taiko apmokestinimo grindis (pvz. Norvegija). Dar kitos taiko įvairias išimtis, pvz. Italijoje nėra apmokestinamas pirmasis gyvenamasis būstas. <...>

Šio modelio taikymą Rytų Europoje padiktavo praktinė būtinybė. Istorinės aplinkybės (buvimas sovietiniame lageryje, kai didžioji NT dalis buvo valstybinė, po to vykusi masinė NT privatizacija) lėmė, kad Rytų ir Centrinėje Europoje, palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, susiformavo žymiai didesnis nekilnojamąjį turtą turinčių gyventojų skaičius. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Slovakijoje, Lietuvoje ir Vengrijoje nuosavą būstą turi daugiau kaip 90 proc. namų ūkių, Lenkijoje daugiau kaip 80 proc. namų ūkių, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje – 75–80 proc. gyventojų.“

Tokioje situacijoje visuotinio NT mokesčio taikymas pagal NT vertę tampa itin problemiškas, nes jį įvedus yra apmokestinama daug NT turtą valdančių, bet nebūtinai didesnes pajamas gaunančių asmenų. Iš esmės mokesčio bazė yra išplečiama vidurinės klasės sąskaita, o tai gali lemti NT savininkų rato traukimąsi ir didesnę socialinę nelygybę.

Perspėjimas vidurinei klasei

Čia išryškėja paradoksas. Turto mokesčiai, tarp jų ir NT mokestis, atrodo skirti nelygybei mažinti. Apskritai mokesčių bazės plėtimas ir jų didinimas yra kairiosios politikos postulatai. Tačiau paradoksaliai kai kurių mokesčių didinimas gali pasiekti absoliučiai su solidarumu nesuderinamus tikslus. Konkrečiai, per didelis NT mokestis gali atvesti ir logiškai atvestų prie to, kad dalis jį mokančių gyventojų būtų priversti atsisakyti savo būsto. Lietuvoje kaip visame regione labai dažna situacija, kai būstas brangus, bet pajamos nėra didelės. Daugybė šeimų gyvena „nuo algos iki algos“ režimu. Vilniuje po reformos visiškai realiai prognozuotinas 1 procento mokestis dažnai šeimai virstų papildomu tūkstančiu eurų mokesčių per metus. Daug tai ar mažai? Siaura, trapi ir vis nesiformuojanti (nes sąmoningai neformuojama) vidurinė klasė Lietuvoje, gaunantys didesnį nei vidutinį, bet ne įspūdingą atlyginimą ir turintys dažniausiai paskolomis įsigytą didelės vertės būstą gyventojai potencialiai taptų kandidatais jo atsisakyti ir kraustytis į pigesnį – mažesnį ar nuošalesnėje vietoje. Arba emigracijoje.

„Biudžeto poreikiai“ ir kita painiava

Valdantieji dievagojosi, kad taip nebus. Seimo pirmininkė „Žinių radijuje“ sakė, kad NT mokesčio apskritai nemokės turintys įprastą būstą ir jame gyvenantys asmenys. Jei ir mokės, tai mažiausius tarifus. Niekuo nepagrįsti teiginiai, reformos projekte to neparašyta. Finansų ministrė antrina, kad skleidžiamas mitas apie tūkstantinius NT mokesčius ir tokių tikrai nebus. Na, LRT dar spalį suskaičiavo, kad pagal reformos projektą tūkstantiniai mokesčiai būtų trijuose didžiausiuose miestuose, ir tikrai ne vien turtingiausiesiems. Gintis nuo kritikos, kartojant, kad tai melas ir manipuliacija, kaip tik ir yra melas ir manipuliacija.

Valdantieji motyvuoja NT mokestį didesnio biudžeto poreikiu, bet čia pat sau prieštarauja. Lietuvos biudžetas kasmet auga ir dideliais tempais, banaliai dėl infliacijos. To augimo fone NT mokestis ir net visa pavasarį pristatyta mokesčių reforma mažai ką pridėtų. Kadangi naujojo NT mokesčio „žirklės“ (galimų tarifų įvairovė) labai plačios, sunku prognozuoti, koks jis būtų. Ramindami žmones valdantieji pradėjo kalbėti, kad būtų taikomi mažiausi galimi tarifai, o didieji būtų taikomi tik apleistam turtui. Tai niekur neįtvirtinta ir tėra žodžiai. Bet jeigu taip būtų, naujasis NT mokestis surinktų tiek pat biudžeto lėšų, kaip ir dabartinis. Šiandien jis taikomas labai mažai visuomenės daliai, tačiau yra gana didelis. Taigi vienu metu aiškinama, kad NT mokestis reikalingas biudžeto surinkimui, ir žadama jo rinkti dar mažiau.

Socialinė inžinerija

Rūsčiau apie NT mokestį ir jo gelminius padarinius pasisakė profesorius Vytautas Radžvilas: „Tai nėra paprastas šalies piliečių apiplėšimas. Tai yra socialinė inžinerija, iš pagrindų keičianti mūsų visuomenės struktūrą ir demografinį veidą. Kryptingai manipuliuojant NT mokesčio dydžiu lietuviai praranda būstus ir emigruoja. Arba dirba užsienyje, kad susimokėtų paskolas ir NT mokesčius. NT „vystytojų“ pusvelčiui supirkinėjami prastesni ir pigesni būstai virsta nuomojamais barakais, kuriuose įkurdinami masiškai į Lietuvą vežama pigi svetimšalių darbo jėga. Panašiai perimti geri būstai prestižinėse ir patogiausiose vietose paverčiami viešbučiais ir brangiai parduodami arba nuomojami turtingiems įnamiams. Vilnius sparčiai panašėja į Londoną, kuriame dėl neįsivaizduojamai išaugusių būsto kainų paprastiems anglams nebėra vietos.“ Tai nėra neįmanomas scenarijus. Priešingai, labai daug kur Vakarų didmiesčiuose būtent taip ir nutiko.

Antrame diskusijų dėl NT mokesčio reformos plane lieka nuomojami būstai. Gana aišku, kad dauguma nuomotojų naują NT mokestį tiesiog perkeltų į nuomos kainą, taigi ant nuomininkų pečių. Neturintiems būsto jam sutaupyti ir įsigyti taptų dar sunkiau. Tačiau apskritai prasminga pakeisti perspektyvą, vertinant NT turėjimą nuomos tikslais. Protingiausia jį vertinti kaip pensijų fondų alternatyvą. Žmonės investuoja į NT nuomai, tikėdamiesi taip užsitikrinti pasyvias pajamas senatvei. Tai jų teisė. Nuomos pajamos jau yra apmokestintos, nors galima ginčytis dėl tų mokesčių dydžio. Čia analitikas Andrius Gudaitis uždavė taiklų klausimą: „Ar tokia valstybės pozicija, kai investicijas į „pensijų fondus“ remia, o investicijas į NT apmokestina (baudžia), nereiškia, kad finansų ministerijai nereikalingi lietuvių pinigai? Į NT investavęs žmogus pinigus palieka Lietuvoje, o pinigai, investuoti į „pensijų fondus“ (didžiąją, jei ne visa, dalimi), iškeliauja iš Lietuvos. Tai gal Valstybei geriau skatinti žmones savo pinigus palikti Lietuvoje?“ Būtent taip ir yra: valstybė skatina ir remia investicijas į II pakopos fondus, tačiau siekia atgrasyti nuo investavimo į NT nuomai. Kodėl?

Pataisų lietus

Kaip reziumuoja DELFI, po svarstymo Seime priregistruota dešimt NT mokesčio reformos pataisų. Tarp jų yra ir siūlymas naikinti NT mokestį pirmajam būstui, ir siūlymas mažinti mokesčio „lubas“ iki 3 procentų, ir siūlymas savivaldybėms viešai skelbti, kokiai infrastruktūrai panaudojo surinktas lėšas. Taip pat siūloma palikti galioti dabartinį NT mokestį, tik lėšas rinkti į savivaldybių biudžetus. Visgi svarbiausia turbūt Mindaugo Lingės ir Gintarės Skaistės protesto dėl NT mokesčio dieną registruota pataisa, pagal kurią NT, kurio vertė neviršija savivaldybės medianos, būtų neapmokestinamas, brangesnis NT apmokestinamas 0,05–0,5 proc tarifu, o didesni 0,5–4 proc tarifai būtų taikomi tik apleistam, neprižiūrimam turtui. Tokia pataisa atitiktų viešas politikų kalbas, tačiau ji nepriimta ir neatrodo, kad dėl to būtų sutarta. Koalicija pykstasi daugybe klausimų, Laisvės partija nežada palaikyti projekto ir kol kas prognozuojama, kad NT mokesčio reforma tiesiog užstrigs.

Ką daryti?

Pasaulyje šiandien kalbama apie globalią turto koncentracijos ir vidurinės klasės nykimo tendenciją. Apie tai ir nauja lietuviškai išleista profesoriau Joelio Kotkinos knyga „Neofeodalizmo atėjimas“, aiškinanti šio reiškinio mastą, pasekmes ir priežastis. Neofeodalizmo grėsmės šviesoje turime vertinti ir NT mokestį. Teisingas NT mokestis turi atitikti kelias pagrindines sąlygas. Jis neturi sukurti situacijos, kai žmonės dėl jo atsisako savo turėto NT, kraustosi iš būsto ar atsisako investicijų į nuomą, apskritai rinkoje mažėja būsto įperkamumas. Egzistuoja globalistinė tendencija, skatinti neturėti būsto ir lanksčiai nuomotis visą gyvenimą. Būtina tam aktyviai priešintis. Taip pat NT mokestis neturi sudaryti galimybės savivaldai tikslingai „išbuožinant“ savininkus atlaisvinti patrauklius sklypus NT vystytojams. Tačiau NT mokestis kaip ir visa mokestinė sistema turėtų būti nukreiptas į stabilios santuokinės šeimos ir gimstamumo skatinimą. Apatinė suma, nuo kurios jis mokamas, turėtų priklausyti nuo būste gyvenančių asmenų skaičiaus. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnis (tad brangesnis) reikalingas būstas, tuo didesnė ir suma, nuo kurios jis apmokestinamas. Dabar siūloma reforma, priešingai, panaikina net menkiausias paskatas santuokai, nes siūlo skaičiuoti bendrą sutuoktinių NT vertę (iki šiol skaičiuojama asmeniškai). Iš kairės-dešinės klišių išsilaisvinusi, į bendrąjį gėrį orientuota mokestinė sistema turi siekti, kad visuomenėje egzistuotų kuo daugiau turto savininkų, pirmiausia NT savininkų, galinčių išlaikyti save ir trokštamo dydžio šeimą. Priešingai, turto koncentracija mažos dalies asmenų ar ypač investicinių fondų rankose būtų blogiausias galimas rezultatas.

Komentarai:

XXI - Įvedus šį mokestį, į biudžetą nebus surinkta daugiau, tik turtingesni mokės tada mažiau nei dabar ir ta dalis bus išsskirstyta visiems kitiems.Reiškia, reforma naudinga turtingiems, kad mažiau mokėtų, o biudžeto juk nepapildys.

 

XXI - Jis teisus, kažkam naudinga, kad žmonės pardavinėtų savo butus.Tada verslas superka ir nuomuoja, arba gerose vietose įkuria viešbučius.Dėl jaunų šeimų taip pat teisus, niekas neskaičiuoja, kad augini vaikus.Tik jis nepaminėjo pensininkų, kurie taip pat kažkada augino vaikus, o dėl NT būtų išguiti iš savo namų, nes per daug užaugino vaikų. Tiesiog valdžiai reikia Europosa milijonų, ji pažadėjo mokesčių reformą, kadangi niekas nepraėjo be protesto, nutarė užmesti NT mokestį vargšams, juk už viską moka vargšai."

 

Lithuanian Minister G. Landsbergis: regarding the ban on cars with Russian license plates, EC decisions are binding

 European Parliament does not agree with EC in this story. Why did the European Parliament recommend not confiscate Russian personal belongings? Because such actions compromise the very idea of sanctions, makes it an object of ridicule around the world. Mr. Landsbergis does not understand humor, he tries to explain here, becoming the object of people's ridicule too. In Ukraine, the clown is the president, in Lithuania, the clown is Minister Landsbergis. Those post-Soviet states are not even able to show off. 

G. Landsbergis: dėl automobilių su rusiškais numeriais draudimo EK sprendimai yra privalomi

Europos Parlamentas čia nesuttinka su EK ir bando ištaisyti EK padarytą klaidą. Kodėl Europos Parlamentas rekomendavo neatiminėti rusų asmeninių daiktų? Nes toks atiminėjimas kompromituoja pačią sankcijų idėją, daro ją pajuokos objektu visame pasaulyje. Ponas Landsbergis jumoro nesupranta, puolasi čia aiškinti, pats tapdamas žmonių pašaipos objektu. Ukrainoje klounas yra prezidentas, Lietuvoje - klounas ministras Landsbergis. Nesiseka toms postsovietinėms valstybėlėms net žandus išpūsti.